Su meile iš Dangaus

65—Vėl apvalyta šventykla

Šis skyrius pagrįstas Mato 21, 12-16. 23-46;
Morkaus 11, 15-19. 27-33; 12, 1-12;
Luko 19, 45-48; 20, 1-19

SAVO TARNYSTĖS pradžioje Kristus išvaikė iš šventyklos tuos, kurie teršė ją savo nešventais sandėriais; Jo griežtas ir pamaldus elgesys sukėlė siaubą klastingų prekeivių širdyse. Savosios misijos pabaigoje Jis vėl atėjo į šventyklą ir rado ją išniekintą kaip ir anksčiau. Dabar padėtis buvo dar blogesnė. Išoriniame šventyklos kieme buvo laikomi gyvuliai. Galvijų baubimas čia buvo susimaišęs su skambiu monetų žvangėjimu, piktais prekeivių kivirčais, o tarp jų buvo girdėti ir šventas pamaldas atliekančiųjų balsai. Šventyklos didikai patys buvo įsitraukę į pirkimą, pardavimą ir pinigų mainus. Taip visiškai atsidavę savo godumui, Dievo akyse jie buvo ne geresni už vagis. SD 540.1

Kunigai ir vyresnieji jau menkai tesuprato, koks svarbus yra darbas, kurį jie turi atlikti. Per kiekvienas žydų Velykas ir Palapinių šventę buvo nužudoma tūkstančiai gyvulių; kunigai surinkdavo jų kraują ir išpildavo ant aukuro. Žydai buvo taip pripratę regėti kraujo aukas, jog kone užmiršo tą faktą, kad visas šis gyvulių kraujo praliejimas reikalingas dėl nuodėmės. Jie nesuprato, kad jis simbolizuoja brangaus Dievo Sūnaus kraują, kuris turės būti pralietas už pasaulio gyvybę, ir kad aukojančių žmonių žvilgsniai turi krypti į nukryžiuotą Atpirkėją. SD 540.2

Jėzus žvelgė į nekaltas aukas ir matė, kiek daug žmonių žydai pritraukia šiais kruvinais ir žiauriais vaizdais. Užuot nuolankiai atgailavę dėl nuodėmių, jie vis daugiau aukojo gyvulių, tarsi tas nenuoširdus tarnavimas galėtų pagerbti Dievą. Savanaudiškumas ir godumas buvo užkietinęs kunigų ir vyresniųjų širdis. Simbolius, liudijančius apie Dievo Avinėlį, jie buvo pavertę būdais pasipelnyti. Taip žmonių akyse apeiginio aukojimo pamaldų šventumas didžia dalimi buvo sugriautas. Jėzų apėmė pasipiktinimas; Jis žinojo, kad Jo kraują, kuris veikiai turėjo būti pralietas už pasaulio nuodėmes, kunigai ir vyresnieji taip pat menkai tevertins, kaip ir nuolat besiliejantį gyvulių kraują. SD 541.1

Prieš tokį elgesį Kristus buvo pasisakęs per pranašus. Samuelis kalbėjo: „Argi tiek pat džiugina Viešpatį deginamosios aukos ir kruvinos aukos, kiek klusnumas Viešpaties balsui? Tikrai klusnumas geriau už kruviną auką ir atsidavimas - už avinų taukus ”. Izaijas, pranašiškame regėjime matydamas žydų atsimetimą, kreipėsi į juos, kaip į Sodomos ir Gomoros valdytojus: „Klausykitės Viešpaties žodžio, Sodomos valdovai, išgirskite, ko mūsų Dievas moko, Gomoros žmonės! ‘Negi Man reikia jūsų aukų gausybės? - sako Viešpats. - Man jau įgriso jūsų deginami avinai ir penimų veršių taukai; neteikia Man malonumo jaučių, avių ir ožių kraujas. Kai ateinate pamatyti Mano veido, ar to kas prašo iš jūsų?’ ‘Nusiplaukite ir būkite švarūs! Pašalinkite savo darbų blogį Man iš akių, liaukitės darę pikta, mokykitės daryti gera. Atsidėkite teisingumui, padėkite engiamajam, užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą’” (1 Samuelio 15, 22; Izaijo 1, 10-12. 16-17) . SD 541.2

Tas, kuris pats liudijo per pranašus, dabar paskutinįsyk pakartojo perspėjimą. Pranašystė išsipildė - tauta paskelbė Jėzų Izraelio karaliumi. Jis priėmė jų pagarbą ir karaliaus tarnystę. Kaip karalius Jis ir turėjo veikti. Jis žinojo, kad Jo pastangos pakeisti sugedusią kunigiją nueis perniek, bet vis dėlto turėjo atlikti Savo darbą - netikintiesiems turėjo būti pateikti Jo dieviškos misijos įrodymai. SD 541.3

Jėzus skvarbiu žvilgsniu dar kartą aprėpė išniekintą šventyklos kiemą. Visų akys nukrypo į Jį. Kunigas ir vyresnysis, fariziejus ir pagonis apstulbęs ir apimtas pagarbios baimės spoksojo į Tą, kuris stovėjo priešais juos su dangaus Karaliaus didybe. Pro žmogiškumą švytintis dieviškumas suteikė Kristui tokio prakilnumo ir šlovės, kokios Jis dar niekada nebuvo apreiškęs. Stovintieji arčiausiai Jo atsitraukė kuo toliau - kiek tik leido minia. Šalia Gelbėtojo liko tik keli Jo mokiniai. Nuščiuvo visi garsai. Spengianti tyla atrodė nepakenčiama. Kristus prakalbo su galia, kuri sujudino žmones kaip galinga audra: „Parašyta: Mano Namai vadinsis maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne!” Jo balsas skambėjo šventykloje kaip trimitas. Nepasitenkinimas Jo veide priminė visa naikinančią ugnį. Jis valdingai įsakė: „Pasiimkite visa tai iš čia” (Jono 2, 16) . SD 542.1

Prieš trejus metus šventyklos vyresnieji jau buvo gėdingai bėgę Jėzui įsakius. Nuo tada jie patys stebėjosi savo išgąsčiu ir besąlygišku paklusnumu šiam vienam kukliam Žmogui. Jiems atrodė, jog taip negarbingai jie niekada nebenusižemins. Tačiau dabar jie nustėro dar labiau ir dar labiau suskubo vykdyti Jo įsakymo. Niekas neišdrįso suabejoti Jo autoritetu. Kunigai ir prekeiviai spruko Jam iš akių, priešais save varydamiesi galvijus. SD 542.2

Pakeliui iš šventyklos jie sutiko minią, kuri atėjusi su savo ligoniais klausinėjo, kur yra Didysis Gydytojas. Bėgančiųjų pasakojimas kai kuriuos iš jų paskatino apsigręžti. Jie bijojo sutikti tokį galingą Žmogų, kuris vien žvilgsniu privertė kunigus ir vyresniuosius bėgti. Vis dėlto daugelis brovėsi pro skubančią minią, trokšdami pasiekti Tą, kuris buvo jų vienintelė viltis. Daugeliui pabėgus iš šventyklos, nemažai ir pasiliko. Dabar prie jų prisijungė naujai atėjusieji. Šventyklos kiemas vėl buvo pilnas ligonių bei mirštančiųjų, ir Jėzus vėl jiems patarnavo. SD 542.3

Po kurio laiko kunigai ir vyresnieji išdrįso grįžti į šventyklą. SD 542.4

Išsisklaidžius panikai, juos apėmė nerimas - kokie bus tolimesni Jėzaus veiksmai? Tikriausia Jis užims Dovydo sostą. Tylutėliai grįždami į šventyklą jie girdėjo vyrų, moterų ir vaikų balsus, šlovinančius Dievą. Įėję jie sustojo pakerėti nuostabaus reginio. Jie išvydo ligonius išgydytus, akluosius praregėjusius, kurčiuosius girdinčius, o luošius šokinėjančius iš džiaugsmo. Labiausiai džiūgavo vaikai. Jėzus išgydė jų ligas; Jis ėmė juos ant rankų, jie dėkodami bučiavo Jį, o kai kurie, Jam mokant žmones, užmigo prigludę prie Jo krūtinės. Dabar laimingais balsais vaikai skambiai Jį šlovino. Jie kaip ir praėjusią dieną kartojo „Osana!” ir pergalingai mojavo priešais Išgelbėtoją palmių šakelėmis. Šventykloje aidėjo jų šūksniai: „Kas įeina, tebūna palaimintas Viešpaties vardu!” „Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas” (Psalmė 118, 26; Zacharijo 9, 9). „Osana Dovydo Sūnui!” SD 542.5

Šių laimingų, nevaržomų balsų skambėjimas žeidė šventyklos vyresniuosius. Jie nusprendė sustabdyti šias demonstracijas. Jie aiškino žmonėms, kad vaikai ir džiaugsmo šūksniai išniekina Dievo namus. Pastebėję, kad jų žodžiai žmonėms įspūdžio nedaro, jie kreipėsi į Kristų: „Ar girdi, ką jie sako?” Jėzus atsiliepė: „Girdžiu. Argi niekada nesate skaitę: Iš vaikų ir kūdikių lūpų parengei Sau gyrių?” Pranašystė liudijo, kad Kristus bus paskelbtas karaliumi, ir tas žodis turėjo išsipildyti. Izraelio kunigai ir vyresnieji atsisakė Jį pašlovinti, todėl Dievas paskatino Jo liudytojais būti vaikus. Jeigu vaikų balsai būtų buvę nutildyti, Gelbėtojui gyriaus giesmes būtų giedojusios šventyklos kolonos. SD 543.1

Fariziejai buvo visiškai suglumę ir sutrikę. Padėtį valdė Tas, kurio jiems nepavyko įbauginti. Jėzus stojo ginti šventyklos. Dar niekada Jis nebuvo parodęs tokios karališkos valdžios. Dar niekada Jo žodžiai ir darbai nebuvo tokie galingi. Jis buvo atlikęs nuostabių darbų visoje Jeruzalėje, bet ne taip didingai ir įspūdingai. Kunigai ir vyresnieji nedrįso atvirai rodyti Jam priešiškumo Jo nuostabius darbus reginčių žmonių akivaizdoje. Nors įsiutinti ir sugluminti Jo atsakymo, daugiau tą dieną jie nieko nuveikti nepajėgė. SD 543.2

Kitą rytą teismo taryba vėl tarėsi, kokių veiksmų imtis prieš Jėzų. Prieš trejus metus jie reikalavo ženklo, kuris paliudytų Jį esant Mesiju. Per tą laiką Jis padarė daug galingų darbų visoje šalyje. Gydė ligonius, stebuklingai pasotino tūkstančius žmonių, vaikščiojo bangomis, sutramdė įsisiautėjusią jūrą. Jis ne kartą skaitė žmonių širdis kaip atverstą knygą, išvarinėjo demonus ir prikėlinėjo numirusiuosius. Vyresnieji matė Jo kaip Mesijo veiklos įrodymus. Dabar jie nusprendė nebereikalauti Jo valdžios ženklų, o viešai Jį pasmerkti. SD 544.1

Grįžę į šventyklą, kur Jis mokė, jie Jo paklausė: „Kokia galia tai darai? Kas Tau davė šitą galią? ” Jie tikėjosi, kad Jis ims tvirtinti, jog Jo valdžia iš Dievo. Tokius tvirtinimus jie ketino paneigti. Tačiau Jėzus atsakė jiems klausimu, aiškiai vedančiu prie kitos temos. Tik atsakę į šį klausimą, jie galėjo suprasti ir Jo atsakymą. „Iš kur buvo Jono krikštas? Iš dangaus ar iš žmonių? ” SD 544.2

Kunigai suprato pakliuvę į keblią padėtį, iš kurios jų negalėjo išvesti jokia žemiška išmintis. Jeigu jie atsakys, kad Jono krikštas buvo iš dangaus, akivaizdžiai paprieštaraus patys sau. Tada Kristus galės paklausti: „Kodėl tada juo netikėjote?” Jonas liudijo Kristų: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę” (Jono 1, 29) . Jeigu kunigai būtų patikėję Jono liudijimu, kaip jie būtų galėję neigti, kad Kristus yra Mesijas? Jeigu jie būtų paskelbę savo tikruosius įsitikinimus - kad Jono tarnystė yra žmogiška, būtų kilusi pasipiktinimo audra; mat žmonės tikėjo Joną esant pranašu. SD 544.3

Minia susidomėjusi laukė sprendimo. Ji žinojo, kad kunigai sakėsi priimantys Jono tarnystę, tad tikėjosi, kad jie neabejotinai pripažins, jog jis siųstas Dievo. Tačiau slapta pasitarę kunigai nusprendė nesusikompromituoti. Jie veidmainiaudami atsakė: „Mes nežinome”. Tada Kristus pasakė: „Tai nė Aš nesakysiu, kokia galia tai darau ”. SD 544.4

Rašto aiškintojai, kunigai ir vyresnieji - visi nutilo. Sugniuždyti ir nusivylę jie stovėjo nukorę galvas, nedrįsdami toliau klausinėti Kristaus. Savo bailumu ir neryžtingumu prarado žmonių pagarbą - juos dabar ėmė juokas matant taip suglumusius šiuos išdidžius ir nuosavu teisumu besiremiančius žmones. SD 544.5

Visi šie Kristaus žodžiai ir poelgiai buvo svarbūs - po Jo nukryžiavimo ir įžengimo į dangų jų įtaka turėjo būti juntama vis stipriau. Daugelis tų, kurie su nerimu laukė Jėzaus pokalbio su fariziejais pabaigos, galiausiai tapo Jo mokiniais, kuriuos prie Gelbėtojo patraukė Jo žodžiai tą įvykių kupiną dieną. Reginys šventyklos kieme niekada neišblėso jiems iš atminties. Kontrastas tarp Jėzaus ir vyriausiojo kunigo jiems kalbantis tarpusavyje buvo akivaizdus. Orus šventyklos didikas vilkėjo ištaigingus ir brangius apdarus. Ant jo galvos blizgėjo tiara. Jo laikysena buvo didinga; pragyventi metai buvo pasidabravę jo plaukus ir ilgą banguojančią barzdą. Jo išvaizda kėlė pagarbią baimę. Priešais šią stotingą personą stovėjo dangaus Didybė be jokių puošmenų ir pasirodymo. Jėzaus drabužiai po kelionės buvo dėmėti; veidas išblyškęs ir kupinas kantraus liūdesio; vis dėlto jame buvo įrašytas orumas ir geranoriškumas, kurie keistai kirtosi su išdidžia, savimi pasitikinčia ir pikta vyriausiojo kunigo laikysena. Daugelis girdėjusių Jėzaus žodžius ir mačiusių Jo darbus šventykloje nuo to laiko įrašė Jį savo širdyse kaip Dievo pranašą. Tačiau kiek visuomenė darėsi palankesnė Jėzui, tiek kunigų neapykanta Jam didėjo. Išmintis, su kuria Jis išsipainiodavo iš jų paspęstų žabangų, naujai liudijo Jo dieviškumą ir tik kurstė jų nirštą. SD 545.1

Susirėmęs su rabinais, Kristus nesiekė jų pažeminti. Jis nesidžiaugė matydamas juos užspęstus į kampą. Jis tenorėjo išmokyti svarbią pamoką. Jis pažemino Savo priešus, leisdamas jiems įsipainioti į tinklą, kurį jie buvo paspendę Jam. Jų pri-pažintas nenusimanymas apie Jono krikšto pobūdį suteikė Jam galimybę kalbėti, ir Jis pasinaudojo ta galimybe išdėstydamas tikrąją padėtį ir pridurdamas dar vieną perspėjimą prie daugelio jau išsakytų. SD 545.2

„Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Sis atsakė: ‘Nenoriu’, - bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Sis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, - bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?” SD 545.3

Toks netikėtas klausimas išmušė Jo klausytojus iš vėžių. Jie įdėmiai klausėsi palyginimo, todėl iš karto atsakė: „Pirmasis“. Įrėmęs į juos akis, Jėzus griežtai ir rimtai atsakė: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Juk Jonas atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“. SD 546.1

Kunigai ir vyresnieji negalėjo teisingai neatsakyti į Kristaus klausimą, taip Jis išgirdo jų nuomonę, palankią pirmajam sūnui. Šis sūnus simbolizavo fariziejų niekinamus ir nekenčiamus muitininkus. Muitininkai buvo itin amoralūs. Jie buvo tikri Dievo Įstatymo pažeidinėtojai - jų gyvenimas liudijo absoliutų priešiškumą Jo reikalavimams. Jie buvo nedėkingi ir nešventi; kai jiems buvo liepta eiti ir dirbti Viešpaties vynuogyne, jie su panieka atsisakė. O kai atėjo Jonas, skelbdamas atgailą ir krikštą, muitininkai priėmė jo mokymą ir pasikrikštijo. SD 546.2

Antrasis sūnus simbolizavo žydų tautos vedlius. Kai kurie fariziejai atgailavo ir priėmė Jono krikštą; tačiau vyresnieji nepripažino, kad jis atėjo nuo Dievo. Jo perspėjimai ir pasmerkimai nepaskatino jų keistis. Jie „nesiduodami jam krikštyti, atstūmė, ką Dievas jiems buvo sumanęs” (Luko 7, 30) . Jie į jo mokymą žiūrėjo su pasibjaurėjimu. Kaip antrasis sūnus, kuris pašauktas atsakė „Einu, viešpatie”, bet nenuėjo, kunigai ir vyresnieji sakėsi esą paklusnūs, bet elgėsi neklusniai. Jie kalbėjo skambiais pasišventimo žodžiais, tvirtino paklūstą Dievo Įstatymui, bet jų paklusnumas buvo tik dėl akių. Fariziejai apšaukė muitininkus neištikimais ir prakeikė; bet pastarieji savo tikėjimu ir darbais parodė, jog pateks į Dangaus karalystę greičiau nei šie nuosavu teisumu gyvenantys žmonės, kuriems buvo suteikta didžiulė šviesa, tačiau kurių darbai neatitiko jų išpažįstamo pamaldumo. SD 546.3

Kunigai ir vyresnieji nenorėjo priimti šių tiriančių tiesų. Jie liko tylėti tikėdamiesi, kad Jėzus pasakys kažką, ką jie galės atgręžti prieš Jį. Tačiau jiems teko iškęsti dar daugiau. SD 547.1

Kristus pasakė: „Pasiklausykite kito palyginimo. Buvo šeimininkas, kuris įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą, pastatė bokštą, išnuomojo ūkininkams ir iškeliavo į svetimą šalį. Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas ūkininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet ūkininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis. Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet ūkininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‘Jie drovėsis mano sūnaus’. Tačiau ūkininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‘Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą’. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?” SD 547.2

Jėzus kreipėsi į visus susirinkusius žmones, bet atsakė kunigai ir vyresnieji. „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems ūkininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių ”. Iš pradžių jie nesuprato palyginimo, bet dabar jiems tapo aišku, kad patys sau paskelbė nuosprendį. Palyginime šeimininkas simbolizavo Dievą, vynuogynas - žydų tautą, o vynuogyno gyvatvorė - dievišką Įstatymą, kuris saugojo žydus. Bokštas - šventyklos simbolis. Vynuogyno šeimininkas padarė viską, kad jis klestėtų. „Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau?” (Izaijo 5, 4) Taip buvo pavaizduotas Dievo nuolatinis rūpinimasis Izraeliu. Ir kaip ūkininkai turėjo grąžinti šeimininkui atitinkamą dalį išaugintų vaisių, taip Dievo tauta turi pagerbti Jį šventąją privilegiją atitinkančiu gyvenimu. Tačiau kaip ūkininkai nužudė tarnus, kuriuos šeimininkas pasiuntė pas juos vaisių, taip žydai nužudė Dievo siųstuosius pranašus, raginusius juos atgailauti. Krito vienas pasiuntinys po kito. Lig šiol palyginimo taikymas nekėlė abejonių, ne mažiau akivaizdus jis buvo ir toliau. Mylimajame sūnuje, kurį vynuogyno šeimininkas galiausiai pasiuntė pas neklusnius tarnus ir kurį jie suėmė bei nužudė, kunigai ir vyresnieji įžvelgė aiškų Jėzaus ir Jo laukiančio likimo vaizdą. Jie jau planavo nužudyti Tą, kurį Tėvas siuntė jiems kaip paskutinę galimybę. Bausmė nedėkingiems ūkininkams liudijo apie likimą tų, kurie pasmerks Kristų mirčiai. SD 547.3

Žvelgdamas į juos su gailesčiu Gelbėtojas tęsė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia. Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių. Kas nukris ant to akmens, tas suduš, o ant ko akmuo užgrius, tas bus sutriuškintas ”. SD 548.1

Šią pranašystę žydai dažnai kartojo sinagogose, taikydami ją ateinančiam Mesijui. Kristus buvo žydų religinės sistemos ir viso išgelbėjimo plano kertinis akmuo. Šį kertinį akmenį žydų statytojai, kunigai ir Izraelio vadovai dabar atmetė. Išgelbėtojas atkreipė jų dėmesį į pranašystes, atskleidžiančias jiems gresiantį pavojų. Visomis Savo galiomis Jis stengėsi parodyti jiems, ką jie iš tikrųjų ketina padaryti. SD 548.2

Jo žodžiai turėjo ir kitą tikslą. Klausdamas „Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais ūkininkais?”, Kristus paskatino atsakyti fariziejus taip, kaip jie atsakė. Jis privertė juos pačius save pasmerkti. Jo perspėjimai, nepažadinę jų atgailos, nulėmė jų likimą, todėl Jis norėjo, kad jie suprastų, jog patys save pražudė. Jis norėjo parodyti, koks teisus yra Dievas, atimdamas jų nacionalines privilegijas - šis teismas jau buvo prasidėjęs ir pasibaigti jis turėjo ne tik jų šventyklos bei miesto sugriovimu, bet ir tautos išsklaidymu. SD 548.3

Klausytojai atpažino perspėjimą. Bet nepaisant nuosprendžio, kurį jie patys sau pasiskelbė, kunigai ir vyresnieji buvo pasirengę užbaigti paveikslą sakydami: „Taiįpėdinis. Eime, užmuškime jį”. „Jie stengėsi Jį suimti, tačiau bijojo žmonių ”, mat visuomenė buvo palanki Kristui. SD 548.4

Cituodamas pranašystę apie atmestą kertinį akmenį, Kristus turėjo galvoje tikrą įvykį Izraelio istorijoje. Jis buvo susijęs su pirmosios šventyklos statyba. Nors jis buvo taikomas Kristaus pirmojo atėjimo metui ir turėjo ypatingai galingai apeliuoti į žydus, tai pamoka ir mums. Kai buvo statoma Saliamono šventykla, akmenų kirtykloje buvo visiškai paruošiami milžiniški akmenys pamatui ir sienoms. Juos atvežus į statybų vietą, daugiau prie jų neprisiliesdavo joks įrankis, - darbininkai tik pastatydavo juos į vietą. Pamatui buvo atgabentas vienas neįprastai didelis ir keistos formos akmuo; neradę, kur jį padėti, darbininkai jo nepriėmė. Gulėdamas ant kelio niekam nenaudingas, jis juos tik erzino. Jis ilgai buvo atmestas akmuo. Tačiau pradėję formuoti pastato kampą, statybininkai ilgai ieškojo pakankamai didelio, stipraus ir atitinkamos formos akmens, kad atlaikytų didžiulį ant jo gulsiantį svorį. Jeigu jie šiai svarbiai vietai būtų pasirinkę netinkamą akmenį, būtų kilęs pavojus visam pastatui. Jie turėjo rasti akmenį, atsparų saulės, šalčio ir audrų poveikiui. Buvo pasirenkamas tai vienas, tai kitas akmuo, tačiau nuo didžiulio svorio jis sutrupėdavo. Kiti neatlaikydavo staigių oro permainų. SD 548.5

Pagaliau dėmesys nukrypo į atmestąjį akmenį. Jis gulėjo atvirame ore, saulėje bei audrose, bet nėmaž neįskilo. Statybininkai apžiūrėjo šį akmenį. Jis jau buvo atlaikęs visus išbandymus, išskyrus vieną. Jeigu jis atlaikys stiprų spaudimą, jie nusprendė padėti jį kaip kertinį akmenį. Akmuo buvo išmėgintas, atgabentas į reikiamą vietą ir pasirodė kaip tik ten tinkamas. Pranašiškame regėjime Izaijui buvo apreikšta, kad šis akmuo simbolizuoja Kristų. Jis pasakė: „Tik su Galybių Viešpačiu renkite suokalbį, nes Jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas. Vis dėlto Jis bus žabangos, pažaidos akmuo ir nuopuolio priežastis abiem Izraelio namams, kilpa ir spąstai Jeruzalės gyventojams. Daugelis suklups ant jų, puls ir susižalos, įklius į spąstus ir bus pagauti”. Pranašiškame regėjime nuneštas į Kristaus pirmojo atėjimo laikus, pranašas išvydo, kad Jėzui teks sunkumai ir išbandymai, kuriuos simbolizavo elgesys su pagrindiniu Saliamono šventyklos akmeniu. „Todėl Viešpats Dievas taip kalba: ‘Štai ant Siono dedu akmenį, išmėgintą akmenį, brangų kertinį akmenį, kaip tvirtą pamatą: kas pasitiki juo, tas nedreba iš baimės’” (Izaijo 8, 13-15; 28, 16) . SD 549.1

Begalinės išminties Dievas parinko pamatui akmenį ir Pats jį padėjo. Jis pavadino jį išmėgintu akmeniu. Tų, kurie Juo pasitiki, Jis niekada nenuvilia. Jis atlaikė visus išbandymus. Jis ištvėrė Adomo ir jo palikuonių nuodėmių svorį ir liko daugiau nei blogio jėgų nugalėtojas. Jėzus pakelia visas atgailaujančių nusidėjėlių ant Jo metamas naštas. Kristuje kalta širdis atranda atgaivą. Jis - tvirtas pamatas. Visi, kurie pasitiki Juo, jaučiasi visiškai saugūs. Izaijo pranašystėje Kristus laikomas ir tvirtu pamatu, ir suklupimo akmeniu. Apaštalas Petras, įkvėptas Šventosios Dvasios, aiškiai parodo, kam Kristus yra pamatinis akmuo, o kam papiktinimo uola: „Esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Ženkite prie jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. Todėl Rašte pasakyta: Štai dedu Sione kertinį akmenį, brangų rinktinį akmenį; kas tiki jį, nebus sugėdintas. Tad jums, tikintiesiems, atiteks šlovė, o netikintiesiems tasai statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu, suklupimo akmeniu ir papiktinimo uola. Jie suklumpa, neklausydami žodžio; tam jie ir skirti” (1 Petro 2, 3-8) . SD 550.1

Tiems, kurie tiki, Kristus yra tvirtas pamatas. Jie krenta ant Uolos ir sudūžta. Čia kalbama apie nuolankumą Kristui ir tikėjimą Juo. Nukristi ant Uolos ir sudužti - tai atsisakyti nuosavo teisumo ir eiti pas Kristų nuolankiam kaip vaikas, atgailaujant dėl savo nuodėmių ir tikint Jo atleidžiančia meile. Tikėjimu ir paklusnumu mes statome ant Kristaus, kaip savo pamato. SD 550.2

Panašiai ant šio gyvojo akmens galėjo statyti ir žydai, ir pagonys. Tai vienintelis pamatas, ant kurio galime statyti saugiai. Jis pakankamai platus visiems ir pakankamai tvirtas, kad atlaikytų viso pasaulio naštą. Ir per ryšį su Kristumi, gyvuoju akmeniu, visi, kurie stato ant šio pamato, tampa gyvaisiais akmenimis. Daugelis savo pastangomis tašo, gludina ir gražina save, bet jie negali tapti gyvaisiais akmenimis, nes neturi ryšio su Kristumi. Be šio ryšio joks žmogus nebus išgelbėtas. Be Kristaus gyvybės mumyse, mes neatlaikysime pagundų audrų. Mūsų amžinas saugumas priklauso nuo to, ar statysime ant tvirto pamato. Daugybė žmonių šiandien stato ant pamatų, kurie nebuvo išmėginti. Užklupus lietui, siaučiant audrai, kilus tvanui, jų namai grius, nes yra pastatyti ne ant amžinosios Uolos, kertinio akmens Jėzaus Kristaus. SD 550.3

Tiems, kurie „suklumpa, neklausydami žodžio ”, Kristus yra papiktinimo uola. Bet „statytojų atmestasis akmuo tapo kertiniu akmeniu”. Kaip ir atmestasis akmuo, Kristus Savo žemiškoje misijoje buvo ignoruojamas ir koneveikiamas. „Jis buvo paniekintas, žmogaus vardo nevertas, skausmų vyras... Jis buvo paniekintas, ir mes Jį laikėme nieku” (Izaijo 53, 3) . Bet artėja metas, kai Jis bus pašlovintas. Per prisikėlimą iš numirusių Jis buvo pristatytas „galingu Dievo Sūnumi” (Romiečiams 1, 4). Savo antrojo atėjimo metu Jis bus apreikštas kaip dangaus ir žemės Viešpats. Tie, kurie dabar rengėsi Jį nukryžiuoti, pripažins Jo didybę. Visatos akivaizdoje atmestasis akmuo taps kertiniu akmeniu. SD 551.1

O „ant ko tas akmuo užgrius, tą sutriuškins ”. Kristų atstūmę žmonės veikiai pamatė sunaikintą savo miestą ir tautą. Jų šlovė buvo išsklaidyta kaip dulkės vėjyje. Ir kas gi išnaikino žydus? Tai buvo uola, ant kurios statydami jie būtų buvę saugūs. Tai buvo paniekinto Dievo gerumas, atmestas teisumas, nužudytas gailestingumas. Žmonės patys pasipriešino Dievui, ir viskas, kas turėjo būti jų išgelbėjimas, virto jų pražūtimi. Viskas, ką Dievas numatė gyvenimui, jiems pasirodė besanti mirtis. Žydų įvykdytas Kristaus nukryžiavimas vaizdavo visos Jeruzalės su-griovimą. Kraujas, išlietas ant Golgotos, buvo tas svoris, kuris sugniuždė juos šiame ir būsimajame pasaulyje. Taip bus ir didžiąją paskutiniąją dieną, kai bus teisiami atstūmusieji Dievo malonę. Kristus, jų papiktinimo uola, tada pasirodys jiems kaip keršijantis kalnas. Jo veido šlovė, kuri teisiesiems yra gyvybė, nusidėjėliams bus visa naikinanti ugnis. Dėl atstumtos meilės ir paniekintos malonės nusidėjėlis bus sunaikintas. SD 551.2

Daugybe pavyzdžių ir pakartotinais perspėjimais Jėzus parodė, kas laukia žydų, atstūmusių Dievo Sūnų. Šiais žodžiais Jis kreipėsi į visus visų laikų gyventojus, kurie atsisako priimti Jį kaip Savo Atpirkėją. Visi perspėjimai skirti jiems. Išniekinta šventykla, sūnus palaidūnas, netikri ūkininkai, paniekos kupini statytojai - visi jie atlieka savo vaidmenį kiekvieno nusidėjėlio gyvenime. Jeigu nusidėjėlis neatgailaus, jo laukia jiems išpranašautas likimas. SD 552.1