Paslėpti lobiai

Pamestoji Drachma

Po palyginimo apie paklydusią avį Kristus pasakė kitą palyginimą: „Kuri moteris, turėdama dešimtį drachmų ir vieną pametusi, neužsidega žiburio, ne-šluoja namų ir rūpestingai neieško, kolei suranda?” Pl 164.1

Rytuose neturtingųjų namus paprastai sudarė tik vienas kambarys, kuris dažnai buvo be langų. Kam-barį retai šluodavo, ir moneta, nukritusi ant grindų, greitai buvo padengiama dulkėmis ir šiukšlėmis. Tam, kad ją galėtum surasti net dienos metu, reikėjo uždegti žvakę ir stropiai iššluoti namus. Pl 164.2

Žmonos kraitį dažniausiai sudarė monetos, kurias ji rūpestingai saugojo kaip savo labiausiai brangina-mą turtą, kad jį perduotų dukterims. Vienos monetos praradimas buvo laikomas rimta nelaime, o radimas sukeldavo didelį džiaugsmą, kuriuo dalydavosi kai-mynystėje gyvenančios moterys. Pl 164.3

„Radusi, - pasakė Kristus, - ji susivadina drauges bei kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes ra-dau drachmą, kurią buvau pametusi ', . Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio”. Pl 164.4

Šis palyginimas, kaip ir prieš tai buvęs, kalba apie praradimą kažko, ką galima atgauti atkakliai ieškant ir patirti didelį atradimo džiaugsmą. Tačiau šie du palyginimai vaizduoja skirtingas žmonių grupes. Paklydusi avis žino, kad ji žuvusi. Ji paliko piemenį ir kaimenę, o pati negali savęs išgelbėti. Avis vaizduoja tuos, kurie žino, kad atsiskyrė nuo Dievo, ir pateko į sunkumus, pažeminimą ir karčius gundymus. Pamesta drachma vaizduoja tuos, kurie yra paskendę nuodėmėse ir nusižengimuose, bet nesupranta savo būklės. Jie yra nutolę nuo Dievo, bet to nežino. Jų gyvybė pavojuje, bet jie to nesuvokia ir nesirūpina. Šiuo palyginimu Kristus moko, kad netgi tie, kurie yra abejingi Dievo reikalavimams, yra Jo meilės objektas. Jų reikia ieškoti, kad jie būtų sugrąžinti Dievui. Pl 164.5

„Mano tauta buvo paklydusios avys; jų piemenys juos paklaidino, išgindami į kalnus klajoti. Klajoda-mos nuo kalno prie kalvos, jie užmiršo savo avidę” (Jeremijo 50, 6). „Klajoju lyg paklydusi avis; surask Savo tarną, nes aš neužmiršau Tavo įsakymų” (Psal-mių 119, 176). Pl 165.1

Avis nuklydo toli nuo avidės; ji paklydo tyruose arba kalnuose. Drachma buvo pamesta namuose. Ji buvo arti, tačiau ją galėjai rasti tiktai stropiai ieškoda-mas. Šis palyginimas moko šeimos narius. Namuose dažnai nesirūpinama tais, kurie yra visai šalia. Greta jūsų gali gyventi vienas nutolęs nuo Dievo, bet jis nejaučia artimųjų susirūpinimo, kad pamesta viena Dievo jiems patikėta dovana. Pl 165.2

Moneta, nors ji guli tarp dulkių ir šiukšlių, vis dėlto yra sidabrinė. Jos savininkė ieško pinigėlio, nes jis yra vertingas. Taip ir kiekviena siela, nors ir sutepta nuodėmės, Dievo akyse yra laikoma vertybe. Monetoje įspaustas viešpataujančios valdžios atvaizdas ir užrašas; žmogus taip pat turėjo Dievo užrašą ir atvaizdą, ir nors dabar jie nuodėmės sudarkyti ir nublankę, šio užrašo pėdsakai išlikę kiekvienoje sieloje. Dievas trokšta atkurti tą sielą ir iš naujo įspausti joje Savo teisumo ir šventumo atvaizdą. Moteris stropiai ieško savo pamestos monetos. Ji uždega žvakę ir iššluoja namus. Ji pašalina viską, kas gali trukdyti jos paieškoms. Nors pamesta tik viena moneta, ji nenuleis rankų, kol pinigas nebus rastas. Taip ir šeimoje, jei nors vienas narys yra prarastas Dievui, reikia pasi-telkti visas priemones, kad jis būtų sugrąžintas. Tegul visi stropiai ir rūpestingai ištiria save. Patyrinėkite gyvenimo būdą. Pažiūrėkite, ar nėra kokios nors el-gesio klaidos, dėl kurios ši siela puolė į nuodėmę. Pl 165.3

Jei šeimoje yra vienas vaikas, kuris nesupranta sa-vo nuodėmingos padėties, tėvai neturėtų nusiraminti. Uždekite žvakę. Tyrinėkite Dievo Žodį, jo apšviesti stropiai viską namuose ištirkite, kad suprastumėte, kodėl vaikas pasiklydo. Tegul tėvai ištiria savo širdis, peržvelgia savo gyvenimą ir įpročius. Vaikai yra Dievo paveldas, todėl mes atsakome dėl elgesio su Jo nuosavybe. Pl 166.1

Yra tėvų ir motinų, kurie trokšta dirbti kokiame nors misijos lauke; yra daug aktyviai besireiškiančių krikščioniškame darbe, bet ne namuose. Dažnai tokių tėvų vaikai yra svetimi Išgelbėtojui ir Jo meilei. Daugelis tėvų savo vaikų auklėjimą Kristaus dvasia patiki pastoriui arba Sabatos mokyklos mokytojui, taip darydami jie paniekina jiems patikėtą atsakomy-bę. Krikščioniškas vaikų auklėjimas ir ruošimas yra svarbiausia tarnystė, kurią tėvai gali atlikti Dievui. Tai yra darbas, kuris reikalauja kantraus darbo, visą gyvenimą trunkančių stropių ir atkaklių pastangų. Neatlikdami šitos pareigos, mes parodome, kad esame neištikimi prievaizdai. Dievas nepriims jokio pasiteisinimo dėl tokio nerūpestingumo. Pl 166.2

Tačiau tie, kurie buvo kalti dėl nerūpestingumo, neturi nusiminti. Moteris, kuri pametė savo monetą, ieškojo jos tol, kol surado. Taip su meile, tikėjimu ir malda tėvai tegul dirba su savo namiškiais, kol su džiaugsmu galės ateiti pas Dievą ir pasakyti: „Žiūrė-kite į mane ir mano vaikus, kuriuos VIEŠPATS man davė” (Izaijo 8, 18). Pl 166.3

„O Jėzus pasišaukė vaikučius ir tarė: ‘Leiskite mažutėliams ateiti pas Mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, neįeis į ją!” (Luko 18, 16.17) Pl 167.1

Toks yra tikrasis misijos darbas. Jis vienodai nau-dingas tiems, kurie jį daro, ir tiems, dėl kurių jis yra daromas. Rūpindamiesi savo šeima mes ruošiame save dirbti Viešpaties šeimos nariams, su kuriais, jei esame ištikimi Kristui, gyvensime per amžius. Mes turime rūpintis ir domėtis savo broliais ir seserimis Kristuje taip, kaip domimės savo šeimos nariais. Pl 167.2

Dievas visa tai numatė tam, kad mus paruoštų dirbti kitiems. Kai mūsų užuojauta stiprėja, mūsų meilė didėja, mes visur rasime sau darbo. Didžioji Dievo šeima aprėpia pasaulį, nė vienas jos narys negali būti aplenktas su panieka. Pl 167.3

Kur mes bebūtume, ten pamesta drachma laukia, kad mes ją surastume. Ar mes ieškome jos? Kiekvieną dieną mes susitinkame su žmonėmis, kurie visai nesidomi religiniais dalykais; mes kalbamės su jais, lankome juos; ar rodome susidomėjimą jų dvasine gerove? Ar mes parodome jiems Kristų, kaip nuodėmes atleidžiantį Išgelbėtoją? Ar Kristaus meilės sušildyta širdimi mes pasakome jiems apie tą meilę? Jei to nedarome, kaip susitiksime su tais žmonėmis, - prarastais, amžinai žuvusiais, - kai su jais stosime prieš Dievo sostą? Pl 167.4

Kas gali įvertinti sielos vertę? Jei norite sužinoti jos vertę, eikite į Getsemanę ir ten budėkite su Kristumi per tas kančios valandas, kai prakaitas ant Jo kaktos buvo tarsi dideli kraujo lašai. Pažvelkite į Išgelbėtoją, prikaltą prie kryžiaus. Išgirskite tą sielvartingą šauksmą: „Mano Dieve, Mano Dieve, kodėl Mane apleidai!” (Morkaus 15,34) Pažvelkite į sužeistą galvą, į pervertą šoną, į sužeistas kojas. Prisiminkite, kad Kristus ryžosi viskam. Dėl mūsų atpirkimo Dangus buvo statomas į pavojų. Kryžiaus papėdėje prisiminę, kad dėl vieno nusidėjėlio Kristus būtų paaukojęs Savo gyvybę, jūs galite įvertinti sielos vertę. Pl 168.1

Jei esate susieti su Kristumi, jūs kiekvieną žmogų vertinsite taip, kaip vertina Jis. Jūs jausite tokią pačią meilę, kokią jums jautė Kristus. Tada jūs galėsite laimėti, o ne atmesti, pritraukti, o ne atstumti tuos, už kuriuos Jis mirė. Nė vienas niekada nebūtų sugrąžintas Dievui, jei Kristus nebūtų asmeniškai stengęsis; tik Jo pastangų dėka mes galime išgelbėti sielas. Kai matote einančius į mirtį, jūs neturite ramiai, abejingai jų stebėti. Kuo didesnė puolusiųjų nuodėmė, kuo gilesnė jų nelaimė, tuo uolesnės ir švelnesnės bus jūsų pastangos juos išgelbėti. Jūs suprasite tų žmonių, kurie kenčia, yra nusidėję Dievui ir kuriuos slegia kaltės našta, reikmes. Jūsų širdis lies užuojautą jiems, jūs ištiesite jiems pagalbos ranką. Tikėjimo ir meilės rankomis jūs atnešite juos Kristui. Jūs budėsite dėl jų ir juos drąsinsite, o jūsų užuojauta ir pasitikėjimas sustiprins ir jų siekį atsisakyti užsispyrimo. Pl 168.2

Visi dangaus angelai yra pasiruošę bendradar-biauti šiame darbe. Visos dangaus priemonės pavaldžios tiems, kurie stengiasi išgelbėti paklydusius. Angelai padės jums pasiekti nerūpestinguosius ir la-biausiai užkietėjusius. Kai viena siela yra grąžinama Dievui, džiaugiasi visas dangus; serafai ir kerubai paliečia savo auksines arfas ir gieda Dievui ir Avi-nėliui giesmes šlovindami gailestingumą ir gerumą. Pl 168.3

*****

...Ir išskuba Ganytojas —
su širdgėla ir meile, kol dar saulė šviečia,
takais dulkėtais, nuokalnėm stačiom —
ieškot, parvesti į namus!..
Iš pražūties duobės ir nuodėmės erškėčių
mane — avelę menką - glėby lyg turtą
Jis neša su džiaugsmu. Pl 169.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****