Su meile iš Dangaus

72—„Mano atminimui”

Šis skyrius pagrįstas Mato 26, 20-29;
Morkaus 14, 17-25; Luko 22, 14-23; Jono 13, 18-30

„VIEŠPATS JĖZUS tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: ‘Tai yra Mano kūnas už jus. Tai darykite Mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‘Ši taurė yra Naujoji Sandora Mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai Mano atminimui’. Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis” (1 Korintiečiams 11, 23-26) . SD 607.1

Kristus stovėjo ant ribos tarp dviejų santvarkų ir dviejų didžiųjų švenčių. Jis, nesuteptas Dievo Avinėlis, turėjo tuoj paaukoti Save už nuodėmes, užbaigdamas simbolių ir apeigų sistemą, kuri keturis tūkstančius metų liudijo apie Jo mirtį. Valgydamas su mokiniais Velykų vakarienę, Jis vietoj tos sistemos įsteigė apeigą, kuria turėjo būti minima Jo didžioji auka. Nacionalinės žydų šventės visiems laikams turėjo būti atsisakyta. Tarnystę, kurią įsteigė Kristus, Jo sekėjai turėjo atlikinėti visose šalyse ir visais laikais. SD 607.2

Žydų Velykos buvo švenčiamos Izraelio išvadavimui iš Egipto vergijos paminėti. Dievas buvo liepęs, kad kiekvienais metais vaikams klausiant, ką reiškia ši apeiga, būtų pakartojama istorija. Taip nuostabusis išvadavimas turėjo likti gyvas visų atminty. Viešpaties vakarienės apeiga buvo įsteigta paminėti didžiajam išvadavimui per Kristaus mirtį. Ši apeiga turi būti atliekama, kol Jis sugrįš su didžia galybe ir šlove. Tai būdas, kuriuo Jo didysis darbas dėl mūsų turi būti atnaujinamas mūsų atminty. SD 607.3

Išvaduoti iš Egipto, Izraelio vaikai valgė Velykų vakarienę stovėdami, susijuosę strėnas, su ilgomis lazdomis rankose, pasiruošę kelionei. Tai, kaip jie šventė, atitiko jų padėtį; mat jie turėjo būti tuoj išvesti iš Egipto žemės ir pradėti skausmingą bei sunkią kelionę per dykumą. Tačiau Kristaus laikais situacija pasikeitė. Dabar jie nebeturėjo būti išvedami iš svečios šalies - jie gyveno savo žemėje. Taigi pagal jiems suteiktąją ramybę žmonės dalyvaudavo Velykų vakarienėje sėdėdami. Aplink stalą pasitiesę drabužius, svečiai priguldavo, pasiremdami ant kairės rankos, kad dešinioji būtų laisva valgyti. Tokioje padėty svečias galėdavo padėti galvą ant krūtinės sėdinčiam priekyje. O kojos, iškištos sėdimosios dalies išorėn, galėjo būti plaunamos aplink susirinkusiuosius ratu einančio žmogaus. SD 608.1

Kristus vis dar buvo prie stalo, ant kurio buvo patiekta velykinė vakarienė. Priešais Jį gulėjo nerauginti papločiai, valgomi šios šventės metu. Ant stalo buvo ir neraugintas Velykų vynas. Šiuos simbolius Kristus vartojo kalbėdamas apie Savo ydos neturintį tarnavimą. Raugo, nuodėmės ir mirties simbolio, nesugadintas maistas galėjo simbolizuoti Avinėlį „be kliaudos ir dėmės“ (1 Petro 1,19) . SD 608.2

„Vakarieniaujant Jėzus paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra Mano kūnas”. Paskui, paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra Mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol Aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują Savo Tėvo karalystėje ”. SD 608.3

Šioje šventoje apeigoje dalyvavo ir išdavikas Judas. Jis priėmė iš Jėzaus Jo sužaloto kūno ir pralieto kraujo simbolius. Jis girdėjo žodžius: „Tai darykite Mano atminimui ”. Ir sėdėdamas paties Dievo Avinėlio akivaizdoje išdavikas rezgė savo tamsius tikslus ir puoselėjo piktas, kerštingas mintis. SD 608.4

Plaudamas kojas Kristus įtikinamai įrodė, kad perprato Judo charakterį. „Jūs ne visi švarūs” (Jono 13, 11), - pasakė Jis. Šie žodžiai įtikino paklydusį mokinį, kad Kristus įžvelgė jo slaptą tikslą. Dabar Kristus kalbėjo jau aiškiau. Jiems susėdus prie stalo, žvelgdamas į mokinius, Jis pasakė: „Deja, tai sakau ne apie visus jus. Aš žinau, ką esu išsirinkęs, bet turi išsipildyti Rašto žodžiai: Tas, kuris valgė Mano duoną, taikėsi Mane sutrypti ”. SD 609.1

Tačiau net dabar mokiniai neįtarė Judo. Jie tik matė, kad Kristus labai susikrimtęs. Visus it debesis apgaubė didžiulės nelaimės nuojauta, nors kas atsitiks, jie nenumanė. Jiems tyliai valgant Jėzus pasakė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų Mane išduos ”. Išgirdę šiuos žodžius visi apstulbo ir nustėro. Jie nesuprato, kaip vienas iš jų gali išduoti dieviškąjį Mokytoją. Kodėl turėtų išduoti? Ir kam išduoti? Kieno širdyje galėjo gimti toks planas? Juk tai tikrai negali būti vienas iš malonę patyrusiųjų Dvylikos, kuriems teko privilegija klausytis Jo pamokslų, patirti Jo nuostabią meilę, kuriais Jis taip rūpinosi ir artimai su jais bendravo! SD 609.2

Kai jie suprato Jo žodžių svarbą ir prisiminė, kokie teisingi būdavo Jo pasakymai, juos apėmė baimė ir nepasitikėjimas savimi. Jie ėmė tirti savo širdis, ieškodami ar ten neglūdi bent menkiausias priešiškumas Mokytojui. Vieni kitų su skausmu klausinėjo: „Nejaugi aš, Viešpatie?” Bet Judas tylėjo. Pagaliau sukrėstas Jonas paklausė: „Kas jis, Viešpatie?” Jėzus atsakė: „Mane išduos dažantis kartu su Manim duoną dubenyje. Žmogaus Sūnus, tiesa, eina Savo keliu, kaip apie Jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų. Geriau jam būtų buvę negimti ”. Mokiniai įdėmiai tyrė vieni kitų veidus klausinėdami: „Nejaugi aš, Viešpatie?” Dabar visų žvilgsniai nukrypo į tylintį Judą. Klausimų ir nuostabos sumaišty Judas neišgirdo, ką Jėzus atsakė į Jono klausimą. Bet dabar, kad išvengtų mokinių tiriančių žvilgsnių, jis kaip ir jie paklausė: „Nejaugi aš, rabi?!” Jėzus atsakė: „Tu pasakei!” SD 609.3

Apstulbęs ir sutrikęs dėl to, kad atskleistas jo sumanymas, Judas skubiai atsistojo išeiti iš kambario. Jėzus jam pasakė: „ ‘Ką darai, daryk greičiau!’ ...Tad anas, nurijęs kąsnį, tuojau išėjo. Buvonaktis ”. Naktis buvo ir išdaviko širdy - jis nusigręžė nuo Kristaus ir išėjo į tamsą lauke. SD 610.1

Lig šio žingsnio Judas dar turėjo galimybę atgailauti. Tačiau kai jis pasitraukė nuo savo Viešpaties ir kitų mokinių, jo likimas galutinai buvo nulemtas. Jis peržengė ribą. SD 610.2

Nuostabiai kantrus buvo Jėzus taip ilgai bendraudamas su šia gundoma siela. Dėl Judo išgelbėjimo buvo padaryta viskas, kas įmanoma. Jam du kartus susitarus išduoti savo Viešpatį, Jėzus vis tiek dar suteikė jam galimybę atgailauti. Įžvelgęs slaptą tikslą išdaviko širdy, Kristus paskutinį kartą įtikinamai paliudijo jam apie Savo dieviškumą. Paklydusiam mokiniui tai buvo paskutinis raginimas atgailauti. Kristaus dieviškai žmogiška širdis kreipėsi į jį visais įmanomais būdais. Malonės bangos, atsimušančios į kietasprandišką puikybę, sugrįždavo dar stipresniu pavergiančios meilės potvyniu. Tačiau nors Judas nustebo ir sunerimo, suvokęs, kad jo kaltė žinoma, jis dar labiau užsispyrė. Iš Viešpaties vakarienės jis išėjo užbaigti savo išdavikiško darbo. SD 610.3

Skelbdamas vargą Judui, Kristus siekė ir gailestingumo Savo mokiniams. Taip Jis pateikė pagrindinį įrodymą, kad yra Mesijas. „Sakau jums jau dabar, prieš įvykstant, - pasakė Jis, - kad įvykus tikėtumėte, jog Aš Esu ”. Jei Jėzus būtų tylė-jęs ir dėjęsis nežinąs, kas Jo laukia, mokiniai būtų manę, kad jų Mokytojas neturi dieviškos įžvalgos, būtų nustebę ir patekę į žmogžudiškos minios rankas. Dar prieš metus Jėzus buvo pasakęs mokiniams, kad Jis išsirinko Dvylika, ir vienas iš jų yra velnio tarnas. Dabar Jo žodžiai Judui, parodantys, kad jo išdavystė Mokytojui puikiausiai žinoma, turėjo stiprinti tikrųjų Kristaus sekėjų tikėjimą Jo pažeminimo metu. Ir kai Judą ištiks jo siaubingas likimas, jie turėjo prisiminti, kokį vargą Jėzus pranašavo išdavikui. SD 610.4

Išgelbėtojas turėjo ir dar vieną tikslą. Jis neatsisakė patarnauti tam, kurį žinojo tapsiant išdaviku. Mokiniai dar nesuprato Jo žodžių, kai plaudamas kojas Jis pasakė: „Jūs ne visi švarūs ” arba kai prie stalo paskelbė: „Tas, kuris valgė Mano duoną, taikėsi Mane sutrypti” (Jono 13, 11. 18). Bet paskui, kai Jo žodžių prasmė tapo aiški, jie turėjo ką apmąstyti - koks kantrus ir gailestingas yra Dievas didžiausiam nusidėjėliui! SD 611.1

Nors Jėzus viską žinojo apie Judą nuo pat pradžių, plovė jam kojas. Ir išdavikui buvo suteikta privilegija susivienyti su Kristumi Jo vakarienėje. Kantrusis Gelbėtojas sudarė nusidėjėliui visas galimybes Jį priimti, atgailauti ir būti apvalytam nuo nuo-dėmės. Šis pavyzdys skirtas mums. Įtardami ką nors klystant ir nusidedant, neturėtume nuo to žmogaus atsiriboti. Nerūpestingai jį atstūmę, paliktume jį kaip auką pagundoms ar nugintume į šėtono mūšio lauką. Tai ne Kristaus metodas. Kaip tik dėl to, kad mokiniai klydo ir buvo kalti, Jis plovė jiems kojas, ir atgailavo visi, išskyrus vieną iš Dvylikos. SD 611.2

Kristaus pavyzdys draudžia ką nors išskirti Viešpaties vakarienėje. Iš tiesų, atvira nuodėmė atskiria kaltąjį. To aiškiai moko Šventoji Dvasia (žr. 1 Korintiečiams 5,11) . Bet daugiau niekas nieko negali spręsti. Dievas nepaliko žmonėms nuspręsti, kas da-lyvaus tokiose apeigose. Mat kuris iš mūsų galime permatyti širdį? Kuris gebame atskirti pelus nuo grūdų? „Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės”; „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui”; „Kas valgo ir geria, to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą” (1 Korintiečiams 11, 28. 27. 29) . SD 611.3

Kai tikintieji susirenka švęsti Viešpaties vakarienės, dalyvauja žmogaus akiai neregimi pasiuntiniai. Tarp susirinkusiųjų gali būti Judas. Tokiu atveju yra ir tamsos kunigaikščio pasiuntiniai, nes jie lydi visus, kurie nepasiduoda Šventajai Dvasiai. Yra ir dangaus angelų. Šie neregimi lankytojai dalyvauja kiekviena tokia proga. Tarp susirinkusiųjų gali įsimaišyti žmonių, kurie širdyje nėra tiesos ir šventumo tarnai, bet nori dalyvauti apeigoje. Jiems neturėtų būti draudžiama. Buvo liudininkų, kurie dalyvavo ir tada, kai Jėzus plovė kojas mokiniams bei Judui. Šią sceną stebi ne tik žmonių akys. SD 611.4

Kristus per Šventąją Dvasią dalyvauja, kad užantspauduotų Savo paties įsteigtą apeigą. Jis yra čia pat, kad apkaltintų ir suminkštintų širdį. Nė vienas žvilgsnis, nė viena atgailos mintis nelieka Jo nepastebėta. Tų, kurie atgailauja, kurie yra sudužusios širdies, laukia tik Jis. Viskas paruošta tokios sielos priėmimui. Tas, kuris plovė kojas Judui, trokšta nuplauti nuodėmių nešvarą nuo kiekvieno širdies. SD 612.1

Niekas neturėtų atsisakyti dalyvauti Viešpatis vakarienėje dėl to, kad atėjo koks nors jos nevertas žmogus. Kiekvienas mokinys pašauktas dalyvauti viešai ir taip paliudyti, kad priima Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją. Tokių Savo paties įsteigtų susitikimų metu Kristus pasitinka Savo žmones ir suteikia jiems jėgų Savuoju Artumu. Apeigai gali vadovauti netgi nevertos širdys bei rankos, bet Kristus būna čia pat, kad patarnautų Savo vaikams. Visi, kurie ateina tikėdami Jį, bus didžiai palaiminti. Visi, kurie ignoruoja šią dievišką privilegiją, daug ką praras. Apie tokius teisingai pasakyta: „Jūs ne visi švarūs ”. SD 612.2

Dalydamasis su mokiniais duona ir vynu, Kristus įsipareigojo jiems, kaip jų Atpirkėjas. Jis patikėjo jiems Naująją Sandorą, kurioje visi Jį priimantys tampa Dievo vaikais ir bendraįpėdiniais su Kristumi. Šioje Sandoroje jiems priklauso visi palaiminimai, kuriuos dangus gali suteikti šiame ir būsimajame gyvenime. Ši Sandora turi būti patvirtinta Kristaus krauju. Ji turi priminti mokiniams tą begalinę auką už kiekvieną iš jų individualiai, kaip už didžiulės nupuolusios žmonijos visumos dalį. SD 612.3

Vis dėlto Viešpaties vakarienė nebuvo metas liūdėti. Ne toks buvo jos tikslas. Susirinkę prie Viešpaties stalo mokiniai neturi prisiminti savo trūkumus ir juos apraudoti. Jie neturi apmąstyti savo ankstesnės religinės patirties, nesvarbu, kokia ji buvo - džiuginanti ar slegianti. Jie neturi prisiminti nesutarimų su savo broliais. Visa tai apėmė parengiamasis patarnavimas [kojų plovimas]. Savęs ištyrimas, nuodėmių išpažinimas, susitaikymas su broliais - viskas jau atlikta. Dabar jie atėjo susitikti su Kristumi. Jie turi stovėti nebe kryžiaus šešėlyje, o jo išgelbėjančioje šviesoje. Jie turi atverti sielą skaistiems Teisumo Saulės spinduliams. Brangiausiuoju Kristaus krauju apvalytomis širdimis, gerai suvokdami nors ir neregimą Jo Artumą, jie turi išgirsti Jo žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums Savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis” (Jono 14, 27) . SD 612.4

Mūsų Viešpats sako: Apkaltintieji nuodėme, atminkite, kad Aš numiriau už jus. Kai esate engiami, persekiojami ir skriaudžiami dėl Manęs ir Evangelijos, prisiminkite Mano meilę, kuri tokia didelė, jog atidaviau už jus Savo gyvybę. Kai jūsų pareigos atrodo griežtos ir negailestingos, o jūsų naštos - pernelyg sunkios, kad pakeltumėte, prisiminkite, jog dėl jūsų Aš iškenčiau kryžių ir nepaisiau gėdos. Kai jūsų širdys gūžiasi nuo išbandančių sunkumų, atminkite, jog jūsų Atpirkėjas gyvena tam, kad jus užtartų. SD 613.1

Viešpaties vakarienės tarnystė kreipia žvilgsnius į Kristaus antrąjį atėjimą. Jis turi puoselėti šią viltį mokinių protuose. Kiekvieną kartą, susirinkę paminėti Jo mirties, jie prisimindavo, kaip Jis „paėmęs taurę, padėkojo ir davė jiems, tardamas: ‘Gerkite iš jos visi, nes tai yra Mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti. Ir sakau jums: nuo šiol Aš nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują Savo Tėvo karalystėje’“. Sunkiu metu jie guosdavosi viltimi, kad jų Viešpats sugrįš. Neapsakomai brangi jiems buvo mintis „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis” (1 Korintiečiams 11, 26). SD 613.2

Šių dalykų niekada neturime užmiršti. Jėzaus meilė su savo pavergiančia jėga turi būti nuolatos gaivinama mūsų atminty. Kristus įsteigė šį tarnavimą, kad jis liudytų mūsų jausmams apie Dievo meilę, kuri buvo išreikšta mums. Mūsų sielos gali susivienyti su Dievu tik per Kristų. Ryšys ir meilė tarp brolių turi būti sutvirtinta ir amžinai išlaikoma Jėzaus meilės. Ir tik Kristaus mirtis gali padaryti Jo meilę mums veiksmingą. Tik dėl Jo mirties galime su džiaugsmu laukti Jo antrojo atėjimo. Jo auka - mūsų vilties ašis. Tame turime įtvirtinti savo tikėjimą. SD 613.3

Apeigos, liudijančios apie mūsų Viešpaties pažeminimą ir kančias, pernelyg dažnai laikomos formaliomis. Tačiau jos buvo įsteigtos su tam tikru tikslu. Mūsų juslės turi būti gaivinamos, kad aprėptų dieviškumo paslaptį. Tai privilegija visiems dar geriau nei dabar suvokti atperkamąsias Kristaus kančias. „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas ir Žmogaus Sūnus, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3, 14-15) . Mes turime žvelgti į Golgotos kryžių su mirštančiu Gelbėtoju. Mūsų amžinieji interesai reikalauja, kad rodytume savo tikėjimą Kristumi. SD 614.1

Mūsų Viešpats pasakė: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite Jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! ...Mano kūnas tikrai yra valgis, ir Mano kraujas tikrai yra gėrimas” (Jono 6, 53-55) . Tai tinka ir mūsų fizinei prigimčiai. Net už tai, kad gyvename žemėje, mes esame skolingi Kristaus mirčiai. Duona, kurią valgome, nupirkta Jo sulaužytu kūnu, vanduo, kurį geriame, apmokėtas Jo pralietu krauju. Kiekvieno, ir teisiojo, ir nusidėjėlio valgomas kasdienis maistas yra apmokėtas Kristaus kūnu ir krauju. Golgotos kryžius įspaustas į kiekvieną duonos kepaliuką. Jis atsispindi kiekviename vandens lašelyje. Viso to Kristus mokė įsteigdamas Savo didžiosios aukos simbolius. Šviesa, sklindanti iš Viešpaties vakarienės patarnavimo aukštutiniame kambaryje, pašventina mūsų kasdieninį maistą. Šeimos stalas tampa tarsi Viešpaties stalu, o visas maistas - Jo vakariene. SD 614.2

Kristaus žodžiai dar labiau tinka mūsų dvasinei prigimčiai. Jis sako: „Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą ”. Būtent priimdami ant Golgotos kryžiaus už mus atiduotą gyvybę, mes galime gyventi šventai. Ir šį gyvenimą mes priimame priimdami Jo Žodį ir darydami tai, ką Jis įsakė daryti. Taip tampame viena su Juo. Jėzus pasakė: „Kas valgo Mano kūną ir geria Mano kraują, tas pasilieka Manyje, ir Aš jame. Kaip Mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir Aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris Mane valgo, gyvens per Mane” (Jono 6, 54. 56-57) . Šventajai Viešpaties vakarienei ši Rašto vieta tinka ypatinga prasme. Su tikėjimu apmąstant didžiąją mūsų Viešpaties auką, mūsų siela perima Kristaus dvasinę gyvybę. Dvasinių jėgų toji siela gaus iš kiekvienos Viešpaties vakarienės. Šis patarnavimas sukuria gyvą ryšį tarp tikinčiojo ir Kristaus, taigi ir ryšį su Tėvu. Tam tikra prasme jis sukuria ryšį tarp priklausomų žmonių ir Dievo. SD 614.3

Valgydami duoną ir gerdami vyną, simbolizuojančius Kristaus sumuštą kūną ir pralietą kraują, mes mintimis prisijungiame prie Viešpaties vakarienės aukštutiniame kambaryje. Mes tarsi pereiname per sodą, pašventintą kančios To, kuris prisiėmė pasaulio nuodėmes. Mes matome kovą, kuri sutaikė mus su Dievu. Tarp mūsų yra nukryžiuotas Kristus. SD 615.1

Žvelgdami į nukryžiuotą Atpirkėją, mes geriau suvokiame dangaus Valdovo aukos didybę ir prasmę. Mūsų akyse pašlovinamas išgelbėjimo planas, o mintys apie Golgotą širdyje žadina gyvus ir šventus jausmus. Mūsų širdys ir lūpos šlovina Dievą ir Avinėlį, mat sieloje, kuri nuolat atgaivina Golgotos vaizdus, negali vešėti išdidumas ir savęs garbinimas. SD 615.2

To, kuris žvelgia į neprilygstamą Išgelbėtojo meilę, mintys taurės, širdis bus apvalyta, charakteris keisis. Jis taps pasauliui šviesa, iš dalies atspindėdamas tą paslaptingąją meilę. Juo daugiau mąstome apie Kristaus kryžių, juo geriau perimsime apaštalo poziciją: „Bet aš nieku nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš - pasauliui” (Galatams 6, 14) . SD 615.3