Su meile iš Dangaus

87—„PasSavo Tėvą ir jūsų Tėvą”

Šis skyrius pagrįstas Luko 24, 50-53;
Apaštalų darbų 1, 9-12

ATĖJO METAS Kristui žengti prie Tėvo sosto. Kaip dieviškasis užkariautojas Jis rengėsi grįžti su pergalės trofėjais į dangaus rūmus. Prieš mirtį Jis buvo pasakęs Tėvui: „Aš Tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai Man davęs nuveikti” (Jono 17, 4) . Prisikėlęs Jis kurį laiką dar pabuvo žemėje, kad mokiniai galėtų susipažinti su Juo prisikėlusiame ir šlovingame kūne. Dabar Jis buvo pasirengęs išeiti. Jis patvirtino faktą, kad yra gyvasis Išgelbėtojas. Mokiniams nebereikėjo sieti Jo su kapu. Jie galėjo galvoti apie Jį kaip apie pašlovintą dangiškos Visatos akivaizdoje. SD 769.1

Žengimui į dangų Kristus pasirinko vietą, kurią dažnai pašventindavo Jo buvimas, kol Jis gyveno tarp žmonių. Ne Siono kalnas - Dovydo miesto vieta, ir ne Morijos kalnas, kur buvo šventykla, turėjo būti taip pagerbtas. Ten Kristus buvo pajuoktas ir atstumtas. Ten gailestingumo bangos, vis grįžtančios dar stipresniu meilės potvyniu, plakėsi į kietas kaip uola širdis. Iš ten Jėzus pavargęs ir apsunkusia širdimi eidavo ieškoti poilsio - ant Alyvų kalno. Šventasis Dievo Artumas, pasitraukęs iš pirmosios šventyklos, apsistojo ant rytinio kalno, tarsi nenorėdamas palikti išrinktojo miesto. Taigi ir Kristus stovėjo ant Alyvų kalno ir ilgesingai žvelgė į Jeruzalę. To kalno giraitės ir siauri slėniai buvo pašventinti Jo maldų bei ašarų. Jo šlaitai aidu atkartojo pergalingus šūksnius minios, skelbusios Jį karaliumi. Vienoje jo atšlaitėje Jis buvo apsistojęs Lozoriaus namuose, Betanijoje. Jo papėdėje esančiame Getsemanės sode Kristus vienišas meldėsi ir kentėjo. Nuo šio kalno Jis turėjo žengti į dangų. Jo viršukalnę Jėzaus kojos palies ir tada, kai Jis sugrįš. Ne kaip skausmų vyras, o kaip šlovingas ir pergalingas karalius Jis nužengs ant Alyvų kalno, kai žydų „Aleliuja!” sumiš su pagonių „Osana!” ir atpirktųjų balsai kaip galinga kareivija šauks: Karūnuokite Jį visų Viešpačiu! SD 769.2

Dabar su vienuolika mokinių Jėzus traukė to kalno link. Jiems įžengus per Jeruzalės vartus, daugelis nustebusių akių lydėjo nedidelį pulkelį, vedamą To, kurį prieš kelias savaites valdytojai buvo pasmerkę nukryžiuoti. Mokiniai nežinojo, kad tai bus jų paskutinis pokalbis su Mokytoju. Jėzus kurį laiką šnekučiavosi su jais, pakartojo Savo ankstesnius nurodymus. Jiems artinantis prie Getsemanės, Jis stabtelėjo, kad jie prisimintų Jo pamokas jiems didžiosios kančios naktį. Jis vėl pažvelgė į vynmedį, apie kurį buvo kalbėjęs apie ryšio tarp Bažnyčios, Jo paties ir Jo Tėvo simbolį; darsyk pakartojo tiesas, kurias aiškino anuomet. Viskas aplinkui priminė Jo meilę be atsako. Net mokiniai, kurie buvo tokie brangūs Jo širdžiai, Jo pažeminimo valandą Jam priekaištavo ir Jo išsižadėjo. SD 770.1

Kristus išgyveno pasaulyje trisdešimt trejus metus; Jis iškentėjo pasaulio panieką, įžeidinėjimus ir patyčias; Jis buvo atstumtas ir nukryžiuotas. Dabar, prieš pat žengdamas į Savo šlovės sostą, - apžvelgdamas nedėkingumą žmonių, kuriuos buvo atėjęs išgelbėti, - ar Jis neatims iš jų Savojo gailestingumo ir meilės? Ar Jo meilė nesusitelks ten, kur yra vertinamas ir kur nenusidėję angelai tik ir laukia, kol galės vykdyti Jo nurodymus? Ne; mylimiesiems, kuriuos palieka žemėje, Jis prižadėjo: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mato 28, 20) . SD 770.2

Pasiekęs Alyvų kalną, Jėzus patraukė per viršūnę į Betaniją. Čia Jis stabtelėjo, ir mokiniai susispietė aplinkui. Jam su meile žvelgiant j juos, Jo veidas, regis, spindulia vo šviesa. Jis nekaltino jų dėl klaidų ir nesėkmių; švelniausi žodžiai buvo paskutinis dalykas, pasiekęs jų ausis iš Viešpaties lūpų. Ištiesęs rankas, laimindamas ir tarsi užtikrindamas, kadjuos saugos ir jais rūpinis, Jis iš lėto pakilo iš jų tarpo, traukiamas į dangų jėgos, stipresnės už žemės trauką Pagarbios baimės apimti mokiniai nenuleido akių nuo savo kylančio Viešpaties, norėdami pa-žvelgti į Jį paskutinį kartą. Pagaliau šlovės debesis Jį uždengė nuo jų akių; kai Jis įsėdo į angelų karietą danguje, juos dar pasiekė žodžiai: „Štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos ”. Tuo pat metu pasigirdo maloniausi ir džiugiausi angelų choro muzikos garsai. SD 770.3

Mokiniams vis dar tebežiūrint į dangų, į juos kreipėsi kažkokie balsai, kurie nuskambėjo kaip nuostabiausia muzika. Jie atsigręžė ir išvydo du angelus žmonių pavidalu. Šie tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų ”. SD 771.1

Šie angelai buvo iš tų, kurie laukė švytinčiame debesyje, kad palydėtų Jėzų į Jo dangiškus namus. Labiausiai išaukštinti iš visų angelų, jie buvo tie patys, kurie lydėjo Kristų per visą Jo gyvenimą žemėje ir atėjo prie kapo Jo prisikėlimo dieną. Dangus nekantriai laukė, kol baigsis Jo kančios nuodėmės prakeikimo subjaurotame pasaulyje. Ir štai atėjo metas dangiškajai Visatai priimti savo Karalių. Argi tie du angelai nenorėjo prisijungti prie daugybės kitų, sveikinusių Jėzų? Tačiau iš užuojautos ir meilės tiems, kuriuos Jis paliko, jie palaukė, kad juos paguostų. „Argi jie visi nėra tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą?” (Hebrajams 1, 14) SD 771.2

Kristus įžengė į dangų žmogaus pavidalu. Mokiniai matė, kaip Jis pranyksta debesy. Tas pats Jėzus, kuris vaikščiojo tarp jų, kalbėjosi ir meldėsi su jais, kuris laužė su jais duoną; kuris plaukiojo jų valtyse ežere; ir kuris dar tą pačią dieną kartu su jais sunkiai kopė į Alyvų kalną, - tas pats Jėzus dabar išėjo dalytis sostu su Tėvu. Ir angelai juos užtikrino, jog Tas, kurį jie matė žengiant į dangų, sugrįš. Jis ateis „su debesimis, ir išvys Jį kiekviena akis”; „O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje”; „Kai ateis Žmogaus Sūnus Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės Savo garbės soste” (Apreiškimo 1, 7; 1 Tesalonikiečiams 4, 16; Mato 25, 31) . Taip išsipildys Viešpaties pažadas mokiniams: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš” (Jono 14, 3) . Mokiniai galėjo džiaugtis savo Viešpaties sugrįžimo viltimi. SD 772.1

Kai mokiniai grįžo į Jeruzalę, visi žiūrėjo į juos su nuostaba. Po Kristaus teismo ir nukryžiavimo buvo manoma, kad jie bus laikomi atstumtaisiais ir turės gėdytis. Jų priešai tikėjosi išvysti jų veiduose liūdesį ir pralaimėjimo kartėlį. Tačiau jie švytėjo iš pasitenkinimo ir pergalingo džiaugsmo. Jų veidai spinduliavo nežemiška laime. Jie nesikrimto dėl žlugusių vilčių, o šlovino Dievą ir Jam dėkojo. Su džiaugsmu jie pasakojo nuostabią Kristaus prisikėlimo bei įžengimo į dangų žinią, ir jų liudijimu patikėjo daugelis. SD 772.2

Mokiniams nebeliko jokio netikrumo dėl ateities. Jie žinojo, kad Jėzus danguje, bet vis dėlto juos palaiko. Žinojo, jog turi draugą prie Dievo sosto, ir Jėzaus vardu noriai kreipdavosi su savo prašymais į Tėvą. Su pagarbia baime jie nusilenkdavo ir melsdamiesi užtikrintai kartodavo: „Jei tik prašysite Tėvą Mano vardu, Jis duos tai jums. Iki šiol jūs nieko neprašėte Mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų” (Jono 16, 23-24). Jie vis aukščiau tiesė tikėjimo rankas su galingu argumentu: „Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?!” (Romiečiams 8, 34) Ir Sekminės jiems atnešė džiaugsmo pilnatvę Guodėjo akivaizdoje, kaip buvo prižadėjęs Kristus. SD 772.3

Visas dangus laukė, kol galės pasveikinti Gelbėtoją dangaus rūmuose. Jam žengiant į dangų, iš paskos sekė daugybė Jo prisikėlimo išvaduotų belaisvių. Džiaugsmingąją virtinę su šūksniais, šlovinimu ir dangiškomis giesmėmis lydėjo dangaus gyventojų pulkai. Jiems priartėjus prie Dievo miesto, lydintys angelai įsakė: SD 773.1

„Atkelkite sąvaras, vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,
kad įžengtų Garbės karalius!” SD 773.2

Sargybiniai su džiugesiu atsiliepė: SD 773.3

„Kas gi tas Garbės karalius?” SD 773.4

Jie to paklausė ne dėl to, kad nežinotų, kas Jis, o tam, kad kaip atsakymas nuskambėtų iškilmingas šlovinimas: SD 773.5

„Tai Viešpats, stiprus ir narsus,
Viešpats, galingas mūšyje.
Atkelkite savo sąvaras, vartai!
Plačiai atsidarykite, amžinosios durys,
kad įžengtų Garbės karalius!” SD 773.6

Vėl pasigirdo klausimas „Kas gi yra tas Garbės karalius?”, nes angelams niekada nenusibosta klausytis, kaip aukštinamas Jėzaus vardas. Lydintys angelai atsakė: SD 773.7

„Galybių Viešpats -
Jis tas Garbės karalius!” SD 774.1

(Psalmė 24, 7-10)

Tada plačiai atsivėrė Dievo miesto vartai, ir galingai užgrojus žavingai muzikai per juos plūstelėjo angelų minia. SD 774.2

Ten buvo sostas, gaubiamas pažadų vaivorykštės. Ten buvo kerubai ir serafai. Susirinko visi - dangaus kareivijų vadai, Dievo sūnūs, nenupuolusių pasaulių atstovai. Dangiškoji taryba, kurios akivaizdoje Liuciferis apkaltino Dievą ir Jo Sūnų, tų nuodėmės nepažįstančių karalysčių gyventojai, kuriuos tikėjosi užvaldyti šėtonas, - visi sveikino Atpirkėją. Jie troško švęsti Jo pergalę ir šlovinti savo Karalių. SD 774.3

Bet Jis davė jiems ženklą sustoti. Dar ne dabar; kol kas Jis negalįs priimti šlovės vainiko ir karališko rūbo. Jis žengia Savo Tėvo akivaizdon. Jis parodo Savo sužeistą galvą, pervertą šoną, sužalotas pėdas; Jis iškelia Savo rankas su vinių paliktomis žymėmis. Jis parodo Savosios pergalės ženklus; Jis atneša Dievui pirmąjį pėdą - prisikėlusius, kurie atėjo kartu su Juo kaip atstovai tos daugybės, kuri kelsis iš kapų Jo antrojo atėjimo metu. Jis artinasi prie Tėvo, su kuriuo kartu džiaugiasi dėl kiekvieno atgailaujančio nusidėjėlio. Dar prieš padėdami žemės pamatus, Tėvas ir Sūnus buvo susitarę atpirkti žmogų, jei šėtonas jį nugalės. Jie iškilmingai prisiekė, kad Kristus taps žmonijos garantas. Šį įsipareigojimą Kristus išpildė. Ant kryžiaus sušukdamas „Atlikta!” Jis kreipėsi į Tėvą. Užduotis buvo visiškai įvykdyta. Taigi Jis paskelbė: Tėve, atlikta. Aš įvykdžiau Tavo valią, o Mano Dieve. Aš užbaigiau atpirkimo darbą. Jei Tavo teisingumas patenkintas, „Aš noriu, kad Tavo Man pavestieji būtų su Manimi ten, kur ir Aš” (Jono 19, 30; 17, 24). SD 774.4

Pasigirsta Dievo balsas, skelbiantis, jog teisingumas patenkintas. Šėtonas sutriuškintas. Kristaus žmonės, sunkiai triūsiantys ir kovojantys žemėje, „per Jėzų Kristų tapo Jam įsūniais... dėl Mylimojo” (Efeziečiams 1, 5-6) . Priešais dangaus angelus ir nenusidėjusių pasaulių atstovus jie paskelbiami nuteisintais. Kur Jis, ten bus ir Jo Bažnyčia. „Ištikima meilė ir tiesa susitiks, ramybė ir teisumaspasibučiuos” (Psalmė 85, 11). Tėvo rankos apkabino Sūnų ir pasigirdo žodžiai: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai” (Hebrajams 1, 6) . SD 774.5

Su neapsakomu džiaugsmu valdovai, kunigaikštystės ir valdžios pripažįsta gyvybės Kunigaikščio pranašumą. Angelai puola Jam po kojomis, o visas dangus skamba nuo laimės šauksmo: „Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti galybę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!” (Apreiškimo 5, 12) SD 775.1

Triumfo giesmės susilieja su angelų arfų garsais, ir visas dangus gaudžia nuo džiaugsmo ir šlovinimo skardėjimo. Meilė nugalėjo. Pražuvusieji surasti. Dangų drebina balsai, galingai skelbiantys: „Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!” (Apreiškimo 5, 13) SD 775.2

_______________

Iš to dangiško džiaugsmo mus žemėje pasiekia nuostabiųjų Kristaus žodžių aidas: „Aš žengiu pas Savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas Savo Dievą ir jūsų Dievą” (Jono 20, 17) . Dangaus šeima ir žemės šeima susivienija. Dėl mūsų Viešpats įžengė į dangų, dėl mūsų Jis gyvena. „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų” (Hebrajams 7, 25) . SD 775.3