Paslėpti lobiai

„Buvo pražuvęs ir atsirado”

Pagal Luko 15,11-32

Palyginimai apie paklydusią avelę, pamestąją monetą ir sūnų palaidūną aiškiai parodo gailestingą Dievo meilę tiems, kurie nuo Jo nuklysta. Nors jie nusisuko nuo Dievo, Jis nepalieka jų nelaimėje. Jis yra kupinas gerumo ir švelnaus gailesčio visiems tiems, kurie yra gundomi gudraus priešo. Pl 170.1

Palyginime apie sūnų palaidūną yra pateiktas Viešpaties elgesys su tais, kurie kartą pažino Tėvo meilę, bet paskui leido gundytojui pajungti juos savo valiai. Pl 170.2

„Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jaunesny-sis tarė tėvui: ‘Tėve, atiduok man priklausančią pa-likimo dalį ', . Tėvas padalijo sūnums turtą. Netrukus jaunėlis, susiėmęs savo dalį, iškeliavo į tolimą šalį”. Pl 170.3

Šis, jaunesnysis, sūnus pavargo nuo suvaržymų tėvo namuose. Jis manė, kad jo laisvė yra ribojama. Jis neteisingai vertino tėvo meilę ir rūpestį juo, todėl nusprendė elgtis pagal savo polinkius. Pl 170.4

Jaunuolis nepripažino jokių įsipareigojimų tėvui ir nerodė jokio dėkingumo, pasinaudodamas sūnaus privilegija paveldėti tėvo turtą. Palikimą, kuris jam tektų mirus tėvui, jis nori gauti dabar. Jis atsidavė dabartiniam potraukiui linksmybėms ir nesirūpina ateitimi. Pl 170.5

Gavęs savo palikimo dalį, jis eina į tolimą šalį, tolyn nuo tėvo namų. Turėdamas pakankamai pinigų ir ga-lėdamas elgtis taip, kaip jam patinka, jis patenkintas, nes galvoja, kad jo širdies troškimas yra pasiektas. Nėra nė vieno, kuris pasakytų: nedaryk taip, nes tu kenki sau; arba elgis taip, nes taip bus teisinga. Blogi draugai padeda jam dar giliau pasinerti į nuodėmę, ir jis palaidai gyvendamas, išeikvoja savo lobį. Pl 171.1

Biblija pasakoja apie žmones, kurie „girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili” (Romiečiams 1, 22), tai atitinka jaunuolio gyvenimo istoriją palyginime. Turtą, kurio savanaudiškai pareikalavo iš tėvo, jis iš-eikvojo ištvirkėlėms. Jaunystės lobis buvo prarastas. Gražiausius gyvenimo metus, proto jėgą, šviesias jaunystės svajones, dvasios troškimus - viską surijo aistros ugnis. Pl 171.2

Kilo baisus badas, jis pradėjo stokoti. Tuomet nuėjo pas vieną šalies ūkininką, kuris pasiuntė jį kiaulių ganyti. Žydui tai buvo labiausiai žeminantis darbas. Jaunuolis, kuris gyrėsi savo laisve, dabar suprato, kad yra vergas. Jis yra blogiausioje vergijoje - jis bus pagautas savo nuodėmės pinklėmis (Patarlių 5, 22). Jį suvilioję blizgučiai ir išorinis blizgesys dingo, jis pajuto savo grandinių naštą. Sėdėdamas ant žemės toje nualintoje, bado ištiktoje šalyje, be jokių draugų, išskyrus kiaules, jis buvo priverstas maitintis tuo pačiu jovalu, kurį ėdė kiaulės. Linksmųjų draugų, kurie spietėsi aplink jį pertekliaus dienomis, valgė bei gėrė jo sąskaita, neliko nė vieno, niekas nenorėjo su juo draugauti. Kur dabar jo triukšmingas džiaugsmas? Ramindamas savo sąžinę, atbukindamas jautrumą, jis manė esąs laimingas; bet dabar, kai pinigai išleisti, alkis nenumalšintas, išdidumas nužemintas, moralė žlugusi, valia silpna ir nepatikima, kai jo jausmai yra apmirę, jis yra ne-laimingiausias iš visų mirtingųjų. Pl 171.3

Koks ryškus nusidėjėlio paveikslas! Nusidėjėlis nuolaidžiauja sau ir nuodėmingiems malonumams, nors ir žino, kad yra apsuptas Dievo meilės, bet tuo metu jis labiausiai nori pasitraukti nuo Dievo. Kaip nedėkingas sūnus, jis reikalauja Dievo turtų kaip savo teisėtų. Jis pasiima juos kaip savo dalį, kuri jam priklauso, neparodydamas dėkingumo ir neatsilygin-damas meilės tarnavimu. Kaip Kainas pasitraukė nuo Dievo, ieškodamas sau namų, kaip sūnus palaidūnas iškeliavo į tolimą šalį, taip nusidėjėliai siekia laimės užmiršdami Dievą (Romiečiams 1, 28). Pl 172.1

Nors mūsų išorinis gyvenimas gali atrodyti labai patrauklus, bet jeigu bus skirtas tik asmeniniams poreikiams tenkinti, jis bus leidžiamas veltui. Tas, kuris stengiasi gyventi atskirai nuo Dievo, išeikvoja savo gyvenimo lėšas. Jis iššvaisto brangiausius metus, išeikvoja proto, širdies ir sielos jėgas, o galiausiai subankrutuoja amžinybei. Žmogus, kuris atsiskiria nuo Dievo, kad galėtų tarnauti sau, yra Mamonos vergas. Protas, Dievo sukurtas bendrauti su angelais, nusmunka iki tarnavimo tam, kas yra žemiška ir gyvuliška. Tokia pabaiga laukia tų, kurie tarnauja sau. Pl 172.2

Jei jūs pasirinkote tokį gyvenimą, žinokite, kad jūs leidžiate pinigus ne gyvenimo duonai ir dirbate nepatirdami pasitenkinimo. Ateis valanda, kai jūs suprasite savo nuosmukį. Vienišas svetimoje šalyje jūs pajausite savo nelaimę ir apimtas nevilties sušuksite: „Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno?” (Romiečiams 7, 24) Tai patvirtina pranašo išsakyta tiesa: „Prakeiktas žmogus, kurs pasitiki žmonėmis ir ieško stiprybės trapiame žmoguje, kai jo širdis nusigręžia nuo Viešpaties. Toks žmogus tarsi skurdus tyrų krūmokšnis, be vilties sulaukti ko nors gero, skurstantis sausoje dykumoje, sūrioje žemėje, kur niekas negali gyventi” (Jeremijo 17, 5.6). Dievas juk „leidžia Savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mato 5, 45), bet žmonės gali užsidaryti nuo saulės šviesos ir lietaus. Kai Teisumo Saulė šviečia ir malonės lietūs laisvai lyja visiems, mes vis dėlto galime atsiskirdami nuo Dievo apsigyventi sausoje dykumoje. Pl 172.3

Dievo meilė vis dar išliejama ir tiems, kurie nu-sprendė atsiskirti nuo Jo. Toji meilė pasireiškia tuo, kad Jis sukuria įtakos sferą, kad sugrąžintų juos atgal į Tėvo namus. Sūnus palaidūnas patekęs į apgailėtiną padėtį susimąstė. Apgaulinga jėga, kuria šėtonas buvo jį apsupęs, buvo sugriauta. Jis pamatė, kad jo kančias sukėlė jo kvailystės, ir tarė: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą”. Kad ir koks nelaimingas jis buvo, jis vis dėlto rado viltį, nes buvo įsitikinęs, kad tėvas jį myli. Tai buvo ta meilė, kuri traukė jį namo. Įsitikinimas Dievo meile paskatina nusidėjėlį sugrįžti pas Dievą. „Dievo gerumas skatina tave atsiversti” (Romiečiams 2, 4). Auksinė grandinė - Dievo meilė, gailestingumas ir užuojauta - apjuosia kiekvieną sielą, esančią pavojuje. Dievas pareiškia: „Amžina meile Aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikimąja meile” (Jeremijo 31, 3). Pl 173.1

Sūnus nusprendžia prisipažinti savo kaltę. Jis nori eiti pas savo tėvą ir pasakyti: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi”. Tačiau jis tęsia, parodydamas ribotas supratimą apie tėvo meilę: „Priimk mane bent samdiniu!” Pl 174.1

Jaunuolis nusigręžia nuo kiaulių bandų ir nuo ankščių, jis pasuka namo. Drebėdamas iš silpnumo, bado iškamuotas, jis patraukia savo keliu. Jis neturėjo jokių drabužių, kad paslėptų savo skarmalus, tačiau jo nelaimė nugalėjo išdidumą; jis skuba prašyti tarno vietos ten, kur kažkada buvo vaikas. Pl 174.2

Nedaug pasiekė nerūpestingas jaunuolis, išeida-mas iš tėvo namų; tėvo širdyje jis paliko liūdesio ir kančios antspaudą. Kai jis šoko ir puotavo su savo ištvirkusiais draugais, negalvojo apie šešėlį, kuris krito ant jo tėvo namų. Ir dabar, kai pavargusiu žingsniu eina namo, jis nežino, ar kas laukia jo grįž-tant. Bet, kai jis buvo dar gana toli, tėvas atpažįsta jo siluetą. Meilė toli mato. Net nuodėmėje praleistų metų žala negalėjo paslėpti sūnaus nuo tėvo akių. Jis „labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo”. Pl 174.3

Tėvas neleis jokiai įžūliai akiai šaipytis iš sūnaus nelaimės ir skarmalų. Jis nusivelka platų, puošnų ap-siaustą ir apgobia išsekusį sūnaus kūną, ir jaunuolis raudodamas išsako savo atgailą: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi”. Tėvas tvirtai priglaudžia jį prie savęs ir vedasi namo. Jam neleidžiama prašyti tarno vietos. Jis yra sūnus, kuris turi būti tinkamai pagerbtas, kurį visi tarnai ir tarnaitės gerbs ir jam tarnaus. Pl 174.4

Tėvas įsakė tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado. Ir jie pradėjo linksmintis”. Pl 175.1

Kol buvo jaunas, paklydėlis sūnus vertino savo tėvą kaip griežtą ir rūstų žmogų. Dabar jo nuomonė apie jį buvo visiškai kitokia! Tie, kuriuos apgavo šėtonas, mano, kad Dievas rūstus ir reiklus. Jie įsivaizduoja, kad Dievas laukia progos apkaltinti ir pasmerkti, nenori priimti nusidėjėlio tol, kol yra teisėtas pasiteisinimas jam nepadėti. Jo Įstatymą jie laiko žmonių laisvės apribojimu, sunkiu jungu, iš kurio jie džiaugiasi ištrūkę. Bet tie, kurių akis atveria Kristaus meilė, matys, kad Dievas yra kupinas užuojautos. Jis nėra negailestingas ir tironiškas. Jis kaip Tėvas, kuris labai trokšta apkabinti atgailaujantį sūnų. Nusidėjėlis sušuks drauge su psalmistu: „Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi pagarbiai Jo bijančiųjų” (Psalmių 103,13). Pl 175.2

Palyginime nėra priekaištų, sūnui palaidūnui neprikaišiojami jo nedori poelgiai. Sūnus jaučia, kad praeitis jam atleista, amžiams užmiršta. Viešpats sako nusidėjėliui: „Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį, tavo nuodėmes kaip miglą” (Izaijo 44, 22). „Nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu” (Jeremijo 31,34). „Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis - savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus” (Izaijo 55, 7). „Tomis dienomis ir tuo metu, - tai Viešpaties žodis, - bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų nebeatsiras, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau” (Jeremijo 50, 20). Pl 175.3

Kaip tvirtai čia pateiktas Dievo noras priimti at-gailaujantį nusidėjėlį! Ar tu, skaitytojau, pasirinkai savo kelią? Ar tu nenuklydai tol i nuo Dievo? Ar netroškai lėbauti nuodėmės vaisiais vien tam, kad jie virstų pelenais tavo lūpose? Ir dabar, kai tavo gyvenimo jėgos iššvaistytos, gyvenimo planai su-žlugdyti, tavo viltys žuvusios, ar tu sėdi vienas ir nuliūdęs? Dabar tas balsas, kuris ilgai kalbėjo tavo širdžiai, tačiau kurio nenorėjai klausyti, pasiekia tave ryškiai ir aiškiai: „Kelkitės ir eikite, nes ši vieta - ne poilsiui! Kadangi ji buvo užteršta, ją ištiks sunaikinimas, nuožmus sunaikinimas” (Michėjo 2, 10). Grįžk į savo Tėvo namus. Jis kviečia tave, saky-damas: „Sugrįžk pas Mane, nes tave išpirkau” (Izaijo 44, 22). Pl 176.1

Neklausyk priešo pasiūlymo likti toli nuo Kristaus, kol nepadarysi geriausio sau, tol, kol nepasidarysi pakankamai geras, kad galėtum ateiti pas Dievą. Jei lauksi tokio laiko, tu niekuomet neateisi. Pl 176.2

„Ieškokite Viešpaties, kai galima Jį rasti, šaukitės Jo, kai Jis arti. Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusi-dėjėlis - savo kėslus! Tegrįžta jis pas VIEŠPATĮ, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes Jis labai atlaidus” (Izaijo 55, 6.7). Pl 176.3

Kai šėtonas rodo į jūsų purvinus drabužius, kartokite Jėzaus pažadą: „Ateinančio pas Mane Aš neatstumsiu” (Jono 6, 37). Pasakykite priešui, kad Jėzaus Kristaus kraujas nuvalo visas nuodėmes. Dovydo maldą paverskite sava: „Aš gimęs su kalte, ir mano motina mane pradėjo su nuodėme” (Psalmių 51, 7). Pl 176.4

Kelkis ir eik pas savo Tėvą. Jei tu žengsi Jo link vieną atgailos žingsnį, Jis skubės apglėbti tave begali-nės meilės rankomis. Jo ausis atvira sielvartaujančios sielos šauksmui. Jis žino pirmą širdies paskatinimą eiti pas Dievą. Kai ištariama malda, nors ir neryžtin-ga, kai nurieda ašara, nors ir slapta, kai pasireiškia nuoširdus, nors ir silpnas, Dievo potraukis, Jo Dvasia išeina pasitikti tokių žmonių. Dar prieš meldžiantis ir imant sielvartauti, Kristaus malonė eina pasitikti malonės, veikiančios žmogaus sieloje. Pl 177.1

Jūsų dangiškasis Tėvas nurengs jūsų drabužius, kurie yra nuodėmės sutepti. Gražioje simbolinėje Zacharijo pranašystėje vyriausiasis kunigas Jozuė, stovintis nešvariais drabužiais Viešpaties angelo akivaizdoje, vaizduoja nusidėjėlį. Ir Viešpats taria: “‘Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius’. O jam tarė: ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru ', . [...] Jie uždėjo jam ant galvos švarų gobtuvą ir apvilko jį drabužiais, VIEŠPATIES angelui stovint šalia” (Zacharijo 3, 4.5). Dievas aprengs jus išganymo drabužiais ir apsups jus teisumo skraiste (Izaijo 61, 10). Jūs būsite lyg balandžio pasidabruotais sparnais, geriausiu auksu paauksuotomis jo plunksnomis (Psalmių 68, 14). Pl 177.2

„Mane Jis vedė į pokylio menę, ir Jo ženklas vir-šum manęs buvo meilė” (Giesmių giesmės 2, 4). „Jei eisi Mano keliais ir laikysies Mano reikalavimų, - sako Jis, - tai valdysi Mano Namus, saugosi Mano kiemus ir turėsi teisę būti tarp čia tarnaujančiųjų” (Zacharijo 3, 7) - netgi tarp šventųjų angelų, kurie supa Jo sostą. Pl 177.3

„Kaip nuotaka džiaugiasi jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavo Dievas” (Izaijo 62, 5). „Viešpats, tavo Dievas, pergalę teikiantis galiūnas, yra tavyje: Jis noriai džiaugsis tavimi, atnaujins tave mylėdamas ir džiūgaus dėl tavęs giedodamas” (Sofonijo 3, 17). Dangus ir žemė susijungs džiaugsmingoje Tėvo gies-mėje: „Juk šis Mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado”. Pl 178.1

Taigi Išgelbėtojo palyginime nėra nesuderintos natos, kuri nesiderintų su džiaugsmo scenos har-monija; dabar Kristus įveda naują elementą. Kai sūnus palaidūnas grįžo namo, vyresnysis sūnus buvo laukuose. Grįždamas ir prisiartinęs prie namų, išgirdo muziką ir džiūgavimą. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: „Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko”. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Vyresnysis brolis nesirūpino ir nebudėjo drauge su tėvu dėl to, kuris buvo pražuvęs. Todėl jis nesidalija džiaugsmu su tėvu, kad pražuvėlis sugrįžo. Džiūgavimo garsai neįžiebia džiaugsmo jo širdyje. Jis pasiteirauja tarno, kokia yra šventės priežastis, atsakymas sukelia jo pavydą. Jis nenori įeiti vidun ir pasveikinti savo pražuvėlio brolio. Palankumą, kuris buvo parodytas paklydėliui, jis laiko įžeidimu sau. Pl 178.2

Kai tėvas išeina jam paaiškinti, atsiskleidžia jo charakterio išdidumas ir piktumas. Jis vertina savo gyvenimą tėvo namuose kaip neatlygintą tarnystę, todėl ir priekaištauja dėl palankumo, parodyto ką tik grįžusiam sūnui. Jis aiškiai pabrėžia, kad jo paties tarnavimas labiau primena tarno, nei sūnaus tarnavimą. Užuot džiaugęsis tėvo artumu, jis nuolat galvojo, kokią galėtų gauti naudą iš savo apdairaus gyvenimo. Jo žodžiai rodo, kad būtent dėl to jis atsisakė nuodėmingų malonumų. Dabar, jei šis brolis turės gauti tėvo dovanų, tai vyresnysis sūnus galvoja, kad su juo pasielgta neteisingai. Jis pavydi broliui rodomo palankumo. Jis aiškiai pasako, kad būdamas tėvo vietoje nebūtų priėmęs paklydėlio. Jis jo netgi nelaiko savo broliu, bet šaltai jį pavadina tavo sūnus. Pl 178.3

Tačiau tėvas švelniai kalba su juo. „Vaikeli, - sako jis, - tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo”. Per visus šiuos metus, kai tavo brolis klajojo, argi tu neturėjai privilegijos būti drauge su manimi? Pl 179.1

Visa, kas galėjo tarnauti jo vaikų laimei, buvo jiems prieinama. Sūnui negalėjo kilti minčių apie dovaną ir atlyginimą. „Visa, kas mano, yra ir tavo”. Tu tik turi patikėti mano meile ir priimti dovaną, kuri yra nemokamai duodama. Pl 179.2

Vienas sūnus kurį laiką buvo atsiskyręs nuo namų, neįžiūrėdamas tėvo meilės. Bet dabar jis sugrį-žo, ir džiaugsmo antplūdis nušlavė bet kokią neramią mintį. „Šis tavo brolis buvo miręs, ir vėl atgijo; buvo žuvęs ir atsirado”. Pl 179.3

Ar vyresnysis brolis pamatė savo blogą, nedėkingą sielą? Ar jis suvokė, kad, nors brolis pasielgė nedorai, bet jis vis dėlto brolis? Ar vyresnysis brolis atgailavo dėl savo pavydo ir kietaširdiškumo? Apie tai Kristus nutyli. Jo palyginimas vis dar tebevyk- dė savo užduotį, ir Jis paliko klausytojams patiems spręsti, kokia turėtų būti išdava. Pl 179.4

Vyresniuoju sūnumi buvo pavaizduoti žydai Kristaus dienomis, taip pat visų laikų fariziejai, kurie su panieka žiūrėjo į tuos, kuriuos jie laikė mui-tininkais ir nusidėjėliais. Kadangi patys nebuvo per daug patekę į nuodėmę, jie mėgavosi ir didžiavosi savo teisumu. Kristus atkreipė tų priekabių žmonių dėmesį į jų gyvenimą ir paklydimus. Kaip ir vyresnysis sūnus jie džiaugėsi ypatingomis Dievo privilegijomis. Jie pretendavo būti Dievo sūnumis namuose, bet turėjo samdinio dvasią. Jie dirbo ne iš meilės, bet tikėdamiesi atlyginimo. Jų akyse Dievas buvo reiklus darbdavys. Jie matė, kaip Kristus kviečia muitininkus ir nusidėjėlius nemokamai gauti Jo malonės dovaną - dovaną, kurią rabinai tikėjosi gauti tik sunkiai dirbdami ir vykdydami apeigas - ir jie įsižeidė. Sūnaus palaidūno grįžimas, kuris pripildė Tėvo širdį džiaugsmo, sukėlė pavydą. Pl 180.1

Palyginime tėvo paaiškinimas vyresniajam sūnui buvo švelnus Dangaus kreipimasis į fariziejus. „Visa, kas mano, yra ir tavo”, - ne kaip atlyginimas, o kaip dovana. Kaip ir sūnus palaidūnas, tu gali gauti jį tik kaip neužtarnautą Tėvo meilės dovaną. Pl 180.2

Pasitenkinimas savimi ne tik verčia žmones klai-dingai vertinti Dievą, bet ir daro juos kietaširdžiais savo brolių kritikais. Vyresnysis sūnus buvo pasiruo-šęs stebėti savo brolį, kad galėtų kritikuoti kiekvieną veiksmą ir apkaltinti jį dėl mažiausio trūkumo. Jis gaudė kiekvieną klaidą ir išpūtė kiekvieną neteisingą poelgį. Taip jis stengėsi pateisinti savo neatlaidžią dvasią. Daugelis šiandien daro tą patį. Kai siela žengia pirmuosius žingsnius kovodama su gundymų antplūdžiu, jie stovi šalia, užsispyrę, savavaliai, besiskundžiantys ir kaltinantys. Jie gali tvirtinti esą Dievo vaikai, tačiau rodo šėtono dvasią. Priekabiai vertindami savo brolius šie kaltintojai nebeleidžia Dievui duoti jiems Savo šviesos. Pl 180.3

Daugelis nuolatos klausia: „Kuo nešinas ateisiu į VIEŠPATIES Artumą ir nusilenksiu aukštybių Dievui? Ar ateisiu su deginamosiomis aukomis, su mituliais veršiais? Argi VIEŠPATS bus patenkintas tūkstančiais avinų, begaliniu srautu aliejaus? Ar atiduosiu savo pirmagimį už savo nusikaltimą, savo kūno vaisių už savo nuodėmę?” „Žmogau, Jis tau pasakė, kas gera ir ko iš tavęs reikalauja VIEŠPATS: tik daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu” (Michėjo 6, 6-8). Pl 181.1

Dievas pasirinko tokį tarnavimą: „Atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą, dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą ir benamį, aprengti, ką pamačius, nuogą, neatsukti nugaros saviesiems” (Izaijo 58,6.7). Kai jūs matote save kaip nusidėjėlius, kuriuos išgelbėjo tik jūsų dangiškojo Tėvo meilė, jūs pajusite gailestį kitiems, kurie kenčia nuodėmėje. Jūs daugiau nebeįtarinėsite ir nekritikuosite tų, kurie ryžtasi atgailai. Kai savanaudiškumo ledai ištirps jūsų širdyse, jūs visiškai pritarsite Dievo užuojautai ir pasidalysite Jo džiaugsmu gelbstint pražuvusius. Pl 181.2

Jūs laikote save Dievo vaikais, jei šis tvirtinimas yra teisingas, tai tavo brolis bus tas, kuris buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado! Jis yra susietas su tavimi artimiausiais saitais, nes Dievas pripažįsta jį kaip Savo sūnų. Paneigdamas savo giminystę su Juo, tu parodai, kad esi tik samdinys, o ne Dievo šeimos vaikas. Pl 181.3

Nors tu nenori prisijungti prie sveikinimų pražu-vėliui, džiaugsmas liesis, ir sugrąžintasis bus paso-dintas greta Tėvo ir Tėvo darbe. Tas, kuriam daug atleista, labiau myli. Tačiau tu liksi lauko tamsoje. Nes „kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė” (1 Jono 4, 8). Pl 182.1

*****

Žinau, tu pas Mane pareisi,
Pavargęs nuo kančių. Išties,
Aš tau visas kaltes atleisiu,
Priglausiu švelniai prie širdies.

Nors tavo varganas drabužis
Palaikis ir sudriskęs bus,
Praradęs drąsą ar palūžęs,
Vis tiek pareiki į namus... Pl 182.2

Zita Kazimiera Kirsnauskaitė

*****