Paslėpti lobiai

„Palik jį dar šiais metais’’

Pagal Luko 13,1-9

Kristus Savo mokyme jungė gailestingumo apraiškas su perspėjimu apie Teismą. „Žmogaus Sūnus atėjo, - sakė Jis, - ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti!” (Luko 9, 56) „Dievas juk nesiuntė Savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas” (Jono 3, 17). Jo gailestingumo misija ir jos ryšys su Teismu yra pavaizduotas palyginime apie nevaisingą figmedį. Pl 183.1

Kristus perspėjo žmones apie Dievo karalystės atėjimą, ir Jis priekaištavo jiems dėl jų ignoravimo ir abejingumo. Jie greitai suprasdavo dangaus ženklus, kurie pranašaudavo orą, bet neįžvelgė laiko ženklų, kurie aiškiai rodė į Jo misiją. Pl 183.2

Ano meto žmonės, kaip ir šiuolaikiniai, buvo linkę manyti, kad jie yra dangaus numylėtiniai, o Jėzaus priekaištai skirti kažkam kitam. Klausytojai papasa-kojo Jėzui įvykį, kuris ką tik sukėlė didelį susijaudi-nimą. Kai kurie Pontijaus Piloto, Judėjos valdytojo, veiksmai įžeidė žmones. Jeruzalėje kilo liaudies maištas, kurį Pilotas pasistengė žiauriai numalšinti. Vienu atveju kareiviai net įžengė į šventyklos teritoriją ir sukapojo kelis Galilėjos piligrimus tuo metu, kai jie aukojo savo aukas. Žydai nelaimę palaikė teismu, ištikusiu kankinius už jų nuodėmes. Tie, kurie pasakojo apie šį smurto aktą, darė tai slaptai mėgaudamiesi, nes jiems atrodė, kad jie yra geresni ir todėl labiau Dievo mylimi, nei anie galilėjiečiai. Jie tikėj osi, kad Jėzus pasmerks šiuos žmones, nes daugelis neabejojo, kad jie tikrai buvo verti bausmės. Pl 183.3

Kristaus mokiniai nedrįso išsakyti savo minčių, kol neišgirdo Viešpaties nuomonės. Jis suteikė jiems puikias pamokas, parodė, kaip vertinti kitų žmonių charakterį ir skirti atlygį pagal vertinimą. Ir vis dėlto jie tikėjosi, kad Kristus paskelbs šiuos žmones dides-niais nusidėjėliais už kitus. Tačiau jie labai nustebo išgirdę Jo atsakymą. Pl 184.1

Pasisukęs į minią, Išgelbėtojas pasakė: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite” (Luko 13, 2.3). Šios siaubingos nelaimės buvo skirtos tam, kad priverstų klausytojus nusižeminti ir atgailauti dėl savo nuodėmių. Kaupėsi pykčio audra, kuri netrukus turėjo užgriūti visus, kurie nerado prieglobsčio Kristuje. Pl 184.2

Kai Jėzus kalbėjo su mokiniais ir minia, Jis žvelgė į priekį pranašišku žvilgsniu ir matė Jeruzalę apsuptą kariuomenės. Jis girdėjo sąjungininkų žingsnius, kai šie žygiavo prieš išrinktąjį miestą, ir matė, kaip tūkstančiai žmonių žūsta apsiaustyje. Daugelis žydų, kaip anie galilėjiečiai, buvo nužudyti šventovės kie-muose tuo metu, kai jie aukojo savo aukas. Nelaimės, kurios ištiko atskirus žmones, buvo Dievo įspėjimas tautai, kuri buvo vienodai kalta. „Bet jei neatsiversite, - pasakė Jėzus, - visi taip pat pražūsite” (Luko 13, 5). Dar trumpą laiką turėjo tęstis jų malonės diena. Jie dar turėjo laiko sužinoti dalykus, kurie tarnavo jų ramybei. Pl 184.3

„Vienas žmogus, - Jis tarė, - turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: ‘Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!” (Luko 13, 6.7) Pl 185.1

Kristaus klausytojai negalėjo nesuprasti Jo žodžių reikšmės. Dovydas giedojo apie Izraelį kaip apie vynmedį, atvežtą iš Egipto. Izaijas rašė: „Galybių VIEŠPATIES vynuogynas - Izraelio namai, o daigai, kuriais Jis gėrėjosi, - vyrai iš Judo” (Izaijo 5, 7). Karta, pas kurią atėjo Išgelbėtojas, buvo pavaizduota figos medžiu Viešpaties vynuogyne, apsuptame Jo ypatingu rūpesčiu ir palaiminimais. Pl 185.2

Dievo tikslas ir puikios žmonių galimybės jiems buvo pateiktos gražiais žodžiais: „[...] kad galėtų vadintis teisumo ąžuolais - daigynu, VIEŠPATIES sodintu, idant apreikštų Jo šlovę” (Izaijo 61, 3). Mir-damas Jokūbas, Dvasios įkvėptas, pasakė apie savo mylimąjį sūnų: „Juozapas - vaisinga šaka, vaisinga šaka prie šaltinio; jo atžalos perlipa per mūrą”. Ir: „Tavo tėvo Dievo, kuris padės tau, Visagalio, kuris laimins tave palaiminimais aukštojo dangaus, palai-minimais po žeme slypinčios bedugnės, palaimini-mais krūtų ir įsčių” (Pradžios 49, 22.25). Taigi Dievas pasodino Izraelį kaip gerą vynmedį prie gyvojo šaltinio. Jis įrengė Savo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse, išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis (Izaijo 5, 1.2). Pl 185.3

„Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių” (Izaijo 5, 2). Kristaus laikų žmonės rodė didesnį pamaldumą, negu ankstesnių amžių žydai, tačiau jie stokojo nuostabių Dievo Dvasios malonių. Brangieji charakterio vaisiai, kurie Jokūbo gyvenimą darė tokį kvapnų ir gražų, nepasireiškė žydų tautoje. Pl 186.1

Dievas per Savo Sūnų ieškojo tų vaisių ir nerado jų. Izraelis buvo našta žemei. Jau pats jo egzistavimas buvo prakeikimas, nes jis užėmė vynuogyne tą vietą, kurią galėjo užimti derlingas medis. Jis atėmė iš pasaulio palaimas, kurias Dievas buvo numatęs jam. Izraelitai klaidingai nušvietė Dievą kitoms tautoms. Jie buvo ne tik nenaudingi, bet ir neabejotinai kliudė. Jų religija ne gelbėjo, bet klaidino ir kėlė grėsmę žūti. Pl 186.2

Vynuogyno sodininkas nesiginčija dėl sprendimo, kad tas medis, jei liks nevaisingas, turi būti iškirstas. Jis suvokia ir pritaria šeimininko domėjimuisi tuo nevaisingu medžiu. Niekas jam nesuteiktų didesnio džiaugsmo, nei matyti jį pilną vaisių. Jis atsako savininkui tokiais žodžiais: „Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių” (Luko 13, 8.9). Pl 186.3

Sodininkas netingi prižiūrėti tokio nieko gero nežadančio augalo, jis tikisi sulaukti derliaus ir yra pasiruošęs dar labiau juo pasirūpinti. „Taigi dabar, Jeruzalės gyventojai ir Judo vyrai, prašau spręsti Mano bylą ir Mano vynuogyno. Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors Aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges?” (Izaijo 5, 3.4) Jis pasirūpins, kad jo aplinka būt0 palanki ir skirs jam visokeriopą dėmesį. Pl 186.4

Vynuogyno savininkas ir sodininkas vienodai domisi figmedžiu. Taip pat Tėvas ir Sūnus yra vie-ningi Savo meile išrinktajai tautai. Kristus sakė Savo klausytojams, kad jiems bus suteiktos didžiulės ga-limybės. Bus panaudotos visos priemonės, kokias tik gali sugalvoti Dievo meilė, kad jie tapt0 teisumo medžiais, duodančiais vaisi0 pasaulio palaimai. Pl 187.1

Jėzus palyginime nepasako sodininko darbo rezultat0. Toje vietoje Jo pasakojimas nutrūksta. Jo išvados buvo skirtos kartai, kuri girdėjo Jo žodžius. Jiems buvo duotas rimtas įspėjimas: „O jei ne, tada jį iškirsdinsi” (Luko 13, 9). Nuo j0 priklausė, ar bus ištarti nuosprendžio žodžiai. Rūstybės diena buvo arti. Nelaimės greitai turėjo užgriūti Izraelį, vynuo-gyno savininkas gailestingai juos iš anksto perspėjo, kad nevaisingas medis bus sunaikintas. Pl 187.2

Įspėjimas skamba ir mūs0 kartai. Nerūpestingoji širdie, ar nesi nevaisingas medis Viešpaties vynuo-gyne? Ar pasmerkimo žodžiai netrukus nebus ištarti tau? Kiek ilgai tu gavai Jo dovanas? Kiek Jis stebėjo ir laukė meilės atsako? Pasodintas Jo vynuogyne, rū-pestingai prižiūrimas sodininko, kokias privilegijas tu turėjai! Švelni Evangelijos žinia dažnai beldėsi į tavo širdį! Tu pasisavinai Kristaus vardą, išoriškai tu buvai bažnyčios narys, kuri yra Jo kūnas, ir vis dėlto tu nejautei gyvo ryšio su didžiąja meilės širdimi. Jo gyvenimo srovė nesiliejo per tave. Nuostabios Jo charakterio malonės, Dvasios vaisius, nėra matomas tavo gyvenime. Pl 187.3

Nevaisingas medis geria lietų, šildosi saulės šviesoje ir yra sodininko prižiūrimas. Jis maitinasi iš dirvos. Bet jo nevaisingos šakos užtemdo žemę ir jo šešėlyje negali bręsti vaisingi augalai. Taigi Dievo dovanos, išlietos jums, neatneša jokios palaimos pa-sauliui. Jūs atimate iš kitų privilegijas, kurios galėtų būti ne tik jūsų, bet ir jų. Pl 188.1

Jūs miglotai suvokiate, kad esate žemei našta. Ta-čiau dėl Savo gailestingumo Dievas nenukirto jūsų. Jis rūpinasi jumis. Jis nenusigręžia abejingai į šalį ir nepalieka jūsų žūti. Žiūrėdamas į jus, Jis sušunka, kaip sušuko prieš daug amžių Izraeliui: „Efraimai, kaip galiu tave atmesti? Izraeli, kaip galiu tave ap-leisti? [...] Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebe- naikinsiu Efraimo, nes Aš esu Dievas, o ne žmogus” (Ozėjo 11, 8.9). Gailestingasis Išgelbėtojas sako apie jus: „Palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patrę- šiu”. Pl 188.2

Nenuilstantis Kristus tarnavo Izraeliui per pratęstą malonės laiką. Ant kryžiaus Jis meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Luko 23, 34). Po Jo dangun žengimo Evangelija pirmiausia buvo skelbiama Jeruzalėje. Ten buvo išlieta Šventoji Dvasia. Ten pirmoji bažnyčia parodė prisikėlusio Išgelbėtojo galybę. Ten Steponas, kurio veidą matė tartum angelo (Apaštalų darbų 6, 15), pateikė savo liudijimą ir paaukojo savo gyvybę. Visa, ką Dangus galėjo duoti, buvo dovanota. „Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau? - pasakė Kristus. - Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors Aš tikėj ausi, kad jis ves vynuoges?” (Izaij o 5, 4). Taigi Jo rūpestis ir darbas jūsų labui nėra sumažėjęs, bet padidėjęs. Jis sako: „Aš, VIEŠPATS, prižiūriu jį ir nuolatos palaistau; kad jam kas žalos nepadarytų, saugau jį naktį ir dieną” (Izaijo 27, 3). Pl 188.3

„Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirs- dinsi” (Luko 13, 9). Pl 189.1

Širdis, kuri neatsako į Dievo kvietimą, taip sukie-tėja, kad nebegali pajausti Šventosios Dvasios įtakos. Tada yra ištariami žodžiai: „Nukirsk jį, kam dar žemę alina!” (Luko 13, 7) Pl 189.2

Šiandien Jis kviečia: „Grįžk, Izraeli, pas VIEŠPATĮ, savo Dievą. [...] Pagydysiu jų neištikimybę, mylėsiu juos visa širdimi. [...] Izraeliui Aš būsiu lyg rasa; jis žydės kaip lelija ir suleis šaknis kaip Libano miškas. [...] Jie vėl gyvens Mano paunksmėje, vėl augins javus ir žydės kaip vynmedis. [...] Tavo ištikimybė kyla iš Manęs” (Ozėjo 14, 2-9). Pl 189.3

*****

Tikri sunkumai gali būti nugalėti.
Tiktai įsivaizduojamų mes niekaip neįveikiam.
Bet, žengus žingsnį, Viešpats mums jėgų suteikia.
Su Juo sausuoliai pradeda žydėti,
Su Juo, Jo meilėje ir aš galingas,
Laimingas, ištvermingas ir vaisingas. Pl 189.4

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****