Su meile iš Dangaus

64—Pasmerktoji tauta

Šis skyrius pagrįstas Mato 21, 17-19; Morkaus 11, 11-14. 20-21

PERGALINGAS KRISTAUS įžygiavimas į Jeruzalę tik miglotai pranašavo Jo galingą ir šlovingą antrąjį atėjimą su dangaus debesimis, apsuptą triumfuojančių angelų ir džiūgaujančių šventųjų. Tuomet išsipildys Kristaus žodžiai kunigams ir fariziejams: „Nuo dabar jūs Manęs nebematysite, kol netarsite: Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!” (Mato 23, 39) Toji paskutinio triumfo diena pranašiškame regėjime buvo parodyta Zacharijui; jis išvydo ir kas laukia tų, kurie atstūmė pirmą kartą atėjusį Kristų: „Žvelgdami į Tą, kurį pervėrė, jie raudos, kaip raudama vienturčio vaiko, ir sielvartaus, kaip sielvartaujama pirmagimio sūnaus” (Zacharijo 12, 10) . Šią sceną regėjo Kristus, žvelgdamas į miestą ir jį apraudodamas. Laikiname Jeruzalės sugriovime Jis įžvelgė galutinį sunaikinimą žmonių, kurie susiteps Dievo Sūnaus krauju. SD 532.1

Mokiniai matė žydų neapykantą Kristui, bet dar nesuprato, kur ji nuves. Jie dar nesuvokė tikrosios Izraelio padėties ir nenutuokė, kokie išbandymai teks Jeruzalei. Kristus jiems tai atskleidė, duodamas svarbią pamoką. SD 532.2

Paskutinis kreipimasis į Jeruzalę nuėjo perniek. Kunigai ir vyresnieji girdėjo minios atkartojamą seną pranašystę, atsakančią į klausimą „Kas tai?”, bet nepriėmė jos kaip Įkvėpimo balso. Iš pykčio ir nuostabos jie mėgino nutildyti žmones. Minioje buvo romėnų pareigūnų, ir jiems Jėzaus priešai apšmeižė Jį kaip maišto organizatorių. Jie melavo, kad Jis ketina užimti šventyklą ir karaliauti Jeruzalėje. SD 532.3

Tačiau ramus Jėzaus balsas akimirksniui nutildė triukšmingą minią - Jis vėl pareiškė atėjęs ne tam, kad įkurtų žemišką karalystę; Jis veikiai įžengsiąs pas Savo Tėvą, ir Jo kaltintojai nebematys Jo lig pat Jo šlovingojo sugrįžimo. Tada jie Jį pripažins, bet jau bus per vėlu, kad jie būtų išgelbėti. Šiuos žodžius Jėzus ištarė su liūdesiu ir galia. Romėnų pareigūnai buvo nutildyti. Jų širdys, nors dieviška įtaka jiems buvo svetima, liko sujaudintos kaip niekada anksčiau. Ramiame, rimtame Jėzaus veide jie įžvelgė meilę, geranoriškumą ir tylų orumą. Juos sujaudino jiems nesuvokiamas gailestingumas. Užuot suėmę Jėzų, jie labiau buvo linkę atiduoti Jam pagarbą. Atsigręžę į kunigus ir vyresniuosius, jie apkaltino juos keliant sumaištį. Šie vyresnieji, nusivylę ir sugniuždyti, skųsdamiesi gręžėsi į žmones ir piktai diskutavo tarpusavyje. SD 533.1

To metu Jėzus nepastebėtas nuėjo į šventyklą. Ten buvo ramu, nes visų dėmesį buvo sutelkę įvykiai ant Alyvų kalno. Kurį laiką Jėzus, liūdnai dairydamasis, pabuvo šventykloje. Paskui su mokiniais grįžo į Betaniją. Žmonės ieškojo Jo, kad pasodintų į sostą, bet neberado. SD 533.2

Visą naktį Jėzus meldėsi, o ryte vėl atėjo į šventyklą. Pakeliui Jis praėjo figmedžių sodą. Jis buvo alkanas ir „pamatęs iš tolo sulapojusį figmedį, Jis priėjo pažiūrėti, gal ką ant jo ras. Tačiau, atėjęs prie medžio, Jis nerado nieko, tiktai lapus, nes buvo dar ne figų metas ”. Išskyrus kai kurias vietoves, dar buvo ne laikas figoms sunokti. Apie Jeruzalės aukštumas išties buvo galima sakyti: „Buvo dar ne figų metas ”. Tačiau tame sode, į kurį užsuko Jėzus, vienas medis, atrodė, pralenkė visus kitus. Jis jau buvo sulapojęs. Ant figmedžių prieš išsiskleidžiant lapams pasirodo vaisiai. Todėl šis sulapojęs medis žadėjo puikių vaisių. Tačiau jo išvaizda buvo apgaulinga. Panaršęs tarp jo šakų nuo žemiausių iki aukščiausių, Jėzus „nerado nieko, tiktai lapus ”. Masę apgaulingų lapų, ir viskas. SD 533.3

Kristus prakeikė tą figmedį: „Tegul per amžius niekas nebevalgys tavo vaisiaus!” Kitą rytą, kai Išgelbėtojas su mokiniais vėl ėjo į miestą, jų dėmesį atkreipė nudžiūvusios šakos ir krentantys lapai. Petras pasakė: „Rabi, štai figmedis, kurį Tu prakeikei, nudžiūvo ”. SD 534.1

Tai, kad Kristus prakeikė figmedį, apstulbino mokinius. Jiems tai atrodė taip nepanašu į Jo elgesį bei darbus. Jie dažnai buvo girdėję Jį sakant, kad Jis atėjo ne pasmerkti pasaulio, o jį išgelbėti. Jie prisiminė Jo žodžius: „Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti” (Luko 9, 56) . Jo nuostabūs darbai visada ne naikino, o gaivino. Lig tol mokiniai pažinojo Jį kaip Gaivintoją, Gydytoją. Taigi šis poelgis buvo kitoks. „Kodėl?” - klausinėjo jie. SD 534.2

Dievui „malonu būti gailestingam”; „Kaip Aš gyvas, - tai Viešpaties Dievo žodis, - nenoriu, kad nedorėlis mirtų” (Michėjo 7, 18; Ezechielio 33, 11) . Jam naikinti ir skelbti nuosprendį - „neįprastas darbas” (Izaijo 28, 21). Tačiau iš Savo gailestingumo ir meilės Jis pakelia šydą nuo ateities ir parodo žmonėms nuodėmės prakeikimo pasekmes. SD 534.3

Figmedžio prakeikimas pasitarnavo kaip palyginimas. Tas bevaisis medis, Kristui į veidą kišantis savo apgaulingus lapus, simbolizavo žydų tautą. Išgelbėtojas norėjo, kad Jo mokiniai suprastų Izraelio likimo priežastis ir neatšaukiamumą. Todėl Jis suteikė medžiui moralines savybes ir per jį parodė dievišką tiesą. Žydai išsiskyrė iš visų tautų, nes išpažino vienybę su Dievu. Jie susilaukė ypatingos Jo malonės ir pretendavo būti teisesni už visus kitus žmones. Tačiau juos sugadino meilė pasauliui ir naudos vaikymasis. Jie gyrėsi savo pažinimu, bet nežinojo Dievo reikalavimų ir buvo kupini veidmainystės. Kaip tas bevaisis medis, jie skleidė savo apgaulingas šakas, iš pažiūros tokias vešlias ir gražias akiai, bet nedavė jokio vaisiaus, „tiktai lapus ”. Žydų religija su savo didinga šventykla, šventais aukurais, tituluotais kunigais ir įspūdingomis apeigomis išoriškai tikrai buvo patraukli, bet stokojo nuolankumo, meilės ir geranoriškumo. SD 534.4

Visi medžiai figmedžių sode buvo be vaisių; tačiau medžiai be lapų nieko nežadėjo, taigi ir nenuvylė. Šie medžiai simbolizavo pagonis. Jie buvo tokie pat skurdžiai, kaip ir pamaldieji žydai; bet jie nesisakė tarnaujantys Dievui. Jie nesigyrė esantys dievobaimingi. Kristaus žodžiams ir darbams jie buvo akli. Jų atžvilgiu figų metas dar nebuvo atėjęs. Jie vis dar laukė dienos, kuri atneš jiems šviesą ir viltį. O žydai, labiau palaiminti Dievo, buvo atsakingi už savo piktnaudžiavimą šiomis dovanomis. Privilegijos, kuriomis jie gyrėsi, tik padidino jų kaltę. SD 535.1

Jėzus atėjo prie figmedžio alkanas, ieškodamas maisto. Toks pat Jis atėjo ir į Izraelį, trokšdamas rasti juose teisumo vaisių. Jis apipylė juos Savo dovanomis, kad jie galėtų duoti vaisių ir laiminti pasaulį. Jiems buvo suteiktos visos galimybės ir privilegijos, o sugrįždamas Jis tikėjosi jų palankumo ir bendradarbiavimo Jo malonės darbe. Jis norėjo matyti juose pasiaukojimą ir užuojautą, uolumą dėl Dievo ir karštą sielos troškimą gelbėti savo artimus. Jeigu jie būtų laikęsi Dievo Įstatymo, jie būtų darę tą patį nesavanaudišką darbą, kaip ir Kristus. Tačiau meilę Dievui ir žmogui išdildė išdidumas ir pasitenkinimas savimi. SD 535.2

Atsisakydami patarnauti kitiems, jie pražudė save. Jie nedalijo pasauliui Dievo jiems patikėtųjų tiesos lobių. Bevaisyje medyje jie galėjo įžvelgti ir savo nuodėmes, ir bausmę už jas. Išgelbėtojo prakeiktas ir nuvytęs bei nunykęs, nudžiūvęs nuo pat šaknų, figmedis liudijo, kas ištiks žydų tautą, kai ji neteks Dievo malonės. Nesidalydami palaiminimais, žmonės patys jų neteks. Viešpats pasakė: „Sunaikinsiu tave, Izraeli!” (Ozėjo 13, 9) SD 535.3

Šis perspėjimas skirtas visiems laikams. Kristaus poelgis prakeikiant medį, kurį Jis sukūrė Savo paties galia, pasitarnauja kaip perspėjimas visoms bažnyčioms ir visiems krikščionims. Niekas negali manyti, kad gyvena pagal Dievo Įstatymą, jei netarnauja kitiems. Tačiau netrūksta tokių, kurie negyvena Kristaus gailestingo, nesavanaudiško gyvenimo. Kai kurie, laikantys save puikiais krikščionimis, net nesupranta, ką reiškia tarnauti Dievui. Jų planai ir rūpesčiai nukreipti į tik tai, kad įtiktų sau. Jie daro tik tai, kas naudinga jiems. Jie vertina tik taip praleistą laiką, kuris davė jiems naudos. Tai yra jų tikslas visuose gyvenimo reikaluose. Jie tarnauja ne kitiems, o sau. Dievas sukūrė juos gyventi pasaulyje, kuriame jie turi nesavanaudiškai tarnauti. Jis nori, kad jie padėtų savo artimui visais įmanomais būdais. Tačiau jų „aš” toks didelis, kad daugiau jie nieko ir nemato. Žmonijos vargai jų nejaudina. Šitaip gyvenantys yra kaip tas figmedis, kuris daug žadėjo, bet buvo bevaisis. Jie laikosi maldingumo formų, bet neatgailauja ir netiki. Jie išpažįsta gerbiantys Dievo Įstatymą, bet stokoja paklusnumo. Jie kalba, bet nedaro. Nuosprendžiu, paskelbtu figmedžiui, Kristus parodė, koks bjaurus Jo akyse šis tuščias apsimetinėjimas. Jis skelbia, jog atviras nusidėjėlis yra ne toks kaltas, kaip tas, kuris dedasi tarnaująs Dievui, bet neduoda vaisių Jo šlovei. SD 536.1

Palyginimas apie figmedį, išsakytas prieš Kristui apsilankant Jeruzalėje, tiesiogiai susijęs su Jo pamoka, kurią Jis davė prakeikdamas bevaisį medį. Palyginime apie bevaisį figmedį sodininkas prašė: „Palik jį dar šiais metais; aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi ”. Medžiu buvo papildomai rūpinamasi. Jis gavo viską, ko reikia, vis dėlto vaisių nedavė, ir niekas negalėjo jo apsaugoti nuo sunaikinimo. Palyginime apie sodininko darbo rezultatą nekalbama. Jis priklausė nuo žmonių, kuriems buvo pasakyti Kristaus žodžiai. Juos simbolizavo bevaisis medis, ir jiems patiems buvo palikta nuspręsti, koks bus jų likimas. Jiems buvo suteikti visi Dangaus privalumai, tačiau jie nepasinaudojo gausesniais palaiminimais. Kristaus poelgiu prakeikiant medį parodytas rezultatas. Jie patys nulėmė savo likimą. SD 536.2

Daugiau kaip tūkstantį metų žydų tauta piktnaudžiavo Dievo gailestingumu ir šaukėsi Jo teismo. Jie atmetė Jo perspėjimus ir išžudė Jo pranašus. Šiomis nuodėmėmis buvo kalti ir Kristaus laikų žmonės. Toji karta buvo kalta, kad atstūmė jai suteiktas malones ir perspėjimus. Kristaus laikų žmonės susirakino grandinėmis, kurias tauta kaldinosi ištisus amžius. SD 537.1

Kiekviename amžiuje žmonėms suteikiama šviesa ir privilegijos, malonės metas, per kurį jie gali susitaikyti su Dievu. Tačiau ši malonė turi ribas. Gailestingumas gali belstis į žmogaus širdies duris ilgus metus ir būti paniekintas bei atmestas; bet ateina metas, kai gailestingumas kreipiasi paskutinį kartą. Žmogaus širdis taip surambėja, kad nebeatsiliepia į Dievo Dvasios kvietimą. Tuomet nusidėjėlis nustoja girdėti malonųjį, nuginkluojantį balsą, o priekaištai ir perspėjimai liaunasi. SD 537.2

Ta diena atėjo ir Jeruzalei. Jėzus verkė iš sielvarto dėl pasmerktojo miesto, bet nebegalėjo jo išlaisvinti. Jis buvo išnaudojęs visus išteklius. Atstūmęs Dievo Dvasios perspėjimus Izraelis atstūmė vienintelį pagalbos būdą. Kitos jėgos, kuri galėtų juos išvaduoti, nebuvo. SD 537.3

Žydų tauta simbolizavo visų laikų žmones, kurie paniekina Begalinės Meilės maldavimus. Kristaus ašaros, kai Jis raudojo dėl Jeruzalės, buvo už visų laikų nuodėmes. Tie, kurie atmeta Dievo Šventosios Dvasios priekaištus ir perspėjimus, Izraeliui paskelbtame nuosprendyje gali įžvelgti savo pasmerkimą. SD 537.4

Šioje kartoje daug yra tokių, kurie eina tuo pačiu keliu, kaip netikintys žydai. Jie matė Dievo jėgos apsireiškimą; Šventoji Dvasia kalbėjo jų širdims; tačiau jie laikosi savo netikėjimo ir toliau priešinasi. Dievas siunčia jiems perspėjimus ir priekaištus, bet jie nenori išpažinti savo klaidų ir atstumia Jo žinią bei Jo pasiuntinius. Tos pačios priemonės, kurias Jis panaudoja jiems išgelbėti, tampa jų suklupimo akmeniu. SD 537.5

Nuo tikėjimo atsimetęs Izraelis nekentė Dievo pranašų, nes jie iškeldavo į dienos šviesą jų slaptas nuodėmes. Ahabas laikė Eliją savo priešu, nes pranašas ištikimai priekaištavo karaliui už jo slaptas nedorybes. Taip ir šiandien Kristaus tarnas, barantis dėl nuodėmių, pasitinkamas su patyčiomis ir atsikirtinėjimais. Biblijos tiesa, Kristaus religija, grumiasi su galinga moralinės nešvaros srove. Nūnai prietarai žmonių širdyse dar stipresni nei Kristaus laikais. Kristus neatitiko žmonių lūkesčių; Jo gyvenimas buvo priekaištas dėl jų nuodėmių, todėl jie Jį atstūmė. Taip ir dabar Dievo Žodžio tiesa neatitinka žmonių elgesio bei įgimtų polinkių, todėl tūkstančiai atmeta jo šviesą. Žmonės, skatinami šėtono, abejoja Dievo Žodžiu ir nusprendžia vadovautis savo protu. Jie verčiau renkasi tamsą nei šviesą ir kelia pavojų savo sieloms. SD 538.1

Tie, kurie kabinėjosi prie Kristaus žodžių, rasdavo vis svarbesnių priežasčių priekabiauti, kol visiškai nusigręžė nuo Tiesos ir Gyvybės. Taip yra ir dabar. Dievas nesirengia atsakyti į kiekvieną kūniškos širdies prieštaravimą Jo tiesai. Tiems, kurie nepriima brangių tamsą sklaidančių šviesos spindulių, Dievo Žodžio paslaptys amžinai ir lieka paslaptimis. Tiesa jiems lieka paslėpta. Jie eina kaip akli ir nežino, kad priešaky laukia pražūtis. SD 538.2

Kristus nuo Alyvų kalno žvelgė į pasaulį ir visus laikus; Jo žodžiai skirti kiekvienai širdžiai, kuri neįsiklauso į dieviško gailestingumo kreipimąsi. Jo meilės paniekintojau, Jis kreipiasi į tave šiandien. Tai tu, būtent tu, turi žinoti, kas tarnauja tavo ramybei. Kristus lieja už tave graudžias ašaras, nes pats dėl savęs tu verkti negali. Tavyje jau pasireiškia tas lemtingas širdies kietumas, kuris pražudė fariziejus. Ir kiekvienas Dievo malonės įrodymas, kiekvienas dieviškos šviesos spindulys arba ištirpdo ir palenkia sielą, arba įkalina ją beviltiškame neatgailavime. SD 538.3

Kristus numatė, kad Jeruzalė liks užkietėjusi ir neatgailaujanti; tačiau visos kaltės, visos atstumtosios malonės pasekmės buvo prie jos pačios vartų. Taip bus su kiekvienu šiuo keliu einančiu žmogum. Viešpats skelbia: „Sunaikinsiu tave, Izraeli!” „Girdėk, žeme! Šiai tautai štai siunčiu nelaimę, jų pačių piktų pinklių vaisių, nes jie neklausė Mano žodžių, atmetė Mano Įstatymą” (Ozėjo 13, 9; Jeremijo 6, 19). SD 539.1