Su meile iš Dangaus

13—Pergalė

Šis skyrius pagrįstas Mato 4, 5-11; Morkaus 1, 12-13; Luko 4, 5-13

„ TADA VELNIAS Jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: ‘Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: SD 104.1

Jis lieps Savo angelams globoti Tave,
ir jie nešios Tave ant rankų,
kad neužsigautum kojos į akmenį’“. SD 104.2

Šėtonas manė, kad pasitiko Jėzų savo teritorijoj. Klastingasis priešas pats priminė žodžius, ištartus Dievo lūpų. Jis pasirodė kaip šviesos angelas ir leido suprasti, jog išmano Šventąjį Raštą bei suvokia svarbą to, kas parašyta. Kaip anksčiau Jėzus panaudojo Dievo Žodį, kad paremtų Savo tikėjimą, taip dabar gundytojas pasitelkė jį, kad palaikytų savo melą. Jis tvirtino norėjęs tik patikrinti Jėzaus ištikimybę ir dabar pagyrė Jo tvirtumą. Išgelbėtojui parodžius pasitikėjimą Dievu, velnias ėmė raginti Jį pateikti dar vieną Savo tikėjimo įrodymą. SD 104.3

Bet vėlgi gundymą lydėjo nepasitikėjimo žodžiai: „ Jei Tu Dievo Sūnus ”. Kristus buvo gundomas atsakyti į tą jei, tačiau Jis susilaikė ir nepriėmė nė menkiausios abejonės. Jeigu Jis būtų pateikęs velniui įrodymus, Jo gyvybei būtų iškilęs pavojus. SD 104.4

Gundytojas tikėjosi pasinaudodamas Kristaus žmogiškumu paskatinti Jį pernelyg pasitikėti Savimi. Bet nors įkalbinėti velnias galėjo, priversti nusidėti — ne. Jis pasakė: „ Pulk žemyn “žinodamas, kad pats negali Jo nustumti, nes Dievas Jį išgelbės. Negalėjo šėtonas ir priversti Jėzų pulti žemyn. Kol Kristus nepasidavė pagundai, Jis buvo nenugalimas. Visos žemės ir pragaro jėgos negalėjo nėmaž priversti Jį atitolti nuo Savo Tėvo valios. SD 104.5

Gundytojas niekada negali priversti mus daryti bloga. Jis negali valdyti proto, kol šis pats nepasiduoda jo įtakai. Kad šėtonas turėtų mums galią, mes turime su tuo sutikti ir nebetikėti Kristų. Kiekvienas dalykas, kuriuo mes neatitinkame dieviškojo mato, yra atviros durys, per kurias velnias gali įeiti, gundyti ir pražudyti mus. O ir kiekviena mūsų nesėkmė ar pralaimėjimas suteikia jam progą priekaištauti Kristui. SD 105.1

Cituodamas pažadą „ Jis palieps Savo angelams saugoti Tave ”, velnias praleido žodžius „ visur, kad ir kur Tu eitum ”, tai yra, visuose Dievo parinktuose keliuose. Jėzus atsisakė išklysti iš paklusnumo kelio. Rodydamas absoliutų pasitikėjimą Savo Tėvu, Jis nelieptas niekada nebūtų atsidūręs situacijoj, kurioje Tėvas turėtų gelbėti Jo gyvybę. Jis nebūtų vertęs Apvaizdą ateiti Jį gelbėti, nes tai nerodytų žmogui gero pasitikėjimo ir nuolankumo pavyzdžio. SD 105.2

Jėzus atsakė šėtonui: „ Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo ”. Šiuos žodžius Mozė ištarė izraelitams, kai jie troško dykumoje ir prašė Mozės vandens, šaukdami: „ Ar yra Viešpats tarp mūsų, ar ne?” (Išėjimo 17, 7) Dievas stebuklingai veikė tarp jų; tačiau sunkiu metu jie suabejodavo Juo ir reikalaudavo įrodymų, kad Jis su jais. Per savo netikėjimą jie stengėsi Jį išbandyti. Tą patį velnias ragino daryti ir Kristų. Dievas jau buvo paliudijęs, kad Jėzus - Jo Sūnus; tad dabar prašyti įrodymo, kad Jis esąs Dievo Sūnus, būtų reiškę tikrinti Dievo Žodį - gundyti Jį. Tą patį būtų reiškęs ir prašymas to, ko Dievas nepažadėjo. Tai būtų rodę nepasitikėjimą ir tikrą Jo tyrimą, gundymą. Mes turime kreiptis su prašymais į Dievą ne tam, kad ištirtume, ar Jis įvykdys Savo Žodį, o dėl to, kad Jis įvykdys; ne tam, kad išsiaiškintume, ar Jis mus myli, o dėl to, kad Jis mus myli. „Juk be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad Jo ieškantiems atsilygina” (Hebrajams 11, 6). SD 105.3

Tačiau tikėjimas jokiu būdu nesusijęs su perdėtu pasitikėjimu savimi. Nuo to apsaugotas tik žmogus, kurio tikėjimas tikras. Mat perdėtas pasitikėjimas savimi - tai šėtono atkirtis tikėjimui. Tikėjimas remiasi Dievo pažadais ir duoda paklusnumo vaisių. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi taip pat pretenduoja į pažadus, bet panaudoja juos taip, kaip šėtonas - kad pateisintų nuodėmę. Tikėjimas skatino mūsų pirmuosius tėvus pasitikėti Dievo meile, paklusti Jo įsakymams. Pernelyg didelis pasitikėjimas savimi paskatino juos nusižengti Jo Įstatymui, manant, kad nuo nuodėmės pasekmių juos išgelbės Jo didžiulė meilė. Tikėjimas nepretenduoja į dangaus malonę, jeigu neįvykdytos sąlygos, pagal kurias ta malonė suteikiama. Tikras tikėjimas remiasi pažadais ir Šventojo Rašto pranašystėmis. SD 106.1

Kai šėtonui nepavyksta sukelti nepasitikėjimą Dievu, jam dažnai pasiseka pažadinti mumyse perdėtą pasitikėjimą savimi. Jeigu jam pavyksta pastūmėti mus į pagundos kelią, jis žino - pergalė jo. Dievas apsaugos visus, einančius paklusnumo keliu; o išklysti iš jo, vadinasi, pereiti į šėtono teritoriją. Ten mūsų tikrai laukia pražūtis. Išgelbėtojas perspėjo: „ Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėt įpagundą” (Morkaus 14, 38) . Mąstymas ir malda apsaugos mus nuo neapgalvoto žingsnio į pavojaus kelią, ir taip būsime išgelbėti nuo daugelio pralaimėjimų. SD 106.2

Vis dėlto užklupti pagundos, mes neturime prarasti drąsos. Dažnai pakliuvę į keblią padėtį mes suabejojame, ar vis dar esame vedami Dievo Dvasios. Tačiau būtent Šventoji Dvasia atvedė Jėzų į dykumą, kad būtų gundomas šėtono. Kai Dievas siunčia mums išbandymą, Jis turi kažkokį tikslą, kurį nori įgyvendinti mūsų labui. Jėzus nei piktnaudžiavo Dievo pažadais ir atsidavė pagundai, nei puolė į neviltį, kai atėjo pagunda. Taip turėtume elgtis ir mes. „ Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtumėte atsilaikyti” (1 Korintiečiams 10, 13) . Jis sako: „ Atnašauk Dievui bendravimo auką ir vykdyk savo įžadus Aukščiausiajam. Šaukis Manęs vargo dieną; išgelbėsiu tave, ir tu Mane šlovinsi” (Psalmė 50, 14-15) . SD 107.1

Jėzus nugalėjo ir antrąją pagundą. Dabar šėtonas pademonstravo savo tikrąjį charakterį. Tačiau jis pasirodė ne kaip šlykšti pabaisa su kanopomis ir šikšnosparnio sparnais. Jis atėjo kaip galingas angelas, nors ir nupuolęs. Jis prisistatė maištininkų vadu ir šio pasaulio dievu. SD 107.2

Užnešęs Jėzų ant aukšto kalno, jis atvėrė priešais Jį šlovingų pasaulio karalysčių panoramą. Saulė nušvietė miestų šventyklas, marmurines pilis, derlingus laukus ir vynuogynus. Blogio takai liko paslėpti. Jėzaus akys, pastaruoju metu mačiusios tik nykią, tuščią dykumą, dabar žvelgė į neapsakomo grožio bei klestėjimo vaizdus. Tuomet pasigirdo gundytojo balsas: „ Duosiu Tau visą jų valdžią ir didybę; jos man atiduotos, ir kam noriu, tam jas dovanoju. Taigi jei parpuolęs ant žemės pagarbinsi mane, visa bus Tavo ”. SD 107.3

Kristaus misija galėjo būti atlikta tik per kančią. Jo laukė sielvarto, sunkumų, kovų kupinas gyvenimas ir gėdinga mirtis. Jis turėjo nešti viso pasaulio nuodėmes. Turėjo iškęsti atskyrimą nuo Savo Tėvo meilės. Dabar gundytojas pasiūlė atsiduoti jo užgrobtajai valdžiai. Pripažindamas velnio pranašumą, Kristus galėjo išsivadu\oti iš siaubingos ateities. Tačiau tai būtų reiškę pralaimėjimą didžiojoje kovoje. Būtent siekdamas iškelti save aukščiau Dievo Sūnaus, velnias nusidėjo danguje. Jeigu jis būtų ėmęs viršų dabar, maištininkai būtų triumfavę. SD 107.4

Paskelbdamas Kristui, kad pasaulio valdžia ir didybė atiduotos jam ir kam jis nori, tam jas dovanoja, velnias pasakė tik dalį tiesos - taip, kad ji pasitarnautų jo tikslui apgauti. Šėtono valdžia prasidėjo nuo Adomo, tačiau Adomas buvo Kūrėjo vietininkas. Jis neviešpatavo nepriklausomai. Žemė priklauso Dievui, o Jis viską pavedė Savo Sūnui. Adomas turėjo valdyti būdamas pavaldus Kristui. Kai Adomas perleido savo valdžią į šėtono rankas, Kristus vis tiek liko teisėtas Karalius. Viešpats pasakė karaliui Nebukadnecarui: „ Jis daro, ką nori, dangaus Galybėms ir žemės gyventojams” (Danieliaus4, 32). Šėtonas gali panaudoti savo užgrobtą valdžią tik tada, kai leidžia Dievas. SD 108.1

Siūlydamas Kristui pasaulio karalystę ir šlovę, gundytojas tuo norėjo pasakyti, jog Kristus turi atsisakyti tikrojo viešpatavimo pasaulyje ir pavesti šias valdas šėtonui. Į tas pačias valdas savo viltis buvo sudėję ir žydai. Jie troško karaliauti šiame pasaulyje. Jeigu Kristus jiems būtų tai pasiūlęs, jie mielai būtų Jį priėmę. Tačiau pasaulį gaubė nuodėmės prakeikimas ir visas jos užtrauktas vargas. Kristus atsakė gundytojui: „ Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!” SD 108.2

Tas, kuris sukilo danguje, pasiūlė Kristui šio pasaulio karalystes, siekdamas nusipirkti Jo palankumą blogio principams; tačiau Kristus nepasidavė; Jis atėjo įtvirtinti teisumo karalystės ir Savojo tikslo neišsižadėjo. Lygiai taip pat šėtonas gundo žmones ir čia jam sekasi geriau nei su Kristumi. Jis siūlo žmonėms šio pasaulio karalystę su sąlyga, kad jie pripažins jo pranašumą. Jis reikalauja užmiršti dorumą, nepaisyti sąžinės, atsiduoti savo malonumams. Kristus liepia pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo; tačiau šėtonas slenka šalia ir kužda: „Kad ir kas būtų teisinga amžinojo gyvenimo atžvilgiu, kad jums sektųsi šiame pasaulyje, turite tarnauti man. Jūsų gerovė mano rankose. Galiu suteikti jums turtą, malonumus, garbę ir laimę. Klausykitės mano patarimo. Nesileiskite išvedami iš kelio aikštingų sąžinės ar pasiaukojimo reikalavimų. Aš paruošiu jums kelią”. Taip apgaunami daugelis. Jie sutinka gyventi tarnaudami sau, ir šėtonas lieka patenkintas. Užliūliavęs juos viltimis viešpatauti pasaulyje, jis užvaldo širdis. Tačiau jis siūlo tai, kas jam nepriklauso ir veikiai bus iš jo atimta. Be to, jis vilioja žmones jų paveldimu Dievo vaikų titulu. SD 108.3

Šėtonas suabejojo, ar Jėzus yra Dievo Sūnus. Jėzaus nuvarytas šalin, jis gavo įrodymą, kurio negalėjo paneigti. Pro kenčiantį žmogiškumą švytėjo dieviškumas. Šėtonas neturėjo jėgų atsispirti šiam įsakymui. Susigūžęs nuo pažeminimo ir įniršio, jis buvo priverstas pasitraukti iš pasaulio Atpirkėjo Artumo. Kristaus pergalė buvo tokia pat absoliuti, kaip ir Adomo nesėkmė. SD 109.1

Taigi ir mes galime atsispirti pagundai ir priversti šėtoną pasitraukti. Jėzus laimėjo per nuolankumą bei tikėjimą Dievu ir apaštalo lūpomis Jis sako: „ Taigi būkite klusnūs Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų. Artinkitės prie Dievo, ir Jis artinsis prie jūsų” (Jokūbo 4, 7-8) . Mes negalime apsisaugoti nuo gundytojo galios; jis užkariavo žmoniją, ir kai mėginame atsilaikyti savo jėgomis, pakliūvame į jo žabangas; tačiau „ Viešpaties vardas - tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus” (Patarlių 18,10) . Šėtonas dreba ir bėga net nuo silpniausios sielos, kuri atranda prieglobstį tame galingame varde. SD 109.2

Priešui pasitraukus, Jėzus išsekęs parkrito ant žemės su mirties šešėliu veide. Šią kovą stebėję dangaus angelai palaikė mylimą Vadą, einantį per neapsakomas kančias, kad mums atvertų kelią į laisvę. Jis ištvėrė didesnį išbandymą, nei kada nors teks iškęsti mums. Dabar angelai patarnavo Dievo Sūnui, kuris gulėjo kaip mirštantis. Jis buvo pastiprintas maistu, paguostas žinia, jog Tėvas Jį myli, ir užtikrintas, kad visas dangus triumfuoja Jo pergalėje. Kai Jėzus buvo sugrąžintas į gyvenimą, Jo didelė širdis suspurdėjo iš gailesčio žmogui, ir Jis žengė į priekį užbaigti pradėtojo darbo, mat negalėjo ilsėtis, kol priešas nebuvo nugalėtas, o žmonija atpirkta. SD 109.3

Mūsų atpirkimo kaina nebus suprasta tol, kol atpirktieji nestos kartu su Atpirkėju priešais Dievo sostą. Tik sužavėti amžinųjų namų šlovės, mes prisiminsime, kad Jėzus visa tai buvo palikęs dėl mūsų, kad Jis ne tik tapo tremtinys iš dangaus rūmų, bet dėl mūsų rizikavo pralaimėti ir žūti amžinai. Tuomet mes numesime savo vainikus Jam prie kojų ir užgiedosime: „ Vertas Avinėlis, kuris buvo nužudytas, imti garbę ir lobį, ir išmintį, ir stiprybę, ir pagarbą, ir šlovę, ir gyrių!” (Apreiškimo 5, 12) SD 110.1