Didžioji Kova
15. Biblija Ir Prancūzijos Revoliucija
XVI a. atsivertusi Bibliją Reformacija siekė pripažinimo visose Europos šalyse. Kai kurios tautos džiaugsmingai sveikino ją kaip Dangaus šauklę. Kitose šalyse popiežystei pasisekė sutrukdyti reformacijos plėtrą, ir kilninanti šventojo rašto šviesa buvo beveik užgesinta. šalį, apie kurią bus kalbama šiame skyriuje, apšvietė tiesos šviesa, bet tamsa nepasitraukė. Ištisus šimtmečius vyko tiesos ir paklydimų kova. Galiausiai blogis triumfavo, Dangaus tiesa buvo atmesta. „atėjo šviesa į pasaulį, bet žmonės labiau mylėjo tamsą nei šviesą.” ( Jono 3, 19) Francūzijos tautai teko pjauti tai, ką ji pasėjo. Iš žmonių buvo atimta varžanti Dievo Dvasia, nes jie atmetė Jo malonės dovaną. Dievas leido, kad blogis galutinai įsigalėtų, tuomet visas pasaulis pamatė savanoriško šviesos atsisakymo pasekmes. DK 230.1
Daug metų Prancūzija kovojo su Biblija, revoliucijos metu buvo pasiektas šios kovos apogėjus. Roma visaip stengėsi užgniaužti šventąjį Raštą, todėl tamsos jėgų pasireiškimas buvo neišvengiamas 86. Revoliucija ir jos baisumai parodė pasauliui popiežiaus politikos ir Romos bažnyčios mokslo, kuris vyravo daugiau nei tūkstantį metų, vaisius. DK 230.2
Pranašai liudijo, kad popiežiaus viešpatavimo laikotarpiu bus uždraustas Šventasis Raštas, o Apreiškimo knygos autorius nurodė baisias pasekmes, kurias dėl nedorybės žmogaus viešpatavimo turėjo patirti prancūzija. DK 230.3
Viešpaties angelas pasakė: „jie [pagonys] tryps šventąjį miestą keturiasdešimt du mėnesius. AŠ duosiu galią savo dviem liudytojams, kad jie, maišais apsivilkę, pranašautų tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.” DK 231.1
„Kai jie baigs liudyti, žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos. jų lavonai gulės aikštėje didžiojo miesto, kuris dvasine prasme vadinamas sodoma ir Egiptu, kur ir jų Viešpats buvo nukryžiuotas. [...] Žemės gyventojai džiūgaus ir linksminsis dėl jų žuvimo, jie siuntinės vieni kitiems dovanas, nes tuodu pranašai vargino žemės gyventojus. o po pusketvirtos dienos gyvybės dvasia nuo Dievo įžengė į juodu. jie pašoko ant kojų, ir didžiulė baimė pagavo tuos, kurie į juos žiūrėjo.” (Apreiškimo 11, 2-3. 7-8. 10-11) Čia paminėti laikotarpiai - „keturiasdešimt du mėnesiai ir tūkstantis du šimtai šešiasdešimt dienų” - nurodo tą patį periodą, kurį Kristaus Bažnyčia turėjo kentėti Romos priespaudą. Popiežiaus viešpatavimas tęsėsi 1260 metų, jis prasidėjo 538 m. po Kr. ir baigėsi 1798 m. 87 Tais metais Prancūzijos kariuomenė įžengė į Romą, paėmė popiežių į nelaisvę, ir jis mirė tremtyje. Nors netrukus buvo išrinktas naujas popiežius, bet nuo to laiko popiežius niekada neturėjo ankstesnės galios ir valdžios. DK 231.2
Bažnyčia nebuvo persekiojama visus 1260 metų. Dievas iš savo malonės sutrumpino ugninių išmėginimų laiką. Pranašaudamas didį sielvartą, kurį patirs Bažnyčia, Išgelbėtojas pasakė: „Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų nė vienas žmogus. Bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.” (Mato 24, 22) Reformacijos dėka persekiojimai baigėsi dar prieš 1798 metus. DK 231.3
Kalbėdamas apie du liudytojus, pranašas toliau sako: „Jie yra du alyvmedžiai ir du žibintuvai, stovintys visos žemės Viešpaties akivaizdoje.” (Apreiškimo 11, 4) „Tavo Žodis, - antrina psalmininkas, - žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui.” ( Psalmė 119,105) Šie du liudytojai simbolizuoja senąjį ir Naująjį Testamentus. Abiejų liudytojų mintys apie Dievo Įstatymo kilmę ir amžinumą yra svarbios. Jie abu yra Išgelbėjimo plano liudytojai. senojo Testamento pirmavaizdžiai, aukos ir pranašystės nurodo ateinantį Išgelbėtoją, o Naujojo Testamento apaštalų Laiškai ir Evangelijos pasakoja apie Išgelbėtoją, kuris atėjo tiksliai taip, kaip buvo išpranašauta. DK 231.4
„Jie, maišais apsivilkę, pranašaus tūkstantį du šimtus šešiasdešimt dienų.” Didžiąją šio laikotarpio dalį Dievo liudytojus gaubė tamsa. popiežiaus valdžia stengėsi paslėpti nuo žmonių tiesos Žodį ir pateikdavo jiems netikrus liudytojus, kurie prieštaravo šventajam Raštui. 88 Kai Bibliją uždraudė ir religinė, ir pasaulietinė valdžia, kai jos liudijimai buvo iškraipomi, kai žmonės ir piktosios dvasios iš visų jėgų stengėsi atitraukti tautos dėmesį nuo Rašto, kai tie, kurie drįso skelbti šventąsias tiesas, buvo persekiojami, išduodami, kankinami, palaidojami požemių kalėjimuose, tapdavo kankiniais dėl savo tikėjimo, arba būdavo priversti ieškoti prieglobsčio nepasiekiamuose kalnuose ir žemės urvuose, - tai ir reiškė, kad du ištikimieji liudytojai pranašavo apsivilkę maišais. Vis dėlto jie tęsė savo liudijimą visą 1260 metų laikotarpį. Ir tamsiausiais laikais buvo ištikimų žmonių, kurie mylėjo Dievo Žodį ir buvo uolūs, gindami Dievo garbę. Ištikimiems tarnams buvo suteikta išmintis, galia ir valdžia skelbti Jo tiesą per visą šį laikotarpį. DK 232.1
„Jei kas panorės juos skriausti, iš jų burnos išsiverš ugnis ir praris jų priešininkus. Jei kas norės jiems kenkti, tas irgi taip žus.” (Apreiškimo 11, 5) Žmonės negali nebaudžiami trypti Dievo Žodžio. Šio svarbaus įspėjimo reikšmė nurodoma paskutiniame Apreiškimo knygos skyriuje: „Aš pareiškiu kiekvienam, kuris klauso šios knygos pranašystės žodžių: ‘Jeigu kas prie jų ką pridės, Dievas jam pridės aprašytų šioje knygoje negandų. Ir jeigu kas atims ką nors nuo šios pranašystės knygos žodžių, Dievas atims jo dalį nuo gyvybės medžio ir šventojo miesto, kurie aprašyti šitoje knygoje.’” (Apreiškimo 22, 18—19) DK 232.2
Dievas įspėjo žmones, norėdamas apsaugoti juos, kad jie ne-keistų to, ką Jis atskleidžia ar nurodo. Šie rimti įspėjimai taikomi visiems, kurie savo įtaka skatina kitus lengvabūdiškai žiūrėti į Dievo Įstatymą. Šie įspėjimai turi priversti baimintis ir drebėti tuos, kurie įžūliai skelbia, kad nesvarbu, ar jie paklus Dievo Įstatymui, ar ne. Visi, kurie iškelia savo nuomonę aukščiau už dieviškąjį ap reiškimą, kurie iškreipia aiškią Šventojo Rašto prasmę savo patogumui arba norėdami prisiderinti prie pasaulio, prisiima labai didelę atsakomybę. rašytinis Žodis, Dievo Įstatymas, yra kiekvieno žmogaus charakterio matas, jis smerkia visus, kurie neatitinka šio tobulo kriterijaus. DK 232.3
„Kai jie baigs liudyti.” laikotarpis, kai du liudytojai turėjo pranašauti apsirengę maišais, baigėsi 1798 m. Kada jų darbas tamsoje ėjo į pabaigą, su jais turėjo susiremti jėga, vaizduojama žvėrimi, išlindusiu iš bedugnės. Daugelyje Europos šalių, bažnyčios ir valstybės vyresnybė buvo šėtono įtakoje, kuris veikė per popiežių. čia mes matome, kaip pasireiškia nauja šėtoniškos jėgos forma. DK 233.1
Roma laikėsi tokios politikos: dangstydamasi pagarba Biblijai, laikė ją užrakintą nepažįstama kalba ir paslėptą nuo žmonių. Valdant romai, liudytojai pranašavo apsivilkę maišais. Tačiau kita jėga - žvėris iš bedugnės - turėjo pakilti į atvirą kovą su Dievo Žodžiu. DK 233.2
„Didysis miestas”, kurio gatvėse liudytojai bus nužudyti ir kur gulės jų lavonai, dvasine prasme vadinamas Egiptu. Iš visų tautų, kurias pristato Biblijos istorija, egiptiečiai akiplėšiškiausiai neigė gyvojo Dievo buvimą ir priešinosi Jo įsakymams. Joks monarchas niekada nedrįso atviriau ir savavališkiau maištauti prieš Dangaus valdžią kaip Egipto karalius. Kai Mozė Dievo vardu davė jam nurodymus, faraonas išdidžiai atsakė: „Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau Jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!” ( Ujimo 5, 2) Ateizmas ir tauta, simbolizuojanti Egiptą, taip pat atmes gyvojo Dievo reikalavimus ir parodys panašią netikėjimo bei atviro neklusnumo dvasią. Didysis miestas dvasine prasme prilyginamas Sodomai. Sodomos pagedimas, kuri atvirai laužė Dievo Įstatymą, ypač pasireiškė ištvirkavimu. Tokia nuodėmė taip pat buvo charakteringiausias tautos bruožas, kuri įkūnijo šią pranašystės dalį. DK 233.3
Pasak pranašo, trumpą laiką prieš 1798 m. iškils šėtoniškos kilmės ir būdo galia, kuri pradės kovą su Biblija. Šalyje, kur dviejų Dievo liudytojų liudijimas bus prievarta nutildytas, išryškės faraono ateizmas ir Sodomos ištvirkimas. DK 233.4
Ši pranašystė stebėtinai tiksliai išsipildė Prancūzijos istorijoje. Per 1793 m. revoliuciją „pasaulis pirmą kartą išgirdo apie tai, kad žmonės, gimę ir išauklėti civilizuotoje visuomenėje, turintys teisę valdyti vieną didžiausių Europos tautų, vieningai paneigė iškilmingą tiesą, kuri kada nors buvo duota žmogui, ir vienbalsiai išsižadėjo tikėjimo ir Dievo garbinimo.” * „prancūzija yra vienintelė valstybė pasaulyje, kurios tauta, kaip teigia autoritetingi šaltiniai, pakėlė ranką atvirai kovai prieš Visatos Autorių. Anglijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur buvo ir yra daug netikinčių ir burnojančių prieš Dievą žmonių, tačiau prancūzija išsiskiria pasaulio istorijoje kaip vienintelė šalis, kuri specialiu Įstatymų leidžiamojo susirinkimo dekretu paskelbė, kad Dievo nėra; ir sostinėje, ir visoje šalyje žmonės šoko ir dainavo iš džiaugsmo dėl šio nutarimo.” ** DK 234.1
prancūzija taip pat išsiskiria ir tais bruožais, kuriais ypač pasižymėjo sodoma. Revoliucijos metu prancūzijoje vyravo toks moralinis pasileidimas ir ištvirkavimas, kuris savo metu tapo lygumų miestų - Sodomos ir Gomoros - žlugimo priežastimi. Istoriko, apibūdinančio prancūzijos ateizmą ir palaidą gyvenimą, aprašymai visiškai atitinka pranašystę: „Kartu su įstatymais, draudžiančiais religiją, buvo išleisti ir nauji vedybų įstatymai, kurie griovė vieną švenčiausių sąjungų, kuri yra visuomenės tvirtumo laidas. Vedybinė sąjunga buvo išreiškiama paprasta, laikino pobūdžio dviejų asmenų civiline sutartimi, ją buvo galima nutraukti bet kada panorėjus. [...] Jei piktosios dvasios stengtųsi išrasti veiksmingiausią būdą, kaip sunaikinti viską, kas yra šventa, gerbtina ar amžina šeimoje, kuris užtikrintų, kad griaunanti įtaka bus nuolat perduodama iš kartos į kartą, tai net jos nebūtų galėjusios išrasti veiksmingesnio santuokos išniekinimo būdo. [...] Garsi savo sąmojais aktorė Sofi Arnu apibūdino civilinę santuoką kaip ‘ištvirkavimo sakramentą.’” *** DK 234.2
„Ir kur mūsų Viešpats buvo nukryžiuotas.” Šią pranašystės dalį prancūzija taip pat įvykdė. Jokioje kitoje šalyje, išskyrus šią, nebuvo parodytas stebėtinai didis priešiškumas Kristui. Jokia kita šalis taip žiauriai ir atkakliai nesipriešino tiesai. persekiodama evangelijos išpažinėjus, prancūzija dar kartą nukryžiavo Kristų per jo mokinius. DK 234.3
Ištisus amžius buvo liejamas šventųjų kraujas. Kai valdiečiai pjemonto kalnuose atidavė gyvybę už Dievo Žodį ir jėzaus liudijimą 89, jų broliai, prancūzijos albigiečiai, panašiai liudijo tiesą. Reformacijos laikais jų sekėjai mirdavo baisiose kančiose, tuo tarpu karalius ir didikai, aukštuomenės damos ir grakščios merginos - tautos pasididžiavimas ir elitas - gėrėjosi Jėzaus kankinių agonija. Daugelyje įnirtingų kautynių, kovodami dėl švenčiausių žmogaus teisių, kraują liejo narsieji hugenotai. protestantai buvo paskelbti už įstatymo ribų, už jų galvas buvo paskirtas atlygis, jie buvo medžiojami kaip laukiniai žvėrys. DK 235.1
„Bažnyčia dykumoje 90, negausūs pirmųjų krikščionių palikuonys, kurie dar buvo likę prancūzijoje XVIII a. ir slapstėsi šalies pietų kalnuose, išlaikė savo tėvų tikėjimą. Kai jie išdrįsdavo susitikti naktį kalnų tarpekliuose ar nuošaliose dykynėse, persekiojantys dragūnai susekdavo juos, pagauti jie tapdavo katorgininkais galerose iki gyvos galvos. Tyriausi, kilniausi ir labiausiai išsilavinę prancūzai buvo sukaustomi grandinėmis ir baisiai kankinami kartu su plėšikais bei žudikais.” * Kai kuriems buvo rodomas „gailestingumas” - juos beginklius ir bejėgius šaltakraujiškai žudydavo, kai jie atsiklaupę melsdavosi. Šimtai senukų, bejėgių moterų ir nekaltų vaikų buvo žudomi susirinkimų vietose. Tarpekliuose ar miškuose, kur jie dažniausiai susitikdavo, buvo įprasta „kas keturi žingsniai rasti mirusiųjų kūnus, nukirsdintus arba pakaruoklius ant medžių.” Šalis, nuniokota kardo, kirvio ir laužų, „buvo paversta didele niūria dykuma”. „Šie žiaurumai buvo vykdomi [...] ne kokiame nors tamsiame amžiuje, o nuostabiais Liudviko XIV laikais, kai tobulėjo mokslas, klestėjo literatūra, o rūmų ir sostinės dvasininkai buvo išsimokslinę bei iškalbingi, dedąsi nuolankūs ir geraširdiški.” ** DK 235.2
Baltramiejaus naktis tapo pačiu sunkiausiu, pačiu žiauriausiu iš visų tais siaubingais amžiais įvykdytų nusikaltimų. Pasaulis vis dar su šiurpuliu prisimena šį bailų ir žiaurų puolimą. Raginamas Romos katalikų kunigų ir prelatų, prancūzijos karalius davė sutikimą šiam baisiam nusikaltimui. Vidurnaktį nuskambėję varpai tapo skerdynių signalu. Tūkstančiai ramiai miegančių savo namuose ir pasitikinčių savo karaliumi protestantų buvo ištraukti iš lovų ir šaltakraujiškai nužudyti. DK 236.1
Kaip Kristus buvo nematomas savo tautos vadas, išvaduojantis iš Egipto vergovės, taip šėtonas, didindamas kankinių skaičių, buvo nematomas savo pavaldinių vadas šiame baisiame nusikaltime. Žudynės paryžiuje tęsėsi septynias dienas, kurių pirmosios trys pasižymėjo nesuvokiamu įtūžiu. Kraujas buvo liejamas ne tik sostinėje. specialiu karaliaus įsaku protestantų žudynės apėmė visas provincijas ir miestus, kur tik buvo protestantų. Nebuvo kreipiamas dėmesys nei į amžių, nei į lytį. nebuvo pasigailėta nei nekalto kūdikio, nei žilaplaukio. Kilmingi ir prasčiokai, seni ir jauni, motinos ir vaikai buvo žudomi kartu. Visoje prancūzijoje skerdynės tęsėsi du mėnesius. Žuvo 70 000 žmonių - pats tautos žiedas. DK 236.2
„Kai žinios apie žudynes pasiekė Romą, dvasininkijos džiūgavimui nebuvo ribų. Lotaringijos kardinolas 91 apdovanojo pasiuntinį tūkstančiu kronų, šv. Angelo pilies patrankos to įvykio garbei džiaugsmingai griaudėjo saliutais, skambėjo visų varpinių varpai, laužai naktį pavertė diena, o Grigalius XIII kartu su kardinolais ir kitais žymiais dvasininkais ilga procesija nukeliavo į šv. Liudviko bažnyčią. Ten Lotaringijos kardinolas giedojo: ‘Te Deum’ (‘Tau, Dieve’). [...] Šiam įvykiui pažymėti buvo nukaltas specialus medalis, o Vatikane ir dabar galima pamatyti tris Baltramiejaus nakčiai skirtas Vazario freskas, kurios vaizduoja admirolo 92 užpuolimą, karalių ir jo didikus aptarinėjančius skerdynes, pačias skerdynes. popiežius Grigalius XIII pasiuntė Karoliui IX Auksinę rožę, o praėjus keturiems mėnesiams po skerdynių, [...] jis su pasitenkinimu klausėsi prancūzų kunigo pamokslo, [...] kuris kalbėjo apie tą ku piną laimės ir džiaugsmo dieną, kai šventasis tėvas gavo džiugią žinią ir iškilmingai padėkojo Dievui bei šv. Liudvikui.” * DK 236.3
Ta pati dvasia, kuri įkvėpė baltramiejaus nakties žudynes, vadovavo ir revoliucijos įvykiams. jėzus Kristus buvo paskelbtas apsišaukėliu, o prancūzų bedievių šūkis buvo „nuverskime niekšą”, t. y. Kristų. akiplėšiškas šventvagiškumas ir pasibjaurėtinas nedorumas ėjo koja kojon; niekingiausi žmonės, užkietėję nusikaltėliai ir pasileidėliai buvo išaukštinami. šėtonui buvo reiškiama didžiausia pagarba, o Kristus, tiesos, tyrumo ir nesavanaudiškos meilės įsikūnijimas, buvo nukryžiuotas. DK 237.1
„Žvėris, išlindęs iš bedugnės, kovos su jais, nugalės ir nužudys juos.” bedieviška valdžia, kuri valdė prancūziją per revoliuciją ir teroro viešpatavimą, iš tikrųjų kovojo su Dievu ir jo šventuoju Žodžiu taip, kaip pasaulis dar nebuvo matęs. nacionalinis konventas panaikino Dievo garbinimą; biblijos buvo surinktos, paniekintos ir viešai sudegintos; Dievo Įstatymas buvo sutryptas; buvo panaikinti šventojo rašto priesakai. nebuvo švenčiama savaitinė ramybės diena, vietoj jos kiekviena dešimta diena buvo skirta niekinti Dievą ir linksmintis. BUVO uždraustas krikštas ir komunija, o virš kapų krentantys į akis užrašai skelbė, kad mirtis yra amžinas miegas. DK 237.2
bedieviai teigė, kad Dievo baimė yra ne išminties, o beprotystės pradžia. BUVO uždraustas bet koks religinis garbinimas, išskyrus tarnavimą laisvei ir šaliai. DK 237.3
„Konstitucinis paryžiaus vyskupas turėjo suvaidinti pagrindinį vaidmenį begėdiškiausioje ir skandalingiausioje komedijoje, kada nors atliktoje prieš nacionalinį konventą. [...] jis atėjo su kapitula į Konventą, kad paskelbtų, jog religija, kurios jis mokė tiek daug metų, visais atžvilgiais buvo ne kas kita, kaip religinė apgaulė, neturinti nei istorinio, nei šventos tiesos pagrindo. Iškilmingais ir aiškiais žodžiais jis išsižadėjo Dievo egzistavimo, kuriam buvo įšventintas tarnauti; jis pasižadėjo ateityje tarnauti laisvei, lygybei, gerovei ir dorovei. PO to numetė ant stalo vyskupo drabužius. Tuomet Konvento pirmininkas broliškai jį apkabino. Šio prelato pavyzdžiu pasekė dar keli kunigai atskalūnai.” * DK 237.4
„Žemės gyventojai džiūgaus ir linksminsis dėl jų žuvimo, jie siuntinės vieni kitiems dovanas, nes tiedu pranašai vargino žemės gyventojus.” Bedieviškoji prancūzija nutildė dviejų priekaištaujančių Dievo liudytojų balsus. tiesos Žodis buvo nudrėbtas prancūzijos gatvėse, o tie, kurie neapkentė Dievo Įstatymo suvaržymų ir reikalavimų, džiūgavo. Žmonės metė iššūkį Dangaus Karaliui. Kaip senovės nusidėjėliai jie šaukė: „Kaip gali Dievas žinoti?” ir: „Aukščiausiasis nesužinos, ką darome!” (Psalmė 73, 11) DK 238.1
sunku patikėti, bet šventvagiškai įžūlus naujosios tvarkos kunigas sakė: „Dieve, jei TU iš tikrųjų esi, atkeršyk už savo suterštą vardą. AŠ metu tau iššūkį! TU tyli, TU nedrįsti prabilti savo griausmais. Kas po to patikės tavo egzistavimu?” ** ar tai ne faraono reikalavimo aidas: „Kas gi tas VIEŠPATS, kad aš turėčiau Jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą VIEŠPATĮ, nei leisiu Izraeliui eiti!“ 93 DK 238.2
„Kvailys sau širdyje sako: ‘Dievo nėra!’” (Psalmė 14, 1) apie tokius tiesos niekintojus Viešpats sako: „[...] jų paikumas [...] bus visiems regimas.” (2 Timotiejui 3, 9) PO to, kai prancūzija atsisakė garbinti gyvąjį Dievą, Aukščiausiąjį, prakilnųjį, Amžinąjį, praėjo nedaug laiko; šalis nusirito iki žemiausio pagonybės laiptelio, žmonės pradėjo garbinti ištvirkusią moterį kaip Išminties deivę. Visa tai vyko Nacionalinio konvento - aukščiausios civilinės ir įstatymų leidžiamosios valdžios - deputatų akivaizdoje! Istorikas byloja: „Viena tų beprotiškų laikų ceremonijų lieka nepralenkiama bedieviškumu ir absurdiškumu. Konvento durys plačiai atsivėrė grupei muzikantų, lydinčių municipaliteto atstovus; visa ši iškilminga procesija įėjo į vidų, giedodama ‘Himną laisvei’. Jie lydėjo būsimo garbinimo objektą - moterį, vualiu pridengtu veidu, kurią jie pavadino Išminties deive. Atnešus ją į garbingą vietą, iškilmingai nukeliamas jos vualis, ir ji atsisėda pirmininkui iš dešinės; tuomet visi be vargo atpažįsta operos artistę. [...] Šiai merginai, geriausiai atstovaujančiai jų garbinamą išmintį, nacionalinis konventas išreiškė viešą pagarbą. DK 238.3
šis nedoras ir juokingas maskaradas tapo tam tikra apeiga. Išminties deivės išaukštinimas vyko visoje šalyje, kur tik gyventojai norėjo pasiekti revoliucijos aukštumas.” * DK 239.1
proto kulto garbintojas pasakė: „Įstatymų leidėjai! Fanatiškumas užleido vietą protui. Fanatizmo užtemdytos akys nebegalėjo iškęsti ryškios šviesos. šiandien daugybė žmonių susirinko po šiais gotikiniais skliautais, kur pirmą kartą atkartojo tiesą. Čia prancūzai šlovina tai, kas iš tikrųjų verta šlovinimo, - Laisvę ir Protą. Čia mes palinkėjome sėkmės Respublikos armijai. Čia mes vardan Proto, vardan šio gyvo pavyzdžio, gamtos stebuklo, atsisakėme negyvų stabų.” ** DK 239.2
Kai Išminties deivę atvedė į Konventą, pirmininkas, paėmęs ją už rankos ir pasisukęs į susirinkusiuosius, tarė: „Mirtingieji, nustokite drebėję prieš bejėgius Dievo griausmus, kuriais jus gąsdino. Nuo šiol mes neturime jokios kitos dievybės, tik Išminties deivę. Aš pristatau jums kilmingiausią ir tyriausią pavyzdį; jeigu jums reikia dievaičio, pasirinkite tik šį. [...] Nusilenkite didingam Laisvės Senatui! Tegyvuoja Protas!” DK 239.3
„Po to deivę, kurią palydėjo Konvento pirmininkas, įsodino į įspūdingai išpuoštą vežimą ir, milžiniškos minios lydima, ji nuvyko į Dievo Motinos katedrą, kad suvaidintų dievybę. Ten moteris buvo nuvesta prie altoriaus, pasodinta ant pakylos, kur ją pagerbė visi dalyvaujantys.” *** DK 239.4
Netrukus po to buvo atlikta viešo Biblijos sudeginimo ceremonija. Liaudies draugijos Muziejaus skyriaus nariai įėjo į municipaliteto salę šaukdami: „Tegyvuoja Protas!” DK 239.5
Jie nešė ant karties kelias apdegusias knygas. Tarp šių knygų buvo brevijoriai, mišiolai, Senasis ir Naujasis Testamentai, kurie, anot pirmininko, „didelėse liepsnose išpirko kaltę už visas kvailystes, kuriomis žmonės buvo priversti tikėti.” * DK 239.6
Ateizmas užbaigė darbą, kurį pradėjo popiežystė. Romos politika sudarė tokias socialines, politines ir religines sąlygas, kurios pagreitino Francūzijos žlugimą. Kalbėdami apie revoliucijos baisumus, rašytojai sako, kad dėl visų kraštutinumų kalta valstybė ir Bažnyčia. 94 Teisingumo dėlei reikia pripažinti, kad kaltė tenka Bažnyčiai. Popiežystė nuteikė karalius prieš Reformaciją, ji vaizdavo reformatorius kaip karūnos priešus ir nesantaikos kėlėjus, drumsčiančius tautos ramybę ir harmoniją. Romos dvasia įkvėpė monarchams baisiausią žiaurumą ir skatino negailestingai engti liaudį. DK 240.1
Šventasis Raštas nešė laisvę. Kur tik buvo priimta Geroji naujiena, žmonių protai prabusdavo. Jie pradėdavo traukyti grandines, kurios pavertė juos nemokšiškumo, blogio ir prietarų vergais. Jie pradėjo mąstyti ir veikti savarankiškai. Tai matydami, monarchai drebėjo dėl savo valdžios. DK 240.2
Roma nuolat kurstė jų būgštavimus. 1525 m. popiežius perspėjo Francūzijos regentą: „Ši beprotybė [protestantizmas] suardys ir sunaikins ne tik religiją, bet ir valstybės pamatus, diduomenę, įstatymus, teisėtvarką bei luominius skirtumus.” ** Fo kelerių metų popiežiaus nuncijus įspėjo karalių: „Jūsų didenybe, neapsigaukite. Protestantai suardys visą valstybinę ir religinę tvarką. [...] Sostui gresia toks pat pavojus kaip ir altoriui. [...] Naujos religijos įvedimas sukels būtinybę pakeisti valdymo formą.” *** DK 240.3
Teologai taip pat naudojosi žmonių išankstiniu nusistatymu ir skelbė, kad protestantų mokymas „suvilioja savo naujumu ir kvailybėmis. Jis atima iš karalių jiems priklausantį pavaldinių pagarbumą, nualina Bažnyčią ir valstybę.” Taip Romai pasisekė nuteikti Francūziją prieš Reformaciją. Kad būtų apsaugotas sostas ir diduomenės privilegijos, išsaugota teisėtvarka, Prancūzijoje buvo apnuogintas persekiojimo kardas.” * DK 240.4
šalies valdovai nenumatė lemtingų tokios politikos pasekmių. biblijos mokslas būtų įskiepijęs žmonių širdyse ir protuose teisingumo, saikingumo, tiesos, lygybės ir dosnumo principus, kurie yra tautos klestėjimo pagrindas. „Teisumas išaukština tautą” ir „sostas tvirtėja teisumu.” (Patarlių 14, 34; 16, 12) „teisumo poveikis bus taika, o teisumo vaisius - ramybė ir apsauga, tverianti amžiais.” (Izaijo 32, 17) Tas, kas paklūsta Dievo Įstatymui, gerbs ir laikysis šalies įstatymų. Tas, kas bijo Dievo, gerbs ir karalių už visus jo teisingus ir teisėtus veiksmus. Tačiau nelaimingoji Prancūzija uždraudė Bibliją ir paskelbė už įstatymo ribų jos mokinius. Šimtmečiais dori ir principingi, aštraus proto ir tvirtos dvasios žmonės, kurie išdrįso atvirai išreikšti savo įsitikinimus ir tikėjimą, kentėjo už tiesą. Tie žmonės vergiškai dirbo galerose, žūdavo ant laužų arba požemių kalėjimų vienutėse. Tūkstančiai gelbėjosi bėgdami. Visi tie baisumai tęsėsi 250 metų nuo Reformacijos pradžios. DK 241.1
„Vargu ar per tą ilgą laikotarpį Prancūzijoje buvo karta, kuri neregėjo beprotiško persekiojimo įtūžio, nuo kurio bėgo Evangelijos mokiniai. Bėgliai panaudodavo savo intelektą, meninius gabumus, darbštumą, sugebėjimą tvarkytis ten, kur jie buvo pranašesni už kitus, ir tuo praturtindavo šalis, kuriose rasdavo prieglobstį. Savo gabumais jie padėdavo suklestėti kitoms šalims, tuo tarpu jų gimtasis kraštas viso to netekdavo. Jeigu visi šie talentai būtų likę Prancūzijoje ir tuos 300 metų tremtinių darbštumas būtų tarnavęs jų kraštui, jeigu jų žinios būtų panaudotos pramonėje, kūrybiniai gabumai ir analitinis mąstymas būtų praturtinęs prancūzų literatūrą ir mokslą; jeigu tremtinių išmintis būtų vadovavusi Prancūzijos taryboms, jų narsumas pasireikštų mūšiuose, o teisingumas - sudarant įstatymus, Biblijos religija būtų ugdžiusi prancūzų protą ir vadovavusi jų sąžinei, neapsakoma šlovė šiandien gaubtų Prancūziją! Ji būtų klestinti ir laiminga šalis, pavyzdys tautoms! DK 241.2
Tačiau aklas ir negailestingas fanatiškumas išvijo iš Prancūzijos visus dorybės mokytojus, visus tvarkos šalininkus, visus sąžiningus sosto gynėjus; tiems, kurie troško padaryti savo šalį didinga ir šlovinga , buvo pasakyta: ‘pasirinkite: laužas arba tremtis’. Galiausiai valstybė visiškai sužlugo; neliko sąžinės, kurią būtų galima paskelbti už įstatymo ribų, religijos, kurią būtų galima užtempti ant laužo, patriotizmo, kurį būtų galima persekioti ir išvyti.” * Siaubinga tokios politikos pasekmė buvo revoliucija ir visos jos baisybės. DK 241.3
Ištrėmus hugenotus, Prancūzijoje prasidėjo visuotinis nuosmukis. Kažkada klestėję pramonės miestai sunyko, derlingi kraštai vėl virto dykvietėmis, nepaprastą pažangą pakeitė intelektualinis pilkumas ir moralinė degradacija. Paryžius tapo didžiuliu elgetynu. Buvo paskaičiuota, kad, prasidėjus revoliucijai, maždaug 200 000 elgetų prašė labdaros iš karaliaus. Smunkančioje tautoje klestėjo tik valdingi ir žiaurūs jėzuitai, kuriems priklausė Bažnyčios ir mokyklos, jie vadovavo kalėjimams ir galeroms. DK 242.1
Evangelija būtų padėjusi Prancūzijai išspręsti tas politines ir socialines problemas, kurias bergždžiai mėgino tvarkyti dvasininkija, karalius, įstatymų leidėjai ir kurios galiausiai įstūmė tautą į anarchiją ir pražūtį. Tačiau dėl Romos įtakos žmonės užmiršo palaimintas Išgelbėtojo pasiaukojimo ir nesavanaudiškos meilės pamokas. Jie nesiaukodavo kitų gerovei. Niekas nesmerkė turtingųjų už tai, kad jie engė varginguosius, o vargingieji, būdami pavergti ir pažeminti, nesulaukdavo jokios pagalbos. Turtingųjų ir galingųjų savanaudiškumas tapo vis labiau matomas ir slegiantis. Per amžius diduomenės godumas ir išlaidos vis labiau slėgė valstiečius. Turtingieji skriaudė vargšus, o šie neapkentė turtingųjų. DK 242.2
Daugelyje provincijų dvarai priklausė didikams, o darbo žmonės tik nuomodavo juos. Darbininkai turėjo tenkinti šeimininkų poreikius, nes buvo jų valdžioje. Viduriniojo ir žemesniojo luomo pečius užgulė Bažnyčios ir valstybės išlaikymo našta; civilinė ir bažnytinė valdžia uždėjo jiems didžiulius mokesčius. „Diduomenės kaprizai ir norai buvo laikomi aukščiausiu įstatymu; ūkininkai ir valstiečiai galėjo mirti iš bado, tačiau tai visai nejaudino engėjų. [...] Žmonės buvo priversti tenkinti dvarininkų interesus. Valstie čių gyvenimas buvo kupinas nepaliaujamo darbo ir nesibaigiančio skurdo. jų nusiskundimai, jeigu jie kada nors išdrįsdavo pasiskųsti, buvo priimami su užgaulia panieka. Teismai visada palaikydavo didiką, o ne valstietį. teisėjai dažnai imdavo kyšius, o mažiausi aristokratų kaprizai šios visuotinės korupcijos dėka turėjo įstatymo galią. pusė mokesčių, kuriuos iš liaudies išspausdavo pasaulietiniai ponai ir dvasininkija, nepasiekdavo karaliaus ir vyskupo iždo. nuslėptus pinigus jie išleisdavo malonumams ir įgeidžiams. alindami pavaldinius didikai nemokėjo jokių mokesčių, be to, pagal įstatymą ir papročius turėjo teisę į visus valstybės postus. privilegijuotųjų tebuvo 150 000, o milijonai, kad patenkintų jų norus, buvo pasmerkti beviltiškam ir žeminančiam gyvenimui.“ 95 DK 242.3
Karaliaus dvaras gyveno prabangiai ir palaidai. tauta visiškai nepasitikėjo valdovais. Įtarinėjimai persmelkė visas valstybės institucijas. Daugiau nei pusę amžiaus prieš revoliuciją šalį valdė Liudvikas XV, kuris pagarsėjo kaip tingus, lengvabūdis ir palaidas monarchas. Ištvirkusi ir žiauri aristokratija, nualinta ir tamsi liaudis įstūmė valstybę į didelius finansinius sunkumus, tai sukėlė žmonių pyktį; nereikėjo pranašo akies, kad numatytum baisią besiartinančią baigtį. Į savo patarėjų įspėjimus karalius paprastai atsakydavo: „stenkitės, kad viskas eitų sklandžiai, kol aš gyvenu, o po mano mirties tebūna tai, kam lemta būti.” bergždžiai buvo įkalbinėjama daryti reformas. Karalius matė blogį, tačiau neturėjo nei drąsos, nei jėgų jam pasipriešinti. likimą, laukiantį prancūzijos, geriausiai pavaizduoja lengvabūdiškas ir savanaudiškas Liudviko XV posakis: „po manęs, nors ir tvanas!” DK 243.1
Kurstydama karalių ir valdančiosios klasės pavydą, Roma darė jiems spaudimą, nes gerai žinojo, jog tuomet valstybė susilpnės, ir tokiomis sąlygomis bus galima pavergti ir valdovus, ir liaudį. laikydamasi tokios toliaregiškos politikos, Roma suprato, kad, norint pavergti žmones, reikia supančioti jų sielas, o geriausias būdas laikyti juos vergijoje - suvaržyti jų laisvę. Moralės nuosmukis, Romos politikos pasekmė, buvo tūkstančius kartų baisesnis už fizines kančias. Atėmus iš žmonių Šventąjį Raštą, iškėlus vietoj jo savanaudiškumo ir fanatizmo mokymą, prancūzus apgaubė prietarų ir nemokšiškumo tamsa, jie paskendo ydose, todėl visiškai nebegalėjo tvardytis. DK 243.2
Tačiau pasekmės buvo kitokios nei Roma tikėjosi. užuot aklai priėmusi jos dogmas, liaudis tapo revoliucinga ir netikinti. Žmonės niekino romos katalikybę ir tapatino ją su dvasininkijos intrigomis, į dvasininkiją jie žiūrėjo kaip į savo engėjus. Vienintelis jiems žinomas dievas buvo romos dievas, o vienintelė jų religija buvo romos mokslas. Žmonės manė, kad godumas ir žiaurumas yra dėsningi šventojo rašto mokymo vaisiai, todėl nenorėjo apie jį daugiau girdėti. DK 244.1
roma klaidingai nušvietė Dievo charakterį ir iškraipė Jo reikalavimus, todėl dabar žmonės atmetė ir šventąjį raštą, ir jo Autorių. roma reikalavo aklai tikėti savo dogmomis teigdama, kad jos pagrįstos šventuoju raštu. Atsakydami į tai, Volteras ir jo bendraminčiai visiškai atmetė Dievo Žodį, jie skleidė netikėjimo nuodus. roma primynė žmones geležiniu kulnu, ir dabar, nusmukę bei sulaukėję, jie išsiveržė iš tironijos ir atmetė bet kokius suvaržymus. Įsiutę dėl to, kad juos taip ilgai apgaudinėjo, jie atsisakė ir tiesos, ir melo. palaikę savivalę laisve, ydų vergai džiaugėsi įsivaizduojama nepriklausomybe. DK 244.2
revoliucijos pradžioje karaliaus nuolaidų dėka liaudis gavo daugiau vietų parlamente nei didikai ir dvasininkija. politinė valdžia atsidūrė žemųjų luomų rankose, tačiau jie nebuvo pasirengę pasinaudoti ja protingai ir apdairiai. Norėdami atitaisyti patirtas skriaudas, jie nusprendė pertvarkyti visuomenę. Įžeista liaudis negalėjo pamiršti susikaupusių nuoskaudų, ji nutarė radikaliai pakeisti savo padėtį ir atkeršyti tiems, kuriuos laikė savo bėdų kaltininkais. Tironijos pamokos nepraėjo veltui, engiamieji nukreipė savo pyktį prieš engėjus. DK 244.3
nelaimingoji prancūzija liedama kraują nuėmė pasėtą derlių. Kokios baisios buvo klusnumo romai pasekmės! ten, kur prancūzija, spaudžiama romos katalikų bažnyčios, pastatė pirmąjį ešafotą reformacijos pradžioje, ten revoliucija surentė pirmąją giljotiną. toje pačioje vietoje, kur XVI a. buvo sudeginti pirmieji protestantai kankiniai, XViii a. buvo giljotinuotos pirmosios aukos. atmes dama Evangeliją, kuri būtų užgydžiusi jos žaizdas, Prancūzija atvėrė duris bedievybei ir suirutei. Kai buvo atmesti Dievo Įstatymo apribojimai, paaiškėjo, kad žmonių įstatymai nepajėgia sulaikyti galingo aistrų srauto, ir tauta pasuko maišto bei anarchijos keliu. Karas prieš bibliją pradėjo erą, kuri pasaulio istorijoje vadinama Teroro viešpatavimu. ramybė ir laimė paliko žmonių namus ir širdis. niekas nebuvo saugus. šiandien triumfuojantis rytoj galėjo būti įtariamas ir pasmerktas. smurtas ir geismai viešpatavo visur. DK 244.4
Karalius, dvasininkija ir didikai buvo priversti pasiduoti susijaudinusių ir įsiutusių žmonių žiaurumui. Mirties bausmė, įvykdyta karaliui, sužadino keršto troškimą, o tie, kurie pasmerkė jį mirčiai, netrukus patys pateko ant ešafoto. BUVO nutarta sunaikinti visus įtariamus priešiškumu revoliucijai. Kalėjimai buvo perpildyti. Vienu metu ten kankinosi daugiau nei 200 000 suimtųjų. Karalystės miestus apėmė siaubas. Viena revoliucionierių partija kovojo su kita, Prancūzija tapo besivaržančių minių lauku, žmones užvaldė aistrų šėlsmas. „paryžiuje kilo sąmyšis po sąmyšio, gyventojai pasiskirstė į grupuotes, kurios, atrodė, nesiekė nieko kito tik sunaikinti viena kitą.” Visuotinė suirutė padidėjo dėl to, kad prancūzija buvo įtraukta į ilgą ir niokojantį karą su didžiausiomis Europos valstybėmis. „šalis buvo ant visiško žlugimo slenksčio, kariuomenė reikalavo pinigų, paryžiečiai badavo, provincijas niokojo plėšikai, o civilizaciją beveik sunaikino anarchija ir piktnaudžiavimas laisve.” DK 245.1
Dabar žmonės įsisavino taip uoliai duotas romos žiaurumo ir kankinimų pamokas. pagaliau atėjo atpildo diena. Dabar jau ne jėzaus mokiniai buvo uždaromi į požemių kalėjimus ar tempiami ant ešafotų. jie jau seniai žuvo arba buvo priversti palikti šalį. negailestinga roma dabar pajuto mirtį nešančią jėgą tų, kuriuos ji išmokė jausti malonumą dėl kruvinų susidorojimų. „persekiojimai, kurie buvo prancūzijos dvasininkijos įrankis tiek daug amžių, dabar su nepaprastu žiaurumu atsisuko prieš ją pačią. ešafotai raudonavo nuo kunigų kraujo. Galeras ir kalėjimus, anksčiau prigrūstus hugenotų, dabar pripildė jų persekiotojai. prirakinti prie suolų ir irklų, romos katalikų dvasininkai patyrė visus tuos vargus, kuriais bažnyčia su kaupu ‘apdovanodavo’ kilnius eretikus.“ 96 DK 245.2
Atėjo dienos, kai barbariškiausi teismai vadovavosi barbariškiausiais įstatymais, kai žmogus negalėjo pasisveikinti su kaimynu ar net pasimelsti [...], kad nebūtų apkaltintas valstybiniu nusikaltimu. šnipai tykojo ant kiekvieno kampo, nuo pat ryto be atvangos dirbo giljotina, kalėjimai ir laivų triumai buvo perpildyti kalinių, o putojantis kraujas nutekamaisiais grioviais tekėjo į seną. [...] paryžiaus gatvėmis kasdien vilkosi ištisos vežimų virtinės, vežančios pasmerktus mirčiai žmones; Konvento komisarai mėgavosi žiaurumo beprotiškumu, stebinančiu netgi visko mačiusią sostinę. Atrodė, kad mirtį nešančios giljotinos peilis dirbo per lėtai. Kartečė belaisvių eiles kirto kaip žolę. pripildytų belaisviais baržų dugnuose specialiai buvo pralaužiamos skylės. Lionas tapo dykuma. Arase kaliniams buvo atsisakoma suteikti tokią malonę kaip greita mirtis. Visur Luaros upe nuo somiūro iki jūros dideli varnų ir peslių būriai kėlė puotas ant nuogų, keistai apsikabinusių lavonų. Gailestingumas nebuvo rodomas nei lyčiai, nei amžiui. Jaunų vaikinų ir merginų skaičius, kuriuos nužudė šis baisus režimas, siekė šimtus. Nuo krūties atitrauktus kūdikius jakobinai mėtė nuo ieties ant ieties per visą rikiuotę.“ 97 per dešimt teroro metų žuvo daugybė žmonių. DK 246.1
Viskas vyko taip, kaip troško šėtonas. Viso to jis siekė per ilgus amžius. Jo politika - tai apgaulė nuo pradžios iki pabaigos, jo užsibrėžtas tikslas - atnešti žmonėms vargą ir kančias, sudarkyti ir išniekinti Dievo kūriniją, apjuodinti Dievo meilę bei gerumą ir sukelti širdgėlą visam Dangui. Šėtonas meistriškai apakina žmones ir kaltę dėl savo darbo suverčia Dievui, tarsi visos nelaimės būtų Kūrėjo planų vaisius. Kai dėl žiaurios jo įtakos smukę ir sugyvulėję žmonės pasiekia tariamąją laisvę, jis skatina peržengti bet kokias ribas ir saiką. Po to nežabotą savivalės vaizdą tironai ir engėjai rodo kaip laisvės vaisių. DK 246.2
Kai nuo paklydimo nutraukiamas vienas apdaras, šėtonas jį apvelka kitu, ir žmonės jį vėl mielai priima. Kai šėtonas pamatė, kad prancūzai suprato, jog Romos mokslas yra apgaulė ir jis daugiau negalės priversti juos laužyti Dievo Įstatymą, tai ėmė skatinti laikyti bet kurią religiją apgaule, o Bibliją - pasakėčia. Atmesdami Dievo priesakus, žmonės pasidavė nežabotam blogiui. Lemtinga klaida, atnešusi tokią pražūtį Prancūzijos gyventojams, buvo didžiosios tiesos, jog tikrąją laisvę teikia Dievo Įstatymas, ignoravimas. „o, kad klausytum Mano Įsakymų! Tavo gerovė būtų kaip upė, o tavo teisumas - kaip marių bangos. [...] Nedorėliai neturės ramybės, - sako VIEŠPATS. - O Manęs klausantieji gyvens saugiai, jų nevargins nelaimės baimė.” (žr. Izaijo 48, 18. 22; Patarlių 1, 33) DK 246.3
Ateistai, skeptikai ir atsimetėliai priešinasi Dievo Įstatymui ir atmeta jį, tačiau viso to pasekmės rodo, kad žmonių gerovė - paklusti Dievo priesakams. Kas nenori mokytis iš Dievo knygos, tesimoko iš tautų istorijos. DK 247.1
Kai šėtonas, Romos bažnyčios padedamas, privertė žmones pasukti iš klusnumo Dievui kelio, jis kruopščiai slėpė savo tikruosius tikslus, jo darbas buvo taip meistriškai užmaskuotas, kad žmonių nuosmukis ir bėdos nebuvo laikomos nusižengimo Dievo Įstatymui padariniais. Dievo Dvasia labai priešinosi šėtono įtakai, todėl jis negalėjo galutinai įgyvendinti savo ketinimų. Žmonės nesugebėjo suprasti nei savo vargų šaltinio, nei vargų priežasčių. Tačiau revoliucijos metu, kai Nacionalinis susirinkimas atvirai atmetė Dievo Įstatymą ir įsiviešpatavo Teroras, priežastys tapo visiems akivaizdžios. DK 247.2
Kai Prancūzija viešai atsisakė Dievo ir atmetė Bibliją, nedori žmonės ir tamsybių dvasios džiaugėsi, kad pasiekė taip ilgai trokštamą tikslą - visa karalystė išsivadavo iš Dievo Įstatymo suvaržymų. „Kadangi bausmė už nedorus darbus vykdoma ne tuoj pat, žmogaus širdis įsidrąsina daryti pikta.” (Mokytojo 8, 11) Tačiau gero ir teisingo Įstatymo pažeidimas neišvengiamai turėjo baigtis vargais ir suirute. Nors žmonės už savo blogus poelgius nebuvo iš karto nubausti, bet jie neišvengiamai ėjo į pražūtį. Ištisi nusikaltimų ir nuopuolių amžiai pildė įniršio taurę iki atpildo dienos, ir kai taurė visiškai prisipildė, Dievą niekinusieji per vėlai pamatė, kaip baisu regėti dieviškosios kantrybės galą. Sulaikančioji Dievo Dvasia jau daugiau nebesipriešino žiauriai šėtono galiai, ir šėtonas, kurio vienintelis malonumas yra žmonių kančios, gavo laisvę veikti. Tie, kurie pasirinko tarnauti blogiui, turėjo nuimti jo derlių, kol visa šalis prisipildė nusikaltimų, kurių neįmanoma aprašyti. Iš nuniokotų provincijų ir sunaikintų miestų sklido baisūs neapsakomo sielvarto šauksmai. prancūzija, atrodė, buvo sukrėsta žemės drebėjimo. Religiją, įstatymus, visuomenės gyvenimo normas, šeimą, valstybę ir Bažnyčią - visa tai nušlavė nedora ranka, užsimojusi prieš Dievo Įstatymą. Teisingai pasakė išminčius [Saliamonas]: „Nedorėlis pargriūva per savo nedorumą. Nusidėjėlis gali daryti pikta šimtą kartų ir nepaisydamas to ilgai gyventi. Žinau, kad bus gera bijantiems Dievo, nes jie garbina Jo Artumą, bet nebus gera nedorėliui.” ( Patarlių 11, 5; Mokytojo 8, 12-13) „Kadangi jie nekentė pažinimo ir neįgijo pagarbios VIEŠPATIES baimės, [...] jie valgys savo kelio vaisius ir bus savo kėslų pasotinti.” ( Patarlių 1, 29. 31) Ištikimieji Dievo liudytojai, kuriuos nužudė „išlindusi iš bedugnės šventvagiška jėga, po kurio laiko vėl prabilo. po pusketvirtos dienos gyvybės dvasia nuo Dievo įžengė į juodu. Jie pašoko ant kojų, ir didžiulė baimė pagavo tuos, kurie į juos žiūrėjo.” ( Apreiškimo 11, 11) 1793 m. Prancūzijos Nacionalinis konventas išleido dekretus, draudžiančius krikščionių religiją ir Bibliją. Po trejų su puse metų Nacionalinis susirinkimas anuliavo tuos dekretus, ir Šventajam Raštui buvo sugrąžintas pakantumas. Pasaulis pamatė, kokios siaubingos buvo to šventvagiško poelgio pasekmės. Žmonės pripažino būtinybę tikėti Dievu ir Jo Žodžiu kaip dorybės ir moralės pagrindu. Viešpats pasakė: „Ką tu įžeidei ir kam piktžodžiavai? Prieš ką pakėlei savo balsą, žvelgdamas įžūliomis akimis? Prieš Izraelio Šventąjį! Aš juos pamokysiu, visiems laikams jiems parodysiu savo ranką ir savo galybę, kad jie žinotų, jog Mano vardas yra VIEŠPATS.” ( Izaijo 37, 23; Jeremijo 16, 21) DK 247.3
Kalbėdamas toliau apie tuos du liudytojus, pranašas skelbia: „Tada jie išgirdo galingą balsą iš dangaus, kuris jiems šaukė: ‘Užženkite šen!’ ir jiedu užžengė į dangų debesyje, o jų priešai žiūrėjo į juodu.” (Apreiškimo 11, 12) Prancūzija paskelbė karą dviem Dievo liudytojams, dabar jie buvo pagerbti kaip niekada anksčiau. 1804 metais buvo įkurta Britų ir Užsienio Biblijos draugija. Kiek vėliau visoje Europoje atsirado daug panašių draugijų ir daugybė jų filialų. 1816 metais buvo įkurta Amerikos Biblijos draugija. Įkūrus Britų draugiją, Biblija buvo išspausdinta ir platinama 50 kalbų. Nuo to laiko ji išversta į šimtus kalbų ir dialektų. 98 DK 248.1
penkiasdešimt metų prieš 1792 m. misionieriškam darbui užsienyje buvo skiriama mažai dėmesio. nebuvo kuriamos naujos bendruomenės, šiek tiek dirbo tik kelios bažnyčios, skleisdamos krikščionių tikėjimą pagoniškose šalyse. Tačiau XVIII a. pabaigoje situacija žymiai pasikeitė. racionalizmas daugiau nebepatenkino žmonių, jie jautė dieviškojo apreiškimo ir gyvos religijos poreikį. NUO to laiko misionieriškas darbas užsienyje nepaprastai suaktyvėjo. 99 DK 249.1
pagerėjus spausdinimo galimybėms, biblijos platinimo darbas įgijo naują paspirtį. tobulėjant ryšio priemonėms, įveikus ankstesnius prietarus ir nacionalinio išskirtinumo barjerus, romos popiežiui praradus pasaulietinę valdžią, Dievo Žodžiui atsivėrė kelias. jau seniai šventasis raštas be apribojimų pardavinėjamas romos gatvėse ir yra prieinama knyga visuose Žemės rutulio kampeliuose. DK 249.2
skeptikas Volteras vieną kartą pagyrūniškai pareiškė: „NUSU bodo klausytis, kaip žmonės kalba, kad dvylika žmonių paklojo pamatus krikščionių religijai. AŠ įrodysiu, jog gali pakakti ir vieno žmogaus ją sunaikinti.” PO jo mirties praėjo daug metų. Milijonai žmonių įsijungė į kovą su biblija. tačiau nė nepanašu, kad ji būtų sunaikinta. jei Voltero laikais buvo šimtai jos egzempliorių, tai dabar atsirado dešimtys, šimtai tūkstančių. Vienas iš ankstyvųjų reformatorių taip pasakė apie krikščioniškąją bažnyčią: „biblija yra priekalas, į kurį atšipo daug kūjų.” Viešpats pasakė: „joks ginklas, nukaltas tau pulti, neatneš sėkmės; liežuvį, kuris bylos prieš tave teisme, tu nugalėsi.” ( Izaijo 54, 17) DK 249.3
„Dievo Žodis tveria amžinai. jo įsakai tvirti, patikimi amžių amžiais, duoti tiesa ir teisumu.” (Izaijo 40, 8; Psalmė 111, 7-8) Viskas, kas statoma ant žmogaus autoriteto, bus sunaikinta, o tai, kas statoma ant nekintančio Dievo Žodžio uolos, tvers amžiais. DK 249.4