Su meile iš Dangaus

85—VėC prie ežero

Šis skyrius pagrįstas Jono 21, 1-22

JĖZUS PASKYRĖ mokiniams susitikimą Galilėjoje, tad tuoj po Velykų savaitės jie leidosi tenai. Jų nebuvimas Jeruzalėje per šventes būtų buvęs paaiškintas kaip nepasitenkinimas ir erezija, todėl jie pasiliko iki pabaigos, bet po jų mielai iškeliavo susitikti su Išgelbėtoju, kaip Jis buvo nurodęs. SD 749.1

Į kelionę išsiruošė septyni mokiniai. Jie vilkėjo kukliais žvejų drabužiais. Jie neturėjo žemiškų gėrybių, bet buvo turtingi pažinimu ir gyveno ta tiesa - tai Dangaus akyse teikė jiems aukščiausią mokytojų padėtį. Jie nesimokė pranašų mokyklose, bet trejus metus juos lavino didžiausias Mokytojas, kurį kada nors žinojo pasaulis. Jo ugdomi, jie tapo taurūs, inteligentiški bei ištobulinti pasiuntiniai, galintys vesti žmones į tiesos pažinimą. SD 749.2

Didžioji Kristaus tarnystės dalis praėjo prie Galilėjos ežero. Susirinkę toje vietoje, kur tikėjosi būti netrukdomi, mokiniai pasijuto apsupti Jėzų ir Jo galingus darbus primenančių dalykų. Kai jų širdys buvo kupinos išgąsčio ir nuožmi vėtra skubėjo juos pražudyti, šiuo ežeru Jis ėjo jiems į pagalbą. Čia Jo žodis sutramdė audrą. Iš čia matėsi paplūdimys, kur keliais mažais kepaliukais duonos ir dviem žuvimis buvo pamaitinta daugiau kaip dešimt tūkstančių žmonių. Netoliese buvo Kafarnaumas - daugybės stebuklų vieta. Dairydamiesi mokiniai prisiminė Iš-gelbėtojo žodžius bei darbus. SD 749.3

Vakaras buvo gražus, ir Petras, vis dar mėgęs plaukioti valtimi ir žvejoti, pasiūlė eiti prie ežero ir užmesti tinklus. Šiam sumanymui visi pritarė; jiems reikėjo maisto ir drabužių, o po sėkmingos naktinės žvejybos tuo buvo galima apsirūpinti. Taigi jie išplaukė į ežerą, bet nieko nepagavo. Nors plušo visą naktį, nesėkmingai. Tomis sunkiomis valandomis jie šnekučiavosi apie tai, kaip jiems trūksta Viešpaties ir prisiminė nuostabius Jo tarnystės įvykius prie ežero. Jie nebuvo tikri dėl savo ateities, ir perspektyva jiems atrodė niūri. SD 750.1

Visą tą laiką juos nuo kranto akimis sekė vienišas Stebėtojas, nors pats liko nematomas. Pagaliau išaušo rytas. Valtis buvo prie pat kranto, ir mokiniai išvydo ten stovintį Nepažįstamąjį, kuris paklausė: „ ‘Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?’ Tie atsakė: ‘Ne‘. Tuomet Jis pasakė: ‘Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite‘. Taigi jie užmetė ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės’“. SD 750.2

Jonas atpažino tą Žmogų ir sušuko Petrui: „Juktai Viešpats!” Petras taip apsidžiaugė, kad puolė į vandenį ir veikiai jau stovėjo šalia Mokytojo. Kiti mokiniai prisiyrė valtimi, tempdami ir žuvų pilnus tinklus. „Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėta žuvų ir duonos ”. SD 750.3

Jie buvo per daug nustebę, kad klausinėtų, iš kur ta žuvis ir maistas. „Jėzus tarė: ‘Atneškite ką tik pagautų žuvų’“. Petras puolė prie tinklo, kurį buvo numetęs, ir padėjo broliams jį ištraukti į krantą. Kai darbas buvo atliktas ir viskas paruošta, Jėzus pakvietė mokinius papusryčiauti. Jis sulaužė duoną ir padalijo jiems. Jį pažino ir pripažino visi septyni mokiniai. Dabar jie prisiminė penkių tūkstančių minios pamaitinimo stebuklą. Vis dėlto juos kaustė paslaptinga baimė, ir jie tylėdami žvelgė į prisikėlusį Išgelbėtoją. SD 750.4

Jų atminty gyvai atgijo scena prie ežero, kai Jėzus juos pašaukė sekti Jį. Jie prisiminė, kaip Jam įsakius nuplaukė kur giliau, užmetė tinklą ir ištraukė tiek žuvų, kad jis kone plyšo. Paskui Jėzus liepė jiems palikti savo valtis ir prižadėjo padaryti juos žmonių žvejais. Kad primintų būtent šią sceną ir sustiprintų jos įspūdį, Jis vėl padarė stebuklą. Šis Jo poelgis buvo mokiniams duotosios užduoties atnaujinimas. Jis parodė, kad Mokytojo mirtis nesumažino jų pareigos atlikti Jo pavestąjį darbą. Nors asmeniškai Jis nebebus su jais ir neberems kaip anksčiau, prisikėlęs Išgelbėtojas vis dėlto jais rūpinsis. Kol jie vykdys Jo darbą, Jis pasirūpins jų reikmėmis. Be to, Jėzus norėjo paskatinti juos užmesti tinklą teisingoje valties pusėje. Toje pusėje Jis pats stovėjo krante. Tai buvo tikėjimo pusė. Jeigu jie darbuosis kartu su Juo ir Jo dieviška jėga susijungs su jų žmogiškomis pastangomis, jiems negalės nesisekti. SD 750.5

Kita Kristaus pamoka buvo susijusi tiesiogiai su Petru. Viešpaties išsižadėjimas buvo gėdinga priešingybė anksčiau Petro išpažintai ištikimybei. Jis parodė nepagarbą Kristui ir sukėlė brolių nepasitikėjimą. Jie manė, kad jam bus neleista užimti tarp jų jo ankstesnės padėties, o ir pats Petras jautė praradęs pasitikėjimą. Taigi prieš tai, kai buvo pašauktas vėl imtis apaštališko darbo, jis turėjo visiems įrodyti, jog atgailavo. Be šito, jo nuodėmė, - nors dėl jos jis ir atgailavo, - galėjo sugriauti jo, kaip Kristaus tarnautojo, įtaką. Gelbėtojas suteikė jam galimybę atgauti brolių pasitikėjimą ir kiek įmanoma išdildyti gėdą, kurią jis užtraukė Evangelijai. SD 751.1

Tai pamoka visiems Kristaus sekėjams. Evangelija neina į kompromisą su blogiu. Ji negali pateisinti nuodėmės. Slaptos nuodėmės turi būti išpažintos Dievui slaptoje; bet atvira nuodėmė atvirai turi būti ir išpažinta. Paniekinimas dėl mokinių nuodėmės krinta ant Kristaus. Jis paskatina šėtoną triumfuoti, o dvejojančias širdis suklupti. Parodydamas savo atgailą, mokinys, kiek įmanoma turi pašalinti šį paniekinimą. SD 751.2

Pusryčiaudamas su mokiniais prie ežero, Išgelbėtojas kreipėsi į Petrą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli Mane labiau negu šitie?”, turėdamas galvoje jo brolius. Petras kažkada buvo sakęs: „Jei net visi Tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” (Mato 26, 33) Bet dabar jis teisingiau vertino save. „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad Tave myliu ”, - atsakė Petras. Nebuvo jokio absoliutaus įrodymo, kad jo meilė didesnė nei jo brolių. Petras nebereiškė nuomonės apie savo pasišventimą. Apie savo nuoširdumą jis paliko spręsti Tam, kuris gali skaityti širdžių motyvus: „Tu žinai, kad Tave myliu ”. Tada Jėzus jam liepė: „Ganyk Mano avinėlius ”. SD 751.3

Paskui Jėzus darsyk patikrino Petrą, pakartodamas klausimą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli Mane? ” Šį kartą Jis nebeklausė Petro, ar šis mylįs labiau negu jo broliai. Antrasis atsakymas buvo panašus į pirmąjį, be jokio perdėto užtikrintumo: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad Tave myliu ”. Jėzus vėl jam pasakė: „GanykMano aveles ”. Ir trečiąsyk Gelbėtojas paklausė: „Simonai, Jono sūnau, ar myliMane?” Petras nusiminė, mat pamanė, kad Jėzus abejoja jo meile. Tačiau žinojo, kad Viešpats turi pagrindo juo nepasitikėti, todėl geliančia širdimi atsakė: „Viešpatie, Tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu ”. Jėzus vėl pasakė: „Ganyk Mano avis ”. SD 752.1

Tris kartus Petras atvirai išsižadėjo Viešpaties, ir tris kartus Jėzus išgavo iš jo patikinimą, kad Jį myli ir bus Jam ištikimas. Šis svarbus Jėzaus klausimas kaip strėlė pervėrė sužeistą Petro širdį. Susirinkusių mokinių akivaizdoje Jėzus atskleidė Petro atgailos gelmę ir parodė, kaip visiškai yra nusižeminęs kitados gyręsis mokinys. SD 752.2

Petras iš prigimties buvo drąsus bei impulsyvus, todėl šėtonas ir pasinaudojo šiomis jo savybėmis, kad jį parklupdytų. Prieš pat Petro nuopuolį Jėzus jam kalbėjo: „Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų; o tu sutvirtėjęs stiprink brolius!” (Luko 22, 31-32) Dabar tas metas atėjo, ir Petro pasikeitimas buvo akivaizdus. Į tiesius, tiriančius Viešpaties klausimus nebuvo nė vieno įžūlaus, savimi pasitikinčio atsakymo. Dėl savo nusižeminimo ir atgailos Petras buvo geriau pasirengęs nei anksčiau darbuotis kaip kaimenės ganytojas. SD 752.3

Pirmasis darbas, kurį Kristus patikėjo Petrui sugrąžindamas jį į tarnystę, buvo maitinti aveles. Šiame darbe Petro patirtis buvo nedidelė. Jis reikalavo didžiulio rūpestingumo ir švelnumo, daug kantrybės ir ištvermės. Jis buvo pašauktas patarnauti naujai įtikėjusiems, mokyti neišmanančius, atskleisti jiems Raštus bei ugdyti juos taip, kad jie būtų naudingi Kristaus tarnystei. Lig tol Petras tam darbui nebuvo tinkamas ir net nesuprato jo svarbos. Bet būtent šį darbą dabar jam pavedė atlikti Jėzus. Šiam darbui jį paruošė jo paties kentėjimo ir atgailos patirtis. SD 752.4

Iki savo nuopuolio Petras visada kalbėdavo neapgalvotai, impulsyviai. Visada būdavo pasirengęs pataisyti kitus ir išreikšti savo nuomonę, dar gerai nesupratęs nei savęs, nei to, ką jis rengiasi pasakyti. Tačiau atsivertęs Petras buvo visai kitoks. Jis kaip anksčiau liko karštas, bet Kristaus malonė valdė jo užsidegimą. Jis nebebuvo nekantrus, pernelyg pasitikintis savimi ar save aukštinantis. Buvo ramus, santūrus, linkęs mokytis. Tuo-met jis jau galėjo pamaitinti avinėlius ir Kristaus kaimenės aveles. SD 753.1

Tai, kaip Išgelbėtojas bendravo su Petru, buvo pamoka ir pastarajam, ir jo broliams. Ji mokė juos priimti nusidėjėlį su kantrybe, užuojauta ir atleidžiančia meile. Nors Petras buvo išsižadėjęs Viešpaties, Jėzaus meilė jam niekada neatšalo. Būtent tokią meilę ganytojas turi jausti jam patikėtoms avims ir avinėliams. Prisiminęs savo silpnumą ir nesėkmę, Petras turėjo elgtis su savo kaimene taip švelniai, kaip Kristus elgėsi su juo. SD 753.2

Klausimas, kurį Kristus uždavė Petrui, buvo svarbus. Jis paminėjo tik vieną mokinystės ir tarnavimo sąlygą. „Ar myli Mane?” - klausė Jėzus. Tai svarbiausia ypatybė. Petras galėjo turėti daugybę kitų, tačiau be meilės Kristui jis nebūtų galėjęs ištikimai ganyti Viešpaties kaimenę. Žinios, geranoriškumas, iškalbingumas, dėkingumas ir uolumas - visa tai praverčia darant gerą darbą; bet be meilės Jėzui širdyje krikščionio tarnavimas nebus sėkmingas. SD 753.3

Jėzus pasivedėjo Petrą į šalį, nes norėjo kai ką pasakyti tik jam. Prieš mirtį Jis buvo Petrui sakęs: „Kur Aš einu, tu dabar negali Manęs palydėti, bet vėliau palydėsi ”. Į tai Petras atsakė: „Viešpatie, kodėl gi negaliu dabar Tavęs lydėti? Aš ir gyvybę už Tave guldysiu!” (Jono 13, 36-37) Tai sakydamas jis nenutuokė, į kokias aukštumas ir gelmes ves Kristaus kelias. Atėjus išbandymui, Petras suklupo, bet jam buvo suteikta galimybė įrodyti savo meilę Kristui. Norėdamas sustiprinti jį paskutiniajam jo tikėjimo išbandymui, Gelbėtojas atskleidė jam jo ateitį. Jis pasakė, kad naudingai praleidęs gyvenimą, kai amžius jau pakirs jėgas, Petras iš tiesų nuseks paskui Viešpatį. Jėzus kalbėjo: „ ’Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs tu ištiesi rankas; kitas tave perjuos ir ves, kur nenori‘. Jis tai pasakė, nurodydamas, kokia mirtimi Petras pašlovinsiąs Dievą ”. SD 753.4

Taip Jėzus apreiškė Petrui, kaip šis mirsiąs; Jis net išpranašavo tai, kad jo rankos bus ištiestos ant kryžiaus. Paskui vėl liepė Savo mokiniui: „SekpaskuiMane!” Petro šis apreiškimas neišgąsdino. Dėl savo Viešpaties jis buvo pasirengęs iškęsti bet kokią mirtį. SD 754.1

Lig tol Petras pažino Kristų pagal kūną, kaip daugelis Jį pažįsta šiandien; bet jam nebereikėjo tuo apsiriboti. Dabar jis siejo Kristų ne tik su Jo žmogiškumu. Anksčiau Petras mylėjo Jį kaip žmogų, kaip Dangaus siųstąjį Mokytoją; dabar pamilo Jį kaip Dievą. Jis išmoko pamoką, kad Kristus jam yra viskas visame kame. Dabar jis buvo pasirengęs dalyvauti Viešpaties aukojimosi misijoje. Pagaliau atvestas prie kryžiaus Petras, jo paties prašymu, buvo nukryžiuotas žemyn galva. Jis aiškino, kad jam per didelė garbė iškentėti tą patį, ką ir jo Mokytojas. SD 754.2

Petrui žodžiai „Sek paskui Mane! ” buvo kupini pamokų. Tai buvo pamoka ne tik jo mirčiai, bet ir kiekvienam gyvenimo žingsniui. Lig tol jis buvo linkęs veikti nepriklausomai. Mėgino planuoti Dievo darbą, užuot laukęs, ką pasakys Dievas ir vykdęs Jo planą. Tačiau užbėgdamas Jėzui už akių jis nieko nepešė. Jėzus jam liepė: „Sekpaskui Mane!” Nebėk priešais Mane. Tada tau nereikės vienam grumtis su šėtono pajėgomis. Leisk priekyje eiti Man, ir priešas tavęs nenugalės. SD 754.3

Žingsniuodamas šalia Jėzaus, Petras pastebėjo, kad iš paskos seka Jonas. Petrą apėmė noras sužinoti ir Jono ateitį, tad jis paklausė: „Viešpatie, o kas šitam bus? ” Jėzus atsakė: „Jei Aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu, kas gi tau? Tu sek paskui Mane! ” Petras turėjo suprasti, kad Viešpats atskleis jam viską, ką jis turi žinoti. Kiekvieno pareiga sekti Kristumi ir be reikalo nesijaudinti dėl to, koks darbas skirtas kitiems. Sakydamas apie Joną „Aš noriu, kad jis pasiliktų, kolei ateisiu ”, Jėzus neturėjo galvoje, kad šis mokinys gyvens iki Viešpaties antrojo atėjimo. Jis tik įtvirtino Savo aukščiausią valią - net jeigu Jis to panorėtų, tai neturėtų niekaip paveikti Petro darbo. Ir Jono, ir Petro ateitis buvo Viešpaties rankose. Sekdami Juo kiekvienas iš jų turėjo būti klusnus. SD 755.1

Daugelis šiandien elgiasi panašiai kaip Petras. Jie domisi kitų reikalais, nerimauja sužinoti jų pareigas ir kyla pavojus, kad užmirš savo pačių. Mūsų darbas - žiūrėti į Kristų ir sekti Juo. Mes pastebėsime klaidas kitų gyvenime ir jų charakterio trūkumus. Žmogiškumą lydi silpnybės. Bet tobulumą atrasime Kristuje. Žvelgdami į Jį mes keisimės. SD 755.2

Jonas gyveno ilgai. Jis matė, kaip buvo suniokota Jeruzalė ir sugriauta gražioji šventykla - tai buvo pasaulio galutinio griuvimo simbolis. Iki paskutiniųjų dienų jis neatsitraukdamas sekė savo Viešpatį. Pagrindinis jo liudijimas Bažnyčiai buvo: „Mylimieji, mylėkime vieni kitus ”; „ kas pasilieka meilėje, tas pasilieka Dieve, ir Dievas pasilieka jame” (1 Jono 4, 7. 16) . SD 755.3

Petras buvo sugrąžintas į apaštalystę, bet garbė ir valdžia, kurią jis gavo iš Kristaus, nesuteikė jam pranašumo prieš savo brolius. Tai Kristus aiškiai parodė, į Petro klausimą „O kas šitam bus? ” atsakydamas „Kas gi tau? Tu sek paskui Mane!” Petras nebuvo pagerbtas kaip Bažnyčios galva. Malonė, kuri buvo parodyta Petrui, atleidžiant už jo atsimetimą bei patikint jam ganyti kaimenę, ir paties Petro ištikimybė sekant Kristumi - štai kas pelnė brolių pasitikėjimą juo. Petro įtaka Bažnyčiai buvo didelė. Bet Kristaus pamoką jam prie Galilėjos ežero Petras atsiminė visą gyvenimą. Per Šventąją Dvasią rašydamas Bažnyčiai jis pasakė: „Jūsų vyresniuosius prašau aš, irgi vyresnysis bei Kristaus kentėjimų liudytojas, taip pat šlovės, kuri bus apreikšta, dalyvis: ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys. Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką” (1 Petro 5, 1-4) . SD 755.4