Paslėpti lobiai

„Nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų...?!”

Pagal Luko 18,1-8

Kristus kalbėj o apie laiką prieš pat Jo antrąj į atėjimą ir apie pavojus, kuriuos patirs Jo sekėjai. Jis pasakė palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Pl 139.1

„Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų ', . Ir Viešpats pridūrė: ‘Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netru-kus Jis apgins jų teises” (Luko 18, 1-8). Pl 139.2

Teisėjas, kuris pavaizduotas palyginime, negerbė teisių ir nejautė gailesčio kenčiančiam. Našlė, kuri primygtinai reikalavo užtarimo, buvo nuolat atstumiama. Ji nuolat eidavo vien tam, kad patirtų pažeminimą ir būtų išvaryta iš teismo salės. Teisėjas žinojo, kad moteris yra teisi, ir galėjo iš karto jai pa-dėti, bet jis nenorėjo. Jis norėjo parodyti savo neribotą galią, jam patiko versti ją prašyti ir veltui maldauti. Tačiau ji neprarado vilties ir drąsos. Nepaisydama teisėjo abejingumo ir kietaširdiškumo, ji vis prašė, kol jis sutiko išnagrinėti bylą. „Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, - pasakė jis, - vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų”. Kad išgelbėtų savo reputaciją, kad neiškiltų viešumon jo neobjektyvus, vienašališkas teisėjavimas, jis apgynė atkakliąją mo-terį. Pl 139.3

„Ir Viešpats pridūrė: ‘Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgins teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?!’” Kristus nupiešia ryškų kontrastą tarp nesąžiningo teisėjo ir Dievo. Teisėjas pasidavė moters prašymui vien dėl sava-naudiškumo, kad atsikratytų įkyrios prašytojos. Jis nejautė jai gailesčio, nei užuojautos, jos nelaimė jam nieko nereiškė. Koks skirtingas yra Dievo požiūris į tuos, kurie Jo ieško! Prašančiųjų ir nusiminusiųjų šauksmą Jis priima su begaline užuojauta. Pl 140.1

Moteris, kuri maldavo teisėją teisingumo, buvo netekusi savo vyro. Neturtinga ir vieniša, ji neturėjo galimybių ištaisyti savo sugriautos gerovės. Taip per nuodėmę žmogus prarado ryšį su Dievu. Jis pats niekaip negali išsigelbėti, bet per Kristų mes esame atvedami pas Tėvą. Dievo išrinktieji yra brangūs Jo širdžiai. Jie yra tie, kuriuos Jis pašaukė iš tamsos į Savo nuostabią šviesą, kad išgarsintų Jo šlovingus darbus, kad šviestų kaip šviesa pasaulio tamsoje. Nesąžiningas teisėjas visiškai nesidomėjo našle, prašančia apginti; tačiau, norėdamas atsikratyti jos įkyrių prašymų, jis išgirdo jos maldavimą ir išvadavo ją nuo jos priešininko. Tačiau Dievas myli Savo vaikus begaline meile. Jam visų brangiausias dalykas šioje žemėje yra Jo bažnyčia. Pl 140.2

„Bet Viešpaties dalis yra Jo tauta, Jokūbas yra Jo paveldas. Jis rado jį dykumoje - tyruose vaitojančios dykumos. Priglobė jį, rūpinosi, saugojo kaip savo akies vyzdį” (Pakartoto Įstatymo 32, 9.10). „Juk taip kalba Galybių VIEŠPATS, po to, kai Jo Šlovė pasiuntė mane, apie jus apiplėšusias tautas: ‘Kas tik užgauna jus, tas užgauna Mano akies vyzdį’” (Zacharijo 2, 12). Pl 141.1

Našlės malda: „Apgink mane nuo skriaudiko” vaizduoja Dievo vaikų maldą. Šėtonas yra jų didžiau-sias priešas. Jis yra „mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį” (Apreiškimo 12, 10). Jis nuolatos dirba, siekdamas neteisingai pavaizduoti, kaltinti, apgaudinėti ir pražudyti Dievo žmones. Kad išsigelbėtų nuo šėtono ir jo tarnų galios, šiuo palyginimu Kristus moko Savo mokinius melstis. Pl 141.2

Zacharijo pranašystėje parodytas kaltinantis šėto-no darbas ir Kristaus darbas, rodantis pasipriešinimą žmonių priešininkui. Pranašas sako: „Tuomet jis parodė man vyriausiąjį kunigą Jozuę, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir šėtoną, atsistojusį dešinėje jo apkaltinti. VIEŠPATIES angelas tarė šėtonui: ‘Tesudraudžia tave VIEŠPATS, šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?’ Mat Jozuė stovėjo priešais angelą, vilkėdamas purvinais drabužiais” (Zacharijo 3,1-3). Pl 141.3

Dievo žmonės čia yra pavaizduoti kaip nusikal-tėliai teisme. Jozuė, kaip vyriausiasis kunigas, prašo palaiminimo savo žmonėms, kurie yra labai nuliūdę. Tuo metu, kai jis tarpininkauja priešais Dievą, šėtonas stovi jam iš dešinės kaip jo priešas. Jis kaltina Dievo vaikus ir mėgina jų bylą parodyti kuo beviltiškesnę. Jis pateikia Viešpačiui blogus žmonių darbus ir trū-kumus. Jis rodo jų kaltes ir puolimus, tikėdamasis, kad jie pasirodys Kristui neverti Jo pagalbos, kurios jiems labai reikia. Jozuė, kaip Dievo žmonių atstovas, yra smerkiamas, nes apsirengęs purvinais drabužiais. Žinodamas savo žmonių nuodėmes, jis jaučiasi prislėgtas. Šėtonas stengiasi sukelti jo sieloje kaltės jausmą, verčiantį jaustis beviltiškam. Tačiau jis stovi kaip prašytojas, o šėtonas stovi kaltindamas jį. Pl 142.1

Šėtono kaip kaltintojo darbas prasidėjo danguje. Tai buvo jo darbas žemėje po žmogaus puolimo, ir tai bus pagrindinis jo darbas tada, kai mes artėsime prie pasaulio istorijos pabaigos. Kai šėtonas pamatys, kad liko mažai laiko, jis ims dirbti dar atkakliau, kad apgautų ir pražudytų kuo daugiau sielų. Jis niršta, kai mato žemėje žmones, kurie net būdami silpni ir nuodėmingi, gerbia Jehovos Įstatymą. Jo tikslas įkalbėti žmones neklausyti Dievo. Jis džiaugiasi jų nevertumu ir turi paruošęs planus kiekvienai sielai, kad visi būtų įvilioti į spąstus ir atskirti nuo Dievo. Jis stengiasi apkaltinti ir pasmerkti Dievą ir visus, kurie siekia Jo tikslų šiame pasaulyje remdamiesi gailesčiu, meile, užuojauta ir atlaidumu. Pl 142.2

Kiekvienas Dievo galios Jo žmonėms pasireiški-mas sukelia šėtono neapykantą. Kiekvieną kartą, kai Dievas dirba žmonių naudai, šėtonas su savo angelais pluša, kad juos pražudytų. Jis budi prie visų, kurie Kristų pasirinko savo jėga. Jo tikslas yra kurstyti blogį. Kai jam pavyksta, jis visą kaltę suverčia tiems, kuriuos sugundė. Jis rodo į jų purvinus drabužius, jų netobulą charakterį. Jis parodo jų silpnumą ir neišmanymą, jų nedėkingumo nuodėmę, jų nepanašumą į Kristų, kuris žemina Atpirkėją. Visas blogybes pykčio angelas iškelia kaip argumentą, įrodantį jo teisę pražudyti žmones. Jis stengiasi išgąsdinti juos mintimi, kad jų atvejis yra beviltiškas, kad jų netyrumo dėmės niekada nebus nuplautos. Jis tikisi palaužti jų tikėjimą, kad nelaimingieji visiškai atsiduotų jo gundymams ir nusigręžtų nuo Dievo. Pl 142.3

Dievo žmonės negali atsakyti į šėtono kaltinimus. Vertindami save jie yra pasiruošę prarasti viltį, bet kreipiasi į dieviškąjį Užtarėją. Jie remiasi Atpirkėjo nuopelnais. Dievas gali būti „teisus ir nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų” (Romiečiams 3,26). Dievo vaikai pasitikėdami šaukiasi Jo, kad nutildytų šėtono kaltinimus ir niekais paverstų jo kėslus. Jie meldžiasi: „Apgink mane nuo skriaudiko”, ir galingu kryžiaus argumentu Kristus priverčia nutilti įžūlųjį skundiką. Pl 143.1

„VIEŠPATIES angelas tarė šėtonui: ‘Tesudraudžia tave VIEŠPATS, šėtone! Viešpats, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?’” Kai šėtonas stengiasi apšmeižti Dievo žmones ir juos pražudyti, įsikiša Kristus. Nors jie nusidėjo, Kristus prisiėmė jų nuodėmių kaltę. Jis išplėšė žmoniją kaip nuodėgulį iš ugnies. Savo žmogiška prigimtimi Jis susijungė su žmogumi, tuo tarpu Savo dieviškąja prigimtimi Jis yra viena su begaliniu Dievu. Pagalba yra suteikta, kad ji galėtų pasiekti žūstančias sielas. Priešui duotas atkirtis. Pl 143.2

„Mat Jozuė stovėjo priešais angelą, vilkėdamas purvinais drabužiais. Pastarasis paliepė savo tar-nams: ‘Nuvilkite nuo jo purvinus drabužius’. O jam tarė: ‘Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru', . Ir dar paliepė: ‘Uždėkite jam ant galvos švarų gobtuvą', . Jie uždėjo jam ant galvos švarų gobtuvą ir apvilko jį drabužiais, VIEŠPATIES angelui stovint šalia. Tuomet VIEŠPATIES angelas patikino Jozuę, sakydamas: ‘Taip kalba Galybių VIEŠPATS. Jei eisi Mano keliais ir laikysies Mano reikalavimų, tai valdysi Mano Namus, saugosi Mano kiemus ir turėsi teisę būti tarp čia tarnaujančiųjų’” (Zacharijo 3, 3-7), net tarp angelų, kurie supa Dievo sostą. Pl 144.1

Nepaisydamas Dievo žmonių trūkumų, Kristus nenusigręžia nuo tų, kuriais Jis rūpinasi. Jis gali pa-keisti jų drabužius: nuvelka purvinus drabužius, užvelka atgailaujantiems ir tikintiems Savo teisumo drabužius, o dangaus knygose ties jų vardais užrašo atleidimą. Jis pripažįsta juos Savais dangiškosios Vi-satos akivaizdoje. Šėtonas, jų priešas, yra parodytas kaip skundikas ir apgavikas. Dievas užtikrins teisin-gumą Savo išrinktiesiems. Pl 144.2

Maldoje apgink mane nuo skriaudiko kalbama ne tik apie šėtoną, bet ir apie jo parankinius, kuriuos jis kursto iškreipti tiesą, gundyti ir pražudyti Dievo žmones. Tie, kurie nusprendė paklusti Dievo įsakymams, iš patyrimo supras, kad jie turi priešų, kuriems vadovauja pragaro jėgos. Tokie patys priešai puldinėjo Kristų kiekviename žingsnyje, joks žmogus niekada negalės sužinoti kaip stipriai ir atkakliai... Kristaus mokiniai, kaip ir jų Viešpats, yra nuolatos gundomi. Pl 144.3

Šventasis Raštas aprašo, koks bus pasaulis prieš pat Kristaus antrąjį atėjimą. Apaštalas Jokūbas vaiz-duoja godumą ir priespaudą, kurie tuo metu vyraus. Jis sako: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų! Jūsų lobiai supuvę, jūsų drabužiai kandžių sukapoti. Jūsų auksas ir sidabras surūdijo, ir jų rūdys prieš jus liudys ir ės jūsų kūnus kaip ugnis. Jūs tebekraunate turtus dienų pabaigoje. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į Galybių Viešpaties ausis. Jūs prabangiai gyvenote žemėje, smaguriavote ir nupe-nėjote savo širdis skerdimo dienai. Jūs pasmerkėte ir nužudėte teisųjį; jis jums nesipriešina” (Jokūbo 5, 1-6). Tai yra dabartinio laiko vaizdas. Įvairiais priespaudos ir prievartos būdais žmonės kaupia milžiniškus turtus, kai tuo tarpu badu mirštančios žmonijos šauksmai pasiekia Dievą. Pl 145.1

„Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti. Teisybės nėra: kas vengia blogai elgtis, tas apiplėšiamas” (Izaij o 59, 14.15). Šie teiginiai ėmė pildytis dar tada, kai Kristus gyveno žemėje. Jis buvo ištikimas Dievo įsakymams, atmetė žmonių tradicijas ir reikalavimus, kurie buvo iškelti iki Dievo įsakymų lygio. Dėl to Jo neapkentė ir persekiojo. Ši istorija pasikartoja. Žmonių įstatymai ir tradicijos yra iškeliami virš Dievo įstatymų. Tie, kurie yra ištikimi Dievo įsakymams, kenčia nuo priekaištų ir persekiojimo. Kristus dėl Savo ištikimybės Dievui buvo kaltinamas sabatos laužymu ir piktžodžiavimu. Apie Jį buvo skelbiama, kad Jis yra velnio apsėstas ir naudojasi Belzebubo jėga. Taip pat būna kaltinami ir klaidingai vertinami Jo sekėjai. Taip šėtonas tikisi įstumti juos į nuodėmę ir pažeminti Dievą. Pl 145.2

Teisėjo, kuris nebijojo nei Dievo, nei žmonių ne- pasidrovėjo, pavyzdys buvo pateiktas tam, kad pa-rodytų teisėjavimą, kuris tuo metu buvo vykdomas ir kuris netrukus bus įvykdytas ir Dievo teisme. Jis nori, kad Jo žmonės suprastų, jog sunku pasitikėti žemiškais valdovais ar teisėjais bylinėjantis su prie-šininkais. Dažnai Dievo išrinktieji turi stovėti prieš žmones, užimančius oficialias vietas, kurie nesiva-dovauja ir nesiremia Dievo Žodžiu, kuriuos valdo nešventi, nedrausmingi motyvai. Pl 146.1

Palyginime apie neteisingą teisėją Kristus parodė, ką mes turime daryti. „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis?” Kristus, mūsų pavyzdys, nedarė nieko, kad pateisintų ar apgintų Save. Jis pavedė Savo reikalą Dievui. Jo sekėjai taip pat neturi kaltinti, smerkti ar griebtis jėgos tam, kad išteisintų save. Pl 146.2

Kai kyla išbandymai, kurie yra nepaaiškinami, mes neturime leisti, kad mūsų ramybė būtų su-drumsta. Kai su mumis neteisingai elgiamasi, mes neturime leisti kilti pykčiui. Nuolaidžiaudami keršto dvasiai mes pakenkiame sau, nes griauname savo pasitikėjimą Dievu ir liūdiname Šventąją Dvasią. Šalia mūsų yra liudytojas, dangiškasis pasiuntinys, kuris pakels už mus vėliavą prieš priešą. Jis apsups mus šviesiais Teisumo Saulės spinduliais. Pro juos šėtonas negali prasiskverbti. Jis negali pramušti šio šventos šviesos skydo. Pl 146.3

Kai pasaulyje progresuoja žiaurumas, nė vienas neturi tikėtis, kad neteks patirti sunkumų. Bet sunkumai atveda mus į Aukščiausiojo priimamąjį. Mes galime siekti patarimų To, kuris yra begalinė išmintis. Pl 147.1

Viešpats sako: „Šaukis Manęs vargo dieną” (Psal-mių 50, 15). Jis kviečia mus pateikti Jam savo sun-kumus ir išsakyti reikmes, kad pajustume dieviškos pagalbos galią. Jis liepia mums nuolatos melstis. Kai tik kyla sunkumai, mes turime pateikti Jam savo nuoširdžius, karštus prašymus. Savo atkakliomis maldomis mes įrodome savo pasitikėjimą Dievu. Mūsų dangiškąjį Tėvą sujaudina mūsų maldavimai, jei meldžiamės nuoširdžiai suvokdami maldos po-reikį. Pl 147.2

Dažnai tie, kurie girdi priekaištus ir patiria perse-kiojimą dėl savo tikėjimo, yra gundomi galvoti, kad Dievas juos pamiršo. Žmonių požiūriu jie sudaro mažumą. Atrodo, kad krikščionių priešai triumfuoja, bet jie neturėtų leisti savo sąžinei susidrumsti. Tas, kuris kentėjo dėl jų ir nešė jų sielvartus ir negalias, neužmiršo jų. Pl 147.3

Dievo vaikai nėra palikti vieni ir neapginti. Malda judina Visagalio rankas. Maldos „užkariavo kara-lystes, įvykdė teisingumą, įgijo pažadus, užčiaupė liūtams nasrus, užgesino ugnies karštį [...], privertė bėgti svetimųjų pulkus” (Hebrajams 11,33.34). Mes sužinosime, ką tai reiškia, kai girdėsime pranešimus apie kankinius, kurie mirė už savo tikėjimą. Pl 147.4

Jei mes atiduosime savo gyvenimą Jam tarnauti, niekada nepateksime į tokią padėtį, kurios nebūtų numatęs Dievas. Kokia bebūtų mūsų padėtis, mes turime Vadovą, kuris parodys mums kelią; kokie bebūtų sunkumai, mes turime Patarėją; koks bebūtų liūdesys, netektys ar vienatvė, mes turime užjaučiantį Draugą. Jei nežinodami mes pasielgiame neteisingai, Jis nepalieka mūsų. Mes girdime Jo aiškų ir supran-tamą: „Aš esu Kelias, Tiesa ir Gyvenimas” (Jono 14, 6) liudijimą. „Juk Jis gelbsti beturtį, kuris Jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda” (Psalmių 72, 12). Pl 148.1

Viešpats pareiškia, kad Jis bus pašlovintas tų, kurie artinasi prie Jo, kurie ištikimai vykdo Jo tarnystę: „Nesvyruojantiems Tu duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie Tavimi pasitiki” (Izaijo 26, 3). Visagalio ranka yra ištiesta, kad vestų mus vis pirmyn. „Eikite pirmyn, - sako Viešpats, - Aš pasiųsiu jums pagalbą. Dėl Mano vardo šlovės prašykite ir gausite. Aš būsiu pašlovintas prieš tuos, kurie trokšta jūsų puolimo. Jie pamatys Mano Žodžio šlovingą triumfą”. „Visa, ko tikėdami melsite, - gausite” (Mato 21, 22). Pl 148.2

Tegul visi, kurie yra nuliūdę ar patyrė skriaudą, šaukiasi Dievo. Nusigręžkite nuo tų, kurių širdys geležinės, ir kreipkitės į Kūrėją. Nė vienas nėra atstu-miamas, jeigu ateina pas Jį atgailaujančia širdimi. Nė viena nuoširdi malda nėra neišgirsta. Tarp dangiškojo choro himnų Dievas girdi silpniausio žmogaus šauksmą. Mes išliejame savo širdžių troškimus na-muose, siunčiame savo maldas eidami keliu ir mūsų žodžiai pasiekia Visatos Valdovo sostą. Jos gali būti negirdimos žmogaus ausiai, tačiau jos negali būti nu tildytos ar užgniaužtos. Niekas negali sulaikyti sielos troškimo. Jis kyla virš gatvės ūžesio į dangiškąsiais buveines. Mes kalbame Dievui, ir mūsų maldos yra išgirstos. Pl 148.3

Nors ir jaučiatės neverti, nebijokite savo minčių pateikti Dievui. Kai Jis atidavė Save už pasaulio nuodėmę, Jis perėmė kiekvienos sielos reikalą. „Jeigu Jis nepagailėjo nė Savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!” (Romiečiams 8, 32) Argi Jis neįvykdys maloningo žodžio, kurį davė mus padrąsindamas ir sustiprindamas? Pl 149.1

Kristus nieko netrokšta taip labai, kaip išpirkti Savo paveldą iš šėtono valdžios. Bet prieš tai, kol būsime išvaduoti iš šėtono galios išorėje, mes turime išsivaduoti iš jo galios viduje. Viešpats leidžia išmėginimus tam, kad mes galėtume apsivalyti nuo pasaulietiško gobšumo, nuo šiurkščių, nekrikščioniš-kų charakterio bruožų. Jis leidžia gilioms skausmo upėms tekėti mūsų sielomis tam, kad mes galėtume pažinti Jį ir Jėzų Kristų, kurį Jis siuntė, tam, kad pajustume nenumaldomą troškimą apsivalyti nuo susitepimo ir atlaikę išbandymus taptume tyresni, šventesni, laimingesni. Mes dažnai patenkame į iš-mėginimų žaizdrą su savimeilės aptemdytomis sie-lomis, bet jei kantriai kęsime kryžiaus išbandymus, mes išeisime atspindėdami dievišką charakterį. Kai Jo tikslas sielvarte bus pasiektas, „tavo dorumą Jis nušvies kaip dienos šviesą, o tavo teisingumą padarys kaip vidudienį” (Psalmių 37, 6). Pl 149.2

Nėra pavojaus, kad Viešpats neišklausytų Savo žmonių maldų. Daug pavojingiau, kad gundomi ir išmėginami žmonės gali prarasti viltį ir nustoti melstis. Pl 149.3

Išgelbėtojas parodė dievišką užuojautą našlei. Mo-ters sielvartas Jį sugraudino. Jis troško ją užtikrinti, kad jos malda buvo išgirsta, bet norėjo pateikti Savo mokiniams pamoką, todėl kurį laiką atrodė, kad ne-kreipia dėmesio į našlės iškankintos širdies šauksmą. Kai ji įrodė savo tikėjimą, Jis ištarė jai padrąsinimo žodžius ir išsiuntė ją atgal su brangia dovana, kurios ji prašė. Mokiniai niekuomet neužmiršo šios pamo-kos, ir ji yra užrašyta, kad parodytų atkaklios maldos vaisių. Pl 150.1

Pats Kristus įkvėpė tai moteriai atkaklumo, kad jos prašymas nebūtų atstumtas. Jis suteikė prašančiai našlei drąsos ir ryžtingumo kovojant su teisėju. Būtent Kristus prieš daugelį amžių paslaptingoje kovoje su Jokūbu įkvėpė jam ištvermingą tikėjimą. Tad pasitikėjimo, kurį Jis Pats įkvėpė, Jis niekada nepaliks neapdovanoto. Pl 150.2

Tas, kuris gyvena dangaus šventykloje, teisia tei-singai. Jam daugiau džiaugsmo teikia tie žmonės, kurie kovoja su gundymais nuodėmės pasaulyje, negu pulkai angelų, kurie supa Jo sostą. Pl 150.3

Visa dangiška Visata susidomėjusi stebi šią kruo-pelytę - mūsų pasaulį, nes Kristus sumokėjo begalinę kainą už jos gyventojus. Pasaulio Atpirkėjas susiejo žemę su dangumi dvasiniais ryšiais, nes čia gyvena Viešpaties atpirktieji. Dangiškos būtybės vis dar lanko žemę kaip ir anomis dienomis, kai jos vaikščiojo ir kalbėjo su Abraomu ir Moze. Mūsų dideliuose miestuose tarp minios, besigrūdančios gatvėse ir pripildžiusios prekybos centrus, kur nuo ryto iki vakaro žmonės elgiasi taip, tarsi verslas, sportas ir malonumai būtų vieninteliai dalykai gyvenime, kur tiek nedaug mąstančių apie nematomą tikrovę, - čia Dangus vis dėlto turi savo liudytojų ir savo šventųjų. Čia yra nematomi tarnai, kurie stebi kiekvieną žmonių žodį ir poelgį. Kiekviename verslo susirinkime ar pobūvyje, kiekvienuose Maldos namuose yra daugiau klausytojų, nei galima matyti plika akimi. Kartais dangiškos būtybės praskleidžia uždangą, kuri slepia nematomą pasaulį, kad mūsų mintys galėtų būti atitrauktos nuo gyvenimo rutinos, o susitelktų į tai, kad yra nematomi liudytojai, kurie seka mūsų veiksmus ir kalbas. Pl 150.4

Mes turėtume geriau suprasti angelų, kurie lanko žemę, misiją. Būtų gerai pagalvoti, kad visuose dar-buose mes galime tikėtis dangiškų būtybių paramos ir bendradarbiavimo. Nematomos šviesos ir jėgos kareivijos lanko nuolankius ir nusižeminusius, kurie tiki ir remiasi Dievo pažadais. Kerubai, serafai ir galingieji angelai, - tūkstančių tūkstančiai ir dešimt tūkstančių kartų po dešimt tūkstančių, - stovi Jo dešinėje, yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patar-nauti tiems, kurie paveldės išganymą” (Hebrajams 1, 14). Pl 151.1

Tie angelai pasiuntiniai tiksliai užrašo žmonių žodžius ir darbus. Kiekvienas žiaurumo ar neteisybės veiksmas Dievo žmonių atžvilgiu, viskas, ką jie patiria, yra užrašoma danguje. Pl 151.2

„Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrink-tųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus Jis apgins jų teises”. Pl 151.3

„Tad nepameskite savo pasitikėjimo, už kurį skir-tas didelis atlygis! Taip, reikia jums ištvermės, kad, įvykdę Dievo valią, gautumėte, kas pažadėta. Juk dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks” (Hebrajams 10, 35-37). „Tad būkite kantrūs, broliai, iki Viešpaties atėjimo. Antai ūki-ninkas laukia brangaus žemės vaisiaus, kantriai jį globodamas, kol sulaukia ankstyvųjų ir vėlyvųjų lietų. Ir jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti” (Jokūbo 5, 7.8). Pl 152.1

Dievo kantrybė yra beribė. Ilgai laukia teisingumas, kol malonė užtaria nusidėjėlį. Bet „ant teisumo ir teisingumo stovi Jo sostas” (Psalmių 97, 2). „Kantrus yra VIEŠPATS, bet didis galybe; VIEŠPATS niekada nepalieka nenubausto kaltojo. Viesulu ir audra Jis keliauja, debesys - Jo kojų dulkės” (Nahumo 1, 3). Pl 152.2

Pasaulis tapo įžūlus, pažeisdamas Dievo Įstatymą. Dievas labai kantrus, todėl žmonės ėmė niekinti Jo autoritetą. Jie skatina vienas kito žiaurumą Jo pa-veldui ir drąsina save sakydami: „Kaip gali Dievas žinoti?” - ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome” (Psalmių 73, 11). Tačiau yra riba, kurios jie negali peržengti. Artėja laikas, kai jie pasieks nustatytą ribą. Netgi dabar jie jau beveik pasiekė Dievo kantrumo ribą, Jo malonės ribą. Viešpats kelsis apginti Savo garbės, išlaisvinti Savo žmones ir sutramdyti netei-singumo siautėjimą. Pl 152.3

Nojaus dienomis žmonės taip ignoravo Dievo Įstatymą, kad beveik visiškai buvo išnykęs Kūrėjo prisiminimas žemėje. Jų nedorumas pasiekė tokį lygį, kad Dievas užtvindė žemę ir nušlavė jos nedorus gyventojus. Pl 152.4

Visais laikais Viešpats vykdė tą patį darbą vie-nodai. Kai ateidavo krizė, Jis atskleisdavo Save ir keldavosi, kad sukliudytų įgyvendinti šėtono planus. Tautoms, šeimoms ir atskiriems asmenims Jis dažnai leidžia, kad jų gyvenimas pasiektų krizę, kad Jo įsiki-šimas taptų pastebimas. Tada Jis taip apsireikšdavo, kad žmonės matydavo, jog Izraelyje yra Dievas, kuris palaiko Savo Įstatymą ir apgina Savo žmones. Pl 153.1

Šiuo metu, kai dominuoja blogis, mes privalome žinoti, kad paskutinė didžioji krizė jau visai arti. Kai Dievo Įstatymui bus mestas visuotinis iššūkis, kai Jo žmonės bus spaudžiami ir persekiojami net artimųjų, Viešpats įsikiš. Pl 153.2

Arti laikas, kai Jis pasakys: „Kelkis, Mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis. Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš Savo būsto bausti žemės gyven-tojų už jų kaltes. Žemė atidengs kraują, kuris buvo ant jos pralietas, ir nebeslėps savo užmuštųjų” (Izaijo 26, 20.21). Pl 153.3

Žmonės, kurie tvirtina esą krikščionys, gali dabar skriausti ir spausti vargšus; jie gali apiplėšti našlę ir našlaitį; jie gali rodyti savo šėtonišką neapykantą dėl to, kad negali kontroliuoti Dievo žmonių sąžinės, bet už visa tai Dievas patrauks juos į Teismą. „Teismas negailestingas tam, kuris nevykdė gailestingumo. O gailestingumas didžiuojasi prieš teismą” (Jokūbo 2, 13). Greitai jie stos prieš visos žemės Teisėją, kad atsiskaitytų už kančias, kurias suteikė Jo paveldo kūnui ir sielai. Dabar jie gali skleisti klaidingus kaltinimus, gali išjuokti tuos, kuriuos Dievas paskyrė dirbti Jo darbą; jie gali tikinčiuosius mesti į kalėjimus, išsiųsti į katorgą ar tremtį, nuteisti mirti, bet už kiekvieną skausmą, už kiekvieną pralietą ašarą jie privalės atsakyti. Dievas atlygins jiems dvigubai už jų nuodėmes. Apie Babelę, puolusios bažnyčios simbolį, Jis sako Savo teismo tarnams: „Jos nuodėmės pasiekė dangų, ir Dievas prisiminė jos piktenybes. Atmokėkite jai, kaip ji jums mokėjo, ir atiduokite dvigubai pagal jos darbus. Dvigubai sumaišykite taurę, kurią jums ji maišė” (Apreiškimo 18, 5.6). Pl 153.4

Iš Indijos, Afrikos, Kinijos, iš įvairių salų, iš va-dinamųjų krikščioniškų šalių milijonų žmonių siel-varto šauksmas kyl a į Dievą. Į tą šauksmą nebus ilgai neatsakyta. Dievas išvalys žemę nuo moralinio sugedimo ne vandeniu, kaip Nojaus dienomis, bet ugnimi, kurios nebus galima užgesinti jokiais žmo-nijai žinomais būdais. Pl 154.1

„Užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos. Bet tuo metu bus išgelbėta tavo tauta, visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje” (Danieliaus 12, 1). Pl 154.2

Iš palėpių, iš lūšnų, iš požeminių kalėjimų, nuo ešafotų, iš kalnų ir dykumų, iš žemės olų ir jūros gel-mių Kristus surinks Savo vaikus pas Save. Žemėje jie buvo pažeminti, persekiojami ir kankinami. Milijonai nuėjo į kapus su gėdos našta, nes jie atsisakė paklusti apgaulingiems šėtono reikalavimams. Žmonių teismai nuteisė Dievo vaikus kaip niekšingiausius nusikaltėlius. Tačiau artėja diena, kai pats Dievas bus Teisėjas (Psalmių 50,6). Tada žemėje priimti sprendi-mai bus pakeisti. „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo visų veidų. Savo tautos gėdą Jis pašalins visur žemėje” (Izaijo 25,8). Tuomet kiekvienam jų bus duotas baltas drabužis (Apreiškimo 6, 11). Ir „jie bus vadinami ‘Šventąja tauta', , ‘VIEŠPATIES atpirktaisiais” (Izaijo 62, 12). Pl 154.3

Nepriklausomai nuo to, kokias kančias jie patyrė, kokias netektis turėjo iškentėti, kokius persekiojimus jiems teko ištverti, net jei jie būtų praradę savo laikinąjį gyvenimą, Dievo vaikai bus gausiai apdovanoti. „Jie regės Jo veidą, ir jų kaktose bus Jo vardas” (Apreiškimo 22, 4). Pl 155.1

*****

Neužsimerk prieš grožį Dievo pažadų!
Išmušus valandai, jie virs tikrove.
Neliks nė pėdsako graudžių randų,
Širdingai džiaugsies, Dangumi kad pasikliovei. Pl 155.2

Zita Kazimiera Kirsnauskaitė

******