Su meile iš Dangaus

86—Eikite, mokykite visų tautų žmones

Šis skyrius pagrįstas Mato 28, 16-20

STOVĖDAMAS VOS PER ŽINGSNĮ nuo Savo dangiškojo sosto, Kristus davė užduotį mokiniams. „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje, - pasakė Jis. - Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones”; „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Morkaus 16,15) . Šie žodžiai buvo kartojami ne sykį, kad mokiniai gerai suvoktų jų prasmę. Dangaus šviesa ryškiais, stipriais spinduliais turėjo šviesti visiems žemės gyventojams - kilmingiems ir paprastiems, turtingiems ir vargšams. Mokiniai turėjo bendradarbiauti su savo Atpirkėju gelbėjant pasaulį. SD 757.1

Ši užduotis buvo pavesta Dvylikai, kai Kristus susitiko su jais aukštutiniame kambaryje; bet dabar ji buvo duota didesniam skaičiui žmonių. Ant Galilėjos kalno susirinko visi tikintieji, kurie tik galėjo būti sukviesti. Šio susirinkimo laiką ir vietą prieš mirtį paskyrė pats Kristus. Angelas prie kapo priminė mokiniams apie Jo pažadą susitikti su jais Galilėjoje. Šis pažadas buvo pakartotas Velykų savaitę Jeruzalėje susirinkusiems tikintiesiems, o per juos pasiekė daugelį vienišųjų, kurie gedėjo savo mirusio Viešpaties. Visi nekantriai laukė būsimo susitikimo. Kad išvengtų pavydžių žydų įtarinėjimo, jie traukė į susitikimo vietą aplinkiniais keliais, iš visų pusių. Jie ėjo stebėdamiesi ir nuoširdžiai aptarinėdami juos pasiekusią žinią apie Kristų. SD 757.2

Paskirtuoju metu kalno atšlaitėje pulkeliais susirinko maždaug penki šimtai tikinčiųjų, trokštančių sužinoti viską, ką galima, iš tų, kurie buvo matę prisikėlusį Kristų. Mokiniai ėjo nuo vienos grupelės prie kitos, pasakodami viską, ką matė ir girdėjo apie Jėzų, pagrįsdami tai Šventuoju Raštu, kaip Jis darydavo būdamas su jais. Tomas papasakojo savo netikėjimo istoriją ir tai, kaip buvo išsklaidytos jo abejonės. Staiga tarp jų atsirado Jėzus. Niekas negalėjo pasakyti, iš kur ir kaip Jis atėjo. Daugelis susirinkusiųjų Jo dar niekada nebuvo matę. Jo rankose ir pėdose jie išvydo nukryžiavimo žymes. Jo veidas buvo Dievo veidas, ir žvelgdami į Jį, jie garbino Dievą. SD 758.1

Vis dėlto kai kas dar abejojo. Taip bus visada. Visada atsiras tokių, kuriems bus sunku patikėti, ir jie stos abejojančiųjų pusėn. Dėl savo netikėjimo jie daug praras. SD 758.2

Tai buvo vienintelis Jėzaus pokalbis su daugybe tikinčiųjų po Jo prisikėlimo. Jis atėjo ir pasakė jiems: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje ”. Mokiniai pagarbino Jį dar prieš Jam prabylant, bet šie žodžiai, ištarti lūpų, kurias buvo užvėrusi mirtis, juos ypač sujaudino. Dabar Jis buvo prisikėlęs Gelbėtojas. Daugelis buvo matę, kaip Jis Savo jėga gydo ligonius ir sutramdo šėtono pasiuntinius. Jie tikėjo, kad Jis turi galią įkurti Jeruzalėje Savo karalystę, galią numalšinti bet kokį pasipriešinimą, galią sutramdyti gamtos stichijas. Juk Jis nuramino įsisiautėjusius vandenis, ėjo putotomis bangų keteromis, prikėlinėjo mirusiuosius. O štai dabar Jis paskelbė, kad Jam duota visa valdžia. Jo žodžiai pakylėjo klausytojų mintis nuo žemiškų ir laikinų dalykų prie dangiškų ir amžinų. Jie buvo taip pakylėti, jog sugebėjo maksimaliai gerai suvokti Jo didybę bei šlovę. SD 758.3

Kristaus žodžiai ant kalno šlaito liudijo, kad Jo auka už žmoniją buvo absoliuti ir tobula. Atpirkimo sąlygos įvykdytos; darbas, dėl kurio Jis atėjo į šį pasaulį, atliktas. Jis buvo pakeliui prie Dievo sosto, kad būtų garbinamas angelų, kunigaikštysčių ir valdžių. Jis buvo bepradedąs Savo kaip tarpininko darbą. Turėdamas neribotą valdžią Jis liepė mokiniams: „Tad eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 19-20) . SD 758.4

Žydų tautai buvo patikėta saugoti šventąją tiesą; tačiau dėl fariziejiškumo ji ėmė laikyti save už vis labiausia išskirtine ir tapo fanatiškiausia visoje žmonijoje. Viskas, kas supo kunigus ir tautos seniūnus - jų apranga, papročiai, apeigos, tradicijos, - darė juos netinkamus būti pasaulio šviesa. Save, žydų tautą, jie laikė visu pasauliu. Tačiau Kristus įpareigojo mokinius skelbti tikėjimą ir garbinimą, kuris neturėtų nieko bendra su kastomis ar šalimi, tikėjimą, kuris tiktų visiems žmonėms, visoms tautoms, visoms žmonių klasėms. SD 759.1

Prieš palikdamas mokinius, Kristus aiškiai apibūdino Savo karalystės prigimtį. Jis priminė jiems, ką buvo apie ją sakęs. Jis skelbė, kad Jo tikslas - įtvirtinti šiame pasaulyje ne žemišką, o dvasinę karalystę. Jis nesiruošė viešpatauti Dovydo soste kaip žemiškas karalius. Jis vėl atskleidė jiems Raštus, aiškindamas, jog viskas, ką Jam teko iškęsti, buvo numatyta danguje, Jo ir Tėvo pasitarimuose. Visa tai buvo išpranašavę Šventosios Dvasios įkvėpti žmonės. Jis kalbėjo: Štai matote, viskas, ką Aš apreiškiau apie Savo, kaip Mesijo, atstūmimą, išsipildė. Viskas, ką pasakiau apie Savo būsimą pažeminimą ir mirtį, pasitvirtino. Trečią dieną Aš prisikėliau. Uoliau tyrinėkite Raštus ir suprasite, kad šie įvykiai įgyvendino pranašystes apie Mane. SD 759.2

Kristus įpareigojo mokinius atlikti darbą, kurį buvo jiems palikęs, pradedant nuo Jeruzalės. Jeruzalė buvo Jo stulbinančio nužengimo į žmoniją scena. Ten Jis kentėjo, buvo atstumtas ir pasmerktas. Judėjos kraštas buvo Jo gimtinė. Ten, aprengtas žmogiškumu, Jis gyveno tarp žmonių, ir retas kuris nutuokė, kaip Dangus priartėjo prie žemės, kai Jėzus buvo su jais. Jeruzalėje turėjo prasidėti mokinių darbas. SD 759.3

Turėdami galvoje viską, ką Kristus ten iškentėjo ir kaip Jo darbas buvo neįvertintas, mokiniai galėjo prašytis leidžiami dirbti daugiau žadančiuose laukuose, bet to nepadarė. Jie turėjo įdirbti tą pačią dirvą, kur Jis išbėrė tiesos sėklą, kad ji sudygtų ir duotų gausų derlių. Mokinių laukė pavydo ir neapykantos kupinų žydų persekiojimai; bet tai iškentė jų Mokytojas, nuo to neturėjo bėgti ir jie. Pirmiausia gailestingumas turėjo būti pasiūlytas Išgelbėtojo žudikams. SD 759.4

Jeruzalėje buvo daug tokių, kurie slapta tikėjo Jėzų, ir tokių, kuriuos kunigai bei tautos seniūnai buvo apgavę. Jiems taip pat reikėjo paskelbti Evangeliją ir paraginti juos atgailauti. Reikėjo išaiškinti šią nuostabią tiesą, kad tik per Kristų gali būti atleistos nuodėmės. Kol visa Jeruzalė buvo sujaudinta kelių pastarųjų savaičių įvykių, Evangelijos skelbimas būtų palikęs didžiausią įspūdį. SD 760.1

Tačiau darbas neturėjo apsiriboti vien šiuo miestu. Jis turėjo tęstis iki atokiausių žemės pakraščių. Savo mokiniams Kristus pasakė: Jūs esate Mano pasiaukojimo dėl pasaulio liudininkai. Jūs matėte Mano darbus dėl Izraelio. Nors jie neateis pas Mane, kad turėtų gyvenimą, nors kunigai ir fariziejai pasielgė su Manimi, kaip buvo sumanę, nors jie atstūmė Mane, kaip pranašavo Raštai, jie turės dar vieną galimybę priimti Dievo Sūnų. Jūs matėte, kad visus, kurie ateina pas Mane išpažindami nuodėmes, Aš laisvai priimu. Pas Mane ateinančio Aš neatstumsiu. Visi, kurie nori, gali susitaikyti su Dievu ir gauti amžinąjį gyvenimą. Jums, Mano mokiniai, Aš patikiu šią gailestingumo žinią. Pirmiausia ji turi būti paskelbta Izraeliui, o paskui - visoms tautoms, visomis kalbomis ir visiems žmonėms. Ją turi išgirsti ir žydai, ir pagonys. Visi, kurie tiki, turi susirinkti į vieną Bažnyčią. SD 760.2

Per dovanotą Šventąją Dvasią mokiniai turėjo gauti nuostabią jėgą. Jų liudijimą turėjo patvirtinti ženklai ir stebuklai. Stebuklus galėjo daryti ne tik apaštalai, bet ir visi, priėmę jų mokymą. Jėzus pasakė: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks” (Morkaus 16,17-18) . SD 760.3

Anais laikais neretai būdavo griebiamasi nuodų. Nesąžiningi žmonės nesvyruodami tokiu būdu siekdavo pašalinti tuos, kurie trukdė įgyvendinti jų tikslus. Jėzus žinojo, kad Jo mokinių gyvybei gresia pavojus. Daugelis manys, kad, žudydami Jo liudytojus, jie tuo tarnauja Dievui. Todėl Jis pažadėjo saugoti juos nuo visų pavojų. SD 761.1

Mokiniai turėjo gauti tą pačią galią, kokią turėjo Jėzus, kad galėtų gydyti „žmonėse visokias ligas bei negalias ”. Gydydami Jo vardu kūniškas ligas, jie tuo pačiu liudys apie Jo galią išgydyti sielą (žr. Mato 4, 23; 9, 6) . Dabar buvo pažadėta ir nauja dovana. Skelbdami Gerąją naujieną kitoms tautoms, mokiniai turėjo įgyti gebėjimą kalbėti kitomis kalbomis. Apaštalai ir jų bendradarbiai buvo mažaraščiai, tačiau kai per Sekmines išsiliejo Dvasia, jų kalba - ir gimtoji, ir užsienio - tapo gryna, paprasta, tiksli ir taisyklinga. SD 761.2

Taigi Kristus davė Savo mokiniams užduotį. Jis viskuo pasirūpino, kad tas darbas būtų atliktas ir prisiėmė atsakomybę už jo sėkmę. Kol jie pakluso Jo žodžiui ir darbavosi kartu su Juo, jiems negalėjo nesisekti. Eikite į visas tautas, liepė Jis. Eikite į tolimiausius gyvenamus žemės rutulio užkampius, žinodami, kad Mano Artumas bus ir ten. Dirbkite su tikėjimu ir pasitikėjimu, nes niekada neateis toks metas, kai Aš jus paliksiu. SD 761.3

Išgelbėtojo užduotis mokiniams apima visus tikinčiuosius. Ji skirta visiems tikintiems Kristų iki laikų pabaigos. Lemtinga klaida manyti, kad sielų gelbėjimo darbą turi atlikti tik įšventintas tarnautojas. Evangelija patikėta visiems, kuriuos aplankė dangiškas įkvėpimas. Visi, gavusieji Kristaus gyvybę, yra įšventinti savo artimųjų gelbėjimo darbui. Šiam darbui buvo įkurta Bažnyčia, todėl visi, prisiimantys jos šventuosius įžadus, yra įpareigojami būti Kristaus bendradarbiai. SD 761.4

„Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: ‘Ateik!’Ir kas girdi, teatsiliepia: ‘Ateik!’” (Apreiškimo 22, 17) Kiekvienas girdintis turi kartoti šį kvietimą. Kad ir koks būtų žmogaus pašaukimas gyvenime, pirmiausia jis turi būti suinteresuotas laimėti žmones Kristui. Jis galbūt nesugebės pamokslauti bendruomenėms, bet darbuotis su pavieniais žmonėmis gali. Jiems jis gali perteikti iš Viešpaties gautąjį mokymą. Tarnauti - tai ne vien pamokslauti. Tarnauja ir tie, kurie padeda ligoniams, kenčiantiems ir stokojantiems, paguodžia nuliūdusius ir mažatikius. Daugybę širdžių slegia kaltės jausmas. Ne sunkumai, varginantis triūsas ar skurdas žemina žmoniją. Tai daro kaltės jausmas, nedorybės. Tai jos užtraukia nerimą ir nepasitenkinimą. Kristus norėjo, kad Jo tarnai padėtų nuodėmės apniktoms sieloms. SD 761.5

Mokiniai turėjo pradėti savo darbą ten, kur yra. Nederėjo apeiti nė vieno sunkiausio ir mažiausiai žadančio lauko. Taip ir kiekvienas iš Kristaus darbininkų turi pradėti nuo savo aplinkos. Mūsų pačių šeimose gali būti užuojautos ir gyvybės duonos išalkusių sielų. Gali būti vaikų, kurie turi būti ugdomi Kristui. Prie pat mūsų durų netrūksta pagonių. Tad ištikimai darbuokimės dėl tų, kurie arčiausiai mūsų. Paskui mūsų pastangos tegul plečiasi taip toli, kaip tik ves Dievo ranka. Daugeliui gali atrodyti, kad darbuotis trukdo aplinkybės; tačiau kad ir kur būtų žmogus, su tikėjimu ir uoliai atliktas darbas bus jaučiamas tolimiausiuose žemės pakraščiuose. Kai Kristus gyveno žemėje, atrodė, kad Jo darbas vyksta tik nedidelėje teritorijoje, tačiau Jo mokymas pasiekė daugybę žmonių visose šalyse. Dievas dažnai paprasčiausiomis priemonėmis pasiekia didžiausių dalykų. Pagal Jo planą kiekviena Jo darbo dalis turi priklausyti nuo kitos, kaip ratas rate, ir viskas turi veikti harmoningai. Ir kukliausias darbininkas, vedamas Šventosios Dvasios, gali palytėti neregimas stygas, kurios skambės ligi žemės pakraščių ir kurs melodiją per amžinybės amžius. SD 762.1

Bet nereikia užmiršti ir įsakymo „Eikite į visą pasaulį“. Mes esame pašaukti nukreipti savo dėmesį į tolimiausius žemės kampelius. Kristus griauna skiriančias sienas, skaldančius tautų prietarus ir moko mylėti visus žmones. Jis pakylėja žmones iš siauro jų savanaudiškumo rato; Jis išdildo visas teritorines ribas ir dirbtinai visuomenės sukurtus skirtumus. Jis neskirsto žmonių į artimus ir svetimus, draugus ir priešus. Jis moko mus į kiekvieną vargstantį žmogų žiūrėti kaip į savo brolį, o į pasaulį - kaip į savo veiklos dirvą. SD 762.2

Liepdamas „Eikite ir padarykite Mano mokiniais visų tautų žmones”, Išgelbėtojas dar pasakė: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: Mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tiepasveiks“. Šis pažadas siekia taip pat toli, kaip ir užduotis. Ne visos dovanos suteikiamos kiekvienam tikinčiajam. Dvasia „dalija kiekvienam atskirai, kaip Jai patinka” (1 Korintiečiams 12,11) . Tačiau Šventosios Dvasios dovanų kiekvienam tikinčiajam pažadėta tiek, kiek jų reikia Viešpaties darbui atlikti. Šis pažadas šiandien toks pat tvirtas ir patikimas, kaip ir apaštalų laikais. „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai“. Tai Dievo vaikų privilegija, todėl tikėjimas turi įsišaknyti visame tame, kas gali jį sutvirtinti. SD 763.1

„Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Šis pasaulis buvo didžiuliai lozorių namai, bet Kristus atėjo gydyti ligonių ir skelbti išvadavimo šėtono belaisviams. Jis buvo įsikūnijusi sveikata ir stiprybė. Jis dalijo Savo gyvybę sergantiems kenčiantiems, apsėstiems demonų. Nė vieno, atėjusio pasisemti Jo gydančios jėgos, Jis neatstūmė. Jis žinojo, jog tie, kurie kreipiasi į Jį pagalbos, yra užsitraukę ant savęs ligą, bet neatsisakė jų gydyti. Ir kai Kristaus dorybė pasiekdavo šias vargšes sielas, jos būdavo apkaltintos nuodėme, ir daugelis pagydavo ir iš dvasinės negalios, ir iš fizinių ligų. Evangelija vis dar turi tą pačią galią, tad kodėl gi tų pačių vaisių neturėtume matyti ir šiandien? SD 763.2

Kristus jaučia kiekvieno kenčiančiojo bėdas. Kai žmogų apsėda piktosios dvasios, Kristus jaučia jos prakeiksmą. Kai karštinė sekina gyvybės tėkmę, Jis jaučia agoniją. Ir šiandien Jis taip pat nori gydyti ligonius, kaip tada, kai asmeniškai buvo žemėje. Kristaus tarnai yra Jo atstovai, Jo darbo įrankiai. Jis trokšta per juos panaudoti Savo gydančią jėgą. SD 763.3

Išgelbėtojo gydymo metodai buvo pamoka Jo mokiniams. Kartą Jis patepė neregiui akis purvu ir liepė: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje... Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis” (Jono 9, 7) . Išgydyti gali tik Didžiojo Gydytojo galia, bet Kristus pasinaudodavo paprastomis priemonėmis iš gamtos. Taigi Jėzus vertino ir skatino vartoti paprastus ir natūralius gamtos teikiamus vaistus. SD 764.1

Daugeliui išgydytųjų Kristus sakydavo: „Daugiau nuodėmių nebedaryk, kad neatsitiktų kas blogesnio!” (Jono 5, 14) Jis mokė, kad liga - tai dieviškųjų gamtos dėsnių ir dvasinio Dievo Įstatymo laužymo pasekmė. Jeigu žmonės gyventų pagal Kūrėjo planą, daugelio kančių pasaulyje nebūtų. SD 764.2

Kristus buvo senovės Izraelio Vadas bei Mokytojas; Jis mokė juos, kad sveikata - tai atpildas už paklusnumą Dievo įstatymams. Didysis Gydytojas, gydęs ligonius Palestinoje, kalbėjo Savo tautai iš debesies stulpo, aiškindamas, ką jie turi daryti ir ką dėl jų padarys Dievas. „Jeigu iš tikrųjų klausysite Viešpaties, savo Dievo, balso, - sakė Jis, - ir darysite, kas dora Jo akyse, paisydami Jo įsakymų ir laikydamiesi visų Jo nuostatų, nevarginsiu jūsų jokia liga, kuriomis varginau egiptiečius, nes esu jus gydantis Viešpats” (Išėjimo 15, 26). Kristus davė Izraeliui aiškius nurodymus, kokie turi būti jų gyvenimo įpročiai, ir užtikrino: „Viešpats atitolins nuo tavęs visas ligas” (Pakartoto Įstatymo 7,15) . Kai jie vykdė sąlygas, pažadas pildėsi. „Dvylikoje giminių nebuvo silpnuolio” (Psalmė 105, 37) . SD 764.3

Šios pamokos skirtos ir mums. Visi, kurie nori būti sveiki, turi laikytis tam tikrų sąlygų. Šias sąlygas turi žinoti visi. Viešpačiui nepatinka, kai žmonės nežino Jo įstatymų - gamtos dėsnių ar dvasinių įstatymų. Mes turime bendradarbiauti su Dievu, kad sugrąžintume sveikatą ir kūnui, ir sielai. SD 764.4

Kaip saugoti sveikatą ar ją susigrąžinti, turime mokyti ir kitus. Ligoniams turime parūpinti vaistų, kurių Dievas teikia gamtoje, ir nukreipti juos pas Tą, kuris vienintelis gali išgydyti. Savo tikėjimo rankomis turime vesti ligonius ir kenčiančius pas Kristų. Turime mokyti juos tikėti Didžiuoju Gydytoju. Turime pasikliauti Jo pažadais ir melsti Jo jėgos apsireiškimo. Pati Evangelijos esmė yra atgaivinimas, ir Gelbėtojas nori, kad mes ragintume ligonius, praradusius viltį ir kenčiančius negalią laikytis Jo stiprybės. SD 764.5

Kristaus gydymo veiksmuose glūdėjo meilės jėga, ir tik dalyvaudami toje meilėje per tikėjimą galime tapti Jo darbo įrankiais. Jeigu mes nesusisiejame dievišku ryšiu su Kristumi, iš mūsų negali tekėti žmonėms gyvybę teikiančios energijos srovė. Buvo vietų, kur pats Išgelbėtojas negalėjo atlikti daug galingų darbų dėl žmonių netikėjimo. Taip ir dabar netikėjimas atskiria Bažnyčią nuo jos dieviško Padėjėjo. Ji pernelyg silpnai laikosi amžinosios tikrovės. Jos tikėjimo trūkumas Dievą skaudina ir atima iš Jo šlovę. SD 765.1

Bažnyčiai pažadėtas Kristaus Artumas būtent tada, kai ji vykdys Jo darbą. Jis pasakė: Eikite ir mokykite visas tautas; „ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos ”. Prisiimti Jo jungą - viena iš svarbiausių Jo galybės gavimo sąlygų. Bažnyčios gyvenimas priklauso nuo jos ištikimybės vykdant Viešpaties užduotį. Ignoruoti šį darbą, vadinasi, neišvengiamai krypti į dvasinį silpnumą ir žlugimą. Kai nesama aktyvaus darbavimosi dėl kitų, išblėsta meilė ir silpsta tikėjimas. SD 765.2

Kristus nori, kad Jo tarnautojai ugdytų Bažnyčią Evangelijos darbui. Jie turi mokyti žmones, kaip ieškoti pražuvėlių ir juos gelbėti. Bet ar šį darbą jie atlieka? Deja, daugelis neriasi iš kailio, kad įpūstų gyvybės kibirkštį merdėjančiai Bažnyčiai! Tie, kurie turėtų ieškoti pražuvusių avių, dažnai puoselėja bendruomenes kaip sergančius avinėlius! Per visą tą laiką be Kristaus žūva milijonų milijonai. SD 765.3

Dėl žmonių dieviška meilė pasiekė neįsivaizduojamas gelmes, todėl angelai stebisi, kad šia didžiule meile apdovanoti žmonės teparodo paviršutinį dėkingumą. Jie stebisi, kad žmogus taip menkai teįvertina Dievo meilę. Dangus pasipiktinęs mūsų abejingumu žmonių išgelbėjimui. Gal norite sužinoti, kaip į tai reaguoja Kristus? Kaip jaustųsi tėvas ar motina, žinodami, kad praeinama pro jų vaiką, pasiklydusį šaltyje ir sniegynuose, kad tie, kurie galėjo jį išgelbėti, paliko jį pražūčiai? Ar nebūtų jie siaubingai susikrimtę ir neapsakomai pasipiktinę? Ar jie nepasmerktų šių žudikų su rūstybe, kaitria kaip jų ašaros, stipria kaip jų meilė? Kiekvieno žmogaus kančia yra Dievo vaiko kančia, ir tie, kurie neištiesia savo žūstančiam artimajam pagalbos rankos, kelia teisingą Jo pasipiktinimą. Tai Avinėlio rūstybė. Tiems, kurie tvirtina bendraujantys su Kristumi, bet yra abejingi savo artimo poreikiams, didžiąją teismo dieną Jis paskelbs: „Aš nežinau, iš kur jūs. Eikite šalin nuo Manęs, visi piktadariai!” (Luko 13, 27) SD 765.4

Duodamas mokiniams užduotį, Kristus ne tik apibūdino jų darbą, bet ir pamokė, ką kalbėti. Jis pasakė: Mokykite žmones „laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs ”. Mokiniai turėjo mokyti to, ko mokė Kristus. Tai apima Jo žodžius, pasakytus ne tik asmeniškai, bet ir per visus Senojo Testamento pranašus bei mokytojus. Žmonių mokymas turi būti atmestas. Čia nėra vietos tradicijoms, žmonių teorijoms ir išvadoms ar Bažnyčios įstatymams. Į šią užduotį neįtraukti jokie bažnytinės valdžios nuostatai. Kristaus tarnai turi mokyti ne jų. Įstatymas ir Pranašai, kuriuose užrašyti Jo paties darbai bei žodžiai - štai mokiniams patikėtasis lobis, kurį jie turi nešti pasauliui. Kristaus vardas - jų slaptažodis, jų skiriamasis ženklas, juos vienijantis ryšys, valdžia jų veiksmams, jų sėkmės šaltinis. Jo karalystėje neturi būti pripažinta niekas, kas nepažymėta Jo braižu. SD 766.1

Evangelija turi būti pristatoma ne kaip negyva teorija, o kaip gyva, gyvenimą keičianti jėga. Dievas nori, kad Jo malonės gavėjai liudytų jos galybę. Jis priima ir tuos, kurių veiksmai Jį itin žeidė. Kai jie atgailauja, Jis suteikia jiems Savo dieviškąją Dvasią, suteikia jiems didžiausią pasitikėjimą ir siunčia į neištikimųjų stovyklą skelbti Jo begalinio gailestingumo. Jis nori, kad Jo tarnai liudytų faktą, jog per Jo malonę žmonių būdas darosi panašus į Kristaus, todėl jie gali džiaugtis būdami užtikrinti Jo didžiule meile. Jis nori, kad mes liudytume, kad Jis nebus patenkintas tol, kol žmonės neatgaus savo šventųjų privilegijų kaip Jo sūnūs ir dukterys. SD 766.2

Kristuje slypi ganytojo švelnumas, tėvo meilė ir neprilygstama gailestingo Gelbėtojo malonė. Apie Savo palaiminimus Jis kalba gražiausiais žodžiais. Ir nepasitenkina vien juos skelbdamas; Jis aiškina apie juos itin patraukliai, kad pažadintų troškimą juos turėti. Taip ir Jo tarnai turi pristatyti neapsakomos Dovanos šlovinguosius turtus. Vien doktrinų kartojimas nieko neduos - širdis ištirpdys ir palenks tik nuostabioji Kristaus meilė. „Paguoskite Mano tautą, - sako jūsų Dievas... Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sione! Galingai pakelk savo balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale! Skelbk, nebijok! Sakyk Judo miestams: ‘Štai jūsų Dievas!’...Kaippiemuo ganys Jis Savo kaimenę, Savo rankomis surinks ėriukus, nešios juos prie krūtinės ir švelniai vedžios vedekles” (Izaijo 40, 1, 9-11) . Papasakokite žmonėms apie Tą, kuris „išsiskiria iš dešimties tūkstančių” ir „visas Jis - malonumas” (Giesmių giesmės 5, 10. 16). Vien žodžiais tai neapsakoma. Tai turi atsispindėti charakteryje ir pasireikšti gyvenime. Kristų atspindi kiekvienas mokinys. Kiekvienam Dievas lėmė būti panašiems „į Jo Sūnaus pavidalą” (Romiečiams 8, 29). Kiekviename iš Kristaus mokinių pasauliui turi apsireikšti kantrioji Kristaus meilė, Jo šventumas, nuolankumas, gailestingumas ir tiesa. SD 767.1

Pirmieji mokiniai ėjo ir skelbė žodį. Jie apreiškė Kristų savo gyvenimu. Ir Viešpats darbavosi su jais „jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo” (Morkaus 16, 20) . Šie mokiniai patys rengėsi savo darbui. Iki Sekminių jie rinkdavosi draugėn, nepaisydami jokių skirtumų. Jie buvo vieningi. Jie tikėjo Kristaus pažadu, kad bus duotas palaiminimas, ir tikėdami meldėsi. Prašė palaiminti ne tik juos pačius, bet nešė ir žmonių gelbėjimo naštą. Evangelija turėjo pasiekti tolimiausias žemės kerteles, tad mokiniai prašė Kristaus pažadėtosios galybės. Paskui buvo išlieta Šventoji Dvasia, ir tą dieną atsivertė tūkstančiai. SD 767.2

Taip gali būti ir dabar. Vietoj žmogiškų samprotavimų tebūna skelbiamas Dievo Žodis. Tegul krikščionys išsprendžia savo nesutarimus ir atsiduoda Dievo darbui gelbėti pražuvusiuosius. Tegul tikintieji prašo palaiminimo, ir jis ateis. Šventosios Dvasios išsiliejimas apaštalų laikais buvo ankstyvasis lietus, davęs šlovingų vaisių. Bet vėlyvasis lietus bus dar gausesnis (žr. Joelio 2, 23). SD 767.3

Visi, kurie siela, kūnu ir dvasia pasišvenčia Dievui, bus vis apdovanojami nauja kūno ir proto galia. Jiems bus pavaldūs neišsenkami Dangaus ištekliai. Kristus įkvėps jiems Savo Dvasią, Savo gyvybės gyvybę. Šventoji Dvasia galingai darbuosis širdyje ir mintyse. Dievo malonė praplės ir gausins tikinčiųjų gebėjimus, o žmonių gelbėjimo darbe į pagalbą ateis visos tobulos dieviškos kilmės priemonės. Bendradarbiaudami su Kristumi jie yra tobuli Jame ir, nors žmogiškai silpni, jie įgalinami atlikti Visagalio darbus. SD 768.1

Išgelbėtojas trokšta apreikšti Savo malonę ir paženklinti Savo charakterio antspaudu visą pasaulį. Tai Jo įsigytoji nuosavybė, todėl Jis trokšta padaryti žmones laisvus, tyrus bei šventus. Nors šėtonas trukdo įgyvendinti šį tikslą, tačiau per kraują, išlietą už pasaulį, bus pasiektos pergalės, kurios pašlovins Dievą ir Avinėlį. Kristus nebus patenkintas, kol pergalė nebus absoliuti ir „už Savo vargus Jis matys šviesą dienųpilnatvėje” (Izaijo 53, 11) . Visos žemės tautos išgirs Jo malonės Evangeliją. Ne visi priims Jo malonę, bet „palikuonys Jam tarnaus; apie Viešpatį bus pasakojama būsimajai kartai” (Psalmė 22, 31) . „Karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems^, ir „žemė bus kupina Viešpaties pažinimo, kaip jūra kupina vandenų”; „Vakaruose bus bijoma Viešpaties vardo, rytuose - Jo šlovės” (Danieliaus 7, 27; Izaijo 11, 9; 59, 19) . SD 768.2

„O kokios dailios kalnuose šauklio kojos, to, kuris ateina su linksmąja žinia, skelbdamas ramybę, nešdamas gerąją naujieną, garsindamas išganymą, sakydamas Sionui: ‘Tavo Dievas viešpatauja!’ ...Drauge praplyškite džiaugsmo giesme, ...nes Viešpats paguodė Savo tautą... Viešpats iškėlė Savo šventąją ranką visų tautų akyse. Visi žemės pakraščiai išvys mūsų Dievo išganymą” (Izaijo 52, 7-10). SD 768.3