Su meile iš Dangaus

82—„Moterie, ko verki?”

Šis skyrius pagrįstas Mato 28, 1. 5-8;
Morkaus 16, 1-8; Luko 24, 1-12;
Jono 20, 1-18

MOTERYS, STOVĖJUSIOS prie Kristaus kryžiaus, laukė ir budėjo, kol praeis sabatos valandos. Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, jos nuėjo prie kapo, nešinos brangiais kvepalais, kad išteptų Išgelbėtojo kūną. Jos nė nepagalvojo, kad Jis gali būti prisikėlęs iš numirusių. Jų vilties saulė buvo nusileidusi, ir širdis gaubė tamsa. Eidamos jos prisiminė Kristaus gailestingumo darbus ir Jo paguodos žodžius. Bet Jo pažado: „Aš jus vėl pamatysiu” (Jono 16, 22) neprisiminė. SD 731.1

Nežinodamos, kas tuo metu vyksta, jos artinosi prie sodo ir kalbėjosi: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?” Jos suprato, kad pačios nuritinti akmens nepajėgs, bet vis dėlto ėjo. Ir štai staiga dangų nutvieskė šlovės šviesa, kurią skleidė ne tekanti saulė. Sudrebėjo žemė. Moterys išvydo, kad didysis akmuo nuritintas. Kapas buvo tuščias. SD 731.2

Ne visos moterys ėjo prie kapo iš tos pačios pusės. Pirmoji jį pasiekė Marija Magdalena. Pamačiusi, kad akmuo nuritintas, ji nuskubėjo pranešti mokiniams. Tuo metu atėjo ir kitos moterys. Kapas spinduliavo šviesa, bet Jėzaus kūno jame nebuvo. Stoviniuodamos ūmai jos pastebėjo, kad yra ne vienos. Prie kapo sėdėjo jaunas vyras spindinčiais drabužiais. Tai buvo akmenį nuritinęs angelas. Jis įgavo žmogišką pavidalą, kad neišgąsdintų šių Jėzaus draugių. Vis dėlto jį vis dar gaubė dangiškos šlovės šviesa, ir moterys išsigando. Jos apsigręžė bėgti, bet angelo žodžiai jas sulaikė. „Jūs nebijokite! Aš žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo nukryžiuotas. Jo čia nebėra, Jis prisikėlė, kaip buvo sakęs. Įeikite, apžiūrėkite vietą, kur Jo gulėta. Ir skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jis prisikėlė iš numirusių’“. Jos dar kartą pažvelgė į kapą ir vėl išgirdo nuostabiąją naujieną. Kitas angelas žmogišku pavidalu pasakė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra Jo čia, Jis prisikėlė! Atsiminkite, ką Jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: ‘Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti! ’” SD 731.3

Jis prisikėlė, Jis prisikėlė! Moterys kartojo ir kartojo šiuos žodžius. Vadinasi, kvapniųjų aliejų nebereikia. Gelbėtojas gyvas, o ne miręs. Dabar jos prisiminė, kad kalbėdamas apie Savo mirtį, Jis minėjo, jog prisikels. Kokia tai diena pasauliui! Moterys skubiai atsitraukė nuo kapo, „apimtos išgąsčio ir didelio džiaugsmo, ir bėgopranešti mokiniams ”. SD 732.1

Marija Gerosios naujienos dar nebuvo girdėjusi. Ji nuėjo pas Petrą ir Joną su liūdna žinia: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur Jįpadėjo ”. Mokiniai nuskubėjo prie kapo ir rado, apie ką Marija buvo kalbėjusi. Jie pamatė įkapes ir drobulę, bet jų Viešpaties nebebuvo. Tačiau netgi šie daiktai liudijo, kad Jis prisikėlė. Įkapės nebuvo numestos bet kaip, o tvarkingai sulankstytos ir padėtos į vietą. Jonas „pamatė irįtikėjo”. Jis dar nesuprato tos Rašto vietos, kuri liudijo, kad Kristus turi prisikelti iš numirusių, bet dabar prisiminė Išgelbėtojo žodžius apie Jo prisikėlimą. SD 732.2

Pats Kristus taip rūpestingai sulankstė šias įkapes. Kai prie kapo nužengė galingas angelas, prie jo prisijungė dar vienas, ir jiedu budėjo prie Viešpaties kūno. Kai vienas angelas nuritino akmenį, kitas įėjo į kapą ir išvyniojo Jėzaus kūną iš drobulių. Bet kiekvieną ją sulankstė ir tvarkingai padėjo paties Gelbėtojo rankos. Akyse To, kuris vadovauja ir žvaigždėms, ir atomams, nieko nėra nesvarbaus. Tvarka ir tobulybė matyti visame Jo darbe. SD 732.3

Marija nusekė paskui Joną ir Petrą iki kapo; jiems grįžus į Jeruzalę, ji pasiliko. Pažvelgus į tuščią kapą, jos širdį suspaudė sielvartas. Bet štai ji pamatė du angelus: vieną tos vietos, kur Jėzus gulėjo, galvūgalyje, kitą - kojūgalyje. „Moterie, ko verki?” - paklausė jie. „Kadpaėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur Jįpadėjo ”, - atsakė ji. SD 733.1

Paskui ji apsigręžė - net nuo angelų, - manydama, kad reikia rasti kažką, kas galėtų pasakyti, kur nuneštas Jėzaus kūnas. Bet štai kitas balsas kreipėsi į ją: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?” Per ašaras Marija išvydo žmogaus pavidalą ir manydama, kad tai sodininkas, atsakė: „Viešpatie, jei Jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai. Aš Jį pasiimsiu ”. Jei šio turtuolio kapas buvo palaikytas pernelyg garbingas Jėzui palaidoti, ji pasirūpinsianti vieta Jam. Juk yra kapas, kurį paliko tuščią paties Kristaus balsas, kapas, kuriame gulėjo Lozorius. Nejaugi ji negalėtų savo Viešpaties palaidoti ten? Juk pasirūpinti Jo brangiu nukryžiuotu kūnu jai būtų didžiulė paguoda šią sielvarto valandą. SD 733.2

Bet dabar Jėzus pažįstamu balsu ją pašaukė: „Marija!” Supratusi, kad ją kalbina ne koks nors nepažįstamasis, ji atsisuko ir išvydo priešais save gyvą Kristų. Iš džiaugsmo ji užmiršo, kad Jis buvo nukryžiuotas. Puolusi prie Jo, tarsi norėdama apkabinti Jam kojas, ji sušuko: „Rabuni!” Bet Kristus iškėlė ranką ją sulaikydamas - „Neliesk Manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Verčiau eik pas Mano brolius ir pasakykjiems: ‘Aš žengiu pas Savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas Savo Dievą ir jūsų Dievą’“. Ir Marija nuėjo pranešti mokiniams džiugią žinią. SD 733.3

Jėzus nepriėmė Savo žmonių pagarbos, kol neįsitikino, kad Tėvas priėmė Jo auką. Jis įžengė į dangaus rūmus ir iš paties Dievo išgirdo patikinimą, kad Jo aukos už žmonijos nuodėmes visiškai pakanka ir kad per Jo kraują visi gali laimėti amžinąjį gyvenimą. Tėvas patvirtino su Kristumi sudarytą sandorą, kad Jis priims atgailaujantį ir paklusnų žmogų ir mylės jį kaip Savo Sūnų. Kristus liko užbaigti Savo darbą ir išpildyti pažadą mariuosius padaryti „retesnius už gryną auksą, žmones - retesnius už auksą iš Ofyro” (Izaijo 13, 12) . Gyvybės kunigaikščiui buvo suteikta visa valdžia danguje ir žemėje, bet Jis grįžo pas Savo sekėjus nuodėmės pasaulyje, kad galėtų suteikti jiems Savo valdžią ir šlovę. SD 733.4

Kol Išgelbėtojas stovėjo Dievo akivaizdoje ir priiminėjo dovanas Savo Bažnyčiai, mokiniai laužė galvas, kodėl Jo kapas tuščias, gedėjo ir verkė. Visam dangui džiaugsmingiausia diena mokiniams buvo nežinomybės ir sumaišties diena. Jų netikėjimas moterų liudijimu bylojo, koks menkas buvo jų tikėjimas. Žinia apie Kristaus prisikėlimą taip neatitiko jų lūkesčių, kad jie negalėjo ja patikėti. Tai pernelyg gerai, kad būtų tiesa, manė jie. Jie buvo girdėję tiek daug vadinamųjų mokslinių sadukiejų teorijų, kad prisikėlimas jiems atrodė miglotas dalykas. Jie nelabai nutuokė, ką reiškia prisikėlimas iš mirusiųjų, todėl nesugebėjo priimti šio svarbaus fakto. SD 734.1

„Eikite, pasakykite Jo mokiniams ir Petrui, - liepė angelai moterims: - Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai Jį pamatysite, kaip Jis yra jums sakęs ”. Šie angelai buvo su Kristumi kaip Jo sargybiniai per visą Jo žemiškąjį gyvenimą. Jie matė Jo teismą ir nukryžiavimą. Girdėjo, ką Jis kalbėjo mokiniams. Tai liudijo angelų žodžiai mokiniams, turėję juos įtikinti, jog tai tiesa. Tokius žodžius galėjo ištarti tik prisikėlusio Viešpaties pasiuntiniai. SD 734.2

„Pasakykite Jo mokiniams ir Petrui ”, - liepė angelai. Nuo pat Kristaus mirties Petrą graužė sąžinė. Jo gėdingas Viešpaties išsižadėjimas ir Gelbėtojo meilės bei kančios kupinas žvilgsnis jam visada buvo prieš akis. Iš visų mokinių jis kentėjo labiausiai. Todėl jis buvo užtikrintas, kad jo atgaila priimta ir nuodėmė jam atleista. Jis paminimas vardu. SD 734.3

„Pasakykite Jo mokiniams ir Petrui: Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai Jįpamatysite ”. Visi mokiniai buvo palikę Jėzų, ir kvietimas susitikti su Juo skirtas jiems visiems. Jis jų neatstūmė. Papasakojusi, kad matė Viešpatį, Marija Magdalena perdavė žinią, kad jie yra kviečiami susitikti su Viešpačiu Galilėjoje. Ši žinia jiems buvo nusiųsta ir trečią kartą. Po to, kai jau buvo įžengęs pas Tėvą, Jėzus pasirodė kitoms moterims ir pasakė: „Sveikos!” Jos prisiartino ir, puolusios žemėn, apkabino Jo kojas. Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite Mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie Mane pamatys ”. SD 734.4

Pirmasis Kristaus darbas žemėje prisikėlus buvo įtikinti mokinius, kad Jo meilė ir švelnus rūpinimasis jais nė kiek nesumažėjo. Jis pasirodė jiems ne vieną kartą, kad įrodytų, jog Jis - jų gyvasis Išgelbėtojas, jog sutraukė kapo grandines ir priešas mirtis Jo daugiau nebesulaikys; kad apreikštų, jog turi tą pačią mylinčią širdį, kaip ir tada, kai buvo su jais kaip jų mylimas Mokytojas. Savo meile Jis dar arčiau juos traukė prie Savęs. Eikite ir pasakykite Mano broliams, liepė Jis, kad jie sutiks Mane Galilėjoje. SD 735.1

Išgirdę šį aiškų nurodymą, mokiniai pradėjo prisiminti, ką Kristus jiems kalbėjęs apie Savo prisikėlimą. Bet netgi dabar jie nesidžiaugė. Jie neįstengė atsikratyti abejonių ir sumaišties. Net moterims pranešus, kad jos matė Viešpatį, mokiniai nepatikėjo. Manė, kad joms pasivaideno. SD 735.2

Rūpestis, regis, vijo rūpestį. Šeštą savaitės dieną jų Mokytojas mirė; pirmąją kitos savaitės dieną dingo Jo kūnas, ir jie buvo apkaltinti, kad jį pavogė, norėdami apgauti žmones. Jie beviltiškai stengėsi išsklaidyti apie juos sudarytą neteisingą įspūdį. Jie bijojo kunigų priešiškumo ir žmonių pykčio. Jie troško, kad Jėzus, padėdavęs kiekvienoje keblioje situacijoje, vėl būtų su jais. SD 735.3

Mokiniai dažnai kartojo: „Mes tikėjomės, kad Jis atpirksiąs Izraelį ”. Vieniši ir sužeistomis širdimis jie prisiminė Jo žodžius: „Jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas gi laukia sausuolio?” (Luko 24, 21; 23, 31) Jie rinkdavosi aukštutiniame kambaryje, užsidarydami ir užsisklęsdami duris, nes žinojo, kad bet kuriuo metu juos gali ištikti jų mylimo Mokytojo likimas. SD 735.4

Visą tą laiką jie galėjo džiaugtis žinia, kad Išgelbėtojas prisikėlė. Sode Marija stovėjo verkdama, nors Jėzus buvo čia pat. Ašaros ją taip apakino, kad ji Jo net nepamatė. Mokinių širdys taip pat buvo tokios kupinos sielvarto, kad jie nepatikėjo angelo žinia ir net paties Kristaus žodžiais. SD 735.5

Daugelis ir šiandien elgiasi taip pat, kaip mokiniai! Daugelis kaip aidas atkartoja beviltišką Marijos šūksnį: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur Jį padėjo ”! Daugybei žmonių gali būti skirti Viešpaties žodžiai: „Ko verki? Ko ieškai?” Jis yra šalia, bet jų akis aptemdė ašaros, tad jie Jo neatpažįsta. Jis kalba jiems, bet jie nesupranta. SD 736.1

O, kad nusvirusi galva pakiltų, kad akys atsivertų ir išvystų Jį, kad ausys išgirstų Jo balsą! „Skubiai duokite žinią Jo mokiniams: ‘Jisprisikėlė iš numirusių’“. Liepkite jiems nežiūrėti į naująjį Juozapo kapą, kuris buvo užritintas didžiuliu akmeniu ir paženklintas romėnų antspaudu. Kristaus ten nėra. Nežiūrėkite į tuščią kapą. Neliūdėkite kaip tie, kurie praradę viltį ir paramą verkia. Jėzus gyvas! Kadangi gyvas Jis, gyvensime ir mes. Iš dėkingų širdžių ir šventąja ugnimi apvalytų lūpų tekyla džiugi giesmė: Kristus prisikėlė! Jis gyvena, kad mus užtartų. Laikykitės šios vilties, ir ji bus saugus ir tvirtas sielos inkaras. Tikėkite ir pamatysite Dievo šlovę. SD 736.2