Apaštalų Darbai

33. Darbas Sunkiu Metu

Dėstydamas naujai įtikėjusiems paprastą Šventojo Rašto mokymą, jog dera remti Dievo darbą, ir pats, kaip Evangelijos tarnautojas, teigdamas: „Gal tik aš ir Barnabas neturime teisės nedirbti” (1 Korintiečiams 9, 6) pasaulietiškame darbe, kad išsilaikytume, Paulius įvairiais savo tarnavimo didžiuosiuose civilizacijos centruose laikotarpiais imdavosi amato, kad pragyventų. AD 257.1

Žydų visuomenėje fizinis darbas nebuvo kažkas keista ar gėdinga. Mozė mokė žydus diegti savo vaikams darbštumą, ir buvo laikoma nuodėme leisti jaunimui augti, nepažįstant fizinio darbo. Netgi tuo atveju, kai vaikas buvo rengiamas šventajai tarnystei, buvo laikoma, jog būtinos ir praktinio gyvenimo žinios. Kiekvienas jaunuolis, nesvarbu, iš kokios šeimos - turtingųjų ar vargšų, buvo išmokomas kokio nors amato. Tėvai, kurie šitaip neauklėdavo savo vaikų, buvo laikomi nuklydusiais nuo Viešpaties mokymo. Taigi, pagal šį paprotį, Paulius nuo mažens buvo išmokęs palapinių gaminimo amato. AD 257.2

Prieš tapdamas Kristaus mokiniu, Paulius užėmė aukštą postą, ir jam nereikėjo verstis rankų darbu. Bet vėliau, kai jis visiškai atsidavė Kristaus reikalui, kartais tekdavo imtis amato, kad užsidirbtų pragyvenimui. Taip būdavo ypač tada, kai tekdavo darbuotis vietovėse, kur jo motyvai galėjo būti suprantami neteisingai. AD 257.3

Apie tai, kad Paulius ėmėsi rankų darbo, pirmą kartą paminėta, pasakojant, kaip jis skelbė Žodį Tesalonikoje. Rašydamas tos Bažnyčios tikintiesiems, jis priminė, kad „mes galėjome būti jums našta”, ir pridūrė: „Jūs, broliai, atsimenate mūsų triūsą ir pastangas: dirbdami per dienas ir naktis, kad neapsunkintume nė vieno iš jūsų, skelbėme jums Dievo Evangeliją” (1 Tesalonikiečiams 2, 7.9). Savo antrame laiške jiems jis vėl pasakojo, kaip kartu su savo bendražygiu dirbo, „kad tik neapsunkintume nė vieno jūsų”. Jis triūsė dieną naktį, „ir ne dėl to, - rašė apaštalas, - kad neturėtume teisės taip daryti, bet norėdami duoti jums pavyzdį, kad galėtumėte mumis sekti” (2 Tesalonikiečiams 3, 8.9). AD 258.1

Tesalonikoje Paulius sutiko ir tokių, kurie nepanoro imtis rankų darbo. Apie šią grupę žmonių vėliau jis rašė: „Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik niekdarbiauja. Tokiems įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną” (2 Tesalonikiečiams 3, 11.12). Triūsdamas Tesalonikoje, Paulius stengėsi tokiems parodyti gerą pavyzdį. „Būdami pas jus, - rašė jis, - skelbėme: ‘Kas nenori dirbti, tenevalgo!’” (2 Tesalonikiečiams 3, 10) AD 258.2

Visais laikais šėtonas stengėsi sužlugdyti Dievo tarnų pastangas, atvesdamas į Bažnyčią fanatizmo dvasią. Taip buvo Pauliaus laikais, taip buvo ir vėlesniais šimtmečiais, per reformaciją. Viklifas (Wycliffe), Liuteris (Luther) ir daugelis kitų, palaiminusių pasaulį savo įtaka bei savo tikėjimu, buvo susidūrę su gudrybėmis, kuriomis priešas siekė įvilioti juos į pernelyg entuziastingų, nesubalansuotų, neapvalytų protų fanatizmą. Paklydusios sielos mokė, jog tikrojo šventumo siekimas pakylėja protą virš visų žemiškų minčių ir skatina žmogų visiškai atsisakyti darbo. Dar kiti, kraštutinio tam tikrų Šventojo Rašto vietų traktavimo šalininkai, aiškino, jog dirbti apskritai yra nuodėmė - esą krikščionys neturi net mąstyti apie laikiną savo ar savo šeimų gerovę, o verčiau visiškai pašvęsti savo gyvenimą dvasiniams dalykams. Apaštalo Pauliaus mokymas ir pavyzdys yra priekaištas tokiems kraštutiniams požiūriams. AD 258.3

Tesalonikoje Paulius gyveno ne vien iš savo rankų darbo. Vėliau, prisimindamas savo patirtį tame mieste, jis rašė Filipų tikintiesiems ir dėkojo už jų dovanas: „Jūs mano reikalams prisiuntėte aukų vieną ir kitą kartą į Tesaloniką” (Filipiečiams 4, 16). Nors jis sulaukė šios paramos, vis dėlto stengėsi parodyti tesalonikiečiams darbštumo pavyzdį, kad niekas negalėtų jo apkaltinti godumu ir kad būtų praktiškai papriekaištauta tiems, kurie puoselėjo fanatiškas pažiūras į fizinį darbą. AD 259.1

Pirmą kartą apsilankęs Korinte, Paulius susitiko su žmonėmis, kurie įtariai žiūrėjo į svetimšalių motyvus. Graikai ant jūros kranto garsėjo kaip uolūs prekybininkai. Įvaldę sukčiavimo verslą, jie tikėjo, kad pelnas yra kažkas dieviška, ir nesvarbu, kokiu būdu - sąžiningai ar nesąžiningai, uždirbami pinigai. Paulius žinojo šias jų savybes ir neno-rėjo duoti jiems pagrindą teigti, kad jis skelbia Evangeliją, siekdamas pralobti. Jis turėjo teisę tikėtis Korinto tikinčiųjų medžiaginės paramos; tačiau Paulius to atsisakė, kad jo, kaip tarnautojo, naudingumas ir sėkmė nesukeltų neteisingo įtarimo, jog jis pelnosi iš Evangelijos skelbimo. Jis siekė išvengti bet kokių neteisingų aiškinimų, kad jo nešama žinia neprarastų savo jėgos. AD 259.2

Neilgai trukus po savo atvykimo į Korintą, Paulius rado „vieną iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilą, su žmona Priscile, neseniai atsikėlusius iš Italijos”. Jie su Pauliumi „mokėjo bendrą amatą”. Išėjus Klaudijaus įsakymui, pagal kurį visi žydai turėjo apleisti Romą, Akvilas su Priscile atkeliavo į Korintą, kur pradėjo verstis palapinių gaminimu. Paulius pasiklausinėjo apie šiuos žmones ir, sužinojęs, kad jie yra dievobaimingi ir stengiasi vengti nešvarios juos supančios įtakos, „pasiliko ten ir ėmė darbuotis. [...] Kiekvieną šabą Paulius kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdamas žydus ir graikus” (Apaštalų darbų 18, 2-4). AD 259.3

Vėliau prie Pauliaus Korinte prisijungė Silas ir Timotiejus. Šie broliai atsinešė Makedonijos Bažnyčiose surinktas lėšas darbui paremti. AD 260.1

Savo antrame laiške Korinto tikintiesiems, parašytame po to, kai jis įkūrė ten stiprią Bažnyčią, Paulius vėl grįžo prie savo ankstesnio gyvenimo būdo tarp jų. „Nejaugi aš nusidėjau, - klausė jis, - kad pažeminau save ir išaukštinau jus, paskelbdamas jums Dievo Evangeliją dovanai?! Aš apiplėšiau kitas Bažnyčias, gaudamas iš jų išlaikymą, kad galėčiau tarnauti jums. O būdamas pas jus ir stokodamas, nė vieno neapsunkinau. Neturte sušelpė mane iš Makedonijos atvykę broliai. Aš saugojausi ir ateityje saugosiuos tapti jums našta bet kuria prasme. Sakau jums vardan Kristaus tiesos, esančios manyje, kad šio pasididžiavimo Achajos srityse niekas iš manęs neatims” (2 Korintiečiams 11, 7-10). AD 260.2

Paulius paaiškino, kodėl jis taip elgėsi Korinte. Jis nenorėjo suteikti „progos ieškantiems priekabių pagyrūnams” (2 Korintiečiams 11, 12). Gamindamas palapines, jis kartu ištikimai skelbė ir Evangeliją. Jis pats apie savo darbus kalbėjo: „Jūsų akyse pasitvirtino tikro apaštalo žymės: kantrybė, ženklai, stebuklai ir galingi darbai”. Ir pridūrė: „Tad ko gi jums trūksta palyginti su kitomis Bažnyčiomis? Vien to, kad nebuvau jums našta. Atleiskite man šitą nusikaltimą! Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų, nes aš geidžiu ne jūsų turto, o jūsų pačių. [...] Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu” (2 Korintiečiams 12, 12-15). AD 260.3

Po ilgo tarnavimo Efeze, kur jis trejus metus visame regione karštai skelbė Evangeliją, Paulius vėl ėmėsi savo amato. Efeze, kaip ir Korinte, apaštalą nudžiugino Akvilo ir Priscilės draugija - jie lydėjo apaštalą antrosios misijų kelionės pabaigoje grįžtantį į Aziją. AD 260.4

Kai kas nenorėjo leisti Pauliui dirbti fizinį darbą, teigdami, jog tai nesuderinama su Evangelijos tarnautojo pareigomis. Kodėl Paulius, aukščiausio lygio tarnautojas, turėtų šitaip derinti fizinį darbą su Žodžio skelbimu? Argi darbininkas nevertas savo užmokesčio? Kodėl jis turėtų gaišti laiką gamindamas palapines, kai galėtų jį išnaudoti kur kas geriau? AD 260.5

Tačiau Paulius nemanė, kad užsiimdamas šiuo amatu, jis veltui leidžia laiką. Darbuodamasis su Akvilu, jis neprarado ryšio su Didžiuoju Mokytoju ir išnaudojo kiekvieną galimybę paliudyti apie Gelbėtoją ir padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Jo protas visada siekė dvasinio pažinimo. Jis mokė savo bendradarbius dvasinių dalykų ir kartu rodė darbštumo bei kruopštumo pavyzdį. Jis buvo greitas, nagingas, uolus darbininkas, tokius mokė būti ir kitus: „Nebūkite apsileidę, bet uolūs, karštos dvasios, tarnaukite Viešpačiui” (Romiečiams 12, 11). Gamindamas palapines, apaštalas turėjo galimybę pasiekti tą žmonių klasę, prie kurios kitaip nebūtų priėjęs. Jis įrodė savo bendradarbiams, kad paprasto amato įvaldymas yra iš Dievo, kuris, tinkamai naudojamas, suteikia ir išminties, ir lėšų pragyvenimui. Jis mokė, kad Dievas turi būti pašlovintas net kasdieniniais darbais. Jo nuo darbo įdiržusios rankos nesusilpnino tos jausmingumo jėgos, su kuria jis kreipdavosi į žmones kaip krikščionis tarnautojas. AD 261.1

Kartais Paulius plušėdavo dieną naktį - ne tik tam, kad išsilaikytų pats, bet ir tam, kad galėtų padėti savo bendradarbiams. Savo uždarbiu jis dalijosi su Luku ir padėdavo Timotiejui. Kad padėtų kitiems, kartais jam pačiam net tekdavo kęsti alkį. Paulius nebuvo savanaudis. Baigdamas savo tarnavimą ir Milete atsisveikindamas su Efezo vyres-niaisiais, jis galėjo iškelti savo nuo darbo įdiržusias rankas ir pasakyti: „Nė iš vieno netroškau nei sidabro, nei aukso, nei drabužio. Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos. Ir aš jums visur rodydavau, kad, šitaip triūsiant, reikia paremti silpnuosius ir atminti Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Palaimingiau duoti negu imti’” (Apaštalų darbų 20, 33-35). AD 261.2

Jeigu tarnautojams atrodo, kad darbuojantis dėl Kristaus juos užgriuvo sunkumai ir negandos, tegul jie įsivaizduoja Pauliaus darbo sąlygas. Tegul jie niekada neužmiršta, kaip šis rinktinis Dievo vyras, kad užsidirbtų duonai, audė drobes, nors jam teisėtai priklausė atlygis už jo apaštališką triūsą. AD 262.1

Darbas yra ne prakeikimas, o palaiminimas. Dykinėjimo dvasia žlugdo maldingumą ir liūdina Dievo Dvasią. Užžėlusio tvenkinio vanduo kenksmingas, o tyra, plūstanti versmė skleidžia po kraštą sveikatą ir džiaugsmą. Paulius suprato, kad tie, kurie apleidžia fizinį darbą, veikiai neteks jėgų. Jis troško mokyti jaunus tarnautojus, kad dirbdami fizinį darbą, mankštindami savo raumenis ir sausgysles, jie taps tvirti ir galės iškęsti visus sunkumus bei nepatogumus, kurie jų laukia triūsiant Evangelijos baruose. Jis suprato ir tai, kad jo paties mokymas stokos gyvybingumo bei jėgos, jeigu jis nepalaikys deramą visų sistemos dalių funkcionavimą. AD 262.2

Tinginiai neturi tos neįkainojamos patirties, kuri įgyjama ištikimai atliekant įprastines gyvenimo pareigas. Ne keletas, o tūkstančiai žmonių egzistuoja tik tam, kad naudotųsi tais privalumais, kuriuos Dievas iš Savo malonės jiems suteikia. Jie užmiršta atnešti Viešpačiui dėkingumo aukas už tuos turtus, kuriuos Jis jiems patikėjo. Jie užmiršta, kad išmintingai naudodami jiems suteiktuosius talentus, jie turi būti ne tik vartotojai, bet ir gamintojai. Jeigu jie suprastų, kad pats Viešpats paskyrė jiems atlikti tam tikrą darbą ir tapti Jo pagalbininkais, jie neatmestų šios atsakomybės. AD 262.3

Jaunuolių, kurie jaučia, jog yra pašaukti Dievo skelbti, naudingumas didžia dalimi priklauso nuo to, kaip jie pradės savo darbus. Tie, kurie yra išrinkti Dievo tarnystės darbui, įrodys savo aukštą pašaukimą ir visais įmanomais būdais sieks tapti gabiais darbininkais. Jie trokš įgyti patirtį, kuri padės jiems planuoti, organizuoti ir vykdyti. Įvertindami savojo pašaukimo šventumą, jie drausmins save ir darysis vis panašesni į savo Mokytoją, atskleisdami Jo gerumą, meilę bei tiesą. Šiems savo uolumą rodantiems ir suteiktuosius talentus ugdantiems jaunuoliams turėtų apgalvotai padėti Bažnyčia. AD 262.4

Ne visi, kurie mano esą pašaukti pamokslauti, turėtų būti skatinami reikalauti iš Bažnyčios sau ir savo šeimoms nuolatinės finansinės paramos. Kyla pavojus, kad pataikavimas ir neišmintingas padrąsinimas tikėtis pilno išlaikymo, nepriklausomai nuo savo pastangų, nepatyrusius jaunuolius gali sugadinti. Lėšomis, skirtomis Dievo darbo plėtojimui, neturėtų naudotis žmonės, kurie nori skelbti tik tam, kad gautų pajamų ir galėtų patenkinti savanaudiškas lengvo gyvenimo ambicijas. AD 263.1

Jaunuoliai, kurie trokšta panaudoti savo talentus tarnystės darbe, galės naudingai pasimokyti iš Pauliaus parodyto pavyzdžio Tesalonikoje, Korinte, Efeze ir kitose vietose. Nors jis buvo iškalbingas oratorius, išrinktas Dievo ypatingam darbui, Paulius niekada nevengė fizinio triūso, kaip ir nepailsdavo aukotis dėl savo mylimo darbo. „Iki šios valandos badaujame ir trokštame, - rašė jis korintiečiams, - esame nuogi ir mušami, esame be pastogės ir vargstame, darbuodamiesi savo rankomis. Keikiami mes laiminame, persekiojami ištveriame” (1 Korintiečiams 4, 11.12). AD 263.2

Vienas iš didžiausių mokytojų žmonijos istorijoje, Paulius, su džiaugsmu atlikdavo ir pačias žemiausias, ir pačias aukščiausias pareigas. Kai tarnaujant Mokytojui, aplinkybės susiklostydavo taip, jog tekdavo imtis savo amato, jis taip ir padarydavo. Antra vertus, apaštalas visada buvo pasirengęs atidėti į šalį savo pasaulietišką darbą, kad atremtų Evangelijos priešų išpuolius ar išnaudotų ypatingą progą laimėti Jėzui sielas. Jo užsidegimas ir darbštumas yra gyvas priekaištas tinginiams ir mėgstantiems lengvą gyvenimą. AD 263.3

Paulius parodė pavyzdį, prieštaraujantį tuo metu Bažnyčioje įsigalinčiai nuomonei, kad sėkmingai Evangeliją gali skelbti tik tie, kurie visiškai išsivadavo iš fizinio darbo būtinybės. Jis praktiškai parodė, ką pasišventęs tarnautojas gali dirbti daugelyje vietų, kur esama su Evangelijos tiesomis nesusipažinusių žmonių. Kelias, kuriuo žengė apaštalas, įkvėpė daugybę nuolankių darbininkų dėl Dievo darbo padaryti viską, ką gali, ir kartu pelnytis kasdieninę duoną. Akvilas ir Priscilė nebuvo pašaukti visą savo laiką skirti Evangelijos tarnystei, tačiau šiuos nuolankius darbininkus Dievas panaudojo, kad aiškiau parodytų Apolui tiesos ke-lią. Siekdamas Savo tikslo, Viešpats išnaudoja įvairias priemones, ir nors kai kurie, turintys ypatingą talentą, tampa išrinktaisiais, kurie visą savo energiją skiria pamokslavimui ir Evangelijos skelbimui, daugelis kitų, ant kurių niekada nebuvo uždėtos įšventinančios žmogaus rankos, taip pat yra pašaukti atlikti svarbų vaidmenį laimint sielas. AD 263.4

Priešais save išlaikantį Evangelijos darbininką atsiveria platus darbų baras. Daugelis, skirdami dalį laiko kokiam nors fiziniam darbui, įgyja vertingą tarnavimo patirtį, ir šiuo būdu gali būti išugdomi stiprūs darbininkai svarbiai tarnystės sričiai. AD 264.1

Pasiaukojantis Dievo tarnas, kuris nepailsdamas skelbia Žodį ir moko, neša savo širdyje sunkią naštą. Jis nematuoja savo darbų valandomis. Jo atlyginimas nedaro įtakos jo darbui, ir jis neapleidžia savo pareigų, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms. Savąją užduotį jis gavo iš Dangaus, ir į Dangų žvelgdamas tikisi atpildo, kai darbas jau atliktas. AD 264.2

Dievas nori, kad tokie darbininkai būtų išvaduoti nuo papildomų rūpesčių ir turėtų visas galimybes paklusti tiems nurodymams, kuriuos Paulius išsakė Timotiejui: „Rūpinkis šitais dalykais, atsidėk jiems, kad visi matytų tavo pažangą” (1 Timotiejui 4, 15). Nors jie turi pakankamai lavinti savo protą ir kūną, kad šie būtų gyvybingi, Dievas nenori, kad jie būtų priversti didžiąją savo laiko dalį praleisti pasaulietiškame darbe. Nors šie ištikimieji darbininkai nori aukotis ir aukojasi dėl Evangelijos, jie neapsaugoti nuo pagundų. Tie, kuriuos blaško ir slegia nerimas, kad Bažnyčia kaip dera neišlaikys jų finansiškai, kartais patiria ir galingas pagundas. Matydami, kad jų darbas taip prastai apmokamas, jie puola į liūdesį. Jie laukia savo pelnyto atlygio, ir tai juos vargina, - juk jų šeimos per tą laiką turi kažką valgyti ir kažkuo apsirengti. Jeigu jie suprastų, kad yra atleisti nuo dieviškosios užduoties vykdymo, mielai imtųsi kokio nors amato. Tačiau jie mano, kad jų laikas priklauso Dievui, nors tie, kurie turėtų juos pakankamai remti, patys visko stokoja. Jie pakyla virš pagundų ir valdydami savo norus toliau darbuojasi dėl to, kas jiems gyvenime brangiausia. Tačiau, kad eitų ta linkme, jie turi sekti Pauliaus pavyzdžiu ir, tęsdami tarnystės darbą, dalį laiko skirti savo amatui. Tai darydami jie tenkins ne savo, o Dievo interesus šioje žemėje. AD 264.3

Kartais Dievo tarnui atrodo, jog dėl lėšų stokos atlikti jam pavestą didžiulį darbą neįmanoma. Kai kas nuogąstauja, jog su turimomis lėšomis neatliks visko, ką jaučia pareigą atlikti. Tačiau jeigu jie darys pažangą tikėjime, apsireikš Dievo išgelbėjimas, ir jų pastangas lydės klestėjimas. Tas, kuris įpareigojo Savo sekėjus eiti į visą pasaulį, išlaikys kiekvieną darbininką, kuris paklūsta Jo įsakymui ir trokšta skelbti Jo žinią. AD 265.1

Tęsdamas Savo darbą, Viešpats ne visada viską atskleidžia Savo tarnams. Kartais Jis išbando Savo žmonių patikimumą, sudarydamas aplinkybes, kurios priverčia juos gerokai ūgtelti tikėjime. Jis įstumia juos į sudėtingas situacijas ir įpareigoja žengti priekin, kai jų kojos jau, atrodytų, liečia Jordano vandenis. Tokiais atvejais, kai nuoširdžiai tikinčių Jo tarnų maldos pasiekia Jį, Dievas atveria jiems kelią ir išveda juos į platumas. AD 265.2

Kai Dievo pasiuntiniai įsisąmonina savo pareigą problemiškiems Viešpaties vynuogyno plotams ir Pjūties Šeimininko dvasioje nepailsdami triūsia dėl sielų atsivertimo, Dievo angelai paruošia jiems kelią bei suteikia reikalingų išteklių, kad būtų atliktas darbas. Dievo apšviestieji mielai rems jų labui daromą darbą. Jie greitai atsilieps į kiekvieną pagalbos šauksmą, ir Dievo Dvasia paragins jų širdis remti Viešpaties darbą ne tik savo šalyje, bet ir svetur. Taip šis triūsas įgaus naujų jėgų ir kitose vietovėse, ir Viešpaties darbas darys pažangą, kaip Jis ir norėjo. AD 265.3