Apaštalų Darbai

32. Dosnioji Bažnyčia

Savo pirmajame laiške Korinto Bažnyčiai Paulius paaiškino tikintiesiems bendruosius principus, pagrindžiančius Dievo darbą žemėje. Pasakodamas apie savo apaštališkus darbus dėl jų, jis klausė: „Kas gi tarnauja kariuomenėje už savo paties pinigus? Kas sodina vynuogyną ir nevalgo jo vaisių? Arba kas gano bandą ir nemint a bandos pienu? Ar tai sakau vien pagal žmonių papročius? Argi to nesako ir Įstatymas? Mozės Įstatyme parašyta: ‘Neužrišk nasrų kuliančiam jaučiui!’ Bet argi Dievui terūpi jaučiai? O gal Jis iš tiesų taiko mums? Juk dėl mūsų buvo parašyta, kad artojas turi arti su viltimi ir kūlėjas turi kulti su viltimi gauti savo dalį. Jei jums pasėjome dvasinių gėrybių, tai argi didelis dalykas būtų pas jus pjauti medžiaginių? - toliau klausė apaštalas. - Jei kiti turi teisių į jus, tai mes juo labiau. Vis dėlto mes nesinaudojome savo teise, bet viską pakeliame, kad tik Kristaus Evangelijai nedarytume kliūčių. Argi nežinote, kad tie, kurie atlieka šventą tarnystę, valgo iš šventyklos pajamų, kad aukuro tarnai gauna dalį atnašų? Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos” (1 Korintiečiams 9, 7-14). AD 249.1

Čia apaštalas kalbėjo apie Viešpaties planą, kaip išlaikyti šventykloje tarnaujančius kunigus. Tuos, kurie buvo atskirti šiai šventai tarnystei, rėmė jų broliai, kuriems tarnautojai teikė dvasinius palaiminimus. „Beje, ir Levio sūnūs, kurie gauna kunigystę, pagal įstatymą turi teisę imti iš žmonių dešimtinę” (Hebrajams 7, 5). Levio giminę Viešpats išsirinko šventai tarnystei šventykloje bei kunigystei. Apie kunigą yra pasakyta: „VIEŠPATS, tavo Dievas, išrinko Levį - jį ir jo sūnus - būti ir tarnauti VIEŠPATIES vardu visam laikui” (Pakartoto Įstatymo 18, 5). Viešpats pareikalavo Jam atiduoti dešimtadalį visų pajamų, ir neduoti dešimtinės reiškė apiplėšti Dievą. AD 249.2

Būtent šį tarnavimo rėmimo planą Paulius turėjo galvoje sakydamas: „Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos” (1 Korintiečiams 9, 14). Vėliau, rašydamas Timotiejui, apaštalas pasakė: „Darbininkas vertas savo užmokesčio” (1 Timotiejui 5, 18). AD 250.1

Dešimtinės davimas buvo tik dalis Dievo plano, kaip remti tarnystę. Dievas išvardijo ir gausybę galimų dovanų bei aukų. Žydų religinėje sistemoje žmonės buvo mokomi puoselėti dosnumo dvasią ir remiant Dievo darbą, ir šelpiant stokojančius. Ypatingais atvejais buvo renkami geros valios paaukojimai. Nuėmus derlių, pirmieji lauko vaisiai - kviečiai, vynas ir aliejus - buvo aukojami Viešpačiui. Po pjūties surinktos varpos ir lauko pakraščiuose nuimtas derlius buvo paliekamas neturtėliams. Dievui buvo atidedama ir pirmoji vilna nukirpus avis, ir pirmieji grūdai iškūlus javus. Tas pat pasakytina apie visų gyvulių pirmagimius. Atpirkimo kaina buvo sumokama už pirmagimį sūnų. Pir-mieji vaisiai turėjo būti padėti prieš Viešpatį šventykloje ir paskui paskirti naudoti kunigams. AD 250.2

Šia geranoriškumo sistema Viešpats siekė įdiegti Izraeliui nuostatą, kad visame kame pirmiausia turi būti Jis. Taip jiems buvo primenama, kad jų laukai, jų avys ir galvijai priklauso Dievui; kad būtent Jis siunčia jiems saulę ir lietų, kurie išaugina derlių. Viskas, ką jie turėjo, buvo Jo; jie tebuvo Jo gėrybių saugotojai. AD 250.3

Dievas nenori, kad krikščionys, kurių privilegijos gerokai pranoksta žydų tautos turėtas privilegijas, duotų ne taip laisvai, kaip kad jie duodavo. „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta”, - pasakė Gelbėtojas (Luko 12, 48). Dosnumas, kurio buvo reikalaujama iš žydų, didžia dalimi turėjo pasitarnauti jiems patiems. Šiandien Dievo darbas paplitęs po visą pasaulį. Į Jo sekėjų rankas Kristus atidavė Evangelijos lobius ir jiems patikėjo atsakomybę skelbti pasauliui gerąją naujieną apie išgelbėjimą. Taigi mūsų įsipareigojimai kur kas didesni negu senovės Izraelio. AD 250.4

Dievo darbui plintant, vis dažniau pasigirs pagalbos šauksmų. Kad į šiuos prašymus būtų galima atsakyti, krikščionys turi vykdyti įsakymą: „Atneškite visą dešimtinę į sandėlį, kad būtų maisto Mano Namuose” (Malachijo 3, 10). Jei krikščionys sąžiningai atiduotų Dievui dešimtines bei aukotų, Jo lobynas būtų pilnas. Nereikėtų rengti mugių, kreiptis į loterijas ar pramogų verslo įstaigas, prašant paremti Evangelijos skelbimą. AD 251.1

Žmonėms kyla pagunda panaudoti savo pinigus, tenkinant savo įgeidžius, nuolaidžiaujant sau, puošiantis ar gražinant savo namus. Šiems dalykams daugelis Bažnyčios narių nedvejodami laisvai ir net ekstravagantiškai švaistosi lėšomis. Tačiau paprašyti paaukoti į Viešpaties lobyną, kad Jo darbas žemėje nesustotų, jie ima prieštarauti. Galbūt jausdami, kad niekaip neišsisuks, jie atiduoda kur kas mažesnę sumą, negu dažnai išleidžia kokiems niekniekiams. Jie nerodo tikros meilės Kristaus tarnystei ir nesistengia gelbėti sielų. Tad ar verta stebėtis, kad jų krikščioniškas gyvenimas tėra apgailėtina egzistencija! AD 251.2

Tas, kurio širdis dega Kristaus meile, laikys aukojimą ir dešimtinių davimą ne tik pareiga, bet ir malonumu prisidėti prie kilniausio, švenčiausio darbo, kokį tik gali atlikti žmogus, - gerumo, gailestingumo ir tiesos lobyno atvėrimo pasauliui. AD 251.3

Godulystės dvasia paskatina žmogų pasilaikyti sau tas gėrybes, kurios teisėtai priklauso Dievui, ir ši dvasia šiandien Jam lygiai tokia pat šlykšt i, kaip tada, kai per Savo pranašą Jis griežtai priekaištavo Savajai tautai: „Ar gali žmogus apsukti Dievą? Tačiau Mane jūs apsukate! Bet jūs klausiate: ‘Kaip mes Tave apsukame?’ Savo dešimtinėmis ir atnašomis! Prakeikimą esate užsitraukę, nes Mane apsukate - visa jūsų gentis!” (Malachijo 3, 8.9) AD 251.4

Dosnumo dvasia yra dangaus dvasia. Aukščiausia šios dvasios apraiška yra Kristaus auka ant kryžiaus. Tėvas dėl mūsų atidavė Savo vienintelį Sūnų; o Kristus, palikęs viską, ką turėjo, paaukojo Save, kad galėtų būti išgelbėtas žmogus. Golgotos kryžius turėtų apeliuoti į kiekvieno Išgelbėtojo sekėjo geranoriškumą. Taip iliustruotas principas yra duoti, duoti ir duoti. „Kas tvirtina esąs Jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir Jis vaikščiojo” (1 Jono 2, 6). AD 252.1

Kita vertus, savanaudiškumo dvasia yra šėtono dvasia. Pasauliečių gyvenimas iliustruoja principą - gauti, gauti ir gauti. Taip jie tikisi būti laimingi ir linksmi, tačiau jų sėjos vaisius yra kančia ir mirtis. AD 252.2

Kol Dievas nepaliaus laiminti Savo vaikus, tol jie privalės grąžinti Jam tą dalį, kurios Jis reikalauja. Jie ne tik turi atiduoti Viešpačiui Jam priklausančią dalį, bet ir atnešti į Jo lobyną dėkingumo auką, geros valios duoklę. Su džiugia širdimi jie turėtų paskirti Kūrėjui pirmuosius savo darbų vaisius - savo rinktines dovanas, geriausią ir švenčiausią tarnystę. Taip jie sulauks gausių palaiminimų. Pats Dievas padarys jų sielas kaip laistomą sodą, kuriame niekada neišsenka vandens šaltiniai. Ir kai bus nuimtas paskutinis didysis derlius, pėdai, kuriuos jie galės atnešti Mokytojui, kompensuos jų nesavanaudišką duotųjų talentų panaudojimą. AD 252.3

Sunkiai triūsiantys rinktiniai Dievo tarnai niekada neturėtų būti verčiami stoti į kovą vieni, be savo brolių užuojautos ir nuoširdaus palaikymo. Bažnyčios nariai turi būti dosniai nusiteikę atžvilgiu tų, kurie atsisako pasaulietinio darbo, kad galėtų visiškai atsiduoti tarnavimui. Kai Dievo tarnai paskatinami, Jo darbas sparčiau juda į priekį. Tačiau, kai dėl žmonių savanaudiškumo jie negauna reikiamos paramos, jų rankos nusvyra ir dažnai jie nebebūna tokie naudingi, kaip galėtų būti. AD 252.4

Dievui nepatinka tie, kurie tvirtina esą Jo sekėjai, tačiau leidžia pasišventusiems, aktyviai dirbantiems tarnautojams kęsti gyvenimo nepriteklius. Šių savanaudžių bus pareikalauta atsiskaityti - ne tik dėl netinkamo Viešpaties pinigų švaistymo, bet ir dėl tos širdgėlos bei liūdesio, kuriuos jų elgesys sukėlė ištikimiesiems tarnams. Tie, kurie yra pašaukti tarnystės darbui ir, vykdydami pareigą, viską palieka, kad atsiduotų tik Dievo tarnystei, už savo pasiaukojimą turi gauti atlygį, kurio pakaktų išsilaikyti patiems ir išlaikyti savo šeimas. AD 253.1

Įvairiose pasaulietinių darbų srityse - protinėje ir fizinėje - uolūs darbininkai gali gerai užsidirbti. Argi tiesos skelbimo ir sielų vedimo pas Kristų darbas nėra svarbesnis už bet kokį įprastą verslą? Ir ar tie, kurie ištikimai atlieka šį darbą, nėra verti pelnyto atlygio? Įvertinę santykinę moraliniam ar fiziniam labui atlikto darbo vertę, mes parodysime dangiškų dalykų, kaip priešpriešos žemiškiesiems, palaiky-mą. AD 253.2

Kad ižde visada būtų lėšų tarnavimui paremti ir atsiliepti į pagalbos šauksmus tarnystės baruose, Dievo tauta turi duoti - su džiaugsmu ir nevaržomai. Tarnautojams tenka atlikti svarbią pareigą - išaiškinti Bažnyčiai, kas reikalinga Dievo darbui, bei mokyti tikinčiuosius dosnumo. Kai tai nedaroma, nariai nustoja aukoti kitų poreikiams, ir nukenčia Viešpaties darbas, o tikintieji negauna palaiminimų. AD 253.3

Dievui turi aukoti net didžiausi vargšai. Išsižadėdami savęs, kad padėtų tiems, kurių poreikiai yra dar skaudesni už jų pačių, jie turi tapti Kristaus malonės dalininkais. Neturtingo žmogaus dovana, savęs išsižadėjimo vaisius, kyla prie Dievo kaip kvapnus smilkalas. Kiekvienas poelgis, reikalaujantis išsižadėti savęs, stiprina davėjo širdyje labdarystės dvasią ir vis labiau priartina jį prie To, kuris buvo turtingas, bet dėl mūsų tapo vargšas, kad per Jo skurdą mes galėtume tapti turtingi. AD 253.4

Našlės, kuri paaukojo du skatikus - viską, ką turėjo, - poelgis aprašytas, kad padrąsintų tuos, kurie, nors kovoja su skurdu, vis dėlto trokšta prisidėti prie Dievo darbo. Kristus atkreipė mokinių dėmesį į šią moterį, kuri atidavė „visus savo išteklius” (Morkaus 12, 44). Jos dovaną Jis vertino labiau negu didžiulius paaukojimus tų, kurių šios lėšos nereikalauja išsižadėti savęs. Iš savo pertekliaus jie atiduoda tik mažą dalį. O našlė paaukodama atsisakė pragyvenimui būtiniausių dalykų, nes tikėjo, kad Dievas pasirūpins jos rytdiena. Apie ją Gelbėtojas pasakė: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią” (Morkaus 12, 43). Taigi Jis mokė, kad aukos vertė priklauso ne nuo jos dydžio, o nuo proporcijos ir aukoti įkvepiančių motyvų. AD 254.1

Apaštalas Paulius tarnaudamas Bažnyčiose nepailsdamas stengėsi įkvėpti naujai atsivertusiems troškimą padaryti dėl Dievo didelių dalykų. Jis dažnai ragino juos praktikuoti dos-numą. Kalbėdamas Efezo vyresniesiems apie savo ankstesnį darbą tarp jų, jis pasakė: „Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’ [...]. Argi ne taip: kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, - rašė jis korintiečiams, - o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus. Kiekvienas tegul aukoja, kaip yra širdyje nutaręs, ne gailėdamas ar tarsi verčiamas, nes Dievas myli linksmą davėją” (Apaštalų darbų 20, 35; 2 Korintiečiams 9, 6.7). AD 254.2

Beveik visi Makedonijos tikintieji šio pasaulio gėrybių atžvilgiu buvo neturtingi, tačiau jų širdys buvo kupinos meilės Dievui bei Jo tiesai, ir jie mielai rėmė Evangelijos darbą. Kai pagonių Bažnyčiose buvo renkami paaukojimai žydų tikinčiųjų poreikiams spręsti, Makedonijos atsivertusieji parodė tokį dosnumą, kad kitose Bažnyčiose jis buvo rodomas kaip pavyzdys. Rašydamas Korinto tikintiesiems, apaštalas atkreipė jų dėmesį: „Pranešame jums, broliai, apie Dievo malonę, suteiktą Makedonijos Bažnyčioms. Nors ir dideli vargai jas bandė, jos pasirodė kupinos džiaugsmo, ir jų baisus neturtas išsiliejo dosnumo turtais. Aš liudiju, kad jie pagal išgales ir virš išgalių savo noru prašyte prašė mus malonės leisti jiems prisidėti prie šventųjų šalpos” (2 Korintiečiams 8, 1-4). AD 254.3

Makedonijos tikinčiųjų noras aukoti buvo visiško pasišventimo vaisius. Sujaudinti Dievo Dvasios, jie „aukojo patys save, pirmiausia - Viešpačiui” (2 Korintiečiams 8, 5), paskui savo lėšomis noriai rėmė Evangelijos darbą. Nereikėjo nė raginti, kad jie aukotų; jie džiaugėsi privilegija išsižadėti savęs - net būtiniausių dalykų, kad patenkintų kitų poreikius. Kai apaštalas mėgino juos sulaikyti, jie įtikinėjo priimti jų aukas. Šie tikintieji buvo paprasti, nuoširdūs, mylintys savo brolius, taigi su džiaugsmu išsižadėjo savęs ir nestokojo labdarystės vaisių. AD 255.1

Siųsdamas į Korintą Titą, kad sustiprintų tenykščius tikinčiuosius, Paulius liepė jam ugdyti Bažnyčią aukojimo malonėje, o asmeniniame laiške tikintiesiems pridėjo ir savo paties prašymą. „Tad, būdami visa ko pertekę - tikėjimo, žodžio, pažinimo, visokeriopo uolumo ir mūsų meilės, - pasirodykite pertekę ir dosnumo, - rašė jis. - Dabar pagal išgales tai užbaikite, kad būtų įvykdyta, ko taip gyvai troškote. Kai esama tikro troškimo, girtinas, kas duoda kiek gali, o ne kiek negali. [...] O Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo [...]. Jūs tapsite visokeriopai pasiturintys ir galėsite būti dosnūs, kad mes turėtume už ką dėkoti Dievui” (2 Korintiečiams 8, 7.11.12; 9, 8.11). AD 255.2

Nesavanaudiškas dosnumas užliejo ankstyvąją Bažnyčią džiaugsmo jūra; mat tikintieji žinojo, kad jų pastangos padeda Evangelijai pasiekti tuos, kurie dar skendi tamsoje. Jų geranoriškumas liudijo, kad Dievo malonę jie gavo ne veltui. Kas galėjo pažadinti tokį dosnumą, jei ne Šventoji Dvasia, apvalanti nuo nuodėmių? Ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų akyse tai buvo malonės stebuklas. AD 255.3

Su krikščionio dosnumu glaudžiai susijęs dvasinis klestėjimas. Kristaus sekėjai turi džiaugtis privilegija savo gyvenimu atskleisti Atpirkėjo geranoriškumą. Duodami Viešpačiui jie yra tikri, kad jų turtas pirmiau už juos pasieks dangaus rūmus. Kaip žmonės gali apsaugoti savo nuosavybę? Teatiduoda ją į nukryžiavimo žymes turinčias rankas. Kaip jiems džiaugtis savo turtu? Tenaudoja jį taip, kad palaimintų stokojančius ir kenčiančius. Kaip pagausinti savo turtą? Tesivadovauja dievišku nurodymu: „Gerbk VIEŠPATĮ viskuo, ką turi, visomis savo derliaus pirmienomis; ir tavo svirnai bus pilni grūdų, o šviežias vynas liesis per statinių kraštus” (Patarlių 3, 9.10). Jeigu jie stengsis išlaikyti tai, ką turi, savanaudiškiems tikslams, visa tai pasitarnaus jų amžinai pražūčiai. Tačiau jeigu savo turtą jie atiduos Dievui, nuo to akimirksnio jis bus paženklintas Jo įrašo ir užant-spauduotas Jo nekintamumo. AD 256.1

Dievas sako: „Laimingi jūs, kai galite sėti prie kiekvienos upės” (Izaijo 32, 20). Nuolatinis aukojimas Dievo darbui arba stokojantiems žmonėms nenuves mūsų į skurdą. „Vieni dosniai dalija ir turtėja, o kiti šykštauja daryti, kas teisu, ir skursta” (Patarlių 11, 24). Sėjėjas pagausina sėklą, ją barstydamas. Taip yra ir su tais, kurie ištikimai paskirsto Dievo dovanas. Prisidėdami savo lėšomis, jie pagausina savo palaiminimus. „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu bus atiduotas jums į užantį”, - pažadėjo Dievas (Luko 6, 38). AD 256.2

*****