Paslėpti lobiai

„Šitas priima nusidėjėlius”

Pagal Luko 15,1-10

Kai visokie muitininkai ir nusidėjėliai rinkdavosi pas Kristų, rabinai reikšdavo savo nepasitenkinimą. „Šitas priima nusidėjėlius, - sakė jie, - ir su jais valgo”. Pl 156.1

Šiuo kaltinimu jie norėjo pasėti visuomenėje mintį, kad Kristus mėgsta bendrauti su nusidėjėliais ir nedorėliais, kad Jis abejingas jų nuodėmėms. Rabinai buvo nusivylę Jėzumi. Kodėl Tas, kuris rodė tokį kilnų charakterį, nesusidėjo su jais ir nesekė jų mokymu? Kodėl Jis elgiasi taip kukliai, dirbdamas su visų luomų žmonėmis? Jei Jis būtų tikras pranašas, sakė jie, Jis sutiktų su jais, nekreiptų dėmesio į muitininkus ir nusidėjėlius, nes jie to nusipelnė. Šiuos visuomenės sargus piktino tai, kad Tas, su kuriuo jie nuolatos ginčijosi, nors Jo skaistus gyvenimas įkvėpė pagarbą ir smerkė juos, taip akivaizdžiai užjaučia ir priima visuomenės atstumtuosius. Jie nepritarė Jo metodams. Jie laikė save išsilavinusiais, tobulais ir religingais, bet Kristaus pavyzdys apnuogino jų išdidumą. Pl 156.2

Juos taip pat piktino tai, kad tie, kurie niekino rabinus ir niekada nesilankydavo sinagogose, bur-davosi aplink Jėzų ir su džiaugsmu klausydavo Jo žodžių. Rašto aiškintojus ir fariziejus trikdė Jo skais-tus artumas; kas galėjo muitininkus ir nusidėjėlius taip traukti prie Jėzaus? Pl 157.1

Jie nežinojo, kad paaiškinimas slypėjo žodžiuose, kuriuos jie kartojo kaip paniekinantį kaltinimą: „Šitas priima nusidėjėlius”. Pas Jėzų ateinantys žmonės jautė, kad net ir jie gali išvengti nuodėmės duobės. Tuos, kuriuos fariziejai tik niekino ir smerkė, Kristus priėmė kaip Dievo vaikus, palikusius Tėvo namus, tačiau Tėvo širdies neužmirštus. Jų nelaimė ir nuo-dėmė dar labiau keldavo Jo užuojautą. Kuo labiau jie tolo nuo Jo, tuo karštesnė buvo Jo meilė ir tuo didesnė auka už jų išgelbėjimą. Pl 157.2

Visa tai Izraelio mokytojai galėjo sužinoti iš šven-tųjų raštų, kurių saugotojais ir aiškintojais jie save laikė. Argi Dovydas nerašė, tas Dovydas, kuris puolė į mirtiną nuodėmę: „Klajoju lyg paklydusi avis; surask Savo tarną, nes aš neužmiršau Tavo įsakymų” (Psalmių 119, 176). Argi Michėjas neatskleidė Dievo meilės nusidėjėliui, sakydamas: „Kur yra toks Dievas, kaip Tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą Savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes Jam malonu būti gailestingam” (Michėjo 7, 18). Pl 157.3