Didžioji Kova
16. Kolonistai Amerikoje
Nors anglų reformatoriai atsisakė Romos katalikų bažnyčios mokslo, bet išsaugojo nemažai jos doktrinų. Buvo atmestas romos bažnyčios autoritetas ir atsisakyta jos tikėjimo išpažinimo, bet kai kurie papročiai ir apeigos anglikonų bažnyčios pamaldose buvo paliktos. BUVO teigiama, kad šie dalykai nesusiję su sąžine. Kadangi jų nemini šventasis raštas, vadinasi, jie neesminiai, nedraustini ir iš esmės nedaro blogo poveikio. išlaikytos apeigos sumažintų prarają, kuri atskyrė reformuotas bažnyčias nuo romos bažnyčios, ir padėtų romos katalikams pripažinti protestantų tikėjimą. DK 250.1
ir konservatoriams, ir linkusiems į kompromisus šie argumentai atrodė visiškai logiški. tačiau ne visi žmonės laikėsi panašios nuomonės. Faktas, kad tie papročiai „buvo tiltas tarp romos ir reformacijos“*, buvo pakankamas argumentas priešintis šiems papročiams. Be to, išlaikyta tradicija priminė buvusią vergiją, iš kurios jie buvo išvaduoti ir į kurią visiškai nenorėjo grįžti. šie žmonės teigė, kad Dievas savo Žodžiu nurodė, kaip reikia jį garbinti, o žmonės negali savavališkai ką nors pridėti arba atimti. Didžiojo nuopuolio pradžioje buvo siekiama Bažnyčios autoritetą prilyginti Dievo autoritetui. roma pradėjo uždrausdama tai, ko neuždraudė Dievas, o baigė uždrausdama tai, kas buvo jo nustatyta. DK 250.2
Daugelis nuoširdžiai norėjo grįžti prie ankstyvosios krikščionybės tyrumo ir paprastumo. Daugelį anglikonų bažnyčios papročių jie pripažino stabmeldystės paminklais, sąžinė neleido jiems dalyvauti tokiose pamaldose. tačiau anglikonų bažnyčia, kurią palaikė civilinė valdžia, neleido nukrypti nuo pagrindinių Bažnyčios nuostatų. Įstatymas reikalavo dalyvauti valstybinės bažnyčios pamaldose, buvo draudžiami nesankcionuoti religiniai susirinkimai, nesilaikant šių nurodymų, buvo grasinama įkalinimu, ištrėmimu ar net mirtimi. DK 251.1
XVii a. pradžioje ką tik įžengęs į anglijos sostą monarchas paskelbė savo ketinimą „priversti puritonus paklusti arba [...] palikti šalį, antraip jų padėtis gali pablogėti.” * Gąsdinami, persekiojami ir įkalinami jie visiškai nesitikėjo geresnių dienų, todėl daugelis įsitikino, kad tiems, kurie nori tarnauti Dievui pagal sąžinę, „anglija nėra tinkama vieta.” ** Dideli sunkumai, kalėjimai ir netektys privertė kai kuriuos ieškoti prieglobsčio olandijoje. tačiau jų ketinimai susidūrė su kliūtimis, jie patekdavo į priešų rankas. bet pagaliau ryžtingumas nugalėjo, ir jie rado prieglobstį draugiškame olandijos respublikos pajūryje. DK 251.2
bėgdami jie paliko namus, turtą ir neteko pragyvenimo šaltinio. šioje šalyje jie buvo svetimšaliai, juos supo žmonės, kalbėję nežinoma kalba ir laikęsi nesuprantamų papročių. norėdami užsidirbti sau duoną, jie buvo priversti imtis naujų ir neįprastų darbų. nebejauni vyrai, kurie visą gyvenimą dirbo žemę, dabar turėjo išmokti kito amato. tačiau jie džiugiai pasitikdavo sunkumus, nesiskundė ir negaišo laiko dykinėdami. nors jie dažnai skurdo, bet dėkojo Dievui už gaunamas palaimas ir džiaugėsi dvasinio bendravimo laisve. „jie žinojo, kad yra svečiai ir ateiviai, todėl nekreipė dėmesio į laikinus dalykus, bet žvelgė į dangų, savo brangiąją tėvynę, ir įgydavo dvasios ramybę.” *** DK 251.3
tremtis ir sunkumai dar labiau sustiprino jų meilę ir tikėjimą. jie pasitikėjo Viešpaties pažadais, ir jis nepaliko jų varge. Dievo angelai visada buvo šalia jų, kad padrąsintų ir palaikytų juos. Kai Dievo ranka parodė jiems kelią per jūrą į šalį, kur Jo žmonės galėtų rasti sau prieglobstį ir paliktų savo vaikams brangų religinės laisvės palikimą, jie drąsiai patraukė Apvaizdos rodomu keliu. DK 251.4
Dievas siuntė savo vaikams išbandymus, kad paruoštų juos vykdyti jo maloningus sumanymus jų pačių gerovei. Bažnyčia buvo pažeminta, kad vėl būtų išaukštinta. Dėl bažnyčios Dievas pasiruošęs parodyti savo galią, pateikti pasauliui dar vieną įrodymą, kad jis nepaliks tų, kurie juo pasitiki. jis taip valdė įvykius, kad šėtono pyktis ir piktavalių žmonių ketinimai tik padidino jo šlovę ir nuvedė jo vaikus į saugią vietą. persekiojimai ir tremtis atvėrė kelią į laisvę. DK 252.1
Iš pradžių priversti atsiskirti nuo anglikonų bažnyčios, puritonai susijungė, iškilmingai pasižadėję, kad, kaip laisvi Viešpaties vaikai, „kartu vaikščios žinomais ir dar nežinomais jo keliais.” * Čia pasireiškė tikrosios reformos dvasia, gyvybingas protestantizmo principas. piligrimai paliko olandiją, kad rastų namus Naujajame pasaulyje. jų pastorius Džonas Robinsonas, kurį apvaizda sulaikė nuo kelionės su jais, atsisveikindamas su tremtiniais pasakė: „Broliai, greitai mes išsiskirsime, ir Viešpats težino, ar aš kada nors vėl jus regėsiu. Tačiau, nepaisant to, ar jis leis mums pasimatyti, ar ne, aš prašau jus prieš Dievą ir jo palaimintus angelus sekti manimi taip, kaip aš sekiau Kristumi. jei Dievas jums siųs naują šviesą, būkite pasiruošę ją priimti, kaip priimdavote tiesą, kurią skelbiau aš, nes esu tikras, kad Viešpats turi dar daugiau tiesos ir šviesos, kuri bus atskleista per jo šventąjį Žodį. ** DK 252.2
„Aš giliai sielvartauju, - tęsė jis, - matydamas iš dalies reformuotas Bažnyčias, jos pasiekė tam tikrą Reformacijos lygį ir neketina žengti nė žingsnio toliau nei jos pradininkai. Liuteronai nenori žiūrėti toliau nei matė Liuteris. [...] Kalvinai, kaip jūs matote, sustingo toje vietoje, kurioje juos paliko didysis Dievo žmogus, kuris, regis, žinojo ne viską. Tai nelaimė, kurią reikia apraudoti. Nors jie ir buvo savo meto šviesuliai, bet nepažino Dievo Žodžio gelmių. Jeigu jie dabar būtų gyvi, noriai priimtų naują šviesą, kaip savo metu priėmė jos pirmuosius spindulius.” * DK 252.3
„Atsiminkite, - kalbėjo jis, - savo pasižadėjimą vaikščioti žinomais ir dar nežinomais Viešpaties keliais. Prisiminkite savo pažadą ir Sandorą su Dievu bei susitarimą vienas su kitu priimti šviesą ir tiesą, kuri atsiskleis iš Jo rašytinio Žodžio. Tačiau prašau jūsų - būkite atsargūs. Prieš priimdami tiesą pasverkite ir palyginkite ją su kitais Šventojo Rašto tekstais - neįmanoma, kad krikščioniškasis pasaulis, neseniai išėjęs iš neįžvelgiamos tamsos, iš karto sugebėtų įgyti pažinimo pilnatvę.” ** DK 253.1
Sąžinės laisvės troškimas įkvėpė piligrimus drąsiai pakelti ilgos kelionės grėsmę, iškęsti beribio vandenyno sunkumus ir pavojus ir su Dievo palaima pakloti Amerikos pakrantėje galingos tautos pamatus. Tačiau sąžiningi ir dievobaimingi piligrimai dar nesuprato didžiojo religinės laisvės principo. Laisvę, kurią gavo sau tokių didelių aukų kaina, jie nebuvo linkę suteikti kitiems. „Tik nedaugelis net iš didžiausių XVII a. mąstytojų ir aukštos dorovės žmonių gerai suvokė šį svarbų Naujojo Testamento principą, kuris „pripažįsta Dievą vieninteliu žmonių tikėjimo teisėju.” ***Mokymas apie tai, jog Dievas leido, kad Bažnyčia vadovautų žmonių sąžinei, nustatytų, kas yra erezija ir baustų už ją, yra labiausiai įsišaknijęs popiežystės paklydimas. Nors reformatoriai atmetė Romos bažnyčios mokslą, bet jie nebuvo visiškai laisvi nuo jos nepakantumo dvasios. Ilgus jos valdymo amžius tiršta tamsa, kuria popiežiaus valdžia apgaubė visą krikščioniškąjį pasaulį, net ir dabar nebuvo visiškai išsklaidyta. Vienas žymus Masačusetso valstijos veikėjas teigė: „Pasaulį antikrikščionišką padarė pakantumas, ir nėra nieko blogo, jei Bažnyčia baudžia eretikus.” **** Kolonistai nutarė, kad tik Bažnyčios nariai gali rinkti civilinę vyriausybę. Buvo sukurta savotiška valstybinė Bažnyčia, visi žmonės privalėjo finansiškai remti dvasininkiją, o vietinė valdžia gavo teisę užkirsti kelią bet kokiai erezijai. Taip civilinė valdžia pateko į Bažnyčios rankas. Netrukus visa tai susilaukė neišvengiamų rezultatų - persekiojimų. DK 253.2
Rodžeris Viljamsas atvyko į naująjį pasaulį praėjus vienuolikai metų po pirmosios kolonijos įkūrimo. Kaip ir pirmieji piligrimai jis atvyko tikėdamasis religinės laisvės, tačiau suvokė, kad laisvė yra neatsiejama kiekvieno žmogaus teisė, nesvarbu, kokios būtų jo pažiūros. Jis nuoširdžiai ieškojo tiesos ir panašiai kaip Robinsonas manė, kad pasauliui dar neatskleista Dievo Žodžio šviesos pilnatvė. Viljamsas buvo „pirmasis žmogus šiuolaikiniame krikščioniškame pasaulyje, į civilinio valdymo pamatus įdėjęs sąžinės laisvės ir įsitikinimų lygybės prieš įstatymą principą.” * jis tvirtino, kad valdžios pareiga užkirsti kelią nusikaltimams, tačiau ji neturi jokios teisės kontroliuoti sąžinę. „Visuomenė ar valdžia, - sakė jis, - gali spręsti, kokie turi būti žmonių tarpusavio santykiai. Jeigu bandoma nurodyti žmogaus pareigas Dievui, toks elgesys yra netinkamas, tai neužtikrina saugumo. Turėdama teisę kištis į žmonių sąžinę, valdžia galėtų nurodyti vienokią nuomonę ar tikėjimą šiandien, o kitokią - rytoj. Tai darė Anglijos karaliai ir karalienės, Romos katalikų bažnyčios popiežiai, tokius sprendimus priimdavo visuotiniai susirinkimai. Taip tikėjimo klausimais kiltų didžiulė painiava.” ** DK 254.1
Grasinant baudomis ar įkalinimu, buvo reikalaujama lankyti valstybinės Bažnyčios pamaldas. „Viljamsas pasmerkė šį įstatymą. Anglijos įstatymo blogis buvo tas, kad vertė lankyti parapijos bažnyčią. Priverstinis skirtingų pažiūrų žmonių suvienijimas jam atrodė kaip atviras jų prigimtinių teisių pažeidimas. Liepti lankyti pamaldas netikintiems arba nelinkusiems tai daryti, reiškia skatinti veidmainystę. [...] ‘Nė vienas neturi prievarta lankyti pamaldų, - sakė jis, - ar prieš savo įsitikinimus remti Bažnyčią aukomis.’ ‘Nejaugi! - sušuko priešininkai, nustebinti jo pareiškimo. - Argi darbininkas nevertas savo užmokesčio?’ ‘Taip, - atsakė jis, - bet mokėti turi tie, kurie pasamdė jį.’” *** DK 254.2
Rodžeris Viljamsas buvo gerbiamas ir mylimas, nes buvo ištikimas tarnautojas, retų gabumų žmogus, nepalenkiamo dorumo ir geros širdies, tačiau jo tvirtas neigimas, kad civilinė valdžia turi teisę valdyti Bažnyčią, ir religijos laisvės reikalavimas negalėjo būti pakenčiamas. BUVO teigiama, kad šio naujo mokymo įgyvendinimas „sugriaus valstybės gyvenimo pamatus ir nuvers vyriausybę.” * jis buvo ištremtas iš kolonijos. Vengdamas suėmimo, spiginant žiemos šalčiui ir siaučiant pūgai, Viljamsas buvo priverstas bėgti į gūdų mišką. DK 255.1
„Keturiolika savaičių, - pasakoja jis, - aš blaškiausi tuo šaltu metų laiku, neturėdamas nei pastogės, nei duonos.” Tačiau „slėnio varnai maitino mane 100, o išdubę medžiai teikė prieglobstį.” ** Taip jis tęsė savo kankinančią kelionę per sniegą, nepramintais tankių miškų takais, kol rado prieglobstį vienoje indėnų gentyje, kurios pasitikėjimą ir palankumą laimėjo mokydamas Evangelijos tiesų. DK 255.2
Po ilgų klajonių ir permainos mėnesių jis pagaliau pasiekė Naragenseto įlanką; čia jis paklojo naujo tipo valstybės pamatus, kuri tikrąja to žodžio prasme pripažino tikėjimo laisvę. Pagrindinis Rodžerio Viljamso kolonijos principas buvo tas, „kad kiekvienas žmogus turi teisę garbinti Dievą pagal savo sąžinę.” *** Jo maža valstija - Rod Ailendas tapo engiamųjų prieglobsčiu, ji didėjo bei klestėjo, kol pagrindiniai jos principai - civilinė ir religinė laisvė - tapo Amerikos Respublikos kertiniu akmeniu. DK 255.3
Didingame dokumente, kurį mūsų protėviai iškėlė kaip savo teisių įstatymo projektą - Nepriklausomybės deklaraciją, jie paskelbė: „Mes pripažįstame šias tiesas: visi žmonės yra sukurti lygūs, visiems Kūrėjas suteikė tam tikras neatimamas teises, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, laisvę ir laimę.” Konstitucija garantavo sąžinės laisvę: „Religiniai įsitikinimai niekada nebus sąlyga arba kliūtis užimti bet kokią visuomeninę pareigą Jungtinėse Amerikos Valstijose”. „Kongresas nepriims jokio įstatymo, kuris verstų išpažinti tam tikrą religiją arba uždraustų išpažinti bet kokią kitą.” DK 255.4
„Konstitucijos autoriai pripažino amžinąjį principą, kad žmogaus santykiai su Dievu yra virš žmonių įstatymų ir jo sąžinės teisės yra nepajudinamos. Norint nustatyti šią tiesą, nereikia aiškinimų, mes suprantame tai savo širdimi. nepaisant žmonių įstatymų, šios tiesos suvokimas palaikė kankinius jų kančiose ir laužo liepsnose. Jie jautė, kad jų pareiga Dievui buvo aukščiau už žmonių potvarkius, kad žmogus neturi jokių teisių į jų sąžinę. Tai įgimtas principas, kurio niekas negali panaikinti.” * DK 256.1
Kai Europos šalis pasiekė žinios apie šalį, kurioje kiekvienas žmogus gali džiaugtis savo darbo vaisiais ir paklusti savo sąžinės balsui, tūkstančiai stengėsi pasiekti naujojo pasaulio krantus. Kolonistų skaičius sparčiai didėjo. „specialiu įstatymu Masačusetsas pasiūlė svetingą priėmimą ir valstybės pagalbą bet kurios tautybės krikščionims, kurie perkirs Atlantą, bėgdami nuo karų, bado ir persekiojimų. taip bėgliai ir engiamieji, remiantis šiuo įstatymu, tapo valstijos svečiais.” ** po dvidešimties metų nuo pirmųjų kolonistų išsilaipinimo plymute tūkstančiai piligrimų įsikūrė Naujojoje Anglijoje. DK 256.2
norėdami užsitikrinti laisvę, kurios tiek ilgai ieškojo, „jie sunkiai dirbo, tenkinosi kukliu uždarbiu ir gyveno taupiai. Jie tikėjosi gauti iš žemės tik atlygį už savo triūsą. Jokia auksinė svajonė neapakino jų apgaulingais spinduliais. [...] jie pasitenkino lėta, tačiau tvirta socialinės politikos pažanga. Jie kantriai kentė beribių platybių skurdą, laistydami ašaromis ir prakaitu laisvės medį, kol jis giliai įsišaknijo žemėje.” DK 256.3
šventasis Raštas buvo laikomas tikėjimo pagrindu, išminties šaltiniu ir laisvės chartija. jo principų stropiai mokė namuose, mokykloje ir bažnyčioje, o mokymo vaisiai pasireiškė taupumu, supratingumu, tyrumu ir pakantumu. puritonų gyvenvietėje galėdavai pragyventi kelerius metus ir „nepamatyti išgėrusio, išgirsti keiksmo ar sutikti elgetą.” *** tai buvo gyvas pavyzdys, kad Biblijos principai yra patikimiausia tautinės didybės garantija. silpnos ir atskiros kolonijos tapo galingų valstijų konfederacija, o nustebęs pasaulis pažymėjo taiką ir klestėjimą „Bažnyčioje be popiežiaus, o valstybėje be karaliaus.” DK 256.4
Amerikos pakrantės traukė nuolat didėjančius žmonių srautus, tačiau jų siekiai labai skyrėsi nuo pirmųjų piligrimų. Nors pradinis tikėjimas ir tyrumas darė didelę teigiamą įtaką, bet ji vis silpnėjo, nes daugėjo žmonių, kurie siekė tik materialinės gerovės. DK 257.1
pirmųjų kolonistų priimtos taisyklės, leidžiančios tik bažnyčios nariams balsuoti ar užimti pareigas civilinėje vyriausybėje, pasekmės buvo pražūtingos. tokių priemonių buvo imtasi, norint išlaikyti valstybės tyrumą, tačiau tai žlugdė bažnyčią. Kadangi tikėjimas buvo balsavimo ir įsidarbinimo sąlyga, daugelis, skatinami tik žemiškų ir politinių motyvų, prisijungė prie bažnyčios nepakeitę širdies. taigi bendruomenėse buvo daug neatsivertusių žmonių ir net tarp dvasininkų buvo tokių, kurie klaidingai suprato tiesą ir nieko nežinojo apie atnaujinančią šventosios Dvasios galią. pasekmės buvo pražūtingos. tai nekart pasireiškė bažnyčios istorijoje nuo Konstantino iki mūsų laikų, kai buvo bandoma sukurti bažnyčią valstybės pagalba, kai buvo ieškoma valstybės paramos Gerajai naujienai TO, kuris pasakė: „mano Karalystė ne iš šio pasaulio.” (Jono 18, 36) nors ir nežymus bažnyčios ir valstybės ryšys, kuriuo siekiama priartinti pasaulį prie bažnyčios, iš tikrųjų tik priartina bažnyčią prie pasaulio. DK 257.2
palikuonys užmiršo didįjį principą, kurį taip kilniai palaikė Džonas robinsonas ir rodžeris Viljamsas, kad tiesa yra pažangi, o krikščionys turėtų būti pasirengę priimti bet kurį šventojo Dievo Žodžio šviesos spindulį. Kaip ir europoje, amerikos protestantų bažnyčios, kurias praturtino reformacijos palaimos, nesugebėjo žengti į priekį reformos keliu. Nors kartkartėmis iškildavo ištikimi vyrai, kurie skelbdavo naujas tiesas ir demaskuodavo ilgai vyravusius paklydimus, dauguma, kaip Kristaus laikų žydai ir liuterio laikų popiežiaus šalininkai, tenkinosi savo tėvų tikėjimu ir neketino keisti gyvenimo. todėl religija vėl išsigimė į formalizmą, buvo laikomasi paklydimų bei prietarų, kurie būtų buvę atmesti, jei bažnyčia būtų vaikščiojusi Dievo Žodžio šviesoje. taip Reformacijos įkvėpta dvasia pamažu geso, kol vėl iškilo poreikis reformuoti protestantų bažnyčias, kaip ir romos katalikų bažnyčią Liuterio laikais. Vėl matėsi tas pats atsidavimas žemiškiems dalykams ir dvasinis sąstingis, didi pagarba žmonių nuomonėms, o Dievo Žodžio mokymas buvo pakeistas žmonių išgalvotais priesakais. DK 257.3
XIX a. pradžioje visuotinai išplatinta Biblija ir skaisti jos šviesa apšvietusi pasaulį, nesuteikė tiesos pažinimo ir praktinio pamaldumo pažangos. šėtonas negalėjo kaip praėjusiais amžiais slėpti nuo žmonių Dievo Žodžio, nes jis dabar buvo visiems prieinamas, tačiau, siekdamas savo tikslų, jis skatino daugumą nevertinti rašto. Žmonės nenorėjo tyrinėti šventojo rašto, todėl ir toliau priėmė klaidingus aiškinimus ir palaikė mokymus, neturinčius jokio Biblijos pagrindo. DK 258.1
Matydamas savo bergždžias pastangas sunaikinti tiesą persekiojimais, šėtonas vėl griebėsi kompromiso, kuris kadaise sąlygojo didelį nuopuolį ir lėmė romos katalikų bažnyčios susiformavimą. Jis skatino krikščionis susijungti dabar jau ne su pagonimis, o su tais, kurie pasišventę šio pasaulio dalykams rodė, kad yra tokie pat stabmeldžiai, kaip ir medinių stabų garbintojai. Ir šios sąjungos pasekmės buvo ne mažiau pražūtingos kaip ankstesniaisiais amžiais. prisidengus religija, buvo skatinamas išdidumas ir prabanga, bažnyčios smuko. šėtonas ir toliau kraipė šventojo rašto mokslą. Giliai įsišakniję papročiai pražudė milijonus žmonių. užuot kovojusi už „tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems“ 101, bažnyčia palaikė ir gynė šiuos papročius. Taip išsigimė principai, dėl kurių tiek daug padarė ir iškentė reformatoriai. DK 258.2
*****