Su meile iš Dangaus

12—Gundymas

Šis skyrius pagrįstas Mato 4, 1-11; Morkaus 1, 12-13; Luko 4, 1-13

„KUPINAS ŠVENTOSIOS Dvasios Jėzus grįžo nuo Jordano, ir Dvasia Jį vedžiojo po dykumą ”. Morkaus žodžiai dar reikšmingesni. Jis pasakė: „Netrukus Dvasia Jį paakino nukeliauti į dykumą. Jis praleido dykumoje keturiasdešimt dienų šėtono gundomas, buvo kartu su žvėrimis”; „Jis nieko nevalgė per tas dienas“. SD 93.1

Į dykumą, kad būtų gundomas, Jėzų nuvedė Dievo Dvasia. Pats Jis pagundų nekvietė. Jis išėjo į dykumą pabūti vienas, apmąstyti Savo misiją ir darbą. Pasninku ir malda Jis turėjo nukreipti Save į tą krauju paženklintą kelią, kuriuo turėjo eiti. Tačiau šėtonas žinojo, kad Gelbėtojas jau dykumoje, ir nusprendė, jog tai geriausias metas prie Jo prisiartinti. SD 93.2

Svarbiausi dalykai pasauliui buvo pavojuje, kai užvirė kova tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos viešpatijos valdovo. Sugundęs žmogų nusidėti, šėtonas paskelbė, jog Žemė priklauso jam, ir pasivadino šio pasaulio kunigaikščiu. Privertęs prisitaikyti prie jo prigimties mūsų pirmuosius tėvus, jis tikėjosi įkurti čia savo imperiją. Jis paskelbė, jog žmogus pasirinko jį aukščiausiuoju. Valdydamas žmogų jis laikė savo gniaužtuose pasaulį. Kristus atėjo paneigti šėtono pretenzijas. Kaip Žmogaus Sūnus, Jis turėjo likti ištikimas Dievui. Taip turėjo būti parodyta, kad šėtonas dar ne visiškai užvaldė žmoniją ir jo pretenzijos į šį pasaulį neteisingos. Visi, kurie trokšta atsikratyti jo jungo, bus išlaisvinti. Valdžia, kurią Adomas prarado per nuodėmę, bus atnaujinta. SD 93.3

Nuo tada, kai Edeno sode žalčiui buvo pasakyta: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo ainijos ir jos ainijos” (Pradžios 3, 15) , velnias žinojo, kad jo valdžia pasaulyje nėra absoliuti. Buvo matyti, kaip žmonėse veikia jėga, kuri atlaiko jo įtaką. Jis įdėmiai stebėjo Adomo ir jo sūnų aukojimus. Šiose apeigose jis įžvelgė žemės ir dangaus bendravimo simbolį. Jis ėmėsi pats trukdyti šiam bendravimui — stengėsi iškraipyti Dievo žodžius ir apie Išgelbėtoją liudijančias apeigas. Žmonės pradėjo bijoti Dievo, kaip siekiančio juos pražudyti. Aukos, kurios turėjo atskleisti Jo meilę, buvo atnašaujamos tik tam, kad būtų permaldauta Jo rūstybė. Kad įtvirtintų šią taisyklę, šėtonas kurstė nedoras žmonių aistras. Kai buvo duotas rašytinis Dievo Žodis, velnias gilinosi į pranašystes apie Gelbėtojo atėjimą. Jis darbavosi kiekvienoje kartoje, kad apakintų žmones šioms pranašystėms, ir jie atstumtų atėjusįjį Kristų. SD 94.1

Kai gimė Jėzus, šėtonas žinojo, jog atėjo Tas, kuris, įpareigotas Dievo, pareikš pretenzijas į jo valdas. Jis sudrebėjo, išgirdęs angelo atneštą žinią apie gimusiojo Karaliaus valdžią. Šėtonas puikiausiai žinojo, kokią padėtį danguje užėmė Kristus — Jis buvo Tėvo Mylimasis. Tai, kad Dievo Sūnus atėjo į žemę kaip žmogus, jį apstulbino ir suglumino. Jis nesuprato šios didžiulės aukos paslapties. Jo savanaudiška siela neįstengė suvokti tokios meilės apgautajai žmonijai. Žmonės tik miglotai nutuokė apie dangaus šlovę bei ramybę, džiaugsmą ir bendravimą su Dievu; tačiau Liuciferiui, vyriausiajam kerubui, visa tai buvo gerai žinoma. Praradęs dangų, jis troško keršyti įtraukdamas į savo nuopuolį ir kitus. Jis tai darė skatindamas juos nevertinti dangiškų dalykų ir kreipdamas jų širdis į žemiškuosius. SD 94.2

Dangaus Valdovui nebuvo lengva atkovoti žmonių sielas Savo karalystei. Nuo pat gimimo Betliejuje, Jį nuolat persekiojo piktasis. Kristuje atsispindėjo Dievo atvaizdas, tad šėtono taryboje buvo nuspręsta susidoroti su Juo. Joks žmogus, atėjęs į šį pasaulį, neišvengė apgaviko įtakos. Ištisi blogio legionai stojo Jam skersai kelio, kad pasipriešintų Jam ir, jei įmanoma, Jį nugalėtų. SD 95.1

Šėtonas buvo šalia ir tada, kai Išgelbėtojas krikštijosi. Jis matė, kaip Tėvo šlovė pridengė Sūnų. Jis girdėjo Jehovos balsą, liudijantį Jėzaus dieviškumą. Po to, kai nusidėjo Adomas, žmonija nebegalėjo tiesiogiai bendrauti su Dievu; ryšys tarp dangaus ir žemės buvo palaikomas per Kristų; o dabar, kai Jėzus atėjo „nuodėmingo kūnopavidalu” (Romiečiams 8, 3) , prabilo pats Tėvas. Anksčiau Jis bendravo su žmonėmis per Kristų; dabar bendravo su žmonėmis Kristuje. Šėtonas tikėjosi, kad Dievas pasibaisės blogiu, ir žemė liks amžinai atskirta nuo dangaus. Tačiau dabar paaiškėjo, kad ryšys tarp Dievo ir žmogaus bus atnaujintas. SD 95.2

Šėtonas suprato, kad turi nugalėti arba pats bus nugalėtas. Ši kova buvo pernelyg svarbi, kad jis patikėtų ją savo nupuolusiems angelams. Taigi nusprendė jai vadovauti pats. Visos atsimetėlių pajėgos buvo sutelktos prieš Dievo Sūnų. Į Kristų nusitaikė visi pragaro ginklai. SD 95.3

Daugelis šią kovą tarp Kristaus ir šėtono nelaiko ypatingai svarbia savo gyvenimui; juos ji mažai tedomina. Tačiau ši kova kartojasi kiekvieno žmogaus širdyje. Dar niekas neišstojo iš blogio legionų ir nepradėjo tarnauti Dievui nesutikęs šėtono pasipriešinimo. Mums sunku atsispirti pagundoms, kurias atlaikė Kristus. Kadangi Jo charakteris pranašesnis už mūsų, ir tos pagundos buvo kur kas stipresnės. Slegiamas siaubingos pasaulio nuodėmių naštos, Kristus atlaikė išbandymą apetitu, meile pasauliui ir noru pasipuikuoti, vedančiu į perdėtą pasitikėjimą savimi. Šioms pagundoms neatsispyrė Adomas su Ieva, joms lengvai pasiduodame ir mes. SD 95.4

Šėtonas Adomo nuodėme įrodinėjo, kad Dievo Įstatymas neteisingas, todėl jo nereikia laikytis. Priėmęs mūsų žmogišką pavidalą Kristus turėjo atpirkti Adomo nesėkmę. Tačiau kai Adomą užklupo gundytojas, aplinkui dar nebuvo jokių nuodėmės pasekmių. Adomas buvo tvirtas, tobulas žmogus, guvaus proto ir kūno. Supamas Edeno šlovės, jis kasdien bendravo su dangiškomis būtybėmis. To nebuvo galima pasakyti apie Jėzų, atėjusį į dykumą grumtis su šėtonu. Per keturis tūkstančius metų žmogaus fizinės jėgos, proto galia ir dorovė nusilpo; o Kristus kaip tik ir prisiėmė nupuolusios žmonijos silpnumą. Tik taip Jis galėjo sugrąžinti žmogų iš giliausios nuopuolio bedugnės. SD 96.1

Daugelis tvirtina, jog Kristus negalėjo atsispirti pagundai. Tačiau tokiu atveju Jis nebūtų galėjęs stoti į Adomo vietą; nebūtų laimėjęs pergalės, kurios nepasiekė Adomas. Jeigu mes stotume į kuria nors prasme sunkesnę kovą nei Kristus, Jis negalėtų mums padėti. Tačiau mūsų Gelbėtojas prisiėmė žmogiškumą su visais jo polinkiais. Jis prisiėmė žmogaus prigimtį su galimybe pasiduoti pagundai. Mums neteks iškęsti nieko, ko nebūtų iš-kentęs Jis. SD 96.2

Kristaus, kaip ir šventosios Edeno poros atveju, pirmojo didžiojo gundymo pagrindas buvo apetitas. Kuo prasidėjo nuopuolis, tuo turėjo prasidėti ir mūsų atpirkimo darbas. Kaip nuolaidžiavęs savo apetitui nupuolė Adomas, taip atsižadėjęs alkio turėjo nugalėti Kristus. „Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo labai alkanas. Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: ‘Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona’“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų ”. SD 96.3

Nuo Adomo laikų iki Kristaus nuolaidžiavimas sau sustiprino apetitą bei aistras, kol jie įsisiautėjo bemaž nevaldomai. Taip žmonės tapo sumenkę ir ligoti, patys nepajėgiantys nugalėti. Už juos, iškentęs sunkiausią išbandymą, pergalę pasiekė Kristus. Dėl mūsų Jis parodė galingesnę savitvardą nei alkis ar mirtis. Ši pirmoji pergalė apėmė ir kitus dalykus, kurie yra visų mūsų kovų su tamsos jėgomis dalis. SD 96.4

Kai Jėzus įžengė į dykumą, Jį apgaubė Tėvo šlovė. Pasinėręs į bendravimą su Dievu, Jis pakilo virš žmogiško silpnumo. Tačiau šlovė pasitraukė, o Jis liko grumtis su pagundomis. Jos persekiojo Jį kiekviename žingsnyje. Jo žmogiška prigimtis gūžėsi nuo minties apie Jo laukiančią kovą. Keturiasdešimt dienų Jis pasninkavo ir meldėsi. Nusilpęs ir išsekęs nuo alkio, nualintas ir iškankintas proto kančios, „Jis atrodė nežmoniškai sudarkytas ir buvo nebepanašus į žmogų” (Izaijo 52, 14) . Dabar išmušė vel-nio valanda. Jis tikėjosi įveikti Kristų. SD 97.1

Jis atėjo pas Išgelbėtoją - tarsi atsakymas į Jo maldas - persirengęs dangaus angelu. Tvirtino įpareigotas Dievo pranešti, kad Kristaus pasninkas eina į pabaigą. Kaip Dievas siuntė angelą sustabdyti Abraomo ranką, kad šis nepaaukotų Izaoko, taip, patenkintas Kristaus uolumo žengti kruvinuoju keliu, Jis esą siuntė angelą Jį išvaduoti; tokia žinia buvo atnešta Jėzui. Gelbėtojas buvo išsekęs nuo bado, Jis labai norėjo valgyti, ir štai staiga priešais Jį stoja šėtonas. Parodęs į dykumoje gulinčius akmenis, panašius į duonos kepaliukus, gundytojas tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona ”. SD 97.2

Nors jis pasirodė kaip šviesos angelas, šie žodžiai išdavė jo charakterį. „Jei Tu Dievo Sūnus”. Tai užuomina į nepasitikėjimą. Jeigu Jėzus būtų padaręs tai, ką siūlė šėtonas, Jis būtų priėmęs tą abejonę. Gundytojas ketino pražudyti Kristų tomis pačiomis priemonėmis, kurios taip sėkmingai tiko žmonijai pasaulio pradžioje. Kaip meistriškai velnias prisiartino prie Ievos Edene! „Ar tikrai Dievas sakė: ‘Nevalgykite nuo jokio medžio sode!’?” (Pradžios 3, 1) Lig šiol gundytojo žodžiai buvo tiesa; tačiau jie buvo ištarti su užslėpta panieka Dievo žodžiams. Jie buvo atvirai neigiami, kupini abejonės Dievo teisingumu. Šėtonas stengėsi pažadinti Ievai mintį, kad Dievas nepadarys taip, kaip pasakė; kad užginti tokį gražų vaisių prieštarautų Jo meilei ir užuojautai žmogaus atžvilgiu. Dabar gundytojas siekė įteigti savo jausmus ir Kristui. „Jei Tu Dievo Sūnus ”. Šie žodžiai su kartėliu tvinkčiojo jo prote. Jo balso intonacija parodė visišką nepasitikėjimą. Argi Dievas šitaip elgtųsi su Savo Sūnumi? Argi paliktų Jį dykumoje, tarp laukinių žvėrių, be maisto, be artimųjų, be paguodos? Jis norėjo pasakyti, kad Dievas niekada nepaliktų Savo Sūnaus tokioje padėtyje. „Jei Tu Dievo Sūnus ”, parodyk Savo galią ir numaldyk kamuojantį alkį. Liepk, kad šie akmenys pavirstų duona. SD 97.3

Žodžiai iš dangaus „Šitas yra Mano mylimasis Sūnus, kuriuo Aš gėriuosi” (Mato 3, 17) vis dar skambėjo šėtono ausyse. Tačiau jis buvo pasiryžęs priversti Kristų nepatikėti šiuo liudijimu. Dievo žodis užtikrino Kristui Jo dievišką misiją. Jis atėjo gyventi kaip žmogus tarp žmonių, tačiau žodis paskelbė apie Jo ryšį su dangumi. Šėtono tikslas buvo priversti Jėzų suabejoti tuo žodžiu. Jeigu Kristaus pasitikėjimas Dievu būtų susvyravęs, šėtonas būtų žinojęs, kad pergalė visoje kovoje priklausys jam. Jis būtų galėjęs įveikti Jėzų. Jis tikėjosi, jog apimtas nevilties ir be galo išalkęs Kristus praras tikėjimą Savo Tėvu ir padarys stebuklą, kad palengvintų Savo dalią. Jeigu Jis būtų taip pasielgęs, išgelbėjimo planas būtų žlugęs. SD 98.1

Kai šėtonas ir Dievo Sūnus pirmą kartą susirėmė kovoje, Kristus vadovavo dangaus pulkams; o velnias, maišto danguje vadas, buvo numestas į Žemę. Dabar jie buvo akivaizdžiai apsikeitę vaidmenimis, todėl velnias siekė maksimaliai išnaudoti savo tariamą privalumą. Jis pasakė, jog iš dangaus buvo išvytas vienas galingiausių angelų. Jėzaus išvaizda esą liudijo, jog Jis kaip tik ir yra tas puolęs angelas, kurio išsižadėjo Dievas ir apleido žmonės. Dievo Sūnus esą galėtų įvykdyti jo prašymą ir padaryti stebuklą: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona ”. Anot gundytojo, toks kūrybinės galios aktas galutinai paliudytų dieviškumą. Jis užbaigtų kovą. SD 98.2

Jėzui buvo sunku tyliai klausytis šio didžiausio melagio. Tačiau Dievo Sūnus neturėjo įrodinėti Savo dieviškumo velniui ar aiškinti Savo pažeminimo priežastis. Maištininko reikalavimų įvykdymas nieko nebūtų davęs nei žmogaus labui, nei Dievo šlovei. Jeigu Kristus būtų atlikęs tai, ko norėjo priešas, pastarasis vis tiek būtų pareiškęs: „Parodyk man ženklą, kad patikėčiau, jog esi Dievo Sūnus”. Įrodymai nebūtų įveikę maišto jo širdyje. Be to, Kristus negalėjo panaudoti dieviškos jėgos Savo labui. Jis atėjo, kad iškęstų sunkumus taip, kaip turime kentėti mes, ir paliktų mums tikėjimo bei nuolankumo pavyzdį. Nei tąsyk, nei bet kada vėliau Savo žemiškajame gyvenime Jis nepadarė stebuklo Savo naudai. Visi Jo nuostabūs darbai buvo dėl kitų. Nors Jėzus pažinojo šėtoną nuo pradžių, Jis nesileido išprovokuojamas stoti su juo į kovą. Stiprinamas iš dangaus girdėtų žodžių, Jis pasikliovė Tėvo meile ir nesileido gundomas. SD 99.1

Jėzus pasitiko šėtoną Šventojo Rašto žodžiais. „ Parašyta ”, — pasakė Jis. Kiekvieno gundymo metu Jo ginklas buvo Dievo Žodis. Šėtonas reikalavo, kad Kristus padarytų stebuklą ir patvirtintų Savo dieviškumą. Tačiau tvirtesnis už visus stebuklus buvo neatremiamas atsakymas: „ Taip pasakė Viešpats ”. Kol Kristus laikėsi tokios pozicijos, gundytojas liko nieko nepešęs. SD 99.2

Nuožmiausios pagundos Kristų užklupo tada, kai Jis buvo silpniausias. Taip šėtonas tikėjosi imti viršų. Tokia politika jam padėjo laimėti pergalę prieš kitus žmones. Kai pasibaigdavo jėgos, nusilpdavo valia ir tikėjimas Dievu, palūždavo ir ilgiausiai gynusieji tiesą. Mozę išvargino keturiasdešimt metų trukusios izraelitų klajonės, ir akimirksniui jo tikėjimas begaline jėga susvyravo. Jis suklupo pačiame Pažadėtosios žemės pariby. Taip buvo ir su Elijum, kuris drąsiai stojo prieš karalių Ahabą ir visą Izraelio tautą su keturiais šimtais penkiasdešimt Baalo pranašų jų priešaky. Po tos siaubingos dienos ant Karmelio kalno, kai buvo išžudyti netikri pranašai, o tauta paskelbė sąjungą su Dievu, Elijas, pabūgęs stebmeldės Izabelės grasinimų ir gelbėdamas savo gyvybę, pabėgo į dykumą. Taip šėtonas pasinaudojo žmogišku silpnumu. Jis ir toliau darbuosis taip pat. Kai tik žmogų užklumpa nelaimės, sutrikdo aplinkybės, nualina skurdas ar ligos, kaipmat prisėlina gundytojas. Jis nusitaiko į silpnąsias mūsų būdo vietas. Jis stengiasi pakirsti mūsų pasitikėjimą Dievu, kuris leidžia tokioms sąlygoms atsirasti. Mums kyla pagunda nepasitikėti Dievu, suabejoti Jo meile. Dažnai gundytojas ateina pas mus taip, kaip atėjo pas Kristų - iškeldamas mūsų silpnumus ir trūkumus. Jis tikisi sutrikdyti sielą, susilpninti mūsų ryšį su Dievu. Tada auka jam garantuota. Jeigu pasitiksime jį kaip Jėzus, išvengsime daugelio pralaimėjimų. Leisdamiesi į kalbas su priešu, mes suteikiame jam privalumą. SD 99.3

Atsakydamas gundytojui „ žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų ”, Kristus pakartojo tai, ką daugiau kaip prieš tūkstantį keturis šimtus metų buvo pasakęs Izraeliui: „... tave vedė Viešpats, tavo Dievas, per tuos keturiasdešimt metų dykumoje, idant padarytų tave nuolankų, bandydamas sužinoti, kas tavo širdyje, ar tu laikysiesi Jo įsakymų, ar ne. Jis darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus gyvas ne vien duona, bet gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Viešpaties lūpų” (Pakartoto Įstatymo 8, 2-3) . Dykumoje, kai nebeliko kuo palaikyti gyvastį, Dievas siuntė Savo tautai manos iš dangaus; taip jie buvo pakankamai ir nuolatos aprūpinami. Šis aprūpinimas turėjo jiems parodyti, kad, kol jie pasitiki Dievu ir vaikšto Jo keliais, Jis jų neapleis. Dabar Išgelbėtojas praktiškai gyveno pagal pamoką, kurios Pats mokė Izraelį. Dievo Žodžiu buvo padėta hebrajams, tuo pačiu Žodžiu buvo suteikta pagalba ir Jėzui. Jis laukė, kol ateis palengvėjimas Dievo numatytuoju metu. Jis gyveno dykumoje paklusdamas Dievui ir nesiruošė prasimanyti maisto šėtono siūlomais būdais. Visatos akivaizdoje Jėzus paliudijo, jog geriau iškęsti tai, kas skirta, nei kaip nors nutolti nuo Dievo Žodžio. SD 100.1

„ Žmogus yra gyvas ne viena duona, bet gyvena kiekvienu Dievo žodžiu ”. Dažnai Kristaus sekėjai atsiduria ten, kur negali nei tarnauti Dievui, nei užsiiminėti savo pasaulietine veikla. Gali pasirodyti, jog paklusdamas kokiam nors aiškiam Dievo reikalavimui, jis praras pragyvenimo šaltinį. Šėtonas pasistengs įtikinti, kad žmogus turi aukoti savo sąžiningus įsitikinimus. Tačiau vienintelis dalykas pasaulyje, kuriuo galime pasitikėti, yra Dievo Žodis. „ Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta” (Mato 6, 33) . Net šiame gyvenime mums neišeis į naudą, jei atsiskirsime nuo savo dangiškojo Tėvo valios. Žinodami, koks galingas yra Jo Žodis, neturėtume priimti šėtono pasiūlymus, kaip pelnytis maisto ar išgelbėti savo gyvybę. Mums turi rūpėti tik tai, ką liepia Dievas, ir tai, ką Jis žada. Tai žinodami, mes paklusime vienam ir pasitikėsime kitu. SD 101.1

Paskutinėje didžiojoje kovoje su velniu tie, kurie yra ištikimi Dievui, neteks bet kokios žemiškos paramos. Kadangi jie atsisakys nusižengti Jo Įstatymui ir paklusti žemiškai valdžiai, jiems bus uždrausta pirkti ir parduoti. Galiausiai bus nuspręsta pasmerkti juos mirčiai (žr. Apreiškimo 13, 11—17). Tačiau paklusniesiems duotas pažadas: „ Toks žmogus gyvens aukštybėse, neprieinamų uolų tvirtovė bus jo pilis, jam bus tiekiama duona, jam netrūks vandens” (Izaijo 33, 16) . Šiuo pažadu ir turi gyventi Dievo vaikai. Kai žemėje siaus badas, jie bus pamaitinti. „ Nelaimės metu jie nebus apvilti ir bado dienomis valgys iki soties“(Psalmė 37, 19) . Tą sunkų metą numatė pranašas Habakukas, o jo žodžiai išreiškia Bažnyčios tikėjimą: „ Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių; nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto; nors avių kaimenė dingtų iš avidės, o galvijų banda - iš tvarto, aš džiaugsiuosi Viešpatyje, džiūgausiu Dieve, kuris mane išgano” (Habakuko 3,17-18). SD 101.2

Iš visų pamokų, kurias davė pirmasis didysis mūsų Viešpaties gundymas, nėra svarbesnės už savo apetito bei aistrų suvaldymą. Visais laikais pagundos, nukreiptos į fizinę prigimtį, veiksmingiausiai gadino ir tvirkino žmoniją. Per žmogaus nesusivaldymą šėtonas griauna proto ir dorovės galias, kurias Dievas davė kaip neįkainojamą dovaną. Dėl to žmogus nebesugeba branginti amžinąsias vertybes. Per nuolaidžiavimą savo juslėms šėtonas stengiasi išdildyti iš kiekvienos sielos bet kokį panašumą į Dievą. SD 102.1

Nesuvaldomas nuolaidžiavimas savo silpnybėms bei iš to kylančios ligos ir nuopuolis, egzistavę Kristaus pirmojo atėjimo metu, dar stipriau pasireikš prieš Jo antrąjį atėjimą. Kristus skelbia, jog pasaulis atsidurs tokioje padėty, kaip prieš tvaną, kaip buvo Sodomoje ir Gomoroje. Visi širdies sumanymai bus išvien blogi. Mes gyvename tų siaubingų laikų pariby, taigi turime išmokti Išgelbėtojo pasninko pamoką. Tik pagal tą neapsakomą kančią, kurią ištvėrė Kristus, mes galime įvertinti nevaržomo nuolaidžiavimo sau blogį. Jo pavyzdys rodo, kad vienintelė mūsų viltis laimėti amžinąjį gyvenimą yra pavesti savo apetitą bei aistras Dievo valiai. SD 102.2

Savo pačių jėgomis mes negalime atsižadėti triukšmingų savo puolusios prigimties reikalavimų. Tai atveria kelią šėtonui mus gundyti. Kristus žinojo, jog priešas ateis pas kiekvieną žmogų, kad pasinaudotų paveldimu silpnumu ir savo apgaulingais įkalbinėjimais įviliotų į spąstus visus, kurie pasitiki ne Dievu. Praėjęs tuo keliu, kuriuo turi eiti žmogus, mūsų Viešpats paruošė mums būdą nugalėti. Jis nenori, kad mes pralaimėtume kovą su velniu. Jis neleis, kad gyvatės išpuoliai mus įbaugintų ir išmuštų iš vėžių. „ Būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!”, - sako Jis (Jono 16, 33) . SD 102.3

Tegul tas, kuris kovoja su įsismarkavusiu apetitu, pažvelgia į dykumoje gundytą Gelbėtoją. Žvelkite į Jo kančią ant kryžiaus, kai Jis sušuko: „Trokštu”. Jis ištvėrė viską, ką galime iškęsti ir mes. Jo pergalė yra mūsų pergalė. SD 102.4

Jėzus pasitikėjo Savo dangiškojo Tėvo išmintimi ir jėga. Jis pasakė: „ Viešpats Dievas Man padeda, todėl Aš nesu pažemintas. ...žinau, kad nebūsiu sugėdintas... Štai Viešpats Dievas Man padeda... Kas iš jūsų bijo Viešpaties..., kas gyvena naktyje be šviesos, pasitikėdamas Viešpaties vardu ir neabejodamas savo Dievu?” (Izaijo 50, 7-10) SD 103.1

„ Ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi Man galios”, - pasakė Jėzus (Jono 14, 30) . Jame nebuvo nieko, kas būtų atitikę šėtono išvedžiojimus. Jis nesitaikstė su nuodėme. Nė mintimi Jis nepasidavė pagundai. Tokie turime būti ir mes. Kristaus žmogiškumas susijungė su dieviškumu; Jame gyvenanti Šventoji Dvasia parengė Jį kovai. Ir Jis atėjo, kad padarytų mus Savo dieviškosios prigimties dalininkais. Taigi, kol esame per tikėjimą susiję su Juo, nuodėmė neturi mums galios. Dievas nukreipia mūsų tikėjimo ranką tvirtai įsikabinti į Kristaus dieviškumą, kad galėtume tobulinti savo charakterį. SD 103.2

Kaip tai pasiekiama, mums parodė Kristus. Kaip Jis laimėjo kovą su velniu? Cituodamas Dievo Žodį. Tik per Žodį Jis galėjo atsispirti pagundai. „ Parašyta ”, - sakydavo Jis. O mums duoda „brangius bei didžius pažadus, kad per juos taptume dieviškosios prigimties dalininkais, pabėgę nuo sugedimo, kurį skleidžia pasaulyje geiduliai” (žr. 2 Petro 1, 4) . Mums priklauso visi Dievo Žodžio pažadai. Psalmių giedotojas pasakė: „ Branginu širdyje Tavo žodį, kad Tau nenusidėčiau”; „Branginau žodį iš Tavo lūpų ir išvengiau smurto kelių” (Psalmė 119,11; 17, 4). SD 103.3