Apaštalų Darbai

30. Pasauktieji Įvykdyti Didesnius Reikalavimus

Šis skyrius pagrįstas Pirmu laišku korintiečiams.

Tikėdamasis gyvai atskleisti Korinto tikintiesiems, kaip svarbu yra tvirta savitvarda, griežtas susivaldymas bei neišblėstantis uolumas tarnaujant Kristui, Paulius savo laiške krikščionių kovas palygino su garsiosiomis bėgikų lenktynėmis, kurios vis buvo rengiamos Korinte. Iš visų graikų ir romėnų sukurtų rungčių bėgimas buvo seniausia ir labiausiai vertinama. Šias lenktynes žiūrėdavo karaliai, didikai ir valstybės veikėjai. Jose dalyvaudavo ir kilmingi bei turtingi jaunuoliai, kurie stengdavosi be ypatingų pastangų ir drausmės gauti apdovanojimą. AD 230.1

Rungtynėms buvo keliami griežti reikalavimai, nuo kurių niekas negalėjo išsisukti. Norintieji dalyvauti varžybose pirmiausia turėjo lankyti griežtas parengiamąsias treniruotes. Buvo griežtai draudžiama žalingai nuolaidžiauti savo apetitui ar tenkinti kitas užgaidas, kurios susilpnintų protinį ar fizinį gyvybingumą. To, kuris tikėjosi sėkmės šiuose jėgos ir greičio išbandymuose, raumenys turėjo būti tvirti bei lankstūs, o nervai - puikiai valdomi. Kiekvienas judesys turėjo būti tikslus, kiekvienas žingsnis - spartus ir nesvyruojantis; fizinės galios turėjo pasiekti aukščiausią lygį. AD 230.2

Lenktynių dalyviams pasirodžius prieš laukiančią minią, būdavo paskelbiami jų vardai ir paaiškinamos lenktynių taisyklės. Paskui jie visi startuodavo, ir prikaustytas žiūrovų dėmesys visiems įkvėpdavo ryžto laimėti. Netoli finišo sėdėdavo teisėjai, kad galėtų stebėti lenktynes nuo pradžios iki pabaigos ir įteikti prizą tikrajam nugalėtojui. Jei kas nors pasiekdavo finišą neteisėtais būdais, apdovanojimo negaudavo. AD 230.3

Dalyvauti šiose varžybose buvo labai pavojinga. Kai kas taip ir neatsigaudavo nuo siaubingos fizinės įtampos. Bėgdami žmonės dažnai pargriūdavo, iš nosies ar burnos pasipildavo kraujas, o kartais, kai jau atrodydavo, kad dalyvis tuoj laimės prizą, jis krisdavo negyvas. Tačiau tie, kurie siekė sėkmingai sudalyvauti ir pelnyti šlovę, tikimybės visą gyvenimą likti neįgaliam ar net žūti nelaikė dideliu pavojum. AD 231.1

Nugalėtojui pasiekus finišą, orą sudrebindavo galingos gausybės žiūrovų ovacijos, kurių aidą atkartodavo aplinkinės kalvos bei kalnai. Žiūrovų akivaizdoje teisėjas apdovanodavo jį pergalės atributais - uždėdavo laurų vainiką, į dešinę ranką paduodavo palmės šakelę. Jis būdavo šlovinamas visoje šalyje; pagerbiami būdavo ir jo tėvai; net miestas, kuriame jis gyveno, buvo itin vertinamas, kad išaugino tokį puikų atletą. AD 231.2

Kalbėdamas apie šias lenktynes, kaip apie krikščioniškos kovos simbolį, Paulius akcentavo pasirengimo būtinybę, jei dalyviai nori pasiekti sėkmę, - išankstinę drausmę, susilaikymo dietą ir būtiną kantrybę. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko”, - rašė jis. Bėgikai atsisakydavo bet kokių įpročių, kurie galėjo susilpninti fizines jėgas, ir griežta bei nuolatine disciplina lavino raumenis, kad būtų tvirti ir ištvermingi, o atėjus rungtynių dienai, galėtų pasitikėti savo jėgomis. Kur kas svarbiau, kad krikščionis, kurio amžiniesiems interesams iškyla pavojus, pavestų sveikam protui ir Dievo valiai savo įnorius bei aistras! Jis niekada neturi leisti, kad jo dėmesį nukreiptų pasilinksminimai, pramogos ar atsipalaidavimas. Visi jo įpročiai ir aistros turi būti griežtai drausminami. Dievo Žodžio mokymo apšviestas ir Šventosios Dvasios vedamas protas turi būti kontroliuojamas. AD 231.3

Kai tai yra daroma, krikščionis privalo dėti visas pastangas, kad laimėtų pergalę. Korinto lenktynėse keli paskutinieji bėgiko žingsniai pareikalaudavo didžiulių pastangų, siekiant išlaikyti tą patį greitį. Taigi artėdamas prie tikslo, krikščionis turi veržtis į priekį su dar didesniu užsidegimu bei ryžtu negu bėgimo pradžioje. AD 232.1

Paulius supriešino vystantį vainiką, kurį gauna lenktynių bėgikas, ir nemirtingos šlovės vainiką, kuris bus įteiktas jam, triumfuojančiai bėgančiam krikščioniškose lenktynėse. „Jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes - nevystantį”, - skelbė apaštalas. Kad laimėtų pražūstantį prizą, graikų bėgikai negailėdavo nei triūso, nei drausmės. Mes siekiame kur kas vertingesnio apdovanojimo - amžinojo gyvenimo vainiko. Tad mūsų pastangos turi būti dar didesnės, ir mes turime dar labiau norėti aukotis bei išsižadėti savęs! AD 232.2

Laiške hebrajams nurodytas vienintelis tikslas, kuris turėtų apibūdinti krikščioniškas lenktynes dėl amžinojo gyvenimo: „Nusimeskime visas naštas bei nuodėmės pinkles ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų” (Hebrajams 12, 1.2). Pavydas, pyktis, blogos mintys, apkalbos, godumas - šiuos svorius krikščionis turi mesti šalin, jei nori sėkmingai bėgti lenktynėse dėl nemirtingumo. Kiekvienas įprotis ar poelgis, vedantis į nuodėmę ir užtraukiantis negarbę Kristui, turi būti atmesti bet kuria kaina. Joks žmogus negali tikėtis Dangaus palaiminimo, jei pažeidinėja amžinuosius teisingumo principus. Pakanka vienintelės puoselėjamos nuodėmės, kad charakteris pradėtų degraduoti ir vestų iš kelio kitus. AD 232.3

Gelbėtojas pasakė: „Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, nusikirsk ją! Tau verčiau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, nusikirsk ją, nes tau geriau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą” (Morkaus 9, 43-45). AD 232.4

Jei reikia nusipjauti koją, ranką ar net išsilupti akį, kad išgelbėtume kūną nuo mirties, tai tuo labiau krikščionis turėtų atsisakyti nuodėmės, kuri pražudo sielą! AD 233.1

Senovės žaidynių dalyviai, net laikydamiesi griežtos disciplinos ir išsižadėję savęs, nebuvo tikri pergale. „Argi nežinote, - klausė Paulius, - kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną?” Kad ir kaip uoliai, iš visų jėgų stengtųsi bėgikai, laimėtojo dovana galėjo būti įteikta tik vienam. Tik viena ranka galėjo paliesti taip geidžiamą laurų vainiką. Kai kas galėjo dėti didžiules pastangas, kad laimėtų prizą, tačiau ištiesus ranką, akimirksniu anksčiau jį galėjo pagriebti kitas. AD 233.2

Krikščioniškoje kovoje viskas yra ne taip. Nė vienas, kuris laikosi sąlygų, lenktynių pabaigoje nebus nuviltas. Nė vienas, kuris yra nuoširdus ir atkaklus, neliks be sėkmės. Šios lenktynės nėra greitakojams, o ši kova - stipruoliams. Nemirtingumo šlove gali būti apvainikuotas ir silpniausias, ir stipriausias šventasis. Laimėti gali visi, kurie per dieviškos malonės jėgą suderina savo gyvenimą su Kristaus valia. Dievo Žodyje išdėstytų principų praktikavimas gyvenimo smulkmenose dažnai laikomas nesvarbiu, pernelyg kasdienišku dalyku, kad į tai būtų verta kreipti dėmesį. Tačiau turint galvoje svarbiausią siekinį, smulkmenų, kurios padėtų ar trukdytų, nebelieka. Kiekvienas poelgis nusveria svarstykles į gyvenimo pergalės ar pralaimėjimo pusę. Ir atlygis tiems, kurie laimės, atitiks jų energiją bei uolumą, su kuriuo jie siekė to laimikio. AD 233.3

Apaštalas palygino save su žmogumi, bėgančiu lenktynėse, įtempiančiu kiekvieną nervą, kad laimėtų prizą. „Todėl aš bėgu neklaidžiodamas - rašė jis, - ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas”. Kad kuo geriau sudalyvautų krikščioniškose lenktynėse, Paulius uoliai treniravosi. Žodžiai „tramdau savo kūną” reiškia, kad griežta drausmė kontroliavo jo norus, impulsus bei troškimus. AD 233.4

Paulius bijojo, kad skelbdamas kitiems, pats nebūtų atmestinas. Jis suprato, kad, jeigu nevykdys tų principų, kuriais tikėjo ir kuriuos skelbė, jo triūsas dėl kitų jam pačiam nepelnys nieko. Jo kalbos, jo įtaka, jo atsisakymas tenkinti savo įgeidžius turėjo rodyti, kad jo religija buvo ne tik išpažinimas, o kasdieninis gyvas ryšys du Dievu. Jis visada prieš akis turėjo vienintelį tikslą ir uoliai jo siekė: teisumo „iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu” (Filipiečiams 3, 9). AD 234.1

Paulius žinojo, kad jis kovos su blogiu iki savo gyvenimo pabaigos. Jis puikiai suprato, kaip būtina griežtai kontroliuoti save, kad žemiški troškimai neužgožtų dvasinio įkarščio. Jis iš visų jėgų grūmėsi su kūniškais polinkiais. Jis nuolatos žvelgė į siektiną idealą ir, kad jį pasiektų, noriai pakluso Dievo Įstatymui. Jo žodžiai, jo veiksmai, jo norai - viskas buvo pavesta Dievo Dvasios vadovavimui. AD 234.2

Paulius troško matyti Korinto tikinčiųjų gyvenime šį vienintelį tikslą - laimėti lenktynes dėl amžinojo gyvenimo. Jis žinojo, jog tam, kad pasiektų Kristaus ideal ą, jie turės be atvangos kovoti. Jis ragino juos grumtis teisėtai, kasdien siekiant pasišventimo ir moralinio tobulumo. Jis maldavo mesti šalin viską, kas trukdo, ir veržtis į tikslą - Kristaus tobulumą. AD 234.3

Paulius kalbėjo korintiečiams apie senovės Izraelio patirtį, apie palaiminimus, kuriuos jie gavo už paklusnumą, ir bausmes, kurios ėjo po nusižengimų. Jis priminė jiems, kaip stebuklingai žydai buvo išvesti iš Egipto, dieną saugomi debesies, o naktį - ugnies stulpo. Jie buvo saugiai pervesti per Raudonąją jūrą, o egiptiečiai, mėginę ją pereiti, visi paskendo. Šiais veiksmais Dievas pripažino Izraelį kaip Savo Bažnyčią. Jie „visi valgė to paties dvasinio maisto ir visi gėrė to paties dvasinio gėrimo. Jie gėrė iš dvasinės juos lydinčios uolos, o ta uola buvo Kristus”. Žydai visose savo kelionėse turėjo Vadą - Kristų. Uola, į kurią buvo smogiama lazda, simbolizavo Kristų, kuris turėjo būti sužalotas dėl žmonių nusižengimų, kad visiems plūstų išgelbėjimo versmės. AD 234.4

Nors Dievas parodė žydams palankumą, dėl Egipte likusios prabangos geismo, jų nuodėmių bei maišto, veikiai juos užgriuvo Dievo bausmės. Apaštalas ragino Korinto tikinčiuosius pasimokyti iš Izraelio patirties. „Visa tai jiems atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums”, - skelbė jis. Jis parodė, kaip meilė patogumams ir malonumams atvėrė kelią nuodėmėms, kurios užtraukė Dievo kerštą. Susėdę valgyti ir gerti ir pakilę žaisti Izraelio vaikai užmiršo Dievo baimę, kurią jautė, kai klausėsi Įstatymo; jie nusiliedino Dievą simbolizuojantį aukso veršį ir jį garbino. Po prabangių linksmybių, susijusių su Baalo garbinimu, daugelis žydų pasidavė amoralumui. Tai užrūstino Dievą, ir Jo įsakymu per vieną dieną maras išguldė „dvidešimt tris tūkstančius”. AD 235.1

Apaštalas perspėjo korintiečius: „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų”. Jeigu jie būtų pradėję didžiuotis ir pasitikėti savimi, praradę budrumą ir apleidę maldą, jie būtų įklimpę į sunkias nuodėmes ir užsitraukę Dievo pyktį. Tačiau Paulius nenorėjo, kad jie nusimintų ar prarastų drąsą. Jis užtikrino juos: „Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti”. AD 235.2

Paulius ragino brolius nuolat klausti savęs, kokią įtaką jų žodžiai bei veiksmai padarys kitiems, ir nedaryti nieko, kad ir kaip nekaltai tai atrodytų, kas palaikytų stabmeldystę ar pažeistų tų, kurie gali būti silpni tikėjime, skrupulus. „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei. Nepiktinkite nei žydų, nei graikų, nei Dievo Bažnyčios”. AD 235.3

Apaštalo perspėjimo žodžiai Korinto Bažnyčiai tinka visiems laikams ir ypač mūsų dienoms. Stabmeldyste jis laikė ne tik stabų garbinimą, bet ir nuolaidžiavimą sau, ma lonumų vaikymąsi, savo įnorių bei aistrų tenkinimą. Vien tikėjimo Kristumi išpažinimas ir gyrimasis pažįstant tiesą dar nepadaro žmogaus krikščionimi. Religija, kuri tesiekia patenkinti akis, ausis ir skonį arba leidžia pataikauti sau, nėra Kristaus religija. AD 235.4

Šventyklą žmogus kūne apaštalas sugretina su artimais ir harmoningais ryšiais, kurie turi egzistuoti tarp visų Kristaus Bažnyčios narių. „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, - rašė jis - kad sudarytume vieną kūną, visi - žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia. Juk ir kūnas nėra sudėtas iš vieno nario, bet iš daugelio. Jei koja imtų ir pasakytų: ‘Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui’, argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? O jeigu ausis tartų: ‘Kadangi aš ne akis, tai aš nepriklausau kūnui’ - tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui? Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas - klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo. Jei visuma tebūtų vienas narys, tai kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas. Akis negali pasakyti rankai: ‘Man tavęs nereikia’, ar galva kojoms: ‘Man jūsų nereikia’. [...] Taigi, tvarkydamas kūną, Dievas skyrė daugiau pagarbos tiems nariams, kurie jos stokojo, kad kūne nebūtų susiskaldymo ir patys nariai rūpintųsi vieni kitais. Todėl jei kenčia vienas narys, su juo kenčia ir visi nariai. Jei kuris narys pagerbiamas, su juo džiaugiasi visi nariai. Jūs esate Kristaus kūnas, o pavieniui - Jo nariai”. AD 236.1

Paskui žodžiais, kurie lig šiol vyrams ir moterims buvo įkvėpimo ir padrąsinimo šaltinis, Paulius paaiškino, kokia svarbi toji meilė, kurią turi puoselėti Kristaus sekėjai: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau”. AD 236.2

Kad ir koks aukštas būtų pašaukimas, tas, kurio širdis nėra kupina meilės Dievui bei savo artimui, nėra tikras Kristaus mokinys. Nors jis gali turėti didelį tikėjimą ir tokią jėgą, kad net darytų stebuklus, be meilės jo tikėjimas bus bevertis. Jis gali būti labai dosnus, bet jeigu jis visą savo turtą dovanos vargšams dėl kažkokio kito motyvo, o ne tyros meilės, šis poelgis Dievo malonės jam nepelnys. Būdamas uolus, jis gali net mirti kankinio mirtimi, tačiau jeigu jis nebus įkvėptas meilės, Dievas jį laikys paklydusiu entuziastu ar ambicingu veidmainiu. AD 237.1

„Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta”. Tyriausias džiaugsmas veržiasi iš giliausio nusižeminimo. Stipriausi ir kilniausi charakteriai ugdomi ant kantrybės, meilės ir nuolankumo Dievo valiai pagrindo. AD 237.2

Meilė „nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga”. Krikščioniška meilė kuo palankiausiai žiūri į kitų žmonių motyvus ir poelgius. Ji be reikalo neatskleidžia jų ydų; ji su pasimėgavimu nesiklauso nepalankių atsiliepimų, o verčiau siekia prisiminti gerąsias kitų žmonių savybes. AD 237.3

Meilė „nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia”. Ji niekada nepraranda savo vertės; tai dangiška savybė. Per Dievo miesto vartus ją turintys žmonės įneš šią meilę kaip didžiausią brangenybę. AD 237.4

„Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė - šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė”. AD 237.5

Kai tarp Korinto tikinčiųjų moraliniai standartai sumažėjo, atsirado tokių, kurie pamynė kai kuriuos fundamentalius tikėjimo principus. Kai kas net ėmė neigti prisikėlimo mokymą. Šią ereziją Paulius atrėmė itin aiškiu nepaneigiamų Kristaus prisikėlimo faktų liudijimu. Jis skelbė, kad Kristus po Savo mirties „buvo palaidotas ir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai; Jis pasirodė Kefui, paskui Dvylikai. Vėliau Jis pasirodė iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių, kurių daugumas tebegyvena iki šiolei, o kai kurie yra užmigę. Po to Jis pasirodė Jokūbui, paskui visiems apaštalams. O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, Jis pasirodė ir man”. AD 237.6

Su įtikinančia jėga apaštalas išdėstė didžiąją tiesą apie prisikėlimą. „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. o jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. Tuomet mes liekame melagingi Dievo liudytojai, nes liudijome Dievo akyse, kad Jis prikėlęs Kristų, kurio Jis nėra prikėlęs, jeigu mirusieji negali būti prikelti. Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę. Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių. Bet dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių kaip užmigusiųjų pirmagimis”. AD 238.1

Apaštalas nukreipė brolių korintiečių dėmesį į prisikėlimo triumfą, kai turės būti prikelti visi užmigusieji šventieji, kad amžinai gyventų su Viešpačiu. „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti - staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe. Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: ‘Pergalė sunaikino mirtį! Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? [...]’ Bet dėkui Dievui, kuris duoda mums pergalę per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų”. AD 238.2

Šlovingas tas triumfas, kuris laukia ištikimųjų. Apaštalas, suprasdamas, kokios galimybės atsivėrė Korinto tikintiesiems, stengėsi parodyti jiems tai, kas pakeltų juos nuo savanaudiškumo ir juslingumo ir pašlovintų gyvenimą nemirtingumo viltimi. Jis karštai ragino juos likti ištikimiems savo aukštam pašaukimui Kristuje. „Tad, mano mylimieji broliai, - maldavo Paulius, - būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje”. AD 238.3

Taip apaštalas ryžtingai ir įspūdingai stengėsi ištaisyti neteisingas ir pavojingas idėjas ir papročius, kurie tarpo Korinto Bažnyčioje. Jis kalbėjo aiškiai ir su meile jų sieloms. Per jo perspėjimus ir priekaištus korintiečius užliejo nuo Dievo sosto plūstanti šviesa, kuri atskleidė paslėptas nuodėmes, teršusias jų gyvenimą. Kaip ji turėjo būti priimta? AD 239.1

Kai laiškas jau buvo išsiųstas, Paulius išsigando, kad tai, ką jis parašė, pernelyg neįžeistų tikinčiųjų, kuriems jis norėjo tik gera. Jis bijojo dar didesnio susvetimėjimo ir kartais troško atšaukti savo žodžius. Tie, kurie kaip apaštalas jaučia atsakomybę už savo mylimą Bažnyčią ar kitą įstaigą, gali geriausiai suprasti, kokia prislėgta buvo Pauliaus dvasia, ir kaip jis kaltino save. Dievo tarnai, nešantys Jo darbo naštą šiais laikais, turi tuos pačius triūso, kovų bei rūpinimosi tikinčiaisiais išgyvenimus, kurie teko ir didžiojo apaštalo daliai. Susiskaldymai Bažnyčioje, nedėkingumas bei išdavystė tų, į kuriuos jis žvelgė su užuojauta ir pataikymu, suvokimas, koks pavojus gresia nedorybes praktikuojančioms Bažnyčioms paskatino jį išsakyti nuodugniai tiriantį liudijimą ir papriekaištauti dėl nuodėmių. Antra vertus, Paulių slėgė baimė, kad jis kalbėjo pernelyg griežtai. Su nerimu jis laukė žinios, kaip buvo priimtas jo laiškas. AD 239.2

*****