Su meile iš Dangaus

71—Tarnų Tarnas

Šis skyrius pagrįstas Luko 22, 7-18, 24; Jono 13, 1-17

VIENO JERUZALĖS namo aukštutiniame kambaryje Kristus su mokiniais sėdėjo prie stalo. Jie buvo susirinkę švęsti Velykų. Išgelbėtojas norėjo šią šventę praleisti tik su Dvylika. Jis žinojo, kad išmušė Jo valanda; Jis pats buvo tikrasis Velykų Avinėlis, ir tą dieną, kai bus švenčiamos Velykos, Jis turėjo būti nukryžiuotas. Jis jau greitai turėjo išgerti rūstybės taurę ir veikiai priimti paskutinįjį kančios krikštą. Tačiau dar buvo likusios kelios ramybės valandos, kurias Jis panoro praleisti su mylimais mokiniais jų labui. SD 597.1

Visas Kristaus gyvenimas buvo nesavanaudiška auka. Kiekviename Savo poelgyje Jis vadovavosi principu „ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti” (Mato 20, 28) . Tačiau mokiniai dar nebuvo įsisavinę šią pamoką. Paskutiniąją Velykų vakarienę Jėzus pakartojo Savo mokymą, pateikdamas pavyzdį, kuris visiems laikams įsirėžė į jų protus bei širdis. SD 597.2

Jėzaus pokalbius su mokiniais visada lydėdavo ramus džiaugsmas, kurį jie visi labai vertino. Ypač didelio susidomėjimo sulaukdavo Velykų vakarienės. Tačiau šįsyk Jėzus atrodė susirūpinęs. Jo širdis buvo apsunkusi, o veide šmėkščiojo liūdesio šešėlis. Jam susitikus su mokiniais aukštutiniame kambaryje, jie suprato, kad kažkas Jį sunkiai slegia, ir nors nežinojo to priežasties, užjautė Jį sielvartaujantį. SD 597.3

Jiems susirinkus prie stalo Jėzus jaudinančio liūdesio kupinu balsu tarė: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas. Sakau jums, nuo šiol Aš daugiau jos nebevalgysiu, kolei ji išsipildys Dievo karalystėje ”. SD 598.1

Kristus žinojo, kad atėjo metas Jam išeiti iš pasaulio ir keliauti pas Savo Tėvą. Bet pamilęs Savuosius, kurie buvo pasaulyje, Jis mylėjo juos iki galo. Dabar Jis jau stovėjo kryžiaus šešėlyje, ir kančia draskė Jo širdį. Jis žinojo, kad bus išduotas ir liks vienas. Žinojo, kad bus pažemintas kaip didžiausi nusikaltėliai ir pasmerktas mirčiai. Žinojo, kokie nedėkingi ir žiaurūs tie, kuriuos Jis atėjo išgelbėti. Žinojo, kokią didžiulę auką turės paaukoti, ir tai, jog daugeliui ji bus tuščia. Žinant viską, kas Jo laukia, mintys apie būsimą pažeminimą ir kančias Jį, aišku, skaudino. Tačiau Jis žvelgė į Dvylika, kurie buvo su Juo kaip saviškiai ir kurie, pasibaigus Jo gėdai, sielvartui bei kančioms, turėjo likti kovoti pasaulyje. Jo mintys apie tai, ką teks iškęsti Jam pačiam, visada buvo susijusios su Jo mokiniais. Jis negalvojo apie save. Užvis labiau Jis rūpinosi jais. SD 598.2

Šį paskutinį vakarą su mokiniais Jėzus turėjo daug ką jiems pasakyti. Jeigu jie būtų buvę pasirengę priimti tai, ką Jis norėjo perteikti, būtų buvę apsaugoti nuo širdį draskančio sielvarto, nusivylimo ir netikėjimo. Tačiau Jėzus matė, kad jie neįstengs suprasti to, ką Jis norėjo pasakyti. Jam žvelgiant į jų veidus, perspėjimo ir paguodos žodžiai apmirė Jo lūpose. Kelios akimirkos praslinko tyloje. Jėzus, atrodė, lūkuriavo. Mokiniai pasijuto nejaukiai. Užuojautos ir švelnumo, kuriuos buvo sužadinusi Kristaus širdgėla, regis nebeliko. Jo liūdni žodžiai apie Jo laukiančias kančias beveik nepadarė įspūdžio. Žvilgsniai, kuriais mokiniai varstė vienas kitą, liudijo apie pavydą ir tarpusavio varžymąsi. SD 598.3

„Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu ”. Šis ginčas, įsiplieskęs Kristaus akivaizdoje, Jį skaudino ir žeidė. Mokiniai laikėsi savo pamėgtos idėjos, kad Kristus užims valdžią ir įsitvirtins Dovydo soste. Ir širdyje kiekvienas vis dar tikėjosi gauti aukščiausią postą karalystėje. Jie vertino save bei vieni kitus ir, užuot laikę savo brolius vertesniais, į pirmą vietą kėlė save. Jokūbo ir Jono prašymas leisti sėdėti Kristaus sosto dešinėje ir kairėje sukėlė kitų pasipiktinimą. Tai, kad šie du broliai drįso pretenduoti į aukščiausią postą, taip supykdė likusius dešimt mokinių, jog kilo susiskaldymo pavojus. Kitiems atrodė, kad apie juos sprendžiama neteisingai, kad nepakankamai įvertinama jų ištikimybė ir sugebėjimai. Griežčiausiai apie Jokūbą ir Joną atsiliepė Judas. SD 598.4

Kai mokiniai įžengė į aukštutinį kambarį, jų širdys buvo kupinos pasipiktinimo. Judas prasibrovė prie Kristaus, kairėje; Jonas atsisėdo dešinėje. Jeigu ir buvo aukščiausia vieta, Judas buvo pasiryžęs ją užimti, ir jo užimtoji vieta buvo laikoma antra pagal svarbumą po Kristaus. O Judas buvo išdavikas. SD 599.1

Kilo dar viena nesutarimų priežastis. Puotos metu pagal paprotį tarnas nuplaudavo svečiams kojas. Taigi šiam patarnavimui buvo pasiruošta ir šį kartą. Buvo atneštas ąsotis, dubuo ir rankšluostis, tačiau tarno nebuvo, taigi kojas turėjo plauti kažkuris iš mokinių. Bet kiekvienas iš jų, pasiduodamas įžeistam orumui, nusprendė nesiimti tarno vaidmens. Visi dėjosi nerūpestingi, nesuprantantys, jog yra darbas, kurį reikia atlikti. Savo tyla jie atsisakė nusižeminti. SD 599.2

Kaip Kristui reikėjo nuvesti šias vargšes sielas ten, kur šėtonas nesidžiaugtų savo siekiama pergale prieš jas? Kaip Jis turėjo parodyti, kad vien mokinystės išpažinimas dar nepadaro jų mokiniais ir neužtikrina jiems vietos Jo karalystėje? Kaip Jis turėjo atskleisti, jog tikroji didybė - tai tarnavimas su meile, nuoširdžiai nusižeminus? Kaip Jis turėjo puoselėti meilę jų širdyse ir įgalinti juos suprasti tai, ką Jis norėjo jiems pasakyti? SD 599.3

Mokiniai nė neketino patarnauti vienas kitam. Jėzus kurį laiką laukė stebėdamas, ką jie darys. Paskui Jis, dieviškasis Mokytojas, pakilo nuo stalo. Nusivilkęs viršutinius drabužius, kurie būtų varžę judesius, Jis paima rankšluostį ir susijuosia juo. Nustebę mokiniai žiūri ir tylėdami laukia, kas bus. „Paskui įsipila vandens į praustuvą ir ima mazgoti mokiniams kojas bei šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo persijuosęs ”. Šis veiksmas atvėrė mokiniams akis. Su kartėliu sumišusi gėda ir pažeminimas užliejo jų širdis. Jie suprato neišsakytą priekaištą ir išvydo save kitoje šviesoje. SD 599.4

Taip Kristus išreiškė Savo meilę mokiniams. Jų savanaudiška dvasia Jį liūdino, bet Jis nesipyko su jais dėl jiems iškilusios problemos. Jis verčiau davė jiems pavyzdį, kurio jie niekada neužmiršo. Jo meilė jiems nebuvo taip lengvai sužlugdoma ar užgesinama. Jis žinojo, kad Tėvas viską atidavė į Jo rankas, kad Jis atėjo nuo Dievo ir keliauja pas Dievą. Jis visiškai suvokė Savo dieviškumą; tačiau Jis atidėjo į šalį karaliaus karūną bei drabužius ir prisiėmė tarno vaidmenį. Vienas iš paskutiniųjų Jo gyvenimo veiksmų žemėje buvo susijuosti kaip tarnui ir atlikti tarno darbą. SD 600.1

Prieš žydų Velykas Judas buvo antrą kartą susitikęs su kunigais bei Rašto aiškintojais ir susitarė atiduoti Jėzų į jų rankas. Tačiau po to jis vėl įsimaišė tarp mokinių kaip niekuo dėtas ir domėjosi pasirengimu šventei. Mokiniai nieko nežinojo apie Judo kėslus. Tik Jėzus perprato jo paslaptį. Tačiau jos neatskleidė. Jėzus troško išsaugoti ir šią sielą. Jis jautėsi už ją taip pat atsakingas, kaip už Jeruzalę, kai raudojo dėl pasmerktojo miesto. Jo širdis šaukė: Kaip galiu tavęs atsižadėti? Ir Judas jautė nuginkluojančią tos meilės jėgą. Kai Gelbėtojo rankos plovė tas nešvarias pėdas ir šluostė rankšluosčiu, Judo širdis kone šoko iš krūtinės - taip jis panūdo išpažinti savo nuodėmę. Bet vis dėlto nenusižemino. Jis užkietino savo širdį ir neatgailavo; senieji impulsai, akimirksniui nustumti į šalį, jį vėl užvaldė. Dabar Judą žeidė Kristaus poelgis - tai, kad Jis plovė mokiniams kojas. Jeigu Jėzus taip nusižemino, galvojo Judas, Jis negali būti Izraelio karalius. Visos pasaulietinės garbės viltys žemiškoje karalystėje žlugo. Judas įsitikino, kad iš sekimo Kristumi - jokios naudos. Pamatęs Jėzų, kaip jis manė, šitaip nusižeminusį, Judas įsitikino, kad jo tikslas teisingas, - atsižadėti Jo ir pripažinti, jog buvo apgautas. Jį užvaldė demonas, ir jis nusprendė užbaigti jau pradėtą darbą - išduoti savo Viešpatį. SD 600.2

Judas, rinkdamasis vietą prie stalo, pasistengė atsisėsti pirmas. Taigi Kristus, kaip tarnas, jam pirmam ir patarnavo. Jonas, kuriam Judas jautė didelį priešiškumą, liko paskutinis. Tačiau Jonas to nepalaikė priekaištu ar nepagarba. Stebėdami Kristaus elgesį mokiniai labai susijaudino. Kai atėjo Petro eilė, jis apstulbęs sušuko: „Viešpatie, nejau Tu mazgosi man kojas!” Kristaus nusižeminimas sukrėtė jo širdį. Jis nesitvėrė gėda pagalvojęs, jog šio patarnavimo nesiėmė atlikti nė vienas iš mokinių. Kristus atsakė: „Tu dabar nesupranti, ką Aš darau, bet vėliau suprasi ”. Petras negalėjo žiūrėti, kaip jo Viešpats, kurį jis tikėjo esant Dievo Sūnumi, atlieka tarno vaidmenį. Prieš tokį pažeminimą sukilo visa jo siela. Jis nesuprato, jog kaip tik tam Kristus ir atėjo į pasaulį. Įsiaudrinęs jis sušuko: „Tu nemazgosi man kojų per amžius!” SD 601.1

Kristus ramiai atsakė Petrui: „Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su Manimi”. Patarnavimas, kurio Petras atsisakė, buvo tam tikras apvalymas aukštesniąja prasme. Kristus atėjo, kad apvalytų širdis nuo nuodėmių nešvaros. Neleisdamas Kristui nuplauti jam kojų, Petras atstūmė ir aukštesnįjį apvalymą, kurį numatė šis žemesnysis. Iš tikrųjų jis atstūmė patį Viešpatį. Mokytojas nėra pažeminamas, kai mes leidžiame Jam mus nuskaistinti. Tikrasis nuolankumas - tai dėkinga širdimi priimti bet kokį gerą darbą, kuris daromas dėl mūsų, ir uoliai tarnauti Kristui. SD 601.2

Išgirdęs žodžius „jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su Manimi ”, Petras užmiršo savo išdidumą ir savivalę. Mintis apie atsiskyrimą nuo Kristaus jam buvo nepakenčiama; jam tai būtų reiškę mirtį. „Viešpatie, ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!” - sušuko jis. Jėzus atsakė: „Kas išsimaudęs, tam nėra reikalo praustis, nebent kojas nusimazgoti, nes jis visas švarus ”. SD 602.1

Šie žodžiai reiškia daugiau nei kūno švarą. Kristus vis dar kalba apie aukštesnįjį apvalymą, kurį iliustruoja žemesnysis. Ką tik išsimaudęs žmogus yra švarus, bet sandalais apautos kojos apdulka, ir jas reikia vėl nuplauti. Taigi Petras ir jo broliai buvo nuplauti didžiulėje versmėje, atviroje nuodėmėms ir nešvarai nuvalyti. Kristus pripažino juos kaip savuosius. Tačiau pagundos juos vedė į blogį, todėl jiems vis tiek buvo reikalinga Jo apvalanti malonė. Apsijuosęs rankšluosčiu ir plaudamas jų dulkėtas pėdas, Jėzus norėjo nuplauti nuo jų širdžių ir pavydą, nesantaiką bei išdidumą. Tai buvo kur kas svarbiau nei dulkėtų kojų plovimas. Tokios dvasios, kokios jie tada buvo, nė vienas negalėjo bendrauti su Kristumi. Kol nebuvo nusižeminimo ir meilės, jie nebuvo pasirengę dalyvauti Velykų vakarienėje ar atpirkimo atminimo pamaldose, kurias Kristus rengėsi įsteigti. Jų širdys turėjo būti apvalytos. Išdidumas ir savo naudos ieškojimas sukelia nesutarimus bei neapykantą, bet Jėzus visa tai nuplovė mazgodamas jiems kojas. Visi pajuto pasikeitimą. Žvelgdamas į juos Jėzus pasakė: „Jūs esate švarūs ”. Dabar širdys buvo vieningos, ir jie mylėjo vienas kitą. Jie tapo nuolankūs ir galintys mokytis. Išskyrus Judą, kiekvienas buvo pasirengęs užleisti aukščiausią vietą kitam. Dabar nuolankiomis ir dėkingomis širdimis jie galėjo klausytis Kristaus žodžių. SD 602.2

Mes, kaip Petras ir jo broliai, taip pat esame nuplauti Kristaus krauju, tačiau dažnai susilietusios su blogiu tyros širdys susitepa. Mes turime ateiti pas Kristų prašydami Jo apvalančios malonės. Petras gūžėsi nuo minties, kad jo nešvarias kojas palies Viešpaties ir Mokytojo rankos; tačiau kaip dažnai mūsų nuodėmingos, suteptos širdys susiliečia su Kristaus širdimi! Kaip skaudina Jį mūsų piktumas, tuštybė ir išdidumas! Vis dėlto visas savo silpnybes ir nešvarą turime atnešti Jam. Jis vienintelis gali mus švariai nuprausti. Kol nebūsime Jo paties apvalyti, negalėsime su Juo bendrauti. SD 602.3

Jėzus pasakė mokiniams: „Jūs esate švarūs, deja, ne visi ”. Jis nuplovė Judo kojas, bet jo širdis Viešpačiui neatsidavė. Ji liko neapvalyta. Judas nepasišventė Kristui. SD 603.1

Nuplovęs mokiniams kojas, užsivilkęs drabužius ir vėl atsisėdęs Kristus pasakė: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate Mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes Aš toks ir esu. Jei tad Aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją ”. SD 603.2

Kristus norėjo, kad mokiniai suprastų: nors Jis nuplovė jiems kojas, tai nėmaž nesumenkino Jo orumo. „Jūs vadinate Mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes Aš toks ir esu”. Ir būdamas toks be galo pranašesnis, Jis suteikė malonę ir įprasmino šį patarnavimą. Niekas nebuvo taip išaukštintas kaip Kristus, bet Jis nusižemino ir atliko kukliausią pareigą. Kad Jo žmonių nepaklaidintų savanaudiškumas, iš prigimties glūdintis širdy ir vis stiprėjantis tarnaujant sau, nuolankumo pavyzdį parodė pats Kristus. Jis nepaliko šio svarbaus klausimo spręsti žmogui. Jam tai buvo taip svarbu, kad Jis pats, lygus su Dievu, pasitarnavo Savo mokiniams. Kol jie ginčijosi dėl aukščiausio posto, Tas, prieš kurį priklaups kiekvienas kelis, kuriam laiko garbe patarnauti šlovės angelai, nusilenkė nuplauti kojų tiems, kurie vadino Jį Viešpačiu. Jis nuplovė kojas ir Savo išdavikui. SD 603.3

Savo gyvenimu ir pamokomis Kristus davė tobulą nesavanaudiško tarnavimo, kylančio iš Dievo, pavyzdį. Dievas negyvena Sau. Ir kurdamas pasaulį bei viską išlaikydamas, Jis nuolatos tarnauja kitiems. „Jis juk leidžia Savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų” (Mato 5, 45) . Šį tarnavimo idealą Dievas patikėjo Savo Sūnui. Jėzui buvo leista stovėti žmonijos priešakyje ir Savo pavyzdžiu mokyti, ką reiškia tarnauti. Jo visas gyvenimas buvo pavaldus tarnavimo įstatymui. Jis visiems patarnaudavo, visiems tarnavo. Tai Jis įgyvendino Dievo Įstatymą ir Savo pavyzdžiu parodė, kaip jam paklusti turime mes. SD 603.4

Jėzus ne kartą mėgino įtvirtinti šį principą tarp Savo mokinių. Kai Jokūbas su Jonu pareiškė norą pirmauti, Jis pasakė: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas” (Mato 20, 26) . Mano karalystėje pirmavimo ir pranašumo principams nėra vietos. Vienintelė didybė yra nuolankumo didybė. Vienintelis dalykas, kuriuo galima išsiskirti, - tai pasišventimas tarnaujant kitiems. SD 604.1

Nuplovęs mokiniams kojas Jėzus pasakė: „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau ”. Šiais žodžiais Jis ne tik pasidžiaugė svetingumo papročiais. Turėta galvoje daugiau negu kelionės dulkių nuplovimas svečiams nuo kojų. Čia Kristus įsteigė religinį patarnavimą. Mūsų Viešpaties poelgiu ši žeminanti ceremonija tapo šventa apeiga. Ją turėjo atlikinėti mokiniai, kad niekada neužmirštų Jo nuolankumo ir tarnavimo pavyzdžio. SD 604.2

Ši apeiga - tai Kristaus paskirtasis pasirengimas šventam tarnavimui. Kol puoselėjamas išdidumas, nesutarimai ir noras būti pranašesniam, širdis negali bendrauti su Kristumi. Mes nesame pasirengę priimti Jo kūno ir kraujo. Todėl pirmiau turi būti atliekama Jėzaus įsteigtoji Jo nusižeminimui paminėti skirta apeiga. SD 604.3

Atlikdami šią apeigą Dievo vaikai turi prisiminti gyvybės ir šlovės Viešpaties žodžius: „Ar suprantate, ką jums padariau? Jūs vadinate Mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes Aš toks ir esu. Jei tad Aš - Viešpats ir Mokytojas - numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. Jeigu tai suprantate, būsite palaiminti taip elgdamiesi ”. Žmogus linkęs save vertinti labiau negu savo brolį, dirbti dėl savęs, siekti aukštesnių postų; dažnai tai lemia piktus sumanymus ir sukelia sieloje kartėlį. Apeiga, einanti prieš Viešpaties vakarienę, turi išsklaidyti šiuos nesusipratimus, išvesti žmogų iš jo savanaudiškumo ir pasipūtimo, padėti širdyje nusižeminti ir patarnauti savo broliui. SD 604.4

Šventasis Sargas iš dangaus dalyvauja šioje apeigoje, tirdamas sielą, apkaltindamas dėl nuodėmių ir laimindamas užtikrinimu, kad tos nuodėmės atleistos. Kristus Savo malonės pilnatvėje pakeičia savanaudiškumo linkme tekėjusių minčių kryptį. Šventoji Dvasia paspartina supratingumą tų, kurie seka Viešpaties pavyzdžiu. Kai prisimename Išgelbėtojo nusižeminimą dėl mūsų, viena mintis siejasi su kita, iškyla virtinė prisiminimų, prisiminimų apie didį Dievo gerumą bei žemiškų draugų maloningumą ir švelnumą. Atminty atgyja užmiršti palaiminimai, malonės, kuriomis piktnaudžiavome, ir geri darbai, kuriuos paniekinome. Pasirodo kartėlio šaknys, apraizgiusios brangų meilės augalą. Būdo ydos, savo pareigų neatlikimas, nedėkingumas Dievui, šaltumas brolių atžvilgiu - viskas prisimenama. Nuodėmę išvystame toje šviesoje, kurioje ją mato Dievas. Mūsų mintys nebepataikauja mums, o drausmina ir skatina nusižeminti. Protui atsiranda jėgų pralaužti visas susvetimėjimą sukūrusias užtvaras. Piktoms mintims ir žodžiams nebelieka vietos. Išpažįstamos ir atleidžiamos nuodėmės. Į sielą plūsteli pavergianti Kristaus malonė, ir Kristaus meilė suburia širdis į palaimintą vienybę. SD 605.1

Šitaip išmokus parengiamojo tarnavimo pamoką, atsiranda tobulesnio dvasinio gyvenimo troškimas. Šį troškimą patenkins dieviškasis Liudytojas. Siela bus pakylėta. Mes galėsime dalyvauti Viešpaties vakarienėje žinodami, kad nuodėmės mums atleistos. Kristaus teisumo saulė užlies proto ir sielos šventyklos kambarius. Mes žvelgsime į Dievo Avinėlį, „kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jono 1, 29). SD 605.2

Tiems, kurie priima šio patarnavimo dvasią, jis niekada nebebus tik ritualas. Jis nuolatos mokys: „Stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti” (Galatams 5, 13) . Plaudamas mokiniams kojas, Kristus paliudijo atliksiantis bet kokį patarnavimą, nesvarbu kaip nusižeminti tai reikalautų, kad tik padarytų juos amžinųjų dangaus turtų bendraįpėdiniais kartu su Juo. Tą pačią apeigą atlikdami Jo mokiniai įsipareigoja panašiai patarnauti savo broliams. Kai šis tarnavimas švenčiamas teisingai, Dievo vaikai suvienijami švento ryšio, kad padėtų ir laimintų vieni kitus. Jie pasižada atiduoti gyvenimą nesavanaudiškam tarnavimui. Ir ne tik tarnavimui vienas kitam. Jų darbų laukas toks pat platus, kaip buvo jų Mokytojo. Pasaulis pilnas tokių, kuriems reikalingas mūsų patarnavimas. Kur pažvelgsi - visur vargšai, bejėgiai, tamsuoliai. Tie, kurie bendravo su Kristumi aukštutiniame kambaryje, eis ir tarnaus, kaip Jis tarnavo. SD 606.1

Jėzus, kuriam viskas tarnauja, atėjo, kad būtų visų tarnas. O kadangi Jis visiems tarnavo, Jam vėlgi visi tarnaus ir Jį pagerbs. Ir tie, kurie turės Jo dieviškųjų savybių ir kartu su Juo džiaugsis matydami atpirktas sielas, turės sekti Jo nesavanaudiško tarna-vimo pavyzdžiu. SD 606.2

Visa tai suprantama iš Jėzaus žodžių „Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip Aš jums dariau ”. Toks buvo Jo įsteigtojo tarnavimo tikslas. Ir Jis sako: „Jeigu tai suprantate”, jeigu žinote Jo pamokų tikslą, „būsite palaiminti taip elgdamiesi ”. SD 606.3