Su meile iš Dangaus

5—Pašventimas

Šis skyrius pagrįstas Luko 2, 21-38

PRAĖJUS MAŽDAUG keturiasdešimčiai dienų po Kristaus gimimo, Juozapas ir Marija nunešė Jį į Jeruzalę, kad pašvęstų Viešpačiui ir atnašautų auką. To reikalavo žydų Įstatymas, o Kristus, kaip žmogaus pakaitas, visame kame turėjo vykdyti Įstatymą. Pasižadant, kad Jis laikysis Įstatymo, Jis jau buvo apipjaustytas. SD 38.1

Motinos pagal Įstatymą turėjo paaukoti pirmų metų avinėlį deginamajai aukai ir jauną balandį arba purplelį kaip atnašą už nuodėmes. Tačiau Įstatyme buvo numatyta, kad, jeigu tėvai pernelyg neturtingi, kad paaukotų avinėlį, galima atnašauti ir du purplelius arba du jaunus balandžius - vieną deginamajai aukai, kitą kaip permaldavimą už nuodėmes. SD 38.2

Aukos Viešpačiui turėjo būti be ydos. Jos simbolizavo Kristų, taigi liudijo, kad pačiame Jėzuje nėra jokių fizinių trūkumų. Jis buvo „avinėlis be kliaudos ir dėmės” (1 Petro 1,19) . Jo fizinės būsenos nebjaurojo joks trūkumas; Jo kūnas buvo tvirtas ir sveikas. Visą Savo gyvenimą Jis laikėsi gamtos dėsnių. Ir fiziniu, ir dvasiniu požiūriu Jis rodė, kokią Dievas nori matyti žmoniją, paklūstančią Jo įstatymams. SD 38.3

Pirmagimio pašventimo Dievui tradicija buvo atėjusi iš seniausių laikų. Dievas pažadėjo atiduoti dangaus Pirmagimį, kad išgelbėtų nusidėjėlį. Ši dovana kiekvienoje šeimoje turėjo būti priimama pašvenčiant savo pirmagimį sūnų. Jis turėjo būti skirtas kunigystei, kaip Kristaus atstovas tarp žmonių. SD 38.4

Kai Izraelis buvo išvaduotas iš Egipto vergijos, vėlgi buvo įsakyta pašvęsti pirmagimius. Izraelitams kenčiant egiptiečių jungą, Viešpats liepė Mozei eiti pas Egipto karalių, faraoną, ir sakyti: „Taip kalbėjo Viešpats. Izraelis yra Mano pirmagimis sūnus. Aš tau liepiau: leisk Mano sūnui išeiti, kad galėtų Mane pagarbinti! Bet tu atsisakei leisti jam išeiti; tikėk Manimi, Aš užmušiu tavo pirmagimį sūnų” (Išėjimo 4, 22-23) . SD 39.1

Mozė perdavė Viešpaties žodžius, tačiau išdidus karalius atšovė: „Kas gi tas Viešpats, kad aš turėčiau Jam paklusti ir leisti Izraeliui eiti? Nei aš pažįstu tą Viešpatį, nei leisiu Izraeliui eiti!” (Išėjimo 5, 2) Viešpats darbavosi dėl Savo tautos ženklais ir stebuklais, siųsdamas faraonui siaubingas negandas. Galiausiai mirties angelui buvo liepta išžudyti egiptiečių tautoje žmonių ir gyvulių pirmagimius. Kad izraelitai liktų gyvi, jiems buvo liepta patepti durų staktas nužudyto avinėlio krauju. Visi namai turėjo būti pažymėti, kad kai ateis mirties angelas atlikti savo misijos, jis aplenktų izraelitų namus. SD 39.2

Siuntęs bausmę Egiptui, Viešpats pasakė Mozei: „Pašvęsk Man visus pirmagimius!.. Žmogaus ar gyvulio vaikas, tas yra Mano”; „Kai išmarinau visus pirmagimius Egipto žemėje, padariau Sau šventus Izraelyje visus pirmagimius - ir žmonių, ir gyvulių pirmagimius. Jie yra Mano. Aš esu Viešpats” (Išėjimo 13, 2; Skaičių 3, 13) . Kai buvo pastatyta šventykla, Viešpats vietoj viso Izraelio pirmagimių išsirinko levitų giminę, kad joje tarnautų. Tačiau pirmagimiai vis dar buvo laikomi Viešpaties ir turėjo būti išpirkti. SD 39.3

Todėl pirmagimių pašventimo Dievui įstatymas buvo itin svarbus. Jis priminė ne tik nuostabų izraelitų išvadavimą, bet numatė ir dar didesnį išlaisvinimą, kurį turėjo atlikti Dievo vienatinis Sūnus. Kaip ant staktų pašlakstytas kraujas išgelbėjo Izraelio pirmagimius, taip Kristaus kraujas turi galią išgelbėti pasaulį. SD 39.4

Kokia prasmė tada buvo suteikta Kristaus pašventimui! Tačiau kunigas neįžvelgė, kas yra anapus uždangos; jis nesuprato ten glūdinčios paslapties. Kūdikių pašventimas buvo įprasta apeiga. Kunigas kasdien susižerdavo tam tikrą išpirkos sumą už Viešpačiui pašvenčiamus kūdikius. Jo darbas buvo kasdienė rutina - jis bemaž nekreipdavo dėmesio į tėvus ar vaikus, nebent pastebėdavo kokius nors tėvų turtingumo ar aukštos padėties požymius. Juozapas ir Marija buvo neturtingi. Kai jie atėjo su vaiku, kunigai matė tik kukliausiomis drapanomis galilėjietiškai apsirengusius vyrą ir moterį. Jų išvaizda niekuo nepatraukė dėmesio, o jie paaukojo tik tai, kas buvo reikalaujama iš skurdžiausios klasės. SD 39.5

Kunigas atliko oficialią ceremoniją. Paėmęs kūdikį ant rankų iškėlė jį priešais aukurą. Grąžinęs jį motinai, pirmagimių ritinyje įrašė vardą - Jėzus. Laikydamas kūdikį rankose jis net nepagalvojo, jog tai dangaus Didybė, šlovės Karalius. Kunigui nė mintis neatėjo, kad šis mažylis yra Tas, apie kurį Mozė rašė: „Viešpats, jūsų Dievas, iš jūsų brolių jums pažadins pranašą kaip mane. Klausykite jo visame kame, ką tik jis jums sakys” (Apaštalų darbų 3, 22) . Jis nė nenutuokė, jog šis kūdikis yra Tas, kurio šlovę išvysti troško Mozė. Tačiau dabar kunigo rankose gulėjo Tas, kuris buvo didesnis už Mozę; o užrašydamas vaiko vardą, jis užrašė vardą To, kuris buvo viso žydų gyvenimo pamatas. Tas vardas turėjo tapti jam mirties nuosprendžiu, nes aukojimų ir atnašavimų sistema jau buvo atgyvenusi; simbolis kone pasiekė savo prototipą, atspindys - tikrovę. SD 40.1

Dievo šlovė buvo pasitraukusi iš šventyklos, tačiau Betliejaus Kūdikyje slypėjo šlovė, prieš kurią lenkiasi angelai. Šis dar nieko nesuvokiantis kūdikis buvo pažadėtasis ainis, apie kurį liudijo pirmasis aukuras prie Edeno vartų. Tai buvo Sutaikintojas, ramybės nešėjas. Tai Jis prisistatė Mozei kaip Aš Esu. Tai Jis debesies ir ugnies stulpu vedė Izraelį. Tai apie Jį jau seniai pranašavo pranašai. Jis buvo visų tautų Troškimas, Ilgesys, Dovydo Šaknis ir Atžala, skaisti Aušros Žvaigždė. To bejėgio mažo kūdikio vardas, įrašytas į Izraelio ritinį, skelbiantis Jį esant mūsų broliu, buvo nupuolusios žmonijos viltis. Vaikas, už kurį buvo sumokėta išpirka, buvo Tas, kuris turėjo atpirkti viso pasaulio nuodėmes. Jis buvo tikrasis „ didis kunigas Dievo Namams”, „neatšaukiamos tarnystės” vadovas, užtarėjas „Didybės dešinėje aukštybėse” (Hebrajams 10, 21; 7, 24; 1, 3) . SD 40.2

Dvasiniai dalykai matomi dvasinėmis akimis. Šventykloje Dievo Sūnus buvo pašvęstas darbui, kurį Jis atėjo atlikti. Kunigas žiūrėjo į Jį kaip į bet kurį kitą vaiką. Tačiau nors jis nei įžvelgė, nei pajuto ką nors neįprasta, tai, kad Dievas atidavė Savo Sūnų pasauliui, buvo pripažinta. Kai kas atpažino Kristų. SD 41.1

„Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas. Jis buvo teisus ir dievobaimingas vyras, laukiantis Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo su juo. Jam buvo Šventosios Dvasios apreikšta, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Mesiją ” SD 41.2

Įžengęs į šventyklą Simeonas išvydo šeimą, ištiesusią kunigui savo pirmagimį sūnų. Jų išvaizda liudijo skurdą; tačiau Simeonas suprato Dvasios perspėjimus ir labai susijaudino išvydęs Viešpačiui pašvenčiamą kūdikį — Izraelio Sutaikinimą, Tą, kurį jis troško pamatyti. Simeono džiaugsmas kunigą apstulbino. Kai vaikas buvo grąžintas Marijai, Simeonas paėmė jį į rankas ir iškėlė Dievo akivaizdon, o jo sielą užliejo dar nepatirtas džiaugsmas. Laikydamas iškėlęs kūdikį Gelbėtoją į dangų jis pasakė: „ Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti Savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę ”. SD 41.3

Pranašystės dvasia buvo ant šio Dievo vyro, ir Juozapui su Marija stovint greta bei stebintis jo žodžiais, jis pasakė Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, ir tavo pačios sielą pervers kalavijas, kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys ”. SD 42.1

Atėjusi pranašė Ona patvirtino Simeono liudijimą apie Kristų. Simeonui kalbant, jos veidas nušvito Dievo šlove, ir ji pratrūko nuoširdžiai dėkoti, kad jai buvo leista išvysti Viešpatį Kristų. SD 42.2

Šie kuklūs šlovintojai netyrinėjo pranašysčių tuščiai. Tačiau tie, kurie ėjo Izraelio valdovų ir kunigų pareigas - nors prieš jų akis taip pat buvo brangūs pranašysčių žodžiai, - nevaikščiojo Viešpaties keliais ir nematė gyvenimo Šviesos. SD 42.3

Taip yra ir dabar. Nei religiniai vadai, nei Dievo namų maldininkai nepastebi įvykių, į kuriuos nukreiptas viso dangaus dėmesys. Žmonės pripažįsta Kristų kaip istorinę asmenybę, tačiau nusigręžia nuo gyvojo Kristaus. Kristus, esantis Dievo Žodyje, kuris ragina aukotis, Kristus, gyvenantis vargšuose ir kenčiančiuose, kurie maldauja pagalbos, Kristus, pasireiškiantis dievobaimingu gyvenimu, kuris susijęs su skurdu, sunkiu triūsu ir paniekinimu, - toks Kristus šiandien priimamas ne daugiau nei prieš aštuoniolika šimtmečių^*. SD 42.4

Marija apmąstė plačią ir toli siekiančią Simeono pranašystę. Žvelgiant į kūdikį savo rankose ir prisimenant Betliejaus piemenų žodžius, ją užliedavo dėkingumas, džiaugsmas bei šviesi viltis. Simeono žodžiai priminė jai, ką pasakė pranašas Izaijas: „Iš Jesės kelmo išaugs atžala, iš jo šaknies pražys pumpuras. Ant Jo ilsėsis Viešpaties dvasia: išminties ir įžvalgos dvasia, patarimo ir narsumo dvasia, pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia... Teisumas bus Jo juosmens diržas, ištikimybė - strėnų juosta”; „Tauta, gyvenusi tamsumoje, pamatė didžią šviesą; gyvenusiems nevilties šalyje užtekėjo šviesybė... Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus ‘Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis’” (Izaijo 11, 1-5; 9, 1. 5) . SD 42.5

Tačiau ir Marija nesuprato Kristaus misijos. Simeonas pranašavo apie Jį kaip apie šviesą pagonims ir šlovę Izraeliui. Angelai paskelbė apie Gelbėtojo gimimą kaip džiugią naujieną visoms tautoms. Dievas siekė ištaisyti siaurą žydišką požiūrį į Mesijo darbą. Jis troško, kad žmonės žvelgtų į Jį ne tik kaip į Izraelio Išvaduotoją, bet ir kaip į pasaulio Atpirkėją. Tačiau turėjo praslinkti daug metų, kad bent Jėzaus motina suprastų Jo misiją. SD 43.1

Marija laukė, kada į Dovydo sostą atsisės Mesijas, bet ji nematė tų kančių, per kurias tai bus pasiekta. Per Simeoną buvo apreikšta, kad Mesijo darbas pasaulyje nebus lengvas. Marijai skirtais žodžiais „ ir tavo pačios sielą pervers kalavijas” Dievas iš Savo švelnaus gailestingumo malšino Jėzaus motinos sielvartą, kurį dėl Jo ji jau buvo pradėjusi kentėti. SD 43.2

Simeonas pasakė: „ Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas”. Tie, kurie nori pakilti, turi nukristi. Mes turime nukristi ant Uolos ir sudužti - tik tada galėsime būti pakelti Kristuje. Jei norime pažinti dvasinės karalystės šlovę, savanaudiškumas turi būti nuvainikuotas, išdidumas pažemintas. Žydai nepriėmė šlovės, kuri pasiekiama tik per nusižeminimą. Taigi jie nepriėmė ir savo Atpirkėjo. Jis tapo ženklu, kuriam buvo prieštaraujama. SD 43.3

„ Kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys”. Išgelbėtojo gyvenimo šviesoje atskleidžiamos visų širdžių - nuo paties Kūrėjo iki tamsos kunigaikščio - mintys. Šėtonas vaizdavo Dievą savanaudį ir despotišką, visko geidžiantį ir nieko neduodantį, reikalaujantį, kad Jo kūriniai tarnautų Jo šlovei, bet nieko neaukojantį jų labui. Tačiau Kristaus dovana atskleidžia Tėvo širdį. Ji liudija, kad Dievo mintys apie mus yra „ dėl mūsų gerovės, o ne dėl žalos” (žr. Jeremijo 29, 11). Kristaus auka parodo, kad nors Dievo neapykanta nuodėmei yra stipri kaip mirtis, Jo meilė nusidėjėliui stipresnė už mirtį. Pasiryžęs mus atpirkti, Dievas nepagailės nieko - kad ir kaip brangaus, - kad Jo darbas būtų užbaigtas. Jokia mūsų išgelbėjimui būtina tiesa nebus nuslėpta, joks gailestingumo stebuklas neliks nepadarytas, jokia dieviška priemonė neliks nepasitelkta. Malonė keis malonę, dovana - dovaną. Visas Dangaus lobynas atsiveria tiems, kuriuos Jis trokšta išgelbėti. Surinkęs Visatos turtus ir atvėręs begalinės jėgos šaltinius, Jis viską perduoda į Kristaus rankas sakydamas: „Visa tai žmogui”. Panaudok šias dovanas, kad įtikintum jį, jog danguje ir žemėje nėra didesnės meilės nei Mano. Didžiausią laimę jis ras mylėdamas Mane. SD 43.4

Ant Golgotos kryžiaus meilė ir savanaudiškumas susitiko akis į akį. Čia atsiskleidė visa jų pilnatvė: Kristus gyveno tik tam, kad guostų ir laimintų, o šėtonas, pasmerkdamas Jį mirčiai, parodė savo piktą valią ir neapykantą Dievui. Tapo akivaizdu, kad tikrasis jo maišto tikslas - nuversti Dievą ir pražudyti Tą, per kurį buvo parodyta Dievo meilė. SD 44.1

Per Kristaus gyvenimą ir mirtį atskleidžiamos ir žmonių mintys. Nuo ėdžių iki kryžiaus Jėzaus gyvenimas buvo raginimas aukotis ir susivienyti kančioje. Jis apnuogino žmonių tikslus. Jėzus atėjo su dangaus tiesa, ir visi, kurie klausėsi Šventosios Dvasios balso, buvo patraukti prie Jo. Save garbinusieji priklausė šėtono karalystei. Savo požiūriu į Kristų žmonės rodo, kieno pusėje jie yra. Taigi kiekvienas pats sau pasirašo nuosprendį. SD 44.2

Paskutiniojo teismo dieną kiekvienas pražuvęs žmogus supras, kodėl jis atmetė tiesą. Kiekvienas nuodėmės apakintas protas išvys kryžių ir jo tikrąją reikšmę. Priešais Golgotos ir jos paslaptingosios Aukos reginį stovės pasmerkti nusidėjėliai. Kiekvienas melagingas pasiteisinimas bus atmestas. Išryškės šlykštus žmogiškojo atsimetimo charakteris. Žmonės pamatys, ką jie rinkosi. Ilgoje kovoje išaiškės, kas buvo teisus, o kas klydo. Visatos teisme Dievui bus nuimtas kaltinimas už blogio egzistavimą ar tąsą. Bus apreikšta, kad dieviški įsakymai neturi nieko bendra su nuodėme. Dievo valdžioje nebūta jokių trūkumų - nieko, kas sukeltų nepasitenkinimą. Kai bus atskleisti visų širdžių sumanymai, ir ištikimieji, ir maištingieji vieningai paskelbs: „ Teisingi ir tikri Tavieji keliai, tautų Valdove! Kas gi nesibijotų, Viešpatie, ir negerbtų Tavojo vardo?! ... Paaiškėjo Tavo teisūs sprendimai” (Apreiškimo 15, 3-4) . SD 44.3