Apaštalų Darbai

29. Perspėjimo Ir Maldavimo Žinia

Šis skyrius pagrįstas Pirmu laišku korintiečiams.

Pirmąjį laišką korintiečiams Paulius parašė savo buvimo Efeze pabaigoje. Dėl nieko kito jis taip nesijaudino ir nesistengė, kaip dėl Korinto tikinčiųjų. Apaštalas dirbo tarp jų pusantrų metų, aiškino apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją, kaip vienintelį išgelbėjimo būdą, ir ragino juos visiškai pasikliauti keičiančia Jo malonės jėga. Prieš pri-imdamas į Bažnyčią tuos, kurie išpažino krikščionybę, jis rūpestingai išdėstydavo jiems krikščionio privilegijas ir pareigas ir mielai stengdavosi padėti išlikti ištikimiems savo krikšto įžadams. AD 222.1

Paulius gerai suprato, kokioje kovoje su blogio jėgomis, kurios nuolat siekia apgauti ir supančioti, teks dalyvauti kiekvienai sielai, todėl jis nepailsdamas dirbo, kad sustiprintų ir padrąsintų tuos, kurie buvo jauni tikėjime. Jis ragino juos visiškai atsiduoti Dievui; mat apaštalas žinojo, kad, kai nėra šio atsidavimo, neatsižadama ir nuodėmės, vis dar siaučia aistros bei įgeidžiai ir sąmonę temdo pagundos. AD 222.2

Atsidavimas turi būti visiškas. Kiekviena silpna, abejojanti, besigrumianti siela, kuri visiškai atsiduoda viešpačiui, tiesiogiai susiliečia su veiksniais, įgalinančiais ją nugalėti. Dangus priartėja prie jos, ir iškilus sunkumams ar poreikiams, ji visada turi malonės angelų paramą ir pagalbą. AD 222.3

Korinto Bažnyčios narius supo itin viliojančio pavidalo stabmeldystė ir juslingumas. Kol kartu su jais buvo apaštalai, šios įtakos beveik neturėjo jiems galios. Tvirtas Pauliaus tikėjimas, jo karštos maldos ir nuoširdūs pamokymai, o galiausiai jo pamaldus gyvenimas padėjo tikintiesiems verčiau išsižadėti savęs dėl Kristaus, negu mėgautis nuodėmės malonumais. AD 223.1

Tačiau Pauliui išvykus, nepalankios sąlygos išryškėjo; kviečiuose pasirodė priešų pasėtos piktžolės, kurios ilgainiui pradėjo duoti blogą vaisių. Korinto Bažnyčiai tai buvo sunkių išbandymų metas. Su jais nebebuvo apaštalo, kuris pakurstytų jų užsidegimą ir padėtų jiems stengtis gyventi pagal Dievo valią, ir po truputį daugelis pasidarė nerū-pestingi ir abejingi, leidosi užvaldomi prigimtinių norų ir polinkių. To, kuris dažnai ragino juos siekti aukštų tyrumo bei teisumo idealų, šalia nebebuvo, ir nemažai tų, kurie atsivertę išsižadėjo blogų įpročių, dabar vėl grįžo prie niekingų pagonybės nuodėmių. AD 223.2

Paulius parašė Bažnyčiai trumpą laišką, perspėdamas „nebendrauti” su nariais, kurie atkakliai nesiliauja ištvirkavę; tačiau daugelis tikinčiųjų iškraipė apaštalo žodžių prasmę, kabinėjosi prie jų ir vis rasdavo pasiteisinimą, kodėl nesilaiko jo nurodymų. AD 223.3

Bažnyčia nusiuntė Pauliui laišką, prašydama patarti įvairiais klausimais, tačiau net neužsimindama apie tai, kad joje tarpsta sunkios nuodėmės. Tačiau Šventoji Dvasia apaštalui apreiškė, jog tikroji Bažnyčios būklė slepiama ir šis laiškas parašytas tik siekiant išpešti iš jo tam tikrus teiginius, kuriuos vėliau būtų galima panaudoti savais tikslais. AD 223.4

Maždaug tuo metu pas Efezo Bažnyčios narius, Chlojės namiškius, apsilankė viena Korinte labai gerbiama krikščionių šeima. Paulius paklausė jų, kaip sekasi, ir jie papasakojo apie susiskaldymus Bažnyčioje. Nesutarimai, įsiplieskę Apolo lankymosi metu, peržengė visas ribas. Netikri mokytojai privertė narius nekęsti Pauliaus nurodymų. Evangelijos mokymas ir įpareigojimai buvo iškraipyti. Tarp tų, kurie kitados buvo uolūs krikščioniškame gyvenime, vis augo išdidumas, stabmeldystė ir juslingumas. AD 223.5

Sužinojęs tikrąją situaciją, Paulius suprato, kad jo didžiausi būgštavimai pasitvirtino su kaupu. Tačiau jis neprisileido minties, kad jo darbas nuėjo perniek. „Iš širdies suspaudimo, su gausiomis ašaromis” apaštalas kreipėsi į Dievą patarimo (2 Korintiečiams 2, 4). Jis mielai būtų tučtuojau nuvykęs į Korintą, ir tai būtų buvę išmintingiausia. Tačiau Paulius suprato, kad šioje situacijoje jo triūsas tikintiesiems nebūtų išėjęs į naudą, taigi jis nusiuntė Titą paruošti kelią jo vėlesniam apsilankymui. Taigi atmetęs visus asmeninius jausmus, kuriuos sukėlė toks keistas tikinčiųjų nuklydimas, ir laikydamasis arčiau Dievo, apaštalas parašė Korinto Bažnyčiai vieną iš gražiausių, informatyviausių ir galingiausių savo laiškų. AD 224.1

Stebėtinai aiškiai jis atsakė į įvairius Bažnyčiai iškilusius klausimus ir išdėstė bendrus dvasinius principus, kurių laikydamiesi jie pasieksią aukštesnį dvasinį lygį. Tikintiesiems buvo kilęs pavojus, ir Pauliui buvo sunku net pagalvoti apie tai, kad šiuo kritišku metu jam nepavyktų pasiekti jų širdžių. Jis ištikimai perspėjo juos apie gresiantį pavojų ir papriekaištavo dėl nuodėmių. Jis dar kartą nukreipė jų žvilgsnius į Kristų ir pamėgino atnaujinti ankstesnio užsidegimo įkarštį. AD 224.2

Švelnus apaštalo pasveikinimas Bažnyčiai liudija apie didžiulę jo meilę Korinto tikintiesiems. Jis užsiminė apie jų patirtį nusigręžiant nuo stabmeldystės prie tikrojo Dievo garbinimo ir tarnavimo Jam. Jis priminė jiems apie gautąsias Šventosios Dvasios dovanas ir atskleidė jų privilegiją nuolat daryti pažangą krikščioniškame gyvenime, kol pasieks Kristaus tyrumą bei šventumą. „Per Jį praturtėjote visu kuo, - rašė Paulius, - visokiu žodžiu ir pažinimu, - ir Kristaus liudijimas tapo tvirtas. Todėl jums, laukiantiems mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus apsireiškimo, nestinga jokios malonės dovanos. Jis ir stiprins jus iki galo, kad išliktumėte nenusikaltę mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dienai”. AD 224.3

Paulius aiškiai kalbėjo apie Korinto Bažnyčioje kilusius nesutarimus ir ragino narius nustoti pyktis. „Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, - rašė jis, - kad visi vienaip sutartumėte ir pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties”. AD 225.1

Apaštalas drąsiai paminėjo, kas ir kaip jam priminė apie susiskaldymus Bažnyčioje. „Mat Chlojės namiškiai pranešė man apie jus, mano broliai, kad tarp jūsų esama kivirčų”. AD 225.2

Paulius buvo įkvėptas apaštalas. Tiesas, kurių mokė kitus, jis pats buvo gavęs „apreiškimu”; vis dėlto Viešpats ne visada tiesiogiai jam apreikšdavo tikrąją Savo žmonių padėtį. Šiuo atveju situaciją apaštalui išdėstė tie, kurie buvo sudominti Korinto Bažnyčios klestėjimu ir pastebėjo į ją besismelkiančias blogybes, ir iš anksčiau gautųjų dieviškų apreiškimų Paulius galėjo spręsti, kas vyksta. Nors Viešpats tuo atveju nedavė jam naujo apreiškimo, tie, kurie iš tikrųjų ieškojo šviesos, priėmė jo mokymą, kaip išreiškiantį Kristaus poziciją. Viešpats parodė jam tuos sunkumus ir pavojus, kurie kils Bažnyčiose, ir, kai tai pradėjo vykti, apaštalas atpažino jų prasmę. Jis buvo paskirtas ginti Bažnyčią. Jis turėjo prižiūrėti sielas, kaip žmogus, kuriam teks atsiskaityti prieš Dievą, taigi Paulius, savaime suprantama, atkreipė dėmesį į pranešimus apie netvarką ir susiskaldymą tarp tikinčiųjų. Priekaištai, kuriuos jis nusiuntė jiems, buvo parašyti įkvėpus Dievo Dvasiai, kaip ir visi kiti jo laiškai. AD 225.3

Apaštalas neminėjo klaidinančių mokytojų, kurie siekė sugriauti jo darbų vaisių. Dėl tamsos ir susiskaldymų Bažnyčioje jis išmintingai susilaikė ir neerzino jų tokiomis pastabomis, bijodamas, kad kai kurie nenusigręžtų visiškai nuo tiesos. Jis atkreipė dėmesį į savo, kaip „išmanaus statybos vadovo”, padėjusio pamatą, ant kurio kiti gali statyti, darbą tarp jų. Tačiau Paulius neaukštino savęs; jis pasakė: „Mes juk esame Dievo bendradarbiai”. Jis nesigyrė savo išmintim, o pripažino, kad tik dieviška jėga įgalino jį išdėstyti tiesą taip, kaip patinka Dievui. Susivienijęs su Kristumi, didžiausiu iš visų mokytojų, Paulius galėjo perteikti dieviškos išminties pamokas, kurios atitiko visų visuomenės klasių poreikius ir turėjo būti taikomos visais atvejais, visur ir visomis sąlygomis. AD 225.4

Viena iš didžiausių blogybių, kurios tarpo tarp Korinto tikinčiųjų, buvo ta, kad daugelis sugrįžo prie niekingų pagonybės papročių. Vienas buvęs atsivertėlis nuklydo taip toli, kad jo nedoras elgesys pažeidė net žemus pagonių pasaulio moralumo standartus. Apaštalas maldavo Bažnyčią pašalinti iš savo tarpo „tą nusikaltimą padariusį”. „Argi nežinote, - rašė jis, - jog truputis raugo suraugina visą maišymą? Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu”. AD 226.1

Kita negerovė, atsiradusi Bažnyčioje, buvo ta, kad broliai pradėjo bylinėtis vienas su kitu. Buvo imtasi visų priemonių, kad nesutarimai tarp brolių būtų išspręsti. Pats Kristus davė nurodymus, kaip elgtis tokiais atvejais: „Jei tavo brolis tau nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad visa byla remtųsi dviejų ar trijų liudytojų parodymais. Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pranešk Bažnyčiai. O jei nepaklus nė Bažnyčiai, tebūnie jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje” (Mato 18, 15-18). AD 226.2

Korinto tikintiesiems, kurie buvo užmiršę šį paprastą patarimą, Paulius priekaištaudamas rašė: „Kaipgi kai kurie jūsų drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius? Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? O jeigu teisite pasaulį, tai nejaugi nesugebėtumėte išspręsti menkučių bylų? Ar nežinote, kad mes teisime angelus, tad juo labiau - kasdienius dalykus? Taigi, kai turite bylų kasdieniais reikalais, argi savo teisėjais pasodinsite neturinčius balso bendruomenėje? Aš tai sakau norėdamas jus sugėdinti. Nejaugi nebeturite išmintingo žmogaus, kuris sugebėtų išspręsti tarp brolių iškilusią bylą? Deja, brolis bylinėjasi su broliu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius. Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybės? Argi ne verčiau pakęsti nuostolį? Deja, jūs patys darote neteisybę bei skriaudžiate, ir dar brolius! Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės?” AD 226.3

Šėtonas nuolatos stengiasi pasėti tarp žmonių nepasitikėjimą, susvetimėjimą ir pyktį. Mums dažnai kils pagunda manyti, kad mūsų teisės pažeidžiamos, - netgi tada, kai tam nebus jokio pagrindo. Tie, kurių meilė sau yra stipresnė už meilę Kristui bei Jo reikalui, iškels savo interesus į pirmą vietą ir stengsis beveik bet kuria kaina juos išsaugoti bei apginti. Išdidumas ir savigarba net daugeliui, atrodytų, są-žiningų krikščionių neleidžia nueiti pas tuos, kuriuos mano klystant, kad galėtų su jais pasikalbėti Kristaus Dvasioje ir kartu vienas už kitą pasimelsti. Jausdamiesi įžeisti savo brolių, kai kurie, užuot vadovavęsi Išgelbėtojo taisykle, net kreipiasi į teismą. AD 227.1

Krikščionys neturėtų kreiptis į pasaulietiškus teisėjus, kad būtų išspręsti tarp Bažnyčios narių kylantys nesutarimai. Tokias problemas reikia spręsti tarpusavyje arba, pagal Kristaus nurodymus, patikėti Bažnyčiai. Nors ir patyręs neteisybę, romus ir nuolankus Jėzaus sekėjas „verčiau pakęs nuostolį” negu atskleis pasauliui savo tikėjimo brolio nuodėmes. AD 227.2

Bylinėjimasis tarp brolių yra priekaištas tiesos darbui. Krikščionys, kurie bylinėjasi vienas su kitu, išstato Bažnyčią savo priešų pajuokai ir leidžia triumfuoti tamsos jėgoms. Jie iš naujo sužeidžia Kristų ir atvirai Jam daro gėdą. Ignoruodami Bažnyčios autoritetą, jie demonstruoja panieką Dievui, kuris ir suteikė Bažnyčiai šį autoritetą. AD 227.3

Laiške korintiečiams Paulius troško atskleisti Kristaus galią apsaugoti juos nuo blogio. Jis žinojo, kad, jeigu jie skųsis esama situacija, jiems bus reikalinga Galingojo stiprybė. Kad padėtų atsiriboti nuo nuodėmės ir Viešpaties baimėje siekti tobulo teisumo, Paulius priminė jiems, ką kalbėjo Tas, kuriam atsivertimo metu jie pašventė savo gyvenimą. „Jūs nebepriklausote patys sau, - rašė apaštalas. - Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!” AD 227.4

Apaštalas aiškiai apibūdino, kas nutinka, kai žmogus nusigręžia nuo tyro bei švento gyvenimo ir vėl pasineria į nešvarų pagonybės gyvenimą. „Neklyskite! - rašė jis. - Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės”. Paulius maldavo valdyti savo žemąsias aistras bei įgeidžius. „Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo”. AD 228.1

Nors Paulius buvo itin intelektualus, jo gyvenimas atskleidė retos išminties jėgą, kuri suteikė jam greitą įžvalgą bei jautrią širdį ir suartino su tais, kuriuose jis gal ėj o pažadinti geresnę prigimtį bei įkvėpti siekti aukštesnių tikslų. Jo širdis buvo kupina nuoširdžios meilės Korinto tikintiesiems. Jis troško matyti jų vidinį pasišventimą, kuris sustiprintų juos ir apsaugotų nuo pagundų. Jis žinojo, kad kiekviename krikščioniško kelio žingsnyje jiems priešinsis velnio sinagoga ir kad kasdien teks kovoti. Tikintieji turėjo saugotis nuo slapčia atsėlinančio priešo, kuris primeta senus įpročius ir prigimtinius polinkius, ir nuolatos melsdamiesi budėti. Paulius suprato, jog krikščionis gali daug pasiekti tik uoliai melsdamasis ir be paliovos budėdamas, todėl jis stengėsi, kad tai suvoktų ir tikintieji. Tačiau jis žinojo ir tai, kad nukryžiuotame Kristuje jiems buvo suteikta jėga, kurios užtenka, kad atsiverstų sielos, ir kad dieviškai pakeisti, jie gali pasipriešinti blogio pagundoms. Apsišarvavę tikėjimu Dievu ir Jo Žodžiu, kaip kovos ginklu, jie gavo vidinę jėgą, kuri įgalino išvengti priešo išpuolių. AD 228.2

Korinto tikintiesiems reikėjo didesnės patirties bendraujant su Dievu. Jie nevisiškai suprato, ką reiškia žvelgti į Jo šlovę ir keisti savo charakterį. Jie tebuvo matę pirmuosius beauštančios šlovės spindulius. Paulius troško, kad jie būtų kupini Dievo pilnatvės ir nuo savojo pažinimo rytmečio toliau mokytųsi iš Jo ir pasiektų tobulo evangelinio tikėjimo vidudienį. AD 228.3

*****

Tu ateini nematomas iš mėlynos Padangės,
Patrauktas žvilgsnio, aimanos širdies,
Kuomet sužvarbus graudesį keliu į Dangų,
Valdovų Viešpaties šaukiuos iš nevilties.

Tu ateini. Nematoma ranka paglostai galvą,
Neregimai nuleidi, švelniai ant peties...
Šventa palaima tuoj numaldo žvarbą,
Ir siela jaučias vėlei apsupty Vilties.

Tu ateini, kai šaukiamės, iš mėlynos Padangės. AD 229.1

Zita Kirsnauskaitė