Su meile iš Dangaus

81—„Viešpats prisikėlė!”

Šis skyrius pagrįstas Mato 28, 2-4. 11-15

PIRMOSIOS SAVAITĖS dienos naktis iš lėto traukėsi. Išmušė tamsiausia valanda prieš pat aušrą. Kristus vis dar buvo Savo ankšto kapo belaisvis. Didysis akmuo gulėjo savo vietoje, romėnų antspaudas buvo nepažeistas, romėnų sargybiniai budėjo. Buvo ir nematomų stebėtojų. Aplink tą vietą susirinko pulkai blogio angelų. Jei būtų galėjęs, tamsos kunigaikštis su savo atsimetėlių pajėgomis būtų amžiams laikęs užantspauduotą Dievo Sūnaus kapą. Bet kapą supo ir dangiškos kareivijos. Jį saugojo savo galybe pranašesni angelai laukiantys, kol galės pasveikinti gyvybės Kunigaikštį. SD 724.1

„Staiga smarkiai sudrebėjo žemė. Viešpaties angelas nužengė iš dangaus ”. Šis Dievo puošnius rūbus vilkintis angelas paliko dangaus rūmus. Jam kelią apšvietė skaistūs Dievo šlovės spinduliai. „Jo išvaizda buvo it žaibo, o drabužiai balti kaip sniegas. Išsigandę jo, sargybiniai sudrebėjo ir pastiro lyg negyvi ”. SD 724.2

Nagi, aukštieji kunigai, Rašto aiškintojai ir tautos seniūnai, kurgi jūsų sargybos galybė? Drąsūs kareiviai, niekada nebijoję žmonių jėgos, dabar tapo kaip belaisviai, paimti be kardo ar iečių. Veidas, į kurį jie žvelgė, nebuvo mirtingo kario veidas; tai buvo galingiausio iš Viešpaties karių veidas. Šis pasiuntinys dabar užėmė padėtį, iš kurios nupuolė šėtonas. Tai jis ant Betliejaus kalvų paskelbė apie Kristaus gimimą. Jam artinantis sudrebėjo žemė, tamsos jėgos išsisklaidė, o jam nuritinus akmenį, atrodė, kad Dangus nužengė ant žemės. Sargybiniai matė jį ritinant didžiulį riedulį kaip mažą akmenėlį ir girdėjo jį šaukiant: Dievo Sūnau, išeik! Tave kviečia Tėvas. Jie išvydo iš kapo išeinantį Jėzų ir išgirdo Jį skelbiant: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas ”. Jam išėjus su didybe ir šlove, angelai žemai lenkėsi garbindami Atpirkėją ir sveikindami Jį šlovinimo giesmėmis. SD 724.3

Žemės drebėjimas paženklino valandą, kai Kristus atidavė Savo gyvybę, kitas žemės drebėjimas paliudijo momentą, kai Jis pergalingai ją susigrąžino. Tas, kuris nugalėjo mirtį ir kapą, išžengė iš jo nugalėtojo eisena, drebant žemei, tvyksčiojant žaibams ir dundant griaustiniui. Kai vėl sugrįš į žemę, Jis sudrebins „ne tik žemę, bet ir dangų”; „žemė kaip girta svyruos, kaip sargo pašiūrė sverdės”; „kaip knyga užsiskleis dangus”; „stichijos nuo karščio suirs, ir žemė su savo veikalais sudegs”. Bet „Viešpats - Savo tautos prieglauda, izraelitų tvirtovė” (Hebrajams 12, 26; Izaijo 24, 20; 34, 4; 2 Petro 3, 10; Joelio 4, 16). SD 725.1

Jėzui mirus, kareiviai matė, kaip vidury dienos žemę apgaubia tamsa; o prisikėlus jie išvydo naktį apšviečiančią angelų skaistybę ir girdėjo dangaus gyventojus su didžiuliu džiaugsmu bei triumfu giedant: Tu nugalėjai šėtoną ir tamsos jėgas; Tu Savo pergale sunaikinai mirtį! SD 725.2

Kristus išėjo iš kapo šlovingai, o romėnų sargybiniai žvelgė į Jį. Jų akys buvo įsmeigtos į veidą To, iš kurio dar taip neseniai tyčiojosi ir šaipėsi. Šioje šlovingoje Būtybėje jie atpažino belaisvį, matytą teismo salėje, Tą, kuriam jie pynė erškėčių vainiką. Tai buvo Tas pats, kuris žiauriai sužalotas, bet nesvyruodamas stovėjo priešais Pilotą ir Erodą. Tas, kuris buvo prikaltas prie kryžiaus ir kuriam savimi patenkinti kunigai bei vyresnieji užvertę galvas šaukė: „Kitus gelbėdavo, o pats negali išsigelbėti” (Mato 27, 42). Tai Jis buvo paguldytas naujame Juozapo kape. Dangaus įsakymas išvadavo belaisvį. Net kalnų kalnai suversti ant Jo kapo negalėjo sutrukdyti Jam išeiti. SD 725.3

Išvydę angelus ir šlovingąjį Gelbėtoją, romėnų sargybiniai apalpo ir krito kaip negyvi. Kai dangiška kareivija pasislėpė nuo jų akių, jie atsistojo ir kiek įkirsdami drebančiomis kojomis puolė prie sodo vartų. Klupinėdami it girti jie skuodė į miestą, pakeliui sutiktiesiems skelbdami nuostabią žinią. Jie bėgo pas Pilotą, bet jų pasakojimas pasiekė žydų valdininkus, ir vyriausieji kunigai bei seniūnai liepė sargybinius pirmiausia atvesti pas juos. Tie kareiviai atrodė keistai. Drebėdami iš baimės, išbalusiais veidais jie paliudijo apie Kristaus prisikėlimą. Kareiviai papasakojo viską, ką buvo matę; jiems nebuvo laiko sugalvoti ir pasakyti netiesą. Su skausmu jie ištarė: Tai buvo Dievo Sūnus, kurį nukryžiavome; mes girdėjome angelus skelbiant Jį dangaus Valdovu, šlovės Karaliumi. SD 725.4

Kunigų veidai sustingo kaip numirėlių. Kajafas mėgino kažką pasakyti, jo lūpos suvirpėjo, bet neištarė nė garso. Kareiviai jau rengėsi išeiti iš pasitarimų salės, bet juos sustabdė balsas. Pagaliau Kajafas atgavo amą. Palaukite, pasakė jis. Niekam nepasakokit, ką matėte. SD 726.1

Sargybiniams buvo įsakyta meluoti. „Sakykite, kadjums bemiegant Jo mokiniai atėję naktį Jį išvogė ”. Čia kunigai išsidavė. Kaip galėjo kareiviai sakyti, kad kūną pavogė mokiniai, jeigu jie miegojo? Jei miegojo, tai iš kur jie galėjo žinoti? Ir jeigu Kristaus kūną pavogė mokiniai, argi ne kunigai turėjo pirmieji juos pasmerkti? Arba jeigu sargybiniai prie kapo užmigo, ar ne kunigai turėjo juos apskųsti Pilotui? SD 726.2

Kareiviai bijojo ir pagalvoti, kas jų laukia, jeigu jie bus apkaltinti užmigę savo poste. Už tokį nusižengimą buvo baudžiama mirtimi. Nejaugi jie turi meluoti, apgaudinėti žmones ir dar rizikuoti savo gyvybe? Juk jie vargo nemiegodami ir budėdami visą naktį! Kaip jie stos prieš teismą - kad ir dėl pinigų, - melagingai liudydami prieš save pačius? SD 726.3

Kad niekas nesužinotų tiesos, kunigai pažadėjo užtikrinti kareiviams saugumą - esą Pilotas, kaip ir jie, nenorės, kad ši žinia pasklistų. Romėnų sargybiniai už pinigus pardavė žydams savo sąžinę. Jie atėjo pas kunigus nešini stulbinančia tiesos žinia; jie išėjo nešini pinigais ir kunigų sugalvotu melu. SD 727.1

Tuo metu kalbos apie Kristaus prisikėlimą pasiekė Pilotą. Nors Pilotas ir pasmerkė Kristų mirčiai, jis per daug nesusijaudino. Tiesa, pasmerkė Išgelbėtoją ne savo valia, gailėdamasis Jo, bet lig šiol sąžinės priekaištų nejautė. Iš siaubo jis užsidarė savo namuose, nusprendęs nieko nepriiminėti. Bet kunigai vis dėlto įsibrovė, papasakojo savo pramanytą istoriją ir paragino jį nebausti sargybinius už netinkamai atliktą pareigą. Prieš visa tai padarydamas Pilotas pats juos apklausė. Šie, bijodami dėl savo saugumo, nedrįso ką nors nuslėpti, ir Pilotas neapkaltino jų dėl to, kas įvyko. Į šį reikalą jis daugiau nesigilino, bet nuo tada nebeturėjo ramybės. SD 727.2

Kol Jėzus gulėjo kape, šėtonas triumfavo. Jis drįso tikėtis, kad Išgelbėtojas nesugrįš į gyvenimą. Jis pareiškė pretenzijas į Viešpaties kūną ir pastatė prie kapo sargybą, siekdamas išlaikyti Kristų nelaisvėje. Jis nesitvėrė pykčiu, kai jo angelai, artinantis dangiškajam pasiuntiniui, paspruko. O kai išvydo Kristų pergalingai išžengiantį iš kapo, suprato, kad jo karalystei ateis galas ir jis pats turės mirti. SD 727.3

Kunigai, pasmerkę Kristų mirčiai, tapo šėtono įrankiais. Dabar jie buvo visiškai jo valdžioje. Jie pateko į spąstus, iš kurių nematė išeities. Teliko toliau kovoti su Kristumi. Išgirdę žinią apie Jo prisikėlimą, jie pabūgo žmonių pykčio. Suprato, kad iškilo pavojus jų pačių gyvybei. Vienintelė viltis buvo neigiant Kristaus prisikėlimą įrodyti, kad Jis - apsišaukėlis. Jie papirko sargybinius ir užsitikrino Piloto tylėjimą. Jie kaip įmanydami arti ir toli skleidė savo melagingą pasakojimą. Bet buvo liudi-ninkų, kurių jie negalėjo nutildyti. Daugelis jau buvo girdėję kareivių liudijimą apie Kristaus prisikėlimą. Kai kurie mirusieji taip pat išėjo iš kapų su Kristumi ir pasirodė daugeliui ir paskelbė, kad Jis prisikėlė. Kunigus pasiekė šiuos prisikėlusius mačiusių ir juos girdėjusių žmonių pasakojimai. Kunigai ir tautos seniūnai nuolat drebėjo, kad eidami gatve ar savo namuose nesusitiktų akis į akį su Kristumi. Jie nesijautė saugūs. Skląsčiai ir spynos negalėjo apsaugoti nuo Dievo Sūnaus. Dieną naktį jiems prieš akis buvo ta siaubinga scena teismo salėje, kai jie sušuko: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!” (Mato 27, 25) Tas reginys niekada neišblėso iš jų atminties. Ir jie daugiau niekada ramiai nebemiegojo ant savo pagalvių. SD 727.4

Kai prie Kristaus kapo pasigirdo galingo angelo balsas: „Tėvas šaukia Tave!”, Išgelbėtojas išėjo iš kapo Jame esančia gyvybe. Dabar buvo įrodyta, kokie teisingi Jo žodžiai: „Aš guldau Savo gyvybę, kad ir vėl ją pasiimčiau... Aš turiu galią ją atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti ”. Dabar išsipildė Jo pranašystė kunigams ir tautos seniūnams: „Sugriaukite šitą šventyklą, o Aš per tris dienas ją atstatysiu!” (Jono 10, 17-18; 2, 19) SD 728.1

Prie Juozapo kapo Kristus pergalingai paskelbė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas”. Šiuos žodžius galėjo ištarti tik Dievybė. Visi kūriniai gyvena iš Dievo valios ir galios. Jie - priklausomi Dievo gyvybės gavėjai. Nuo aukščiausio serafo iki kukliausios gyvosios gamtos būtybės - visi maitinami iš gyvybės Šaltinio. Tik Tas, kuris yra viena su Dievu, galėjo pasakyti: „Aš turiu galią ją [gyvybę] atiduoti ir turiu galią vėl ją atsiimti ”. Savo dieviškumu Kristus galėjo sutraukyti mirties grandines. SD 728.2

Kristus prisikėlė iš mirusiųjų kaip pirmasis vaisius iš tų, kurie užmigo. Jis buvo siūbuojamosios atnašos pėdo Tikrovė, ir Jo prisikėlimas įvyko tą dieną, kai Viešpačiui turėjo būti atnašaujamas pėdas. Ši simboliška apeiga buvo atliekama daugiau kaip tūkstantį metų. Iš derliui pribrendusių laukų būdavo nupjaunamos pirmosios javų varpos, ir atkeliavę į Jeruzalę švęsti Velykų žmonės šį pirmųjų vaisių pėdą atnašaudavo Viešpačiui kaip padėkos auką. Kol tai neįvykdavo, nevalia buvo imti pjautuvą ir rinkti javus į pėdus. Dievui pašvęstasis pėdas simbolizavo visą derlių. Taip ir Kristus, kaip pirmasis vaisius, simbolizavo didžiulį dvasinį derlių, kuris bus surinktas į Dievo karalystę. Jo prisikėlimas - tai simbolis ir garantija, kad kelsis visi teisūs mirusieji. „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su Juo” (1 Tesalonikiečiams 4, 14) . SD 728.3

Keldamasis Kristus prikėlė iš kapų daugybę belaisvių. Jam mirus žemės drebėjimas atvėrė jų kapus, o kai Jis kėlėsi, kartu su Juo prisikėlė ir jie. Tai buvo Dievo bendradarbiai, kurie savo gyvybės kaina liudijo tiesą. Dabar jie turėjo paliudyti Tą, kuris prikėlė juos iš numirusių. SD 729.1

Per visą Savo tarnystę Jėzus prikėlinėjo mirusius į gyvenimą. Jis prikėlė Naino našlės sūnų, valdytojo dukterį ir Lozorių. Tačiau šie žmonės nebuvo aprengti nemirtingumu. Ir prikelti, jie vis dėlto turėjo mirti. Bet tie, kurie išžengė iš kapo Kristaus prisikėlimo metu, buvo prikelti amžinajam gyvenimui. Jie pakilo su Juo į dangų, kaip Jo pergalės prieš mirtį ir kapą trofėjai. Jie, pasakė Kristus, nebėra šėtono belaisviai; Aš juos atpirkau. Aš prikėliau juos iš kapų kaip pirmuosius Savo galios vaisius, kad būtų su Manimi, kur Aš eisiu, ir daugiau nebematytų mirties ir nepatirtų liūdesio. SD 729.2

Šie žmonės ėjo į miestą ir daugeliui pasirodę skelbė, kad Kristus prisikėlė, o jie prisikėlė kartu su Juo. Taip šventoji prisikėlimo tiesa tapo nemirtinga. Šie prisikėlę šventieji liudijo, kokie teisingi žodžiai: „Tavo mirusieji gyvens, jų kūnai prisikels”. Jų prisikėlimas iliustravo pranašystės išsipildymą: „Tavo rasa - rasa, švytinti šviesa, todėl ir šešėlių šalis atiduos mirusiuosius. Pabuskite ir šaukite iš džiaugsmo, visi, kurie gulite dulkėse!” (Izaijo 26, 19) SD 729.3

Tikinčiajam Kristus yra prisikėlimas ir gyvenimas. Per mūsų Gelbėtoją sugrąžinamas gyvenimas, kuris buvo prarastas dėl nuodėmės; mat Jis Savo gyvybe gali atgaivinti ką panorėjęs. Jam suteikta teisė dovanoti nemirtingumą. Gyvybę, kurią Jis paaukojo būdamas žmogumi, Jis atsiėmė ir dabar teikia žmonijai. Jis pasakė: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų”; „O kas gers vandenį, kurį Aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą”; „Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jono 10, 10; 4, 14; 6, 54) . SD 729.4

Tikinčiajam mirtis yra mažareikšmis dalykas. Kristus kalba apie ją kaip apie trumpą mirksnį. „Kas laikysis Mano žodžio, neragaus mirties per amžius ”. Krikščioniui mirtis yra tik miegas, ramybės ir tamsos valandėlė. Su Kristumi Dieve slypi gyvybė, ir „kai apsireikš Kristus - jūsų gyvastis, su Juo ir jūs pasirodysite šlovingi” (Jono 8, 51-52; Kolosiečiams 3, 4) . SD 730.1

Nuo kryžiaus pasigirdusį šūksnį „Atlikta!” girdėjo mirusieji. Jis pervėrė kapų sienas ir prikėlė miegančius. Taip bus ir tada, kai Kristaus balsas pasigirs iš dangaus. Tas balsas perskros kapus, atvers juos, ir kelsis mirusieji Kristuje. Keliantis Išgelbėtojui, atsivėrė tik keli kapai, tačiau Jo antrojo atėjimo metu Jo balsą išgirs visi brangūs mirusieji ir sugrįš į šlovingą, nemirtingą gyvenimą. Ta pati jėga, kuri prikėlė Kristų iš mirusiųjų, prikels ir Jo Bažnyčią bei išaukštins ją kartu su Juo virš visų kunigaikštysčių, valdžių, virš kiekvieno vardo ne tik šiame, bet ir būsimajame pasaulyje. SD 730.2