Apaštalų Darbai

28. Sunkaus Triūso IR Išbandymų Dienos

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 19, 21-41; 20, 1.

Daugiau kaip trejus metus Efezas buvo Pauliaus darbų centras. Čia išaugo klestinti Bažnyčia, ir iš šio miesto Evangelija plito per Azijos provincijas - ir tarp žydų, ir tarp pagonių. AD 217.1

Apaštalas jau kurį laiką svarstė leistis į kitą misijos kelionę. Jis „Dvasios skatinamas, nusprendė per Makedoniją ir Achają keliauti į Jeruzalę. ‘Aplankęs šiuos kraštus, - sakė jis, - aš turiu pamatyti ir Romą’”. Įgyvendindamas savo planą, „jis nusiuntė į Makedoniją du savo pagalbininkus, Timotiejų ir Erastą”; tačiau jausdamas, kad vis dar yra reikalingas Efeze, jis nusprendė pasilikti iki Sekminių. Tačiau netrukus nutiko vienas įvykis, kuris paspartino jo išvykimą. AD 217.2

Kartą per metus Efeze buvo rengiamos ypatingos apeigos deivės Artemidės garbei. Jos pritraukdavo gausybę žmonių iš visų provincijos kampelių. Tuo laikotarpiu vykdavo pompastiški ir įspūdingiausi šventiniai renginiai. AD 217.3

Šis švenčių laikotarpis buvo ypatingas išbandymas neseniai įtikėjusiems. Tikinčiųjų grupelė, besirenkanti Tirano mokykloje, visiškai nederėjo prie aplink siaučiančių linksmybių, ir jie dažnai susilaukdavo patyčių, paniekinimų bei įžeidinėjimų. Antra vertus, Pauliaus triūsas sudavė pagonių šlovinimui reikšmingą smūgį, todėl nacionalinėje šventėje dalyvavo akivaizdžiai mažiau žmonių, ne toks karštas buvo ir maldininkų entuziazmas. Jo mokymas darė įtaką ne tik atsivertusiems į naująjį tikėjimą. Daugeliui tų, kurie atvirai nepriėmė naujojo mokymo, taip nušvito protas, kad jie prarado bet kokį pasitikėjimą pagoniškais dievais. AD 217.4

Buvo ir dar viena nepasitenkinimo priežastis. Efeze buvo gaminami maži šventyklos bei Artemidės atvaizdai, ir šis verslas klestėjo. Tačiau dabar visų, kurie tuo užsiėmė, pajamos ėmė mažėti, ir šie žmonės susivienijo prieš Pauliaus veiklą. AD 218.1

Demetrijas, sidabrinių miniatiūrų gamintojas, sukvietęs šios srities amatininkus, pasakė: „Vyrai, jūs suprantate, kad šiuo amatu remiasi mūsų gerovė. Bet jūs matote ir girdite, jog tasai Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir patraukė į savo pusę daug žmonių. Jis tvirtina, esą tai ne dievai, kurie pagaminami žmonių rankomis. Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas, bet ir bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir žlugs didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visas pasaulis”. Šie žodžiai sukurstė žmonių aistras. „Tai išgirdę, jie labai įniršo ir ėmė šaukti: ‘Didi efeziečių Artemidė!’” AD 218.2

Žinia apie šią kalbą pasklido greitai ir plačiai. „Sąmyšis apėmė visą miestą”. Visi puolė ieškoti Pauliaus, bet niekur negalėjo rasti. Jo broliai, sužinoję apie pavojų, skubiai išlydėjo apaštalą iš miesto. Dievo angelai saugojo Paulių; metas mirti kankinio mirtimi jam dar nebuvo atėjęs. AD 218.3

Neradę savo įniršio objekto, „visi kaip vienas pasileido bėgti į teatrą, pasigriebę Pauliaus palydovus, makedoniečius Gajų ir Aristarchą”. AD 218.4

Paulius buvo pasislėpęs netoliese ir veikiai sužinojo apie jo mylimiems broliams iškilusį pavojų. Užmiršęs savo paties saugumą, jis norėjo tučtuojau eiti į teatrą ir kreiptis į maištininkus. Tačiau „mokiniai neleido”. Gajus ir Aristarchas buvo ne ta auka, kurios ieškojo miestelėnai ir joks didelis pavojus jiems negrėsė. Bet vos tik būtų pasirodęs išblyškęs, rūpesčių išvargintas apaštalo veidas, iškart būtų sukilusios žemiausios minios aistros ir nebūtų likę nė menkiausios galimybės išgelbėti jo gyvybę. AD 218.5

Paulius vis dar troško apginti tiesą minios akivaizdoje, tačiau iš teatro atėjusi perspėjimo žinia pagaliau jį sulaikė. „Taip pat ir keli jo bičiuliai Azijos provincijos valdininkai per kitus prašė, kad jis neitų į teatrą”. AD 219.1

Sumaištis teatre vis labiau įsismarkavo. „O ten vieni rėkavo vienaip, kiti - kitaip. Susirinkimas buvo toks pakrikas, jog daugumas net nežinojo, kuriam galui susirinkta”. Tas faktas, kad Paulius ir keli jo bendražygiai buvo žydų kilmės, neleido vietiniams žydams atvirai parodyti, kaip jie nepritaria jam ir jo darbui. Taigi jie išsirinko vieną iš saviškių, kad išdėstytų visą reikalą žmonėms. Tai buvo sidabrakalys Aleksandras, vienas iš amatininkų, apie kurį vėliau Paulius kalbėjo, kaip apie padariusį jam daug blogo (2 Timotiejui 4, 14). Tai buvo ganėtinai gabus žmogus, kuris visą savo energiją sutelkė tam, kad nukreiptų žmonių pyktį būtent prieš Paulių ir jo bendražygius. Tačiau minia, matydama, jog Aleksandras yra žydas, nustūmė jį ir „visi vienu balsu ėmė spiegti ir kokias dvi valandas šūkavo: ‘Didi efeziečių Arte-midė!’” AD 219.2

Pagaliau pavargę džiūgauti jie nurimo, ir akimirkai stojo tyla. Tada minios dėmesį atkreipė miesto raštininkas ir, pasinaudodamas savo padėtimi, privertė juos išklausyti. Jis įrodinėjo, jog nėra pagrindo dabartinei sumaiščiai ir apeliavo į jų sveiką protą. „'Efeziečiai! Kur rasi žmogų, kuris nežinotų, jog efeziečių miestas globoja didžiosios Artemidės šventyklą ir iš dangaus nukritusią jos statulą?! Šito niekas negali paneigti. Taigi nusiraminkite ir nieko galvotrūkčiais nedarykite. Jūs atitempėte čionai šiuos vyrus, kurie nėra nei šventvagiai, nei piktžodžiautojai mūsų deivei. Jei Demetrijas ir jo bendrai amatininkai turi prieš ką nors skundą, tai tam yra teismo dienos ir prokonsulai, tegul sau bylinėjasi. O jeigu jūs turite kokį kitą apsvarstytiną reikalą, tai jį bus galima išspręsti teisėtame liaudies susirinkime. Šiaip jau yra pavojus būti apkaltintiems maištu dėl to, kas šiandien čia dėjosi, nes nėra jokio pagrindo, kuriuo galėtume pateisinti šį triukšmingą sambūrį’. Tai pasakęs, jis paleido susirinkimą”. AD 219.3

Savo kalboje Demetrijas pasakė: „Gresia pavojus, kad ne tik smuks mūsų amatas [...]”. Šie žodžiai atskleidžia tikrąją sumaišties Efeze priežastį bei tai, kodėl po to apaštalai buvo nuožmiai persekiojami. Demetrijas su kitais amatininkais suprato, kad Evangelijos skelbimas ir jos plitimas kelia pavojų jų atvaizdų gaminimo verslui. Ant plauko pakibo pagonių šventikų bei amatininkų pelnas, ir dėl šios priežasties jie nuožmiai sukilo prieš Paulių. AD 220.1

Raštininko ir kitų mieste garbingus postus užimančių pareigūnų sprendimu, Paulius buvo išteisintas minios akivaizdoje, kaip nepadaręs nieko, kas pažeistų įstatymą. Tai buvo dar vienas krikščionybės triumfas prieš klystkelius ir prietarus. Dievas paragino aukštą valdininką išteisinti Jo apaštalą bei numaldyti įsisiautėjusią minią. Pauliaus širdis buvo kupina dėkingumo Dievui, kad liko gyvas ir kad neramumai Efeze neužtraukė gėdos krikščionybei. AD 220.2

„Sąmyšiui pasibaigus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino juos ir atsisveikinęs iškeliavo į Makedoniją”. Kelionėje jį lydėjo du ištikimi broliai iš Efezo - Tichikas ir Trofimas. AD 220.3

Pauliaus darbas Efeze buvo baigtas. Tai buvo nepaliaujamo darbo, daugybės sunkumų ir gilios širdgėlos laikotarpis. Jis mokė žmones viešose vietose bei keliaudamas iš namų į namus, su ašaromis bardamas juos ir perspėdamas. Jam nuolat priešinosi žydai, kurie išnaudodavo kiekvieną galimybę, kad sukurstytų prieš jį liaudį. AD 220.4

Taip grumdamasis su pasipriešinimu, nepailsdamas ir entuziastingai dirbdamas Evangelijos darbą bei gindamas dar jaunos tikėjime Bažnyčios interesus, Paulius nešė savo sieloje sunkią visų Bažnyčių naštą. AD 220.5

Žinia apie kai kurių jo įkurtų Bažnyčių atsimetimą sukėlė jam daug skausmo. Apaštalas nuogąstavo, kad visos jo pastangos dėl jų gali nueiti perniek. Daug bemiegių naktų buvo praleista meldžiantis ir giliai apmąstant tuos metodus, kuriais buvo priešinamasi jo darbui. Vos tik jam pasitaikydavo galimybė, ir jeigu to reikalavo aplinkybės, Paulius rašydavo Bažnyčioms, priekaištavo, patarinėjo, ragino ir drąsino. Šiuose laiškuose apaštalas nekalbėjo apie savo patiriamus sunkumus, tačiau kur ne kur galima įžvelgti užuominų apie jo darbus bei kančias dėl Kristaus. Smūgiai, kalėjimas, šaltis, alkis ir troškulys, pavojai keliau-jant sausuma ir jūromis, miestuose bei dykynėse, kylantys iš jo paties žemiečių, pagonių ir netikrų brolių, - jis viską ištvėrė dėl Evangelijos. Jis buvo „niekinamas”, „keikiamas”, laikomas „atpirkimo ožiu”, „gluminamas”, „persekiojamas”, „trukdomas kiekvienoje vietoje”, „kas valandą patiriantis pavojų”, „visada pasirengęs mirti dėl Jėzaus”. AD 220.6

Nuolatinėje pasipriešinimų audroje, priešų sūkury, apgaudinėjamas draugų, bebaimis apaštalas dažnai pavargdavo. Tačiau pažvelgęs į Golgotą jis su nauju užsidegimu skelbdavo žinią apie Nukryžiuotąjį. Jis žengė krauju paženklintu keliu, kurį prieš jį nutiesė Kristus. Jis neieškojo būdų, kaip išvengti kovos, kol neturėjo sudėti ginklų prie savo Atpirkėjo kojų. AD 221.1

*****

...Tegul ant nerimo gaidos
nenusileidžia tavo saulė...
Ir rytas tenebrėkšta rūpesčių taurėj...
Atsigaivink pavėsyje maldos, -
išauš ir vėlei dienos naujos,
patirsi daug džiugių akimirkų gyvenimo erdvėj.

...Tegul nenusileidžia nerimo gaidoj tavoji saulė... AD 221.2

Zita Kirsnauskaitė