Paslėpti lobiai

Paklydusi Avis

Tuo metu Kristus nepriminė Savo klausytojams Šventojo Rašto žodžių. Jis rėmėsi jų patirtimi. Plačiai nusidriekusios lygumos Jordano rytuose buvo puiki ganykla avių bandoms, bet krūmynuose bei miškin-guose kalnuose klajojo daug paklydusių avių. Rūpes-tingi piemenys visur jų ieškojo ir stengėsi sugrąžinti į kaimenę. Jėzų supančioje minioje buvo piemenų ir šiaip žmonių, kurie buvo nusipirkę kaimenes, todėl visi galėjo suprasti Jo palyginimą: „Kas iš jūsų, tu-rėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pra-žuvusios, kolei suranda?!” Pl 157.4

Tie žmonės, kuriuos jūs niekinate, pasakė Jėzus, yra Dievo nuosavybė. Jie priklauso Jam, nes Jis juos sukūrė ir atpirko, ir jie yra Jam brangūs. Kaip piemuo myli savo avis ir negali nusiraminti, jei nors vienos trūksta, panašiai, tik žymiai stipriau, Dievas myli kiekvieną paklydusį žmogų. Žmonės gali nepaisyti Jo meilės kvietimo, jie gali šalintis Jo, gali pasirinkti kitą šeimininką, tačiau jie priklauso Dievui, ir Jis trokšta susigrąžinti Savuosius. Jis sako: „Kaip piemuo rūpi-nasi savo kaimene, kai jo kaimenės avys išblaškytos, taip ir Aš rūpinuosi Savo avimis. Išgelbėsiu jas iš visų vietų, kur debesų ir tamsybės dieną jos buvo išblaškytos” (Ezechielio 34, 12). Pl 158.1

Palyginime piemuo eina ieškoti vienos avies - ma-žiausios kaimenės dalies. Taigi, jei būtų paklydęs tik vienas žmogus, Kristus būtų miręs už jį vieną. Pl 158.2

Avis, kuri nuklydo iš aptvaro, yra bejėgė būtybė. Piemuo privalo jos ieškoti, nes ji pati negali rasti kelio atgal. Lygiai taip ir žmogus, kuris pasitraukė nuo Dievo; jis yra toks pat bejėgis, kaip paklydusi avis, jei Dievo meilė neateis į pagalbą, jis niekada neras kelio pas Dievą. Pl 158.3

Kai piemuo pastebi, kad trūksta vienos jo prižiū-rimos avies, žvelgdamas į likusią kaimenę jis niekada nesako: „Aš turiu dar devyniasdešimt devynias, kam man vargti ir ieškoti vienos pasiklydusios avies. Tegul ji grįžta pati, aš atidarysiu avidės duris, kad įleisčiau ją į vidų”. Ne, jis taip negalvoja; kai tik avis nuklys į šalį, piemuo nuliūs ir susirūpins. Jis nuolat skaičiuoja avis bandoje. Kai įsitikina, kad vienos avies trūksta, jis nemiega. Jis palieka devyniasdešimt devynias aptvare ir eina ieškoti pasiklydusios avies. Kuo tamsesnė ir audringesnė naktis, kuo pavojingesnis kelias, tuo didesnis yra piemens rūpestis ir tuo uoliau jis ieško paklydėlės. Jis atkakliai stengiasi atrasti tą vieną pasiklydusią avį. Pl 159.1

Kaip jis džiaugiasi išgirdęs tolumoje jos silpną bliovimą! Klausydamasis šio garso, jis kopia į sta-čiausius šlaitus, jis eina prie bedugnės krašto, rizi-kuodamas savo gyvybe. Taip jis ieško tuo metu, kai nuolat silpstantis bliovimas aiškiai rodo jam, kad avis beveik miršta. Galiausiai jo pastangos yra atlygintos; paklydėlė avis pagaliau rasta. Tada jis nebara jos, kad privertė tiek daug vargti. Jis nevaro jos botagu. Jis netgi nemėgina vesti jos namo. Džiaugdamasis jis paima drebantį gyvulį ir užsikelia ant pečių; jei ji susidraskiusi ir sužeista, paima ją į glėbį, prisispaus- damas prie krūtinės, kad jo širdies šiluma stiprintų jos gyvybę. Džiaugdamasis, kad jo paieškos nebuvo bergždžios, jis parsineša ją atgal į aptvarą. Pl 159.2

Dėkui Dievui, Jis pateikė mums ne nusiminusio piemens paveikslą, kuris grįžta be avies. Palyginime nekalbama apie nesėkmę, liudijamas sugrįžimo džiaugsmas ir sėkmė. Tokia yra dieviška garantija, kad nė viena paklydusi Dievo kaimenės avis nebus praganyta, nė viena nebus palikta be pagalbos. Kiekvieną, kuris priims atpirkimą, Kristus išgelbės iš pražūties duobės ir nuodėmės erškėčių. Pl 159.3

Nusivylusi siela, būk drąsi, nors ir pasielgei nuo-dėmingai. Nemanyk, kad Dievas galbūt atleis tau nuodėmę ir leis patirti Jo artumą. Dievas pirmas žen-gė žingsnį. Kai tu maištavai prieš Jį, Jis išėjo ieškoti tavęs. Turėdamas švelnią ganytojo širdį, Jis paliko devyniasdešimt devynias avis ir nuėjo į dykumą, kad rastų vienintelę pasiklydusią avį. Sužalotą, sužeistą, žūstančią sielą Jis apglėbia Savo meilės rankomis ir džiaugsmingai neša ją į saugią avidę. Pl 160.1

Žydai teigė, kad Dievo meilė pasieks nusidėjėlį tik tuomet, kai pastarasis atsivers. Jų požiūriu, at-sivertimas yra darbas, kuriuo žmonės užsitarnauja Dangaus palankumą. Būtent ta mintis privertė fari-ziejus sušukti iš nuostabos ir pykčio: „Šitas priima nusidėjėlius!” Jų nuomone, Jis neturėtų leisti nė vie-nam priartėti prie Jo, išskyrus tuos, kurie atgailavo. Tačiau palyginimu apie paklydusią avį Kristus moko, kad išgelbėjimą suteikia ne mūsų pastangos surasti Dievą, bet pats Dievas ieško mūsų. „Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais” (Romiečiams 3, 11.12). Mes neatgailaujame tam, kad Dievas galėtų mus mylėti, bet Jis parodo mums Savo meilę tam, kad mes galėtume atgailauti. Pl 160.2

Kai paklydusi avis pagaliau grąžinama į namus, ganytojo dėkingumas yra išreiškiamas melodingomis džiūgavimo giesmėmis. Jis pasikviečia savo draugus ir kaimynus, sakydamas jiems: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!” Kai paklydėlį suranda didysis avių Ganytojas, dangus ir žemė kartu džiūgauja ir dėkoja. Pl 160.3

„Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugs-mo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl de-vyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti”. Jūs, fariziejai, pasakė Kristus, skelbiate save Dangaus numylėtiniais. Jūs manote, kad esate išgelbėti dėl savo teisumo. Todėl žinokite, jei jums nereikia atgailos, tai Mano misija jums neskirta. Šios vargšės sielos, kurios jaučia savo menkumą ir nuo-dėmingumą, yra tos, kurių atėjau ieškoti. Jūs skun-džiatės ir murmate, kai viena iš šių sielų susijungia su Manimi, bet žinokite, kad angelai džiaugiasi, o danguje skamba pergalės giesmės. Pl 161.1

Rabinai mėgo sakyti, kad danguje džiaugiamasi, kai tas, kuris nusidėjo Dievui, yra nužudomas. Jėzus mokė, kad Dievui žudymas yra svetimas darbas. Dievo atvaizdo atkūrimas Jo sukurtose sielose yra darbas, kuris džiugina visą dangų. Pl 161.2

Kai pasiklydęs nuodėmėse žmogus siekia grįžti pas Dievą, jis susiduria su kritika ir nepasitikėjimu. Atsiranda tokių, kurie abejoja, ar jo atgaila yra tikra, arba šnibžda: „Jis nėra tvirtas; aš netikiu, kad jis iš-tvers”. Šie žmonės atlieka ne Dievo, o šėtono darbą, kuris yra brolių kaltintojas. Kritikuodamas piktasis nori išgąsdinti sielą ir nuvyti ją dar toliau nuo Dievo. Tegul atgailaujantis nusidėjėlis prisimena dangaus džiaugsmą dėl vieno sugrįžusio paklydėlio. Tegul jis pailsi Dievo meilėje ir jokiu būdu nepraranda drąsos dėl fariziejų patyčių ir įtarumo. Pl 161.3

Rabinai suprato Kristaus palyginimą kaip taikomą muitininkams ir nusidėjėliams, nors iš tikrųjų ši alegorija turi platesnę prasmę. Kaip pasiklydusią avį Kristus vaizduoja ne tik atskirą nusidėjėlį, bet ir pasaulį, kuris puolė ir buvo nuodėmės sužalotas. Šis pasaulis yra tik atomas plačiose Dievo valdose, tačiau šis mažas, puolęs pasaulis - viena paklydusi avis - Jam yra daug brangesnis, nei devyniasdešimt devyni, kurie nebuvo palikę namų. Kristus, mylimasis dangaus Valdovas, nusižemino, paliko Savo šlovę, kurią Jis turėjo su Tėvu, tam, kad išgelbėtų pasaulį. Jis paliko nepuolusius pasaulius ten, aukštai, devyniasdešimt devynis Jį mylinčius, ir atėjo į šį pasaulį, kad būtų sužalotas dėl mūsų nusižengimų, ant Jo krito kirčiai už mūsų kaltes (Izaijo 53, 5). Atiduodamas Savo Sūnų, Dievas atidavė Save, kad galėtų džiaugtis sugrįžusia paklydėle avim. Pl 161.4

„Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!” (1 Jono 3, 1) Ir Kristus sako: „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį” (Jono 17, 18), „papildau ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia” (Kolosiečiams 1, 24). Kiekviena siela, kurią Kristus pasišaukė, yra pakviesta dirbti, kad išgelbėtų pražuvėlius. Šio darbo buvo nepaisoma Izraelyje. Ar Jis nėra paniekintas šiandien tų, kurie laiko save Kristaus sekėjais? Pl 162.1

Skaitytojau, ar daug klajojančių suradai ir grąžinai atgal į avidę? Kai tu nusisuki nuo tų, kurie atrodo neteikiantys vilčių ir nepatrauklūs, ar supranti, kad niekini sielas, kurių ieško Kristus? Būtent tuo metu, kai nuo jų nusisuki, jiems galbūt labiausiai reikia tavo užuojautos. Kiekviename tikinčiųjų susirinkime yra sielų, kurios ilgisi poilsio ir ramybės. Gali atrodyti, kad jos gyvena nerūpestingą gyvenimą, tačiau jos junta ir pasiduoda Šventosios Dvasios įtakai. Daugelis jų gali būti laimėtos Kristui. Pl 162.2

Jei pasiklydusi avis nėra sugrąžinama atgal į avidę, ji klajoja tol, kol žūsta. Ir daugelis sielų eina į pražūtį, nes nesulaukia rankos, kuri išgelbėtų. Šie klystantys gali atrodyti neverti, bet, jei jie būtų turėję tokius pačius privalumus, kokius turėjo kiti, jie galėtų parodyti žymiai didesnį sielos kilnumą ir naudingumą. Angelai gailisi šių klystančiųjų. Angelai verkia tuo metu, kai žmonių akys sausos, o širdys negailestingos. Pl 163.1

Reikia parodyti gilesnę, sielą paliečiančią užuo-jautą gundomiems ir klystantiems! Reikia daugiau Kristaus ir mažiau savosios dvasios! Pl 163.2

Fariziejai suprato Kristaus palyginimą kaip prie-kaištą jiems. Užuot priėmęs jų kritiką Savo atžvilgiu, Jėzus prikišo jiems, kad jie atstumia muitininkus ir nusidėjėlius. Jis nedarė to atvirai, nes tai būtų už- vėrę jų širdis prieš Jį; bet Jo iliustracija parodė jiems patį darbą, kurio reikalavo iš jų Dievas ir kurio jie neatliko. Jeigu jie būtų tikrieji ganytojai, tie Izraelio vadovai būtų darę ganytojų darbą. Jie būtų rodę Kristaus gailestingumą ir meilę, būtų susijungę su Juo ir dirbę kartu. Jų atsisakymas parodė, kad jų pamaldumas klaidingas. Daugelis atmetė Kristaus priekaištą, tačiau dalį Jo žodžiai įtikino. Tokie po Kristaus žengimo į dangų sulaukė Šventosios Dvasios, jie susivienijo su Jo mokiniais dirbti tą patį darbą, kuris pavaizduotas palyginime apie pasiklydusią Pl 163.3

avį. Pl 163.4