Su meile iš Dangaus

4—Jums gimė Išganytojas

Šis skyrius pagrįstas Luko 2, 1-20

ŠLOVĖS KARALIUS nusižemino, kad priimtų žmogiškumą. Kukli ir atgrasi buvo Jo žemiška aplinka. Kad žmonių akies neviliotų Jo išorinio pavidalo didingumas, Jo šlovė buvo pridengta. Jis atsisakė bet kokio išorinio pasirodymo. Turtai, pasaulio garbė ir žmogaus puikybė niekada neišgelbės sielos nuo mirties; todėl Jėzus siekė, kad žmonių netrauktų prie Jo jokie žemiški dalykai. Tuos, kurie norėjo sekti Juo, turėjo patraukti tik dangiškos tiesos grožis. Mesijo charakteris jau seniai buvo apibūdintas pranašystėse, ir Jis troško, kad žmonės Jį priimtų pagal Dievo Žodį. SD 33.1

Angelai stebėjosi šlovinguoju atpirkimo planu. Jie žiūrėjo, kaip Dievo tauta priims Jo Sūnų, aprengtą žmogiškumo apdaru. Jie atėjo į išrinktosios tautos šalį. Kitos tautos pasakojo nebūtas istorijas ir garbino netikrus dievus. O angelai atėjo į šalį, kurioje buvo apreikšta Dievo šlovė ir švietė pranašystės šviesa. Jie neregimi atėjo į Jeruzalę, pas paskirtuosius šventųjų pranašysčių aiškintojus ir Dievo namų tarnus. Jau kunigui Zacharijui, tar-naujančiam prie aukuro, buvo pranešta, jog artėja Kristaus atėjimas. Jau buvo gimęs Jo pirmtakas, kurio misiją liudijo stebuklai ir pranašystės. Žinia apie jo gimimą ir nuostabią jo misijos reikšmę plačiai pasklido po kitas šalis. Tačiau Jeruzalė nebuvo pasirengusi priimti savo Atpirkėją. SD 33.2

Apstulbę dangiškieji pasiuntiniai stebėjo abejingumą tautos, kurią Dievas pašaukė perteikti pasauliui šventosios tiesos šviesą. Žydų tauta turėjo paliudyti, jog iš Abraomo ainijos ir Dovydo giminės gims Kristus, tačiau jie nenutuokė, kad Jo atėjimas jau čia pat. Šventykloje rytinės ir vakarinės aukos kasdien kreipė žvilgsnius į Dievo Avinėlį; bet netgi čia nebuvo pasirengta Jį priimti. Tautos kunigai ir mokytojai nežinojo, kad tuoj įvyks svarbiausias visų laikų įvykis. Jie vis kartojo beprasmes maldas ir dėl akių atlikinėjo apeigas, tačiau siekdami turtų ir pasaulio garbės nebuvo pasirengę Mesijo apreiškimui. Tas pats abejingumas vyravo visame Izraelyje. Savanaudžių ir į pasaulį panirusių širdžių nesujaudino visą dangų suvirpinęs džiaugsmas. Retas kuris troško išvysti Neregimąjį. Pas juos buvo siųsti dangiškieji pasiuntiniai. SD 34.1

Angelai aplankė Juozapą ir Mariją jiems keliaujant iš savo namų Nazarete į Dovydo miestą. Romos imperatoriaus įsakymas surašyti jos plačių valdų žmones pasiekė ir Galilėjos kalvų gyventojus. Kaip kadaise Kyras buvo pašauktas į pasaulio imperatoriaus sostą, kad išvaduotų Viešpaties belaisvius, taip ciesorius Augustas prisidėjo prie Dievo tikslo įgyvendinimo atvesdamas Jėzaus motiną į Betliejų. Ji buvo kilusi iš Dovydo giminės, o Dovydo Sūnus turėjo gimti Dovydo mieste. Pasak pranašo, Betliejuje „kils Tas, kuris valdys Izraelį. Jo kilmė siekia tolimą senovę, seniai praėjusius laikus” (Michėjo 5, 1). Tačiau savo karališkos giminės mieste Juozapas ir Marija neatpažįstami ir nepagerbiami. Nuvargę ir benamiai jie keliauja siauromis gatvelėmis nuo miesto vartų iki rytinio jo pakraščio, veltui ieškodami kur apsistoti nakčiai. Perpildytoje užeigoje vietos jiems neatsiranda. Pagaliau jie prisiglaudžia kukliame tvartelyje, kur laikomi gyvuliai. Ten ir gimsta pasaulio Atpirkėjas. SD 34.2

Žmonės to nežinojo, tačiau ši naujiena užliejo dangų džiaugsmu. Šventosios būtybės iš šviesos pasaulio dar labiau susidomėjusios palinko prie žemės. Visas pasaulis nušvito nuo Jo buvimo. Virš Betliejaus kalvų susirinko nesuskaičiuojami pulkai angelų. Jie laukė ženklo, kad galėtų paskelbti pasauliui gerąją naujieną. Jeigu Izraelio valdovai būtų buvę ištikimi savo tikėjimui, jie būtų galėję taip pat džiaugtis Jėzaus gimimu. Tačiau dabar šis džiaugsmas juos aplenkė. SD 34.3

Dievas pasakė: „Sudrėkinsiu vandeniu ištroškusią žemę, palaistysiu srovėmis sausumą”; „Jis yra lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems” (Izaijo 44, 3; Psalmė 112, 4) . Tuos, kurie trokšta šviesos ir mielai ją priima, pasieks skaistūs Dievo sosto spinduliai. SD 35.1

Laukuose, kur kadaise savo bandą ganė jaunuolis Dovydas, naktį budėjo piemenys. Tylos valandomis jie kalbėjosi apie pažadėtąjį Išgelbėtoją ir meldė Karaliaus Dovydo sostui. „Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: ‘Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas’“. SD 35.2

Sulig šiais žodžiais šlovingas regėjimas pripildė suklususių piemenų protus. Išvaduotojas atėjo į Izraelį! Su Jo atėjimu buvo siejama jėga, išaukštinimas, triumfas. Tačiau angelas turėjo parengti juos atpažinti savo Gelbėtoją skurde ir pažeminime. Jis pasakė: „Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose ”. SD 35.3

Dangaus pasiuntinys nuramino jų būgštavimus. Jis nusakė, kaip rasti Jėzų. Atlaidžiai žiūrėdamas į jų žmogišką silpnumą, jis davė jiems laiko apsiprasti su dieviška šviesa. Paskui džiaugsmo ir šlovės nebebuvo įmanoma nuslėpti. Visą slėnį nutvieskė skaisti Dievo kareivijų šviesa. Žemė nuščiuvo, o dangus klausėsi giesmės: SD 35.4

„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!” SD 35.5

O, tą dieną žmonija galėjo atpažinti šią giesmę! Paskelbtoji žinia ir suskambusi gaida vis stiprės iki laikų pabaigos ir ataidės žemės pakraščiuose. Kai patekės Teisumo Saulė su gydančiais spinduliais, šią giesmę aidu atkartos gausybė balsų kaip didelių vandenų ošimas: „Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis ” (Apreiškimo 19, 6) . SD 35.6

Angelams pasišalinus išblėso ir šviesa, o nakties šešėliai vėl užklojo Betliejaus kalvas. Tačiau skaisčiausias reginys, kokį kada nors išvydo žmonių akys, išliko piemenų atmintyje. „Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: ‘Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė’. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose ”. SD 36.1

Išeidami su didžiuliu džiaugsmu jie papasakojo, ką matę ir girdėję. „O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą ”. SD 36.2

Dangus ir žemė šiandien nėra toliau vienas nuo kito, kaip tada, kai piemenys klausėsi angelų giesmės. Žmonija vis dar rūpi dangui, kaip ir tada, kai paprasti kasdieniškus darbus dirbantys žmonės vidury dienos sutikdavo angelus ir pasikalbėdavo su dangiškais pasiuntiniais vynuogynuose bei laukuose. Dangus gali būti labai arti ir mums, vaikščiojantiems įprastais gyvenimo keliais. Angelai iš aukštybėse esančių rūmų lydės žingsnius tų, kurie vaikšto Dievo įsakymų keliais. SD 36.3

Betliejaus istorija - neišsemiama tema. Joje slypi „Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelmė” (Romiečiams 11, 33) . Mus stebina Išgelbėtojo auka - Jis iškeitė dangaus sostą į ėdžias, o garbinančių angelų bendrystę į tvarto gyvulėlius. Jėzaus gyvenimas yra priekaištas žmogiškam išdidumui ir pasitenkinimui savimi. Tačiau tai buvo tik Jo stebėtino nusižeminimo pradžia. Begaliniu pažeminimu Dievo Sūnui būtų buvę prisiimti žmogaus prigimtį net tada, kai Adomas dar buvo neprasikaltęs Edene. Bet Jėzus priėmė žmogiškąją prigimtį tuomet, kai žmonija jau buvo nualinta keturis tūkstančius metų trukusio nuodėmės jungo. Kaip kiekvienas Adomo vaikas, Jis prisiėmė didžiojo paveldimumo dėsnio pasekmes. Kokios šios pasekmės, parodo Jo žemiškųjų protėvių istorija. Jis atėjo su tokiu paveldu, kad dalytųsi su mumis sielvartu ir pagundomis ir parodytų mums gyvenimo be nuodėmės pavyzdį. SD 36.4

Šėtonas danguje nekentė Kristaus dėl Jo padėties Dievo rūmuose. Toji neapykanta užvirė dar labiau, kai jis buvo išmestas iš dangaus. Jis nekentė To, kuris tvirtino atpirksiąs nusidėjėlius. Bet štai į pasaulį, kurį velnias laikė savo viešpatija, Dievas leido ateiti Savo Sūnui, bejėgiui kūdikiui, kuriam nesvetimas buvo žmogiškas silpnumas. Viešpats leido Jėzui susidurti su kasdieniais žmogaus gyvenimo pavojais, grumtis kovoje, kurioje turi grumtis kiekvienas žmogaus vaikas, ir rizikuoti patirti nesėkmę bei amžiną pražūtį. SD 37.1

Kiekvieno žemiškojo tėvo širdis rūpinasi savo sūnumi. Jis nerimaudamas žvelgia į savo mažo vaikelio veidą ir virpa nuo minties, kad jo gyvybei gali grėsti pavojus. Jis pasirengęs užstoti savo brangiausiąjį nuo šėtono galybės, apsaugoti jį nuo pagundų ir kovų. Tačiau daug sunkesnėms kovoms ir baisesniems pavojams Dievas atidavė Savo vienatinį Sūnų, kad mūsų mažųjų gyvenimo kelias būtų saugus. Štai meilė. Stebėkis, o dangau! Būk apstulbinta, o žeme! SD 37.2