Apaštalų Darbai

31. Svarbioji Žinia

Šis skyrius pagrįstas Antru laišku korintiečiams.

Iš Efezo Paulius leidosi į kitą misijos kelionę, kurioje tikėjosi aplankyti tas Europos vietas, kur jis darbavosi anksčiau. Kiek užtrukęs Troadėje „skelbti Kristaus Evangelijos”, jis sutiko žmonių, kurie buvo pasirengę išklausyti jo nešamą žinią. Vėliau apie savo darbus šioje vietovėje apaštalas pasakė: „Viešpats buvo man pravėręs duris”. Tačiau kad ir kokios sėkmingos buvo jo pastangos Troadėje, ilgam jis ten pasilikti negalėjo. „Rūpestis dėl visų Bažnyčių”, ir ypač dėl Korinto Bažnyčios, sunkia našta slėgė jo širdį. Paulius tikėjosi Troadėje sutikti Titą ir sužinoti iš jo, kaip Korinto broliai priėmė jo nusiųstus patarimus ir priekaištus, tačiau teko nusivilti. „Aš neturėjau dvasios ramybės, - apie šį išgyvenimą rašė jis, - kadangi nesutikau ten savo brolio Tito”. Taigi Paulius paliko Troadę ir, perkeliavęs Makedoniją, Filipuose sutiko Timotiejų. AD 240.1

Šiuo nerimo dėl Korinto Bažnyčios laikotarpiu Paulius tikėjosi geriausio; vis dėlto kartais jo siela giliai nugrimzdavo į liūdesį, pagalvojus, kad jo patarimai bei raginimai bus neteisingai suprasti. „Mūsų kūnui neteko patirti nė kiek ramybės, - vėliau rašė jis, - mes buvome visokeriopai varginami: iš lauko kovos, iš vidaus baimė. Bet Dievas, nuolankiųjų guodėjas, palinksmino mus Tito atvykimu”. AD 240.2

Šis ištikimas pasiuntinys atnešė linksmą žinią, kad tarp Korinto tikinčiųjų įvyko nuostabių permainų. Daugelis priėmė Pauliaus laiške išsakytus pamokymus ir atgailavo dėl savo nuodėmių. Jų gyvenimas nebebuvo priekaištas krikščionybei, o rodė įkvepiantį praktiško maldingumo pavyzdį. AD 240.3

Kupinas džiaugsmo, apaštalas nusiuntė Korinto tikintiesiems dar vieną laišką, kuriame išreiškė savo pasitenkinimą dėl juose įvykusios permainos į gera: „Jeigu aš ir buvau nuliūdinęs jus laišku, tai šito nesigailiu”. Kamuojamas baimės, kad į jo žodžius bus sureaguota priešiškai, anksčiau jis kartais gailėdavosi, kad parašė taip ryžtingai ir griežtai. „Tai dabar džiaugiuosi, - tęsė Paulius, - žinoma, ne todėl, kad jums teko nuliūsti, bet kad nuliūdimas atvedė jus į atgailą. Jūs buvote nuliūdę pagal Dievo valią, taigi iš mūsų pusės nebuvo jums jokios skriaudos. Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis”. Atgaila, kurią širdyje sukelia Dievo malonė, ves į nuodėmių išpažinimą ir jų atsižadėjimą. Tokie buvo vaisiai, kuriuos apaštalas sakėsi išvydęs Korinto tikinčiųjų gyvenime. „Ir štai kaip tik tas nuliūdimas pagal Dievo valią kokį pažadino jums susirūpinimą, kokį teisinimąsi, apmaudą, baimę, ilgesį, uolumą”. AD 241.1

Kurį laiką Paulius nešė sielos naštą už Bažnyčias - tokią sunkią naštą, kad vos galėjo ją pakelti. Netikri mokytojai stengėsi sužlugdyti jo įtaką tarp tikinčiųjų ir Evangelijos tiesą išstumti savo mokymais. Paulių supusius sunkumus ir pavojus atskleidžia jo žodžiai: „Mes norime, kad jūs, broliai, sužinotumėte apie Azijoje mus ištikusią negandą, kuri baisiai mus prislėgė, tiek viršydama mūsų jėgas, jog nebesitikėjome išliksią gyvi”. AD 241.2

Tačiau dabar bent vienos priežasties nerimauti nebeliko. Sužinojęs, kaip korintiečiai priėmė jo laišką, Paulius pratrūko džiaugsmo žodžiais: „Tebūna pašlovintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, gailestingumo Tėvas ir visokios paguodos Dievas, kuris guodžia mus kiekviename sielvarte, kad ir mes galėtume paguosti bet kokio sielvarto ištiktuosius ta paguoda, kurią gauname iš Dievo. Kaip mums gausiai tenka Kristaus kentėjimų, taip per Kristų mes kupini ir paguodos. Jei kenčiame priespaudą, tai jūsų paguodai ir išganymui; jei esame guodžiami, tai jūsų paguodai, kuri įdiegia jums ištvermę pakęsti tokius pačius kentėjimus, kokius mes kenčiame. Ir tvirtai viliamės jumis, nes žinome, kad, dalydamiesi kentėjimais, jūs dalysitės ir paguoda”. AD 241.3

Išreikšdamas savo džiaugsmą dėl jų atsivertimo ir augimo malonėje, visą šlovę už šį širdžių ir gyvenimo pasikeitimą Paulius atidavė Dievui. „Dėkui Dievui, - sušuko jis, - kuris mus visuomet veda Kristaus pergalės eisenoje ir per mus visur skleidžia mietą Savo pažinimo kvapą. Juk mes esame Kristaus kvapas Dievui tarp einančių į išganymą ir žengiančių į pražūtį”. Tų laikų papročiu, karą laimėjęs karvedys grįždamas parsiveždavo belaisvių. Tokiais atvejais būdavo paskiriami smilkalų nešikai, ir, kai triumfuojanti kariuomenė žygiuodavo namo, kvapnus aromatas mirčiai pasmerktiems belaisviams reiškė mirties kvapą, liudijantį, kad jų egzekucijos metas artinasi; tačiau tiems belaisviams, kurie rasdavo malonę nugalėtojų akyse ir kurių gyvybės būdavo pasigailėta, tai buvo gyvybės aromatas, liudijantis, kad jų išlaisvinimas jau arti. AD 242.1

Dabar Paulius jau buvo kupinas tikėjimo ir vilties. Jis suprato, jog šėtonas netriumfuos prieš Dievo darbą Korinte ir šlovinimo žodžiai išliejo širdies dėkingumą. Jis ir jo bendradarbiai šventė pergalę prieš Kristaus ir tiesos priešus. Jie veržėsi į priekį su nauju užsidegimu daugiau sužinoti apie Viešpatį. Evangelijos aromatas kaip smilkalai turėjo pasklisti po pasaulį. Tiems, kurie priims Kristų, ši žinia turėjo būti gyvenimo kvapsnis; o tiems, kurie užsikietins savo netikėjime, ji turėjo reikšti mirtį. AD 242.2

Supratęs stulbinančią darbo didybę, Paulius sušuko: „O kas gi tinkamas šiam uždaviniui?” Kas sugebės skelbti Kristų taip, kad Jo priešai neturėtų teisėto pagrindo nekęsti pasiuntinio ar jo nešamos žinios? Paulius troško atskleisti tikintiesiems, koks atsakingas yra Evangelijos tarnavimas. Tik ištikimybė skelbiant žodį bei tyras ir nuoseklus gyvenimas gali padaryti tarnautojų pastangas priimtinas Dievui ir naudingas sieloms. Mūsų laikų tarnautojai, suvokiantys, koks svarbus yra jų darbas, gali kartu su apaštalu sušukti: „O kas gi tinkamas šiam uždaviniui?” AD 242.3

Buvo tokių, kurie apkaltino Paulių gyrimusi ir savęs rekomendavimu rašant savo pirmąjį laišką. Atsakydamas į tai, dabar Paulius paklausė Bažnyčios narių, ar jie šitaip sprendžia apie jo motyvus: „Ar pradėsime jums iš naujo prisistatinėti? Gal reikia, kaip kai kuriems, lydimųjų laiškų jums ar nuo jūsų?” Tikintieji, persikraustydami į naują vietą, dažnai atsiveždavo rekomendacijos laiškus iš Bažnyčios, kuriai anksčiau priklausė; tačiau vadovams, tų Bažnyčių įkūrėjams, tokių laiškų nereikėjo. Korinto tikintieji, atitraukti nuo stabų garbinimo ir nuvesti prie tikėjimo Evangelija, patys buvo visos rekomendacijos, kokių tik reikėjo Pauliui. Jų tiesos suvokimas bei jų gyvenime įvykusios permainos iškalbingai liudijo apie jo darbų ištikimybę bei jo, kaip Kristaus tarnautojo autoritetą, įgalinantį patarti, barti ir skatinti. AD 243.1

Paulius laikė Korinto brolius savo liudijimu. „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas, - rašė jis, - parengtas mūsų patarnavimu, surašytas ne rašalu, bet gyvojo Dievo Dvasia, ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse”. AD 243.2

Nusidėjėlių atsivertimas bei jų apvalymas per tiesą yra svariausias įrodymas, kokį gali turėti tarnautojas, kad Dievas pašaukė jį į šį tarnavimą. Tas faktas, kad Paulius yra apaštalas, buvo įrašytas atsivertusiųjų širdyse, ir jį liudijo jų atsinaujinęs gyvenimas. Jų viduje apsigyveno Kristus, šlovės viltis. Paulių labai sustiprino toks jo tarnystės užantspaudavimas. AD 243.3

Šiandieniniai Kristaus tarnautojai turi turėti tokį patį liudijimą, kaip kad apie Pauliaus darbus liudijo Korinto Bažnyčia. Tačiau, nors šiais laikais pamokslininkų netrūksta, gabių, šventų tarnautojų, kupinų meilės, kuri plūsta iš Kristaus širdies, tėra nedaug. Išdidumas, pasitikėjimas savimi, meilė pasauliui, ydų ieškojimas kituose, kartėlis, pavydas - šiuos vaisius duoda daugelis tų, kurie tariasi išpažįstą Kristaus religiją. Jų gyvenimas, ryškus kontrastas Gelbėtojo gyvenimui, dažnai liudija apgailėtiną tarnystės, kuriai jie atsivertė, pobūdį. AD 243.4

Negali būti žmogui didesnės garbės, kaip būti Dievo laikomam gabiu Evangelijos tarnautoju. Tačiau tie, kuriuos Viešpats palaimina tokia jėga ir sėkme Jo darbuose, nesigiria. Jie pripažįsta visiškai priklausantys nuo Jo ir supranta, kad patys neturi jokių galių. Kartu su Pauliumi jie sako: „Ir ne todėl, kad būtume savaime tinkami ką nors sumanyti tartum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti tarnais Naujosios Sandoros”. AD 244.1

Tikras tarnautojas atlieka Mokytojo darbą. Jis jaučia to darbo svarbą ir suvokia, jog palaiko Bažnyčios ir pasaulio ryšį, panašų į tą, kokį palaikė Kristus. Jis nepailsdamas triūsia, kad nuvestų nusidėjėlius į kilnesnį, aukštesnį gyvenimą ir jie gautų nugalėtojo atlygį. Jo lūpos paliestos gyvąja anglimi nuo aukuro, ir jis aukština Jėzų, kaip vienintelę nusidėjėlio viltį. Išgirdusieji jo kalbas iškart supranta, kad jis artinasi prie Dievo karštomis, veiksmingomis maldomis. Šventoji Dvasia yra ant jo, jo siela jaučia gyvą dangiškąją ugnį, ir jis geba palyginti dvasinius dalykus su dvasiniais. Jam suteikta jėga griauti velnio tvirtoves. Jam skelbiant Dievo meilę, sudūžta širdys, ir daugelis klausia: „Ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?” AD 244.2

„Štai kodėl, iš Dievo gailestingumo turėdami šią tarnystę, nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai, mes susilaikome nuo slaptų gėdingų darbų, nesileidžiame į gudravimus ir neklastojame Dievo žodžio, bet atviru tiesos skelbimu prisistatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje. Jeigu mūsų Evangelija tebėra paslėpta, tai ji paslėpta vien tik einantiems į pražūtį, netikintiesiems, kuriems šio pasaulio dievaitis apakino protus, kad jie neišvystų Dievo atvaizdo - Kristaus šlovės Evangelijos šviesos. Mes ne save pačius skelbiame, bet Kristų Jėzų kaip Viešpatį, o save - jūsų tarnais dėl Jėzaus. Pats Dievas, kuris yra taręs: ‘Iš tamsos tenušvinta šviesa!’ - sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide”. AD 244.3

Taip apaštalas išaukštino Dievo malonę bei gailestingumą, parodytą šventu pasitikėjimu juo, kaip Kristaus tarnautoju. Gausi Dievo malonė jį ir jo brolius palaikė ištikus sunkumams, negandoms bei iškilus pavojams. Jie nederino savo tikėjimo ir mokymo prie klausytojų norų ir neslėpė išgelbėjimui būtinų tiesų, kad jų mokymas būtų patrauklesnis. Jie pateikdavo tiesą paprastai ir aiškiai bei melsdavosi, kad sielos patikėtų ir atsiverstų. Jie stengėsi, kad jų pačių elgesys atitiktų jų mokymą ir pateiktoji tiesa pati kreiptųsi į kiekvieno žmogaus sąžinę. AD 245.1

„Šitą lobį, - tęsė apaštalas, - mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo”. Dievas galėjo skelbti Savo tiesą per nuodėmės nepažįstančius angelus, tačiau Jo planas buvo ne toks. Savo ketinimams įvykdyti Jis pasirinko silpnus žmones. Neįkainojamas lobis buvo sudėtas į molinius indus. Per žmones Jo palaiminimai turi pasiekti pasaulį. Per juos Dievo šlovės šviesa turi perskrosti nuodėmės tamsą. Mylėdami savo tarnystę, jie turi pasitikti nusidėjėlius bei vargšus ir nuvesti juos prie kryžiaus. Ir visuose savo darbuose šlovę bei garbę jie turi atiduot i Tam, kuris yra aukščiau visko ir visame kame. AD 245.2

Kalbėdamas apie savo patirtį, Paulius atskleidė, kad Kristaus tarnystę jis pasirinko ne iš savanaudiškų motyvų - juk jo kelias buvo grįstas išbandymais ir gundymais. „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, - rašė jis, - bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne”. AD 245.3

Paulius priminė savo broliams, kad jam ir jo bendradarbiams, kaip Kristaus pasiuntiniams, nuolat gresia pavojus. Sunkumai, kuriuos jiems teko ištverti, alino jo jėgas. „Mums, gyviesiems, - rašė jis, - dėl Jėzaus nuolat gresia mirtis, kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne. Šitaip mumyse veikia mirtis, o jumyse gyvybė”. Fiziškai kęsdami nepriteklių ir sunkų triūsą, šie Kristaus tarnautojai derinosi prie Jo mirties. Tačiau tai, kas juose sukėlė mirtį, korintiečiams, kurie patikėję tiesa tapo amžinojo gyvenimo dalininkai, nešė dvasinę gyvybę ir sveikatą. Atsižvelgdami į tai, Jėzaus sekėjai turėjo saugotis savo abejingumu ar neatidumu dar labiau apsunkinti tarnautojų naštas ir triūsą. AD 245.4

„Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, - tęsė Paulius, - apie kurią parašyta: Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau. Taigi mes tikime ir todėl kalbame”. Apaštalas buvo visiškai įsitikinęs jam patikėtosios tiesos realumu, ir niekas negalėjo jo priversti melagingai panaudoti Dievo Žodį ar nuslėpti savo sielos įsitikinimus. Taikstymasis su pasaulio nuomonėmis jam nebūtų atnešęs nei turto, nei garbės, nei malonumo. Nors dėl tikėjimo, apie kurį jis skelbė korintiečiams, jam nuolat grėsė kankinio mirtis, Paulius nepabūgo, nes žinojo, jog Tas, kuris mirė ir prisikėlė, prikels iš kapo ir jį ir jis stos prieš Tėvą. AD 246.1

„O visa tai - dėl jūsų, - teigė Paulius, - kad malonė apimtų daugelį ir pagausintų dėkojimą Dievo garbei”. Apaštalai skelbė Evangeliją ne dėl to, kad norėtų išaukštinti save. Tik viltis išgelbėti sielas paskatino juos pašvęsti šiam darbui savo gyvenimą. Ir tik ši viltis padėjo jiems nenutraukti savo pastangų dėl gresiančio pavojaus ar patiriamų kančių. AD 246.2

„Todėl, - aiškino Paulius, - ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina”. Apaštalas jautė priešo galybę, ir, nors jo fizinės jėgos silpo, jis ištikimai bei atkakliai skelbė Kristaus Evangeliją. Apsiginklavęs visais Dievo ginklais, šis kryžiaus didvyris veržėsi kovoje į priekį. Jo džiugus balsas liudijo, kad jis triumfuoja mūšyje. Nenuleisdamas akių nuo ištikimojo laukiančio atlygio, jis pergalingai šaukė: „o lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini”. AD 246.3

Itin nuoširdus ir jaudinantis yra apaštalo kreipimasis, kurį broliai korintiečiai vėl susiejo su neprilygstama Atpirkėjo meile. „Jūs juk pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą”. Jūs žinote, iš kokių aukštybių Jis nužengė, į kokį gilų pažeminimą nusileido. Kartą pradėjęs žengti Savęs atsižadėjimo ir aukos keliu, Jėzus nenuklydo iš jo, kol neatidavė Savo gyvybės. Tarp sosto ir kryžiaus Jam nebuvo jokio poilsio. AD 247.1

Paulius dėstė žingsnis po žingsnio, kad tie, kurie skaitys jo laišką, gerai suprastų, kaip nuostabiai Išgelbėtojas dėl jų nusižemino. Pristatydamas Kristų kaip lygų su Dievu bei vertą angelų pagarbos, apaštalas pasekė Jo keliu iki pat didžiausio pažeminimo gelmių. Paulius buvo įsitikinęs, kad, jeigu jie suprastų stulbinančią dangaus Valdovo auką, jų gyvenime išnyktų bet koks savanaudiškumas. Jis atskleidė, kaip Dievo Sūnus atsisakė Savo šlovės, savanoriškai priėmė žmogaus prigimtį ir nusižemino kaip tarnas, tapdamas paklusniu iki mirties, „iki kryžiaus mirties” (Filipiečiams 2, 8), kad galėtų pakelti puolusį žmogų iš degradavimo į dangaus viltį bei džiaugsmą. AD 247.2

Kai kryžiaus šviesoje tyrinėjame dievišką charakterį, mes matome gailestingumą, švelnumą ir atlaidumą, sumišusius su nešališkumu ir teisingumu. Mes regime sėdintį soste Tą, kurio rankos ir kojos paženklintos Jo ištvertos kančios ženklais, kad žmogus būtų sutaikytas su Dievu. Mes regime Tėvą, beribį, gyvenantį neprieinamoje šviesoje, tačiau priimantį mus dėl Savo Sūnaus nuopelnų. Nuo kryžiaus sklindanti šviesa perskrodžia keršto debesį, kuris grasino tik kančiomis ir neviltim, ir mes išvystame Dievo užrašytus žodžius: AD 247.3

„Gyvenki, nusidėjėli, gyvenk!
Didžiulę išpirką Aš sumokėjau. Iš Mano gydančios versmės stiprybės semk,
Aš - tavo mylintis ir atlaidusis Užtarėjas.
Būk kupina ir džiaugsmo, ir vilties,
Brangi man atgailaujanti ir tikinti širdie!” AD 247.4

Mąstydami apie Kristų, mes šliejamės prie meilės, kuri yra neišmatuojama. Mes trokštame papasakoti apie šią meilę, bet nerandame žodžių. Mes mąstome apie Kristaus gyvenimą žemėje, Jo auką dėl mūsų, Jo, kaip mūsų Užtarėjo, darbą danguje bei namus, kuriuos Jis ruošia tiems, kurie Jį myli, ir galime tik sušukti: „Meilė - ne tai, jog mes pamilome Dievą, bet kad Jis mus pamilo ir atsiuntė Savo Sūnų kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes. [...] Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai [...]” (1 Jono 4, 10; 3, 1). AD 248.1

Kiekvieno tikro mokinio širdies aukure dega ši meilė kaip šventa ugnis. Dievas apsireiškė per Kristų. Tai nutiko žemėje, kad Jo vaikai savo nepriekaištingu gyvenimu galėtų atspindėti šią meilę. Tik taip nusidėjėliai bus atvesti prie kryžiaus, kad žvelgtų į Dievo Avinėlį. AD 248.2

*****