Paslėpti lobiai

Du maldininkai

Pagal Luko 18, 9-14

Kai kuriems žmonėms, kurie buvo įsitikinę savo teisumu, o kitus niekino, Jėzus pasakė palyginimą apie fariziejų ir muitininką. Fariziejus ėjo melstis į šventyklą ne todėl, kad jautė esąs nusidėjėlis, kuriam reikia atleidimo, bet dėl to, kad jis laikė save teisiu ir tikėjosi sulaukti pagyrimo. Savo maldą jis laikė nuopelnu, kuri iškeltų jį Dievo akivaizdoje, o žmonės susidarytų gerą nuomonę apie jo pamaldumą. Jis tikisi įgyti tiek Dievo, tiek žmonių palankumą. Jo tarnavimas Dievui pagrįstas asmeniškais interesais. Pl 125.1

Jis yra kupinas savigarbos, kurią akivaizdžiai de-monstravo kitiems. Pasitraukęs nuo kitų tarsi sakytų: „Stovėk, kur stovi! [...] Nedrįsk manęs paliesti! Tau esu per šventas!” (Izaijo 65, 5), jis stovi ir meldžiasi sau vienas. Visiškai savimi patenkintas, jis galvoja, kad Dievas ir žmonės jį taip pat vertina. Pl 125.2

„Dėkoju Tau, Dieve, - sako jis, - kad nesu toks, kaip kiti žmonės - plėšikai, sukčiai, svetimautojai - arba va kaip šis muitininkas”. Jis apie savo charakterį sprendžia ne pagal šventojo Dievo, bet pagal kitų žmonių charakterį. Jo protas nugręžtas nuo Dievo į žmones. Tokia jo pasitenkinimo savimi paslaptis. Pl 125.3

Jis toliau vardija savo gerus darbus: „Aš pasnin-kauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju”. Fariziejaus religija nepaliečia sielos. Jis nesistengia, kad jo charakteris būtų panašus į Dievo charakterį, kad širdis būtų pripildyta meilės ir gailesčio. Jį patenkina tiktai religija, kuri yra susijusi su išoriniu gyvenimu. Jo teisumas yra jo paties teisumas - jo paties darbų vaisius - ir vertinamas pagal žmogaus matą. Pl 126.1

Kas pasitiki savo teisumu, niekins kitus. Kai fariziejus save vertino pagal kitus žmones, kitus žmones jis irgi vertino pagal save. Jo teisumas buvo vertinamas pagal jų teisumą, ir kuo jie buvo blogesni, tuo jis atrodė teisesnis. Jo paties teisumas randa pasiteisinimą. Kitus žmones jis smerkia kaip Dievo Įstatymo pažeidėjus. Taip jis parodė tą pačią brolių kaltintojo, šėtono dvasią. Ši dvasia neleidžia jam bendrauti su Dievu. Jis grįžta į namus be dieviško palaiminimo. Pl 126.2

Muitininkas atėjo į šventyklą drauge su kitais maldininkais, bet greitai atsitraukė nuo jų, nes jautėsi nevertas susijungti su jų pamaldumu. Jis „stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę”; karčiai sielvartaudamas ir bjaurėdamasis savimi jis maldavo: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Jis jautė, kad yra nusidėjęs Dievui, kad yra nuodėmingas ir susitepęs. Jis negalėjo tikėtis netgi tų žmonių gailesčio, kurie buvo aplink jį, nes jie žiūrėjo į jį su panieka. Jis žinojo, kad nevertas stotis Dievo akivaizdon ir labai nusiminęs sušuko: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!” Jis nelygino savęs su kitais. Apimtas kaltės jausmo, jis stovėjo vienas Dievo akivaizdoje. Jo vienintelis noras buvo atleidimas ir ramybė, jo vienintelis prašymas buvo Dievo gailestingumas. Ir jis buvo palaimintas. „Sakau jums, - pasakė Kristus, - šitas nuėj o į namus nuteisintas, ne anas”. Pl 126.3

Fariziejus ir muitininkas vaizduoja dvi klases, į kurias yra padalyti Dievo garbintojai. Jų pirmieji atstovai buvo pirmieji du vaikai, kurie gimė pasaulyje. Kainas laikė save teisiu, todėl atėjo pas Dievą tiktai su padėkos auka. Jis neatliko jokios nuodėmių išpažinties ir nepripažino, kad jam reikia malonės. Abelis atėjo su krauju, kuris rodė į Dievo Avinėlį. Jis atėjo kaip nusidėjėlis, pripažindamas, kad yra žuvęs; jo vienintelė viltis buvo neužtarnauta Dievo meilė. Viešpats priėmė Abelio auką, o Kaino aukos nepriėmė. Kaltės jausmas, mūsų menkumo ir nuodėmės suvokimas yra pirmoji, svarbiausioji sąlyga, kad Dievas mus priimtų. „Palaiminti turintys vargdienio dvasią; jų yra Dangaus karalystė” (Mato 5, 3). Pl 127.1

Kiekviena grupė, kurias vaizduoja fariziejus ir muitininkas, randa pamoką apaštalo Petro gyvenimo istorijoje. Mokininkystės pradžioje Petras buvo labai geros nuomonės apie save. Kaip ir fariziejus, vertindamas save, jis buvo „ne toks kaip kiti”. Kai Kristus išdavystės išvakarėse perspėjo mokinius: „Šią naktį jūs visi Manimi pasipiktinsite,” Petras tvirtai pareiškė: „Jei net visi Tavimi pasipiktintų, aš niekuomet nepasipiktinsiu!” (Mato 26,31.33) Petras nesuprato, kad jis pats sau priešas. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi suklaidino jį. Jis galvojo, kad galės atsilaikyti prieš gundymus, tačiau netrukus atėjo išmėginimo laikas, ir Petras prisiekinėdamas bei dievagodamasis atsižadėjo savo Viešpaties. Pl 127.2

Kai gaidžio giedojimas jam priminė Kristaus žo-džius, nustebęs ir sukrėstas dėl to, ką padarė, jis atsi-gręžė į savo Viešpatį. Tuo pat metu Kristus pažvelgė į Petrą, ir tame sielvartingame žvilgsnyje, kuriame buvo susimaišiusi užuojauta ir meilė, Petras pamatė save. Jis išėjo ir graudžiai pravirko. Tas Kristaus žvilgsnis sužeidė jo širdį. Petras priėjo posūkio tašką ir karčiai gailėjosi dėl savo nuodėmės. Jis buvo kaip atgailaujantis muitininkas, ir jis taip pat gavo malonę. Kristaus žvilgsnis įtikino, kad jam atleista. Pl 128.1

Dabar jo pasitikėjimas savimi dingo. Niekuomet daugiau nesikartojo pagyrūniški tvirtinimai. Pl 128.2

Kristus po Savo prisikėlimo tris kartus išmėgino Petrą. „Simonai, Jono sūnau, - paklausė Jis, - ar myli Mane labiau negu šitie?” Dabar Petras neaukštino savęs virš savo brolių. Jis kreipėsi į Tą, kuris galėjo skaityti jo širdyje: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad Tave myliu” (Jono 21, 15.17). Pl 128.3

Tada jis gavo pavedimą. Jam buvo patikėtas darbas, kuris buvo atsakingesnis ir subtilesnis už tą, kurį jis darė iki tol. Kristus liepė ganyti Jo avis ir ėriukus. Atiduodamas jo priežiūrai tų žmonių sielas, už kuriuos Išgelbėtojas atidavė Savo gyvybę, Kristus akivaizdžiai įrodė Petrui, kad tiki jo atsivertimu. Anksčiau maištaujantis, pagyrūniškas, savimi pasiti-kintis mokinys tapo santūrus ir rimtas. Nuo to laiko Jis sekė savo Viešpatį pasiaukodamas ir išsižadėda-mas savęs. Jis buvo Kristaus kančių dalininkas; kai Kristus sėdės Savo šlovės soste, Petras bus Jo šlovės dalininkas. Pl 128.4

Šiandien tas pats blogis, kuris vedė Petrą į nuo-puolį ir kuris atskyrė fariziejų nuo bendravimo su Dievu, pražudo tūkstančius žmonių. Nėra nieko bjauresnio Dievui ir pavojingesnio žmogaus sielai už išdidumą ir pasitikėjimą savimi. Iš visų nuodėmių tai pati beviltiškiausia ir sunkiausiai išgydoma. Pl 129.1

Petro nuopuolis nebuvo momentinis, bet laips-niškas. Pasitikėjimas savimi vertė jį tikėti, kad yra išgelbėtas. Žingsnis po žingsnio jis leidosi vis žemyn, kol netgi išsižadėjo savo Viešpaties. Niekuomet negalime drąsiai pasitikėti savimi ar jausti, kad esame apsaugoti nuo gundymo. Tie, kurie priima Išgelbėtoją, nesvarbu, koks nuoširdus bebūtų jų atsivertimas, niekada neturėtų sakyti ar jausti, kad jie jau yra išgelbėti. Toks požiūris veda į paklydimą. Kiekvienas turi būti mokomas puoselėti viltį ir tikėjimą. Net ir tuomet, kai atsiduodame Kristui ir žinome, kad Jis mus priima, mes nesame apsaugoti nuo pagundos. Dievo Žodis skelbia, kad „daugelis bus išgryninti, padaryti švarūs ir išmėginti ugnyje” (Danieliaus 12, 10). „Žmogus, kuris ištveria išmėginimą [...], kai bus ištirtas, [...] gaus gyvenimo vainiką” (Jokūbo 1,12). Pl 129.2

Tie, kurie priima Kristų ir ima garsiai skelbti: „Aš esu išgelbėtas”, patenka į pasitikėjimo savimi pavojų. Jie nesuvokia savo silpnumo ir nejaučia nuolatinio dieviškojo pastiprinimo poreikio. Jie nepasiruošę šė-tono antpuoliams, kai yra gundomi; daugelis, kaip Petras, krinta į pačią nuodėmės gelmę. Mus perspėja: „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų” (1 Korintiečiams 10, 12). Mūsų vienintelis saugumas yra nuolatinis nepasitikėjimas savimi ir bendravimas su Kristumi. Pl 129.3

Petras turėjo atskleisti savo charakterio trūkumus ir įsitikinti, kad jam reikia Kristaus jėgos ir malonės. Viešpats negalėjo išgelbėti jo nuo išbandymo, bet galėjo išgelbėti jį nuo pralaimėjimo. Jei Petras būtų norėjęs priimti Kristaus perspėjimą, jis būtų budėjęs ir meldęsis. Jis būtų ėjęs su baime ir drebėdamas, kad jo kojos nesukluptų. Ir jis būtų gavęs dievišką pagalbą, kad šėtonas negalėtų pasiekti pergalės. Pl 130.1

Petras suklupo dėl pernelyg didelio pasitikėjimo savimi. Atgaila ir nusižeminimas vėl sustiprino jo kojas. Skaitydamas jo išgyvenimų aprašymą kiek-vienas atgailaujantis nusidėjėlis gali rasti padrą-sinimą. Nors Petras sunkiai nusidėjo, jis nebuvo paliktas. Kristaus žodžiai įstrigo jo sieloje: „Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvy-ruotų” (Luko 22, 32). Ši malda ir Kristaus žvilgsnis, kupinas meilės ir gailesčio, suteikė vilties jo karčiai atgailaujančiai sielai. Prisikėlęs Kristus prisiminė Petrą, angelas pasakė moterims: „Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Gali- lėj ą. Tenai Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs” (Morkaus 16, 7). Petro atgailą priėmė nuodėmes atleidžiantis Išgelbėtojas. Pl 130.2

Ta pati uožuojauta, kuri buvo pasiūlyta Petrui, pa-siūloma kiekvienam žmogui, kuris puolė gundomas. Tokia yra ypatingoji šėtono gudrybė - jis sugundo žmogų, po to palieka jį bejėgį ir drebantį, nes žmogus bijo prašyti Dievą atleidimo. Kodėl mes turėtume bijoti, jei Dievas pasakė: „O jei užuovėjos jis pas Mane ieškos? Tesudaro taiką su Manimi!” (Izaijo 27,5) Mes esame silpni, ir mums yra pažadėta pagalba, esame nuolat drąsinami ateiti pas Kristų. Pl 130.3

Kristus pasiūlė Savo sumuštą kūną, kad išpirktų Dievo paveldą, o žmogui būtų suteiktas kitas išgy-venimas. „Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų” (Hebrajams 7, 25). Savo skaisčiu gyve-nimu, Savo paklusnumu, Savo mirtimi ant Golgotos kryžiaus Kristus užtaria prarastą giminę. Jis užtaria mus ne kaip išgelbėjimo prašytojas, bet kaip Nugalė-tojas, paskelbęs Savo pergalę. Jo auka yra tobula. Kaip mūsų Tarpininkas, Jis atlieka Savo darbą, laikydamas prieš Dievą smilkytuvą, kuriame yra Jo nesutepti nuopelnai bei žmonių maldos, išpažintys ir padėkos. Iškvėpinti Jo teisumo aromatais, jie kyla pas Dievą kaip malonus kvapas. Auka yra visiškai priimtina, o atleidimas panaikina visus prasižengimus. Pl 131.1

Kristus atidavė Save, kad taptų mūsų Pavaduotoju ir Laiduotoju. Jis nė vieno neatstumia. Tas, kuris negalėjo matyti žmonių, pasmerktų amžinai pra-žūčiai, ir atidavė Savo gyvybę, žiūrės su gailesčiu ir užuojauta į kiekvieną sielą, kuri supranta, kad ji negali savęs išgelbėti. Pl 131.2

Jis pakels drebantį prašytoją. Tas, kuris Savo at-perkančia auka suteikė žmogui begalinę moralinę jėgą, nepaliks mūsų bejėgių. Mes galime sudėti savo nuodėmes ir sielvartus prie Jo kojų, nes Jis mus myli. Kiekvienas Jo žvilgsnis ir žodis kviečia mus pasitikėti. Jis formuos ir kurs mūsų charakterius pagal Savo valią. Pl 131.3

Sutelkęs visas savo galias šėtonas nepajėgia įveikti sielos, kuri paprasčiausiai pasitikėdama atsiduoda Kristui. „Nuvargusiam Jis duoda jėgų, bejėgiui at-šviežina gyvastį” (Izaijo 40, 29). Pl 132.1

„Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių”. Viešpats sako: „Tik prisipažink, kad esi kalta, nes prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą, maištavai [...]. Nuplausiu jus tyru vandeniu, bus nuvalyti visi jūsų nešvarumai, visi jūsų stabai bus pašalinti” (1 Jono 1,9; Jeremijo 3,13; Ezechielio 36, 25). Pl 132.2

Bet mes turime pažinti save, kad galėtume atgailauti, tik tada patirsime atleidimą ir ramybę. Fariziejus nejautė nuodėmės smerkimo. Šventoji Dvasia negalėjo dirbti su juo. Fariziejaus siela buvo apjuosta įsitikinimo savo teisumu šarvais, kurie ne-praleido Dievo meilės strėlių, kurias angelų rankos pagalando ir paleido. Tiktai tą, kuris supranta esąs nusidėjėlis, Kristus gali išgelbėti. Jis atėjo „skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų” (Luko 4,18). Tačiau „ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams” (Luko 5, 31). Mes privalome įvertinti savo tikrąją būklę, antraip nejausime Kristaus pagalbos poreikio. Mes turime suvokti pavojų, antraip nesislėpsime slėptuvėje. Mes turime jausti savo žaizdų skausmą, antraip netrokšime gydymo. Pl 132.3

Viešpats sako: „Tu juk sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs ir nieko nebestokoju ', , - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš Manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasi-tepti akims, kad praregėtum” (Apreiškimo 3,17.18). Ugnyje išgrynintas auksas yra tikėjimas, kuris veikia meile. Tik jis gali mus atvesti į sutarimą su Dievu. Mes galime būti aktyvūs, galime daug dirbti, tačiau be meilės, kokia gyvena Kristaus širdyje, niekada negalėsime būti priimti į dangišką šeimą. Pl 132.4

Joks žmogus pats negali suprasti savo klaidų. „Širdis už viską vylingesnė ir nepataisomai pasili-gojusi. Kas gali ją perprasti?” (Jeremijo 17,9) Lūpos gali išsakyti sielos skurdumą, kurio nepripažįsta širdis. Kai Dievas kalba apie dvasios skurdą, širdį gali apimti puikybė dėl savo nuolankumo ir teisumo. Tik vienu būdu galime save patikrinti. Mes turime žvelgti į Kristų. Ignoruodami Kristų išaukštiname save ir savo tariamą ar įsivaizduojamą teisumą. Kai žvelgsime į Jo skaistumą ir tobulumą, mes pama-tysime savo silpnumą ir trūkumus, kokie jie yra iš tikrųjų. Mes pamatysime save žuvusius ir netekusius vilties, nes apsivilkome savo teisumo drabužius, kaip ir visi kiti nusidėjėliai. Mes pamatysime, kad mus tegali išgelbėti ne mūsų pamaldumas, o begalinė Dievo malonė. Pl 133.1

Muitininko malda buvo išgirsta todėl, kad ji rodė viltį, sudėtą į Visagalį. Muitininkas nematė nieko kito, tik gėdą. Taip save turi vertinti visi ieškantys Dievo. Tikėjimu - tikėjimu, kuris atmeta bet kokį pasitikėjimą savimi, - prašantysis pasikliauja amžinąja galybe. Pl 133.2

Joks išviršinis formų vykdymas negali pakeisti paprasto tikėjimo ir visiško savęs išsižadėjimo. Bet žmogus nepajėgus pats išsilaisvinti iš savojo „aš”. Mes tik gal ime leisti Kristui atl ikti šį darbą. Tada siela šauksis: „Viešpatie, paimk mano širdį, nes aš negaliu jos atiduoti. Ji yra Tavo nuosavybė. Išlaikyk ją tyrą, nes aš negaliu jos išlaikyti tyros Tau. Išgelbėk mane, nepaisant mano silpnumo ir nekrikščionišku-mo. Formuok mane, atnaujink mane, pakelk mane į tyrą ir šventą aplinką, kur turtinga Tavo meilės srovė galėtų tekėti per mano sielą”. Pl 133.3

Ne tik krikščioniško gyvenimo pradžioje reikia atsižadėti savęs. Atsižadėjimas turi būti atnaujintas kiekviename žingsnyje keliaujant dangaus link. Visi mūsų geri darbai priklauso nuo jėgos, kuri yra mūsų išorėje. Reikia, kad širdis nuolat veržtųsi pas Dievą, nuolat karštai, nuoširdžiai išpažintų nuodėmes ir siela nusižemintų prieš Jį. Tik išsižadėdami savęs ir pasitikėdami Kristumi, mes galime saugiai gyventi. Pl 134.1

Kuo arčiau mes prieiname prie Jėzaus ir kuo aiškiau matome Jo charakterio tyrumą, tuo aiškiau pamatysime ypatingą nuodėmės bjaurumą ir tuo silpnesnis bus troškimas išaukštinti save. Pl 134.2

Tie, kuriuos Dangus laiko šventais, mažiausiai iškelia savo gerumą. Apaštalas Petras tapo ištikimu Kristaus tarnautoju, todėl jis buvo didžiai pagerbtas dieviška šviesa ir galia; jis aktyviai dalyvavo statant Kristaus bažnyčią, tačiau niekada neužmiršo savo baisaus nuopuolio. Jo nuodėmė buvo atleista, tačiau jis gerai žinojo, jog sustiprinti charakterį, kad žmogus nepultų į nuodėmę, galėjo tiktai Kristaus malonė. Savyje jis nerado nieko, kuo galėtų didžiuotis. Pl 134.3

Nė vienas iš apaštalų ar pranašų niekuomet ne-tvirtino, kad jis be nuodėmės. Žmonės, kurie gyveno arčiausiai Dievo, žmonės, kurie verčiau būtų paaukoję gyvybę, nei atlikę blogą veiksmą, žmonės, kuriuos Dievas apdovanojo dieviška šviesa ir galia, pripažino savo prigimties nuodėmingumą. Jie visai nepasitikėjo kūnu, nepriskyrė sau jokio teisumo, tačiau visiškai pasitikėjo Kristaus teisumu. Taip bus visiems, kurie žvelgia į Kristų. Pl 134.4

Su kiekvienu žingsniu krikščioniškame gyvenime mūsų atgaila gilės. Tiems, kuriems Viešpats atleido, tiems, kuriuos Jis laiko Savo žmonėmis, Jis sako: „Tuomet atsiminsite savo nedorus kelius ir negerus darbus, bjaurėsitės patys savimi dėl savo kalčių ir bjauriųjų nusikaltimų” (Ezechielio 36,31). Jis liudija: „Sudarysiu su tavimi Sandorą, ir žinosi, kad Aš esu VIEŠPATS, kad tu atmintum ir susigėstum, o kai atleisiu visa, kad niekada daugiau nebeatvertumei lūpų savo gėdai, - tai Viešpaties DIEVO žodis” (Eze-chielio 16,62.63). Tada mes nebeatversime lūpų, kad šlovintume save. Mes žinosime, kad mūsų gebėjimas yra vien Kristuje. Apaštalų išpažinimą mes padarysi-me savu: „Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris” (Romiečiams 7, 18). „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš - pasauliui” (Galatams 6, 14). Pl 135.1

Remiantis šia patirtimi įsakymas skelbia: „Dar- buokitės savo išganymui su baime ir drebėdami, nes Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!” (Filipiečiams 2, 12.13) Dievas neliepia jums bijoti, kad Jis neįvykdys Savo pažadų, kad Jo kantrybė baigsis, arba neužteks Jo užuojautos. Bijokite nepaklusti Kristaus valiai, kad jūsų paveldėti ir išugdyti charakterio bruožai neimtų vadovauti jūsų gyvenimui. „Dievas iš Savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!” Bijokite, kad jūsų „aš” neįsiterptų tarp jūsų sielos ir didžiojo Viešpaties, kuris skatina ir trokšti, ir veikti. Bijokite sudarkyti tą kilnųjį užmojį, kurį Dievas nori atlikti per jus. Bijokite pasitikėti savo jėgomis, bijokite ištraukti savo ranką iš Kristaus rankos ir stengtis eiti gyvenimo keliu be Jo nuolatinio Artumo. Pl 135.2

Mes turime vengti visko, kas skatina išdidumą ir pasitikėjimą savimi, todėl turime saugotis rodyti ar priimti meilikavimą ar liaupsinimą. Meilikavimas yra šėtono darbas. Jis meilikauja tiek pat, kaip kaltina ir smerkia. Taip jis siekia sunaikinti sielą. Tuos, kurie liaupsina žmones, šėtonas panaudoja kaip savo parankinius. Tegul Kristaus darbininkai veja nuo savęs kiekvieną liaupsintoją. Tebūna pašalintas savasis „aš”. Tik vienas Kristus turi būti išaukštintas. Į Tą, „kuris mus myli ir nuplovė Savo krauju mūsų nuodėmes,” tebūna nukreiptos kiekvieno akys ir iš kiekvienos širdies tekyla pagyrimas (Apreiškimo 1, 5). Pl 136.1

Jei gyvensime puoselėdami pagarbią Dievo baimę, gyvenimas nebus liūdnas ir tamsus. Atitolimas nuo Kristaus daro veidą liūdną, o gyvenimą - maldininkų dūsavimu. Tie, kurie yra pertekę savigarbos ir savimeilės, nejaučia poreikio asmeniškai susijungti su Kristumi. Širdis, kuri nenukrito ant Uolos, didžiuojasi savo sveikumu. Žmonės nori didingos religijos. Jie trokšta eiti plačiu keliu, kad galėtų neštis savo būdingas savybes. Jų savimeilė, populiarumo troškimas ir pagyros pašalina Išgelbėtoją iš jų širdžių, o be Jo lieka tamsa ir liūdesys. Bet Kristus, gyvenantis sieloje, yra džiaugsmo šaltinis. Visiems, kurie Jį priima, pats Dievo Žodžio skambesys yra džiuginantis. Pl 136.2

„Juk Aukščiausiasis, prakilnusis, amžinasis, kurio vardas - Šventasis, sako taip: ‘Šventose aukštybėse gyvenu ir su sugniuždytaisiais bei prislėgtaisiais bū-nu, kad pakelčiau prislėgtųjų dvasią ir atgaivinčiau sugniuždytųjų drąsą’” (Izaijo 57,15). Pl 137.1

Kai Mozė pasislėpė kalno plyšyje, jis pamatė Dievo šlovę. Kai mes pasislėpsime Uolos plyšyje, Kristus uždengs mus Savo perverta ranka, ir mes išgirsime, ką Viešpats sako Savo tarnams. Mums, kaip ir Mozei, Dievas atsiskleis kaip „gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę” (Išėjimo 34, 6.7). Pl 137.2

Žmogui sunku suvokti atpirkimo darbo mastą. „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli” (1 Korintiečiams 2,9). Kai nusidėjėlis, traukiamas Kristaus jėgos, priartėja prie kryžiaus ir parklumpa prieš jį, įvyksta naujas sukūrimas. Jam duodama nauja širdis. Jis tampa nauju kūriniu Jėzuje Kristuje. Šventumas nebeturi ko reikalauti. Pats Dievas yra nuteisinantis tą, kuris tiki Jėzų [...]. Ir kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino (Romiečiams 3, 26; 8, 30). Pl 137.3

Gėda ir pažeminimas dėl nuodėmės buvo didžiu-lis, bet dar didesnė bus garbė ir išaukštinimas per atperkančią meilę. Žmonėms, kurie siekia panašumo su dievišku atvaizdu, yra leidžiama naudotis dangiškais turtais, didžiausia jėga, kuri iškels juos aukščiau už niekuomet nenusidėjusius angelus. Pl 137.4

„Taip kalba VIEŠPATS, Izraelio Atpirkėjas, jo Šventasis, paniekintajam, kurio bjaurisi tautos, val-dovų tarnui: ‘Karaliai atsistos, tave pamatę, didžiūnai ir tie lenksis iki žemės dėl VIEŠPATIES, kuris yra ištikimas, dėl Izraelio Šventojo, kuris tave išrinko’” (Izaijo 49, 7). Pl 138.1

„Mat kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas” (Mato 23, 12). Pl 138.2

*****

Ir smerkdami, ir teisdami kitus
papuolame į spąstus, -
juk mes kiekvienas turim
savo nuodėmių, kritimų naštą.
Į kitą rodydamas pirštais,
pats neretai pakliūvu į tą pačią miglą tirštą...
Geriau pakelsiu, melsiuos už parkritusį,
kad jis pakiltų
ir rastų Kristų - per bedugnę tiltą. Pl 138.3

Romualda Adomaitytė-Chabarina

*****