Didžioji Kova
14. Vėlyvojo Laikotarpio Anglų Reformatoriai
Tuo metu, kai Martynas Liuteris atvertė užskleistąją Bibliją Vokietijos žmonėms, Viljamas tindalis buvo šventosios Dvasios paskatintas atlikti tą patį Anglijoje. Viklifas šventąjį raštą išvertė iš lotyniškojo teksto, kuriame buvo daug klaidų. ši biblija niekada nebuvo atspausdinta, o ranka rašyti egzemplioriai buvo tokie brangūs, kad tik turtingieji ir didikai galėjo ją įsigyti. be to, ją skaityti griežtai draudė bažnyčia, todėl skaitytojų būrys buvo palyginti mažas. 1516 metais, metai prieš pasirodant Liuterio tezėms, Erazmas pirmą kartą išleido pagal graikiškus rankraščius paruoštą naująjį testamentą ir jo lotyniškąjį vertimą. taigi pirmą kartą Dievo Žodis buvo atspausdintas originalo kalba. šiame leidinyje buvo ištaisyta daug ankstesnių klaidų ir patikslinta teksto esmė. tai leido apsišvietusiems žmonėms geriau pažinti tiesą ir pastūmėjo reformaciją į priekį. tačiau paprastiems žmonėms Dievo Žodis vis dar buvo neprieinamas. tindalis turėjo užbaigti Viklifo pradėtą darbą, kad duotų savo tautiečiams bibliją. DK 212.1
stropus mokinys ir nuoširdus tiesos ieškotojas priėmė gerąją naujieną iš Erazmo naujojo testamento graikiškojo teksto. jis drąsiai skelbė savo įsitikinimus, ragindamas, kad kiekvienas mokymas būtų patikrintas šventuoju Kaštu. Į popiežininko teiginį, jog Bažnyčia davė Bibliją ir tik Bažnyčia gali aiškinti ją, tindalis atsakė: „Ar žinote, kas išmokė erelius rasti sau grobį? na, tas pats Dievas moko savo alkanus vaikus ieškoti tėvo jo Žodyje. užuot davę mums šventąjį raštą, jūs paslėpėte jį nuo mūsų; jūs deginate tuos, kurie skelbia jį, ir, jei galėtumėte, sudegintumėte patį šventąjį raštą.” * DK 212.2
tindalio pamokslai sukėlė didelį susidomėjimą, ir daugelis priėmė tiesą. tačiau kunigai buvo budrūs, kai jis išvykdavo kitur, grasinimais ir melu jie stengdavosi sunaikinti pradėtą darbą, ir tai jiems labai dažnai pasisekdavo. „Ką daryti?! - sušukdavo tindalis. - Kai aš sėju sėklą vienoje vietoje, mano priešai suniokoja lauką, kurį aš ką tik palikau. Aš juk negaliu būti visur. Jei krikščionys turėtų Šventąjį Raštą gimtąja kalba, jie patys galėtų kovoti su prieštaringais tariamojo pažinimo teigimais. Be Biblijos žmonės negali rasti tiesos.” ** DK 213.1
Naujas tikslas užvaldė jo mintis. „Jehovos šventykloje, - sakė tindalis, - psalmės buvo giedamos hebrajų kalba, ar ne anglų kalba turėtų mums kalbėti Evangelija? [...] Ar Bažnyčia turėtų gauti mažiau šviesos vidudienį negu auštant? [...] Krikščionys turi perskaityti Naująjį testamentą gimtąja kalba.” Bažnyčios daktarai ir mokytojai nesutaria tarpusavyje. tik Šventojo Rašto dėka žmonės gali rasti tiesą. „Vienas palaiko vieną mokytoją, kitas - kitą. [...] Dauguma autorių prieštarauja vienas kitam. Kaip mes galime atskirti tą, kuris sako tiesą, nuo to, kuris skleidžia melą? [...] Kaip? [...] tik Dievo Žodžio pagalba.” *** DK 213.2
Netrukus vienas katalikų teologas, ginčydamasis su juo, sušuko: „Mums geriau būti be Dievo įsakymų negu be popiežiaus!” tindalis atsakė: „Aš ignoruoju popiežių ir visus jo įsakymus. Ir jeigu Dievas prailgins mano gyvenimą, tai po kelerių metų aš pasieksiu, kad berniukas, einantis paskui plūgą, geriau žinos šventąjį Raštą negu jūs.” **** DK 213.3
Jo puoselėtas troškimas duoti žmonėms Naująjį Testamentą gimtąja kalba dar labiau sustiprėjo, ir jis ėmėsi darbo. Persekiojimų išvarytas iš namų, tindalis atvyko į Londoną ir čia kurį laiką dirbo netrukdomas. tačiau popiežininkų siautėjimas vėl privertė jį bėgti. Atrodė, jog Anglijoje nebeliko vietos, kur prisiglausti, todėl jis nusprendė ieškoti prieglobsčio Vokietijoje. čia jis pradėjo spausdinti anglišką Naująjį testamentą. Du kartus darbas buvo sustabdytas, tačiau uždraudus spausdinti viename mieste, jis vykdavo į kitą. Galiausiai tindalis atvyko į Vormsą, kur prieš kelerius metus Martynas liuteris gynė Evangeliją prieš seimą. Siame senoviniame mieste buvo daug Reformacijos draugų, ir tindalis tęsė darbą be trukdymų. greitai buvo išleisti trys tūkstančiai naujojo testamento egzempliorių, kitas leidimas išėjo dar tais pačiais metais. DK 214.1
jis atkakliai tęsė savo darbus. nepaisant to, kad anglijos valdžia griežčiausiai saugojo uostus, Dievo Žodis slaptais keliais pasiekdavo Londoną ir buvo platinamas visoje šalyje. Popiežininkai stengėsi užgniaužti tiesą, tačiau veltui. Daramo vyskupas vienu metu nupirko iš tindalio bendradarbio knygnešio visas Biblijas, ketindamas jas sunaikinti, nes manė, kad tai sukliudys reformatorių darbui. tačiau atsitiko priešingai. Pinigai, gauti už knygą, padėjo išleisti naujesnį ir geresnį leidimą, kuris be šių lėšų nebūtų išvydęs šviesos. Kai tindalis buvo suimtas, jam buvo pažadėta laisvė, jeigu jis atskleis vardus tų, kurie davė jam pinigus spausdinti bibliją. jis atsakė, kad Daramo vyskupas prisidėjo labiau negu bet kuris kitas, nes, brangiai sumokėjęs už biblijas, jis padėjo sėkmingiau dirbti. DK 214.2
tindalis buvo įviliotas į priešų rankas ir įkalintas daugeliui mėnesių. galiausiai jis paliudijo savo tikėjimą kankinio mirtimi, tačiau jo paruošti ginklai suteikė galimybę kitiems tiesos kariams kovoti už tiesą visais amžiais net iki mūsų laikų. DK 214.3
Hiū Latimeris iš sakyklos skelbė, kad bibliją reikia skaityti gimtąja kalba. šventojo rašto autorius, pasak jo, yra pats Dievas, nes šventasis raštas pasižymi autoriaus galybe ir amžinybe. „nėra nė vieno karaliaus, imperatoriaus, valdovo ar vyresnybės [...], kuri neturėtų paklusti [...] jo šventajam Žodžiui.” „nevaikščiokime aplinkiniais keliais, tegu mums vadovauja Dievas: nesekime [...] savo protėvių pėdomis, nesiekime to, ko siekė jie, o darykime tai, ką jie privalėjo padaryti.” * DK 214.4
ištikimi Tindalio draugai robertas Barnsas ir Džonas Fritas pakilo ginti tiesą. PO jų sekė broliai ridliai ir Kranmeris. Anglijos reformacijos vadai buvo išsilavinę žmonės, romos katalikų bažnyčia labai vertino jų uolumą ir pamaldumą. jų pasipriešinimas popiežiaus valdžiai įrodė, kad jie suvokė „šventojo sosto” paklydimus. Žinodami Babelės paslaptį, jie galėjo liudyti prieš ją. DK 215.1
„Taigi aš užduosiu kitą klausimą, - sakė Latimeris. - Kas yra stropiausias visos Anglijos vyskupas ir prelatas? [...] Aš matau, kad jūs klausotės ir tikitės išgirsti jo vardą. [...] Ir aš pasakysiu jums: tai yra velnias. [...] Jis niekada neišvyksta iš savo vyskupijos; kreipkitės į jį bet kuriuo metu, nes jis visada namie, [...] jis visą laiką dirba. [...] Aš jus užtikrinu: niekada nepamatysite jo dykinėjančio. [...] Kur gyvena velnias, [...] ten nėra vietos knygoms, o padaugėja žvakių; ten dingsta Biblijos ir padaugėja rožinių; ten dingsta Evangelijos šviesa ir netgi vidurdienį uždegamos žvakės; [...] ten atmetamas Kristaus kančių kryžius, o išaukštinama skaistykla, kuri ištuština tikinčiųjų kišenes; [...] tarsi girdėtume sakant: ‘Nesirūpinkite vargšais, ligoniais, tais, kurie neturi drabužių, puoškite paveikslus, medį ir akmenį, iškelkite žmonių priesakus ir įstatymus, atmeskite Dievo priesakus ir Jo Šventąjį Žodį.’ [...] Mūsų prelatai galėtų būti tokie stropūs, sėdami gero mokymo sėklas, kaip šėtonas sėja rauges ir piktžoles!” ** DK 215.2
Pagrindinis šių reformatorių principas buvo toks pat kaip ir valdiečių, Džono Viklifo, Jano Huso, Martyno Liuterio, Ulriko Cvinglio ir jų sekėjų - iškeltas Šventojo rašto neginčijamas autoritetas kaip tikėjimo ir gyvenimo matas. Jie neigė popiežių, susirinkimų, Bažnyčios tėvų ir karalių teisę vadovauti žmonių sąžinei. Jie pripažino tik Biblijos autoritetą, jos mokymu tikrino visas doktrinas ir pažiūras. Tikėjimas Dievu ir Jo Žodžiu palaikė šiuos šventus žmones, kai jie atiduodavo savo gyvybę ant laužo. „Nenusimink! - sušuko Latimeris savo draugui kankiniui, kai liepsnos pradėjo tildyti jo žodžius. - Šiandien Dievo malonės padedami mes uždegsime tokią žvakę Anglijoje, kurios, aš manau, niekas neužpūs.” * DK 215.3
Škotijoje tiesos sėklos, kurias pasėjo Kolumba ir jo draugai, niekada nebuvo visiškai sunaikintos. šimtus metų po to, kai Anglijos bažnyčios pakluso Romai, škotijos bažnyčios išlaikė savo nepriklausomybę. Tačiau XII a. čia taip pat įsigalėjo popiežystė, ir niekur jos valdžia nebuvo tokia begalinė kaip čia. Niekur nebuvo gilesnės tamsos. Kartais tamsą praskrosdavo šviesos spinduliai, kurie teikė viltį, kad ateis rytas. atvykę iš Anglijos su Biblija ir Džono Viklifo mokymu lolardai stengėsi išsaugoti Evangelijos pažinimą. Kiekvienas amžius turėjo savo liudytojus ir kankinius. DK 216.1
Kai prasidėjo Didžioji reformacija, škotiją pasiekė Martyno Liuterio raštai ir angliškas Tindalio naujasis testamentas. Nepastebėti Bažnyčios vadovų šie nebylūs pasiuntiniai tyliai vaikščiojo po kalnus ir slėnius, uždegdami naujam gyvenimui tiesos žibintą, kurio per keturis priespaudos amžius škotijoje vos neužgesino Roma. DK 216.2
Kankinių kraujas davė naują akstiną reformacijos darbui. staiga pažadinta pavojaus, kuris grėsė popiežijos reikalui, vyresnybė sudegino ant laužo keletą kilniausių ir garbingiausių škotijos sūnų. tačiau ešafotai tapo sakyklomis, mirštančių liudytojų žodžiai girdėjosi visoje šalyje ir skatino žmonių širdis siekti amžino tikslo - nusimesti Romos jungą. DK 216.3
Patrikas Hamiltonas ir Džordžas Višartas buvo kilmingi škotai, tačiau ir jie kartu su kitais kukliais mokiniais atidavė gyvybę ant laužo. Višarto mirtį matė vienas žmogus, kurio negalėjo nutildyti ugnis. Jam buvo lemta, Dievo padedamam, suduoti mirtiną smūgį popiežiaus valdžiai škotijoje. DK 216.4
Džonas Noksas nusisuko nuo Bažnyčios tradicijos bei misticizmo ir priėmė Dievo Žodžio tiesą. Višarto mokymas patvirtino jo sprendimą nutraukti ryšius su Romos bažnyčia ir prisijungti prie persekiojamų reformatorių. DK 216.5
skatinamas bendražygių tapti pamokslininku, Džonas ilgai dvejojo ir sutiko tik po ilgų vienatvės ir skausmingos vidinės kovos dienų. tačiau sutikęs, jis visą gyvenimą dirbo drąsiai, ryžtingai ir atkakliai. Sis atsidavęs reformatorius nebijojo nė vieno žmogaus. Aplink liepsnojantys kankinių laužai tik dar labiau didino jo uolumą. nors tirono kirvis grasinančiai kabojo virš jo galvos, bet Noksas laikėsi tvirtai, ir, naikindamas stabmeldystę, stipriai smūgiavo į visas puses. DK 216.6
stovėdamas prieš škotijos karalienę 73, kurios akivaizdoje sutrikdavo daugelis protestantizmo vadų, Džonas Noksas be baimės liudijo tiesą. jo negalėjo įveikti nei meilikavimai, nei grasinimai. Karalienė pavadino jį eretiku. Kai ji apkaltino Noksą, kad šis skelbia valstybės uždraustą religiją ir taip nusideda Dievo įsakymui, liepiančiam pavaldiniams klausyti savo valdovų, Džonas Noksas tvirtai atsakė: „Kadangi tikroji religija turi pradžią ne nuo valdančiųjų kunigaikščių, bet tik nuo amžinojo Dievo, todėl pavaldiniai neprivalo sekti savo valdovus, jeigu jų religinės pažiūros nesutampa. Dažnai atsitinka taip, kad valdovai neišmano tikrosios Dievo religijos ir yra labiausiai nemokšiški žmonės. [...] jeigu Abraomo palikuonys būtų priėmę faraono religiją, kurio pavaldiniai jie buvo daugelį metų, drįstu paklausti, jūsų didenybe, kokia religija būtų dabar pasaulyje? Arba, tarkim, jeigu apaštalų laikais visi žmonės būtų priėmę Romos imperatoriaus religiją, koks tikėjimas dabar būtų žemėje? [...] taigi, maloningoji valdove, jūs galite matyti, kad pavaldiniams nebūtina išpažinti valdovų tikėjimo, nors jie ir privalo jų klausyti.” DK 217.1
Marija paprieštaravo: „jūs aiškinate šventąjį raštą vienaip, o jie [Romos katalikų bažnyčios mokytojai] - kitaip. Kuo man tikėti ir kas turėtų būti teisėjai?” DK 217.2
„Jūs turite tikėti Dievu, kuris aiškiai kalba per savo Žodį, - atsakė reformatorius, - ir tikėti tuo, ko šis Žodis moko, o ne tuo, ką jums kalba žmonės. Dievo Žodis aiškina pats save, ir jeigu sutinkama kokia nors neaiški vieta, šventoji Dvasia, kuri niekada sau neprieštarauja, padeda išaiškinti tai kitais tekstais. Taigi nelieka jokių abejonių, nebent žmogus ir toliau užsispirs ir liks dvasiškai aklas.” * DK 217.3
Taip karalienės akivaizdoje, rizikuodamas gyvybe, kalbėjo apie tiesą bebaimis reformatorius. Jis siekė savo tikslo be galo drąsiai. Jis meldėsi ir kovojo Viešpaties mūšiuose, kol pagaliau Škotija išsivadavo iš popiežystės. DK 218.1
protestantizmo kaip nacionalinės religijos įvedimas Anglijoje sumažino persekiojimus, tačiau visiškai jų nesustabdė. Nors buvo atsisakyta daugelio Romos bažnyčios dogmų, bet kai kurie mokymai ir apeigos liko. Nebebuvo pripažįstama popiežiaus viršenybė, tačiau Bažnyčios galva tapo monarchas. pamaldos bažnyčioje dar neturėjo Evangelijos tyrumo ir paprastumo. Dar nebuvo suprastas didysis religijos laisvės principas. Nors protestantų vadai retai griebdavosi baisių žiaurumų, kuriuos Roma naudojo prieš ereziją, tačiau kiekvieno žmogaus teisė garbinti Dievą pagal sąžinės balsą dar nebuvo pripažinta. Iš visų buvo reikalaujama priimti tokį mokymą ir laikytis tokių garbinimo formų, kokių reikalavo bažnyčia. Disenteriai 74 buvo daugiau ar mažiau persekiojami dar šimtus metų. DK 218.2
XVii a. tūkstančiai pastorių buvo atleisti iš savo pareigų. Grasinant nuobaudomis, įkalinimu ir ištrėmimu, žmonėms buvo draudžiama lankytis bet kokiuose religiniuose susirinkimuose, išskyrus tuos, kuriuos leido valstybinė bažnyčia. ištikimi žmonės, kurie ir toliau rinkdavosi garbinti Dievą, buvo priversti susitikinėti tamsiose gatvelėse ar palėpėse, o kai kada net naktį miške. Miško glūdumos prieglobstyje, paties Dievo ranka pastatytoje šventovėje, šie išblaškyti ir persekiojami Viešpaties vaikai rinkdavosi išlieti širdį Dievui maldomis ir garbinimu. Nepaisant didelio atsargumo, daugelis atidavė gyvybę už tikėjimą. Kalėjimai buvo perpildyti, šeimos išardytos, daugelis ištremti į kitas šalis. bet Dievas neapleido savo vaikų, ir žiaurūs persekiojimai negalėjo jų nutildyti. Daugelis perkirto vandenyną ir, nuvykę į Ameriką, padėjo pilietinės ir religinės laisvės pamatus, kuri suvienijo ir išgarsino šalį. DK 218.3
Kaip ir apaštalų laikais, persekiojimai pasitarnavo Evangelijos plitimui. baisiame požemio kalėjime, pilname ištvirkėlių ir kriminalinių nusikaltėlių, Džonas banjanas jautė dangaus artumą ir ten parašė knygą - nuostabų alegorinį pasakojimą apie Piligrimo kelionę iš Mirties šalies į Dangiškąjį miestą. Daugiau nei du šim tus metų šis balsas, pirmąkart nuskambėjęs Bedfordo kalėjime, sujaudino žmonių širdis. Džono banjano „piligrim’s progress” („piligrimo kelionė”) ir „grace Abounding to the Chief of sinners” („gausi malonė didžiausiam nusidėjėliui”) daugelį nukreipė tikruoju gyvenimo keliu. DK 218.4
Ričardas Baksteris, Džonas Flavelis, Džozefas Alenas ir kiti talentingi, išsimokslinę bei turintys didelę dvasinę patirtį žmonės drąsiai stojo ginti tikėjimą, „vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems”. Žmonių, kuriuos šio pasaulio valdovai paskelbė už įstatymo ribų ir ištrėmė, atliktas darbas niekada nepraras savo reikšmingumo. Flavelio „Fountain of life” („gyvybės šaltinis”) ir „method of grace” („malonės poveikis”) mokė tūkstančius, kaip reikia atsiduoti Kristui. Baksterio „reformed pastor” („Atgimęs pastorius”) tapo palaiminimu visiems trokštantiems Dievo darbo atnaujinimo, o jo „saints’ everlasting rest” („Amžinas šventųjų poilsis”) atliko savo darbą, vesdamas širdis į poilsį, kuris dar laukia Dievo tautos. 75 DK 219.1
praėjus šimtmečiui, didžiosios dvasinės tamsos laikais, kaip Dievo šviesos nešėjai pasirodė Džordžas Vaitfyldas ir broliai Vesliai. Viešpataujant valstybinei bažnyčiai, Anglijos žmonės taip dvasiškai nusmuko, kad mažai tesiskyrė nuo pagonių. Mėgstamiausias dvasininkijos užsiėmimas buvo tyrinėti prigimtinę religiją, ir šis klausimas užėmė didžiąją teologijos dalį. Aukštuomenė pašaipiai žiūrėjo į pamaldumą ir didžiavosi tuo, kad stovi aukščiau tų, kuriuos jie vadino fanatikais. Žemesnieji visuomenės sluoksniai skendėjo tamsybėje ir ydose, tuo tarpu bažnyčia, praradusi ir drąsą, ir tikėjimą daugiau negalėjo pakelti parblokštos tiesos. DK 219.2
Didžioji nuteisinimo tikėjimu tiesa, kurią taip aiškiai išdėstė Liuteris, buvo beveik visiškai užmiršta, o jos vietą užėmė Romos katalikų principas, kad išgelbėti žmogų gali tik geri darbai. Vaitfyldas ir broliai Vesliai, valstybinės bažnyčios nariai, nuoširdžiai stengėsi užsitarnauti Dievo palankumą, kurį, kaip juos mokė, buvo galima užsitarnauti doru gyvenimu, laikantis religinių apeigų. DK 219.3
Kai Čarlzas Veslis susirgo ir laukė mirties, jį paklausė, kuo jis grindžia savąją amžinojo gyvenimo viltį. Jis atsakė: „Aš tarnavau Dievui visomis jėgomis.” DK 219.4
Kai uždavęs klausimą draugas nebuvo visiškai patenkintas jo atsakymu, Veslis pagalvojo: „Ką aš girdžiu! Nejaugi mano pastangos neteikia vilties? Ar kas nors gali atimti iš manęs viską, ką esu padaręs? neturiu daugiau kuo viltis.” * Tokia buvo gili tamsa, kuri apgaubė Bažnyčią, užtemdė atpirkimą, plėšė garbę Kristui ir nukreipė žmonių mintis nuo vienintelės išsigelbėjimo vilties - nukryžiuoto Išgelbėtojo kraujo. DK 220.1
Čarlzas Veslis ir jo bendraminčiai įsitikino, kad tikrasis pamaldumas slypi širdyje, o Dievo Įstatymas galioja mintims tiek pat, kiek žodžiams ir veiksmams. Įsitikinę, kad būtinas širdies šventumas, taip pat gyvenimo būdo nepriekaištingumas, jie nuoširdžiai siekė naujo gyvenimo. Melsdamiesi ir dėdami didžiules pastangas jie siekė užgniaužti nuodėmingus kūniškos širdies polinkius. Jie gyveno kukliai, pasiaukojančiai, darė gerus darbus, atsisakydami reikalingiausių dalykų, uoliai ir kruopščiai vykdė tai, kas, jų manymu, galėjo padėti jiems pasiekti trokštamą tikslą - šventumą, kuris užtikrintų Dievo palankumą. Tačiau jie nepasiekė to, ko siekė. Veltui jie stengėsi išsivaduoti iš nuodėmės prakeikimo ar panaikinti jos galią. Taip kovojo ir Liuteris savo celėje Erfurte. Tas pats klausimas kankino ir jo sielą: „[...] kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?” (Jobo 9, 2) DK 220.2
Dieviškoji tiesos ugnis, kuri beveik užgeso ant protestantizmo aukurų, turėjo vėl įsižiebti nuo senovės deglo, kurį per šimtmečius nešė Bohemijos krikščionys. Įkandin Reformacijai Bohemiją užplūdo Romos ordos ir sutrypė protestantizmą. Visi atsisakiusieji išsižadėti tiesos buvo priversti bėgti. Kai kurie, radę prieglobstį Saksonijoje, ir toliau išlaikė senovinį tikėjimą. 76 Iš šių krikščionių palikuonių Vesliai su savo bendraminčiais ir perėmė tiesos šviesą. DK 220.3
Kai Džonas ir Čarlzas Vesliai buvo įšventinti į kunigus, jie buvo išsiųsti kaip misionieriai į Ameriką. Laive buvo ir grupė Moravijos brolių. Siaučiant stipriai audrai, Džonas Veslis, susidūręs akis į akį su mirtimi, jautė, kad nėra susitaikęs su Dievu. Vokiečiai nustebino jį savo ramumu ir pasitikėjimu Dievu, ir tai jam buvo nesuprantama. DK 220.4
Vėliau jis pasakojo: „Aš ilgai stebėjau šių rimtų žmonių elgesį. jų nuolankumas reiškėsi noru patarnauti kitiems keleiviams, ko nė nemanė daryti joks anglas; jie tai darė ne dėl užmokesčio, jie sakė, kad tai labai padeda sutramdyti jų išdidžias širdis, kad jų mylintis išgelbėtojas padarė jiems daug daugiau. niekas negalėjo sutrikdyti jų ramumo ir išvesti iš pusiausvyros. Kai audros metu laivą mėtydavo į šalis, o jie krisdami užsigaudavo, tačiau lyg niekur nieko atsikeldavo ir nesiskųsdami eidavo toliau. Įsiminė ir tokia akimirka, kuri parodė, kad jie yra bebaimiai, neturi išdidumo, pykčio ar keršto jausmo. Begiedant psalmę, kuria prasidėjo jų pamaldos, bangos užliejo denį, o vėtra suplėšė į skutelius didžiąją burę, atrodė, kad juoda bedugnė jau prarijo mus. Anglai ėmė baisiai šaukti, o vokiečiai toliau sau ramiai giedojo. Kiek vėliau aš jų paklausiau: ‘Ar jūs nebijojote?’ Vienas atsakė: ‘Dėkui Dievui, ne’. tada aš vėl paklausiau: ‘Ar jūsų žmonos ir vaikai taip pat nebijojo?’ Jis švelniai atsakė: ‘Ne, mūsų žmonos ir vaikai nebijo mirti.’“* DK 221.1
Atvykęs į Savaną, Džonas Veslis kurį laiką gyveno tarp Moravijos brolių; jam padarė didelį įspūdį jų krikščioniškas elgesys. Apie vienas jų pamaldas, kurios labai skyrėsi nuo Anglijos bažnyčios negyvo formalizmo, jis rašė: „Matydamas didį jų pamaldų paprastumą ir iškilmingumą, mintimis persikėliau tūkstantį septynis šimtus metų atgal, ir tarytum atsiradau viename tų susirinkime, kai dar nebuvo pompastiškų apeigų, o palapinių audėjas Paulius ar žvejas Petras skelbė Dievo Žodį Šventosios Dvasios galia.” ** DK 221.2
Grįžęs į Angliją, Džonas Veslis, pamokytas Moravijos brolių pamokslininko, aiškiau suprato Biblijos religiją. Jis įsitikino, kad reikia atsisakyti bet kokios vilties išsigelbėti gerais darbais ir visiškai pasitikėti „Dievo Avinėliu, kuris naikina pasaulio nuodėmę.“ 77 Broliškosios moravų bendruomenės susirinkime Londone buvo perskaitytas Liuterio pamokslas apie pasikeitimą, kuris įvyksta tikinčiojo širdyje, kai ją veikia Dievo Dvasia. Besiklausant Džono Veslio sieloje užsidegė tikėjimo liepsna. „Aš jaučiau, - sakė jis, - kad, norėdamas išsigelbėti, turiu pasitikėti Kristumi, tik Kristumi. Esu tikras, kad Jis prisiėmė MANO nuodėmes, būtent MANO ir išvadavo MANE iš nuodėmės ir mirties įstatymo.” ** DK 221.3
Ilgais, varginančiais ir neteikiančiais paguodos kovos metais, griežtai pasiaukodamas, girdėdamas priekaištus ir kęsdamas pažeminimą, Džonas Veslis tvirtai siekė vienintelio tikslo - rasti Dievą. Dabar jis rado Viešpatį ir pamatė, kad Dievo malonė, kurią jis stengėsi užsitarnauti maldomis ir pasninkais, gerais darbais ir pasiaukojimu, buvo dovana, gaunama „be pinigų ir be kainos.“ 78 DK 222.1
Tikėjimas Kristumi sustiprino jo sielą, ji degė troškimu visur skleisti šlovingosios Evangelijos skelbiamą neatlygintiną Dievo malonę. „Aš žiūriu į visą pasaulį kaip į savo parapiją, - sakė jis, - kurios dalimi esu ir aš, ir manau, kad tai yra mano pareiga ir šventa teisė skelbti visiems, kurie nori išgirsti, džiaugsmingą išgelbėjimo žinią.” ** DK 222.2
Jis ir toliau gyveno griežto pasiaukojimo gyvenimą, tačiau toks gyvenimas jau buvo ne tikėjimo pagrindas, o rezultatas, ne šaknys, o šventumo vaisiai. Dievo malonė Kristuje yra krikščioniškos vilties pamatas, o ta malonė pasireiškia klusnumu. Veslis skyrė gyvenimą didžiosioms tiesoms skelbti, kurias jis gavo, - nuteisinimą tikėjimu atperkančiu Kristaus krauju ir atnaujinančia Šventosios Dvasios galia, veikiančia širdį, o viso to vaisiai yra gyvenimas pagal Kristaus pavyzdį. DK 222.3
Vaitfyldą ir brolius Veslius darbui paruošė ilgas asmeninių išgyvenimų, nerimo ir kančios kelias, nes juos jaudino beviltiška padėtis. Kad galėtų iškęsti sunkumus kaip geri Kristaus kariai, jie turėjo pereiti pajuokos, pasityčiojimų ir persekiojimų ugnį tiek universitete, tiek tarnystės pradžioje. Juos ir keletą jiems prijaučiančių žmonių netikintys draugai paniekinamai pravardžiavo metodistais. Dabar šis vardas laikomas garbingu vienos didžiausių Anglijos ir Amerikos denominacijų. DK 222.4
Būdami Anglikonų bažnyčios nariai, jie tvirtai laikėsi jos Dievo garbinimo formų, tačiau Viešpats jiems parodė savo Žodžiu tobulesnį pavyzdį, o Šventoji Dvasia skatino skelbti nukryžiuotąjį Kristų. jų darbus lydėjo Aukščiausiojo galia. tūkstančiai atsivertė ir įsitikino Dievo Žodžio teisingumu. šias aveles reikėjo ginti nuo godžių vilkų. Džonas Veslis neketino kurti naujos denominacijos, tačiau jis suvienijo visus tikinčius į metodistų bendruomenę. DK 222.5
Kova su valstybine Bažnyčia, kurią turėjo vesti pamokslininkai, atrodė varginanti ir nesuprantama. tačiau Dievas savo išmintimi pasuko įvykius taip, kad reforma prasidėjo pačioje bažnyčioje. jeigu reforma būtų primesta iš svetur, ji nebūtų galėjusi koreguoti tų dalykų, kuriems labiausiai jos reikėjo. Atgimimo pamokslininkai buvo patys bažnyčios tarnai, jie turėjo puikias galimybes, todėl tiesa prasiskverbė ten, kur kitais atvejais prieš ją būtų užtrenktos durys. Kai kurie dvasininkai, įveikę moralinį sąstingį, tapo uolūs savo parapijų pamokslininkai. bažnyčios, kurios buvo pasidavusios formalizmui, pradėjo naują gyvenimą. DK 223.1
Džono Veslio laikais, kaip ir visais bažnyčios istorijos amžiais, įvairiais gabumais apdovanoti žmonės atlikdavo jiems skirtą darbą. Kartais dėl kai kurių mokymo punktų jų nuomonės skirdavosi, tačiau visi jie buvo įkvėpti Dievo Dvasios, juos vienijo vienas viską nustelbiantis tikslas - laimėti Kristui žmones. Vienu metu iškilę nesutarimai tarp Vaitfyldo ir brolių Veslių grėsė susiskaldymu, tačiau Kristaus mokykloje išmoktas nuolankumas, abipusis pakantumas ir geraširdiškumas leido jiems susitaikyti. Ne ginčai jiems rūpėjo, kai aplink viešpatavo nuodėmė ir blogis, kai nusidėjėliai ėjo į pražūtį. DK 223.2
Erškėčiais klotu keliu Dievo tarnai ėjo pirmyn. Jiems trukdė įtakingi ir mokyti žmonės. Netrukus juos užgriuvo dvasininkų priešiškumas, bažnyčių durys užsidarė tyram tikėjimui ir tiems, kurie jį skelbė. Juos plūdo iš sakyklų, ir tai sukėlė tamsių, nemokšiškų ir netikinčių žmonių įniršį. Tik Dievo malonės dėka Džonas Veslis ne kartą stebuklingai išvengė mirties. Kartą, kai jis susidūrė su įniršusia minia ir, atrodė, kad nėra jokios vilties išsigelbėti, angelas, žmogaus pavidalu, stojo jo ginti, minia prasiskyrė, ir Kristaus tarnas saugiai pasitraukė iš pavojingos vietos. DK 223.3
Prisimindamas dar vieną stebuklingą atvejį, Džonas Veslis pasakojo: „Kai mes leidomės slidžiu keliu žemyn nuo kalno, daugelis stengėsi pargriauti mane, tikriausiai tikėdamiesi, kad, jei aš pargriūsiu, daugiau nepasikelsiu. Tačiau aš nė karto nesuklupau ir nepaslydau, kol visiškai pasprukau nuo jų. [...] Nors daugelis stengėsi pargriauti mane, tempdami už apykaklės ar drabužių, jiems nepavyko. tik vienam pasisekė užsikabinti už mano liemenės kišenės, kuri kaip mat atsidūrė jo rankose. Kita kišenė, kurioje buvo pinigai, nuplyšo tik pusiau. [...] Kažkoks stiprus vyriškis iš nugaros kelis kartus norėjo suduoti man didele ąžuoline lazda, jeigu jis būtų sudavęs, jam daugiau nereikėtų kelti rankos. tačiau jam niekaip nesisekė suduoti. Aš nežinau, kaip tai atsitiko, nes negalėjau pasitraukti nei į kairę, nei į dešinę. [...] Kitas, prasibrovęs pro minią, pribėgęs norėjo smogti man, bet netikėtai jo ranka nusileido, ir tik lengvai palietęs mano galvą pasakė: ‘Kokie švelnūs jo plaukai!’ [...] pirmieji, kurių požiūris į mane pasikeitė, buvo miesto patrakėliai, prastuomenės mušeikos, o vienas buvo net meškų pjudytojas. [...] DK 223.4
Kaip pamažu ir švelniai Dievas ruošia mus vykdyti savąją valią! prieš dvejus metus į mane mestas plytgalys sužalojo petį. po metų akmuo pataikė man į tarpuakį. Praeitą mėnesį man smogė, o šį vakarą net du kartus: vieną, kai ėjau į miestą, antrąkart, kai išėjau, tačiau aš nejutau jokio skausmo, nors pirmasis žmogus smogė man iš visų jėgų į krūtinę, o kitas - į lūpas taip stipriai, kad tuoj pat ištryško kraujas. Nė vienas smūgis nesukėlė man skausmo, lyg jie būtų lietę mane šiaudu.” * DK 224.1
Šių ankstyvųjų laikų metodistai - ir eiliniai tikintieji, ir pamokslininkai - buvo išjuokiami ir persekiojami tiek Bažnyčios narių, tiek atvirų bedievių, kurie buvo tyčia kurstomi apkalbomis ir melu. Naujojo tikėjimo šalininkus tampė po teisingumo rūmus. tačiau šie rūmai turėjo tik skambų pavadinimą, nes tų laikų teismuose sunku buvo rasti teisingumą. Dažnai tikintieji patirdavo persekiotojų smurtą. Gatvės prastuomenė siaubdavo jų namus, daužydavo baldus, naikindavo turtą, grobdavo, kas tik patikdavo, tyčiodavosi ir iš suaugusiųjų, ir iš vaikų. Kartais būdavo iškabinami skelbimai, nurodantys tam tikrą valandą ir vietą, kviečiantys plėšti ir niokoti metodistų namus. tokie grubūs, atviri žmonių ir Dievo Įstatymo pažeidinėjimai buvo toleruojami. nuolat buvo persekiojami žmonės, kurių vienintelė kaltė buvo ta, kad jie stengėsi nukreipti nusidėjėlius iš pražūties į šventumo kelią. DK 224.2
Atsakydamas į išpuolius prieš jį ir jo draugus, Džonas Veslis sakė: „Kai kas teigia, jog mūsų mokymas neteisingas, klaidingas ir fanatiškas, iki šiol negirdėtas, o mus vadina kvakeriais, fanatikais ir popiežininkais. tačiau tokiems kaltinimams nėra jokio pagrindo, nes kiekvienas mūsų mokymo punktas atitinka šventąjį raštą, kurį priėmė mūsų Bažnyčia. todėl jis negali būti nei neteisingas, nei klaidingas.” „Kiti sako: ‘jų mokymas yra per griežtas; jie nutiesia per siaurą kelią į dangų’. tai iš tikrųjų yra pagrįstas prieštaravimas (ir vienintelis per visą laiką) ; jis yra nepastebimas tūkstančio kitų kaltinimų, kurie pasireiškia įvairiomis formomis, pagrindas. Ar mes susiaurinome kelią į dangų labiau nei Viešpats ir Jo apaštalai? Ar mūsų mokymas griežtesnis nei Biblijos? Patyrinėkime tik kelias vietas: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu. teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.’ 79 DK 225.1
Jeigu mūsų mokymas yra griežtesnis nei šis, mus reikia peikti, tačiau širdyje jūs pripažįstate, kad taip nėra. Jei kas nors, aiškindamas Dievo Žodį, leidžia įsivelti net mažiausiam netikslumui, ar jis neiškreipia Rašto? Ar gali bet kuris Dievo paslapčių saugotojas būti laikomas ištikimu, jeigu jis ką nors pakeis šiame šventame lobyne? Ne. Jam neleista nieko nei sumažinti, nei sušvelninti; jis privalo paskelbti žmonėms: ‘Aš negaliu derinti šventojo Rašto prie jūsų skonio. Jūs turite gyventi pagal jo nurodymus arba amžinai žūti.’ Štai kodėl žmonės ima šaukti: ‘Šie žmonės negailestingi!’ Nejaugi? Argi mes nepamaitiname alkanų ir neaprengiame nuogų? ‘Ne, tuo jūsų negalima apkaltinti. Jūsų pažiūros per daug griežtos. Jūs manote, kad niekas negali būti išgelbėtas kitaip nei jūs nurodote.’“* Dvasinį smukimą, kuris išryškėjo Anglijoje iki Veslio, sukėlė antinominis mokymas. 80 Daugelis tvirtino, kad Kristus panaikino moralės Įstatymą, todėl krikščionys neprivalo jo laikytis; kad kiekvienas tikintysis yra išlaisvinamas iš „gerų darbų vergijos”. Kiti, nors ir pripažino Įstatymo nekintamumą, skelbė, jog dvasininkai neturėtų raginti žmonių paklusti jo priesakams, nes tie, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė išgelbėti, „nenugalimos Dievo malonės veikiami taps pamaldūs ir dori”, o tie, kurie pasmerkti amžinai žūčiai, „negali paklusti Dievo Įstatymui”. DK 225.2
Kiti, laikydamiesi nuomonės, kad „išrinktieji negali netekti Dievo malonės ir palankumo”, priėjo dar baisesnės išvados, jog „žmonių nedorybės iš tikrųjų nėra nuodėmė ir nėra laikoma Dievo Įstatymo laužymu, todėl jiems nebūtina išpažinti nuodėmes ar nusigręžti nuo jų atgailaujant.” * Todėl, teigė jie, net bjauriausia nuodėmė, „kuri apskritai laikoma dideliu Dievo Įstatymo pažeidimu, nėra nuodėmė Dievo akyse”, jeigu ją padaro vienas Jo išrinktųjų, „nes tuo iš esmės išrinktieji ir skiriasi, kad negali daryti nieko, kas nepatinka Dievui ar draudžiama jo Įstatymu.” DK 226.1
Sis siaubingas mokymas iš esmės yra toks pat, kaip ir vėlesnio laikotarpio populiarių švietėjų ir teologų mokymas, kad neegzistuoja nekintamas Dievo Įstatymas kaip teisingumo matas; pati visuomenė sukuria sau moralės nuostatas, kurios nuolat keičiasi. Visas šias idėjas įkvėpė vienas ir tas pats piktųjų dvasių valdovas, kuris pradėjo savo darbą tarp nenuodėmingų dangaus gyventojų, stengdamasis panaikinti teisingus Dievo Įstatymo apribojimus. DK 226.2
Mokymas apie tai, kad Dievas iš anksto nulemia kiekvieno žmogaus likimą, privedė prie to, kad daugelis atmetė Dievo Įstatymą. Džonas Veslis tvirtai kovojo su antinomistinių paklydimų skelbėjais ir įrodinėjo, jog jie prieštarauja šventajam Raštui. „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms.” „tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas - žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus.” (Titui 2, 11; 1 Timotiejui 2, 3-6 ) Dievo Dvasia nužengia ant kiekvieno žmogaus, kad šis pasinaudotų išgelbėjimo dovana. Taigi Kristus yra „tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį.” (Jono 1, 9) laisvu noru atsisakydami amžinojo gyvenimo dovanos, žmonės praranda išgelbėjimą. DK 226.3
Atsakydamas į tvirtinimą, kad Kristaus mirtis panaikina Dešimt Dievo įsakymų ir apeigų Įstatymą, Veslis rašė: „Kristus nepanaikino moralės Įstatymo - Dievo Įstatymo - Dešimties įsakymų, kurį ragino vykdyti pranašai. Jis atėjo ne panaikinti kurio nors Įstatymo įsakymo, nes Įstatymo niekas negali pakeisti, jis yra nekintantis kaip Ištikimasis Liudytojas danguje. [...] Nuo pasaulio sukūrimo jis buvo ‘surašytas [...] ne akmens plokštėse, bet gyvų širdžių plokštėse.’ 81 Ir nors raides, kartą užrašytas Dievo pirštu, dabar dažniausiai nuodėmė padaro sunkiai įskaitomas, vis dėlto jos negali būti visiškai užteptos, kol mes dar suvokiame, kas yra gera ir kas bloga. Visi Įstatymo įsakymai galioja ir galios visai žmonijai visais amžiais, nes Įstatymas nepriklauso nei nuo laiko, nei nuo vietos, nei nuo besikeičiančių aplinkybių, jis turi dieviškąją kilmę, įdėtas į žmogaus prigimtį ir kiekvienas įsakymas neatskiriamai susijęs vienas su kitu. DK 227.1
‘Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.’ 82 [...] Be abejonės, šie Kristaus žodžiai (kaip ir pasakytieji prieš ir po to) reiškia: Aš atėjau įtvirtinti Įstatymo pilnatvę, nepaisant žmonių neteisingų aiškinimų; Aš atėjau nušviesti tai, kas tamsu ir neaišku; Aš atėjau paskelbti tikrąją kiekvieno įsakymo reikšmę, parodyti jo plotį ir ilgį, aukštį ir gylį, ir išryškinti įsakymų tyrumą ir neaprėpiamą dvasingumą.’” * DK 227.2
Džonas Veslis skelbė visišką Įstatymo ir Evangelijos darną. Jis sakė, jog tarp Įstatymo ir Evangelijos yra nepaprastai glaudus ryšys. Įstatymas nuolat nutiesia ir nurodo kelią į Evangeliją, antra vertus, Evangelija nuolat rodo mums, kaip tiksliau įvykdyti Įstatymą. Pavyzdžiui, Įstatymas reikalauja, kad mylėtume Dievą, artimus, liepia būti kukliems, nuolankiems ir šventiems. Bet mes jaučiame, kad nepaklūstame jam, ir net negalime paklusti. Tačiau atmename Dievo pažadą, kad Jis apdovanos mus tokia meile ir padarys mus nuolankius, kuklius ir šventus. Kai mes priimame Evangeliją - Gerąją naujieną, visa tai įvyksta mums pagal mūsų tikėjimą, ir ‘Įstatymo reikalavimai išsipildo mumyse’ per tikėjimą Jėzumi Kristumi. DK 227.3
„Didžiausi Kristaus Evangelijos priešai yra tie, - tęsia Džonas Veslis, - kurie atvirai, stačiai apkalbinėja ir teisia Įstatymą, kurie moko žmones laužyti [panaikinti, atleisti nuo vykdymo, padaryti neprivalomą] ne tik vieną, mažiausią ar didžiausią paliepimą, bet visus paliepimus apskritai. [...] Labiausiai stebina tai, kad šie žmonės yra įsitikinę, jog atmesdami Įstatymą, jie gerbia Kristų, ir sumenkindami Jo mokymą, išaukština Jį. Jie pagerbia Jėzų kaip Judas, kuris pasakęs: ‘Sveikas, Rabi!’, pabučiavo Jį. Kristus gali teisėtai paklausti kiekvieno iš jų: ‘Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?’ Jeigu kalbama apie Jo kraują, o atimama iš Jo karūna, jeigu panaikinamas bet kuris Jo Įstatymo įsakymas, esą Evangelijos pažangai, nejaugi taip neišduodamas Kristus pabučiavimu? Iš tiesų, niekas neišvengs tokių kaltinimų, jeigu skelbs tikėjimą panašiu būdu, tiesiogiai ar netiesiogiai stengdamiesi atmesti būtinybę paklusti; kas taip liudija Kristų, panaikina arba sumenkina net mažiausią Dievo paliepimą.” * DK 228.1
Tiems, kurie teigė, kad „Evangelijos skelbimas atstoja Įstatymo paskirtį”, Džonas Veslis sakė: „Tai mes visiškai neigiame. Toks supratimas neatitinka svarbiausios Įstatymo paskirties: įrodyti žmones nusidėjus ir pažadinti tuos, kurie dar miega ant pragaro slenksčio.” Apaštalas Paulius skelbia, kad „per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę.“ 83 „Kol žmogus nesuvoks savo nuodėmingumo, jis iš tiesų nejaus poreikio būti atpirktam Kristaus krauju. [...] Kaip sako ir pats mūsų Viešpats: ‘Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.’ 84 Todėl neprotinga siūlyti gydytoją sveikiems, arba tiems, kurie įsivaizduoja esą tokie. Pirmiausia svarbu įtikinti žmones, kad jie serga, kitaip jie nepadėkos jums už jūsų triūsą. Panašiai neprotinga siūlyti Kristų tiems, kurių širdis yra sveika ir niekada nebuvo sudužusi.” ** DK 228.2
Taip liudydamas Dievo malonės Evangeliją, Džonas Veslis kaip ir jo Mokytojas siekė Dievo „Įstatymą padaryti didingą ir šlovin gą.“ 85 jis sąžiningai atliko jam pavestą Dievo darbą, todėl galėjo gėrėtis puikiais savo darbo vaisiais. savo ilgo (išgyveno daugiau kaip aštuoniasdešimt metų) gyvenimo pabaigoje, beveik pusę amžiaus praleidęs keliaudamas kaip misionierius, Džonas Veslis turėjo daugiau kaip pusę milijono sekėjų. Vis dėlto tik tada, kai visa atpirktųjų šeima susirinks Dievo karalystėje, mes sužinosime, kiek iš tikrųjų buvo tų, kurie pasikėlė iš nuodėmės ir nedorybių griuvėsių kilniam ir tyram gyvenimui, kiek buvo tų, kurie jo mokymo dėka dvasiškai praturtėjo. jo gyvenimas yra neįkainojama pamoka kiekvienam krikščioniui. Būtų gera, jei šio Kristaus tarno tikėjimas ir kuklumas, nenuilstantis uolumas, pasiaukojimas ir pasišventimas atsispindėtų šių laikų bendruomenėse. DK 228.3
*****