Su meile iš Dangaus

29—Sabata

SABATA BUVO pašventinta pasaulio sukūrimo metu. Įsteigta žmogui tada, kai „drauge giedojo rytmetinės žvaigždės ir visos dangiškosios būtybės šaukė iš džiaugsmo” (Jobo 38, 7) . Ramybė gaubė pasaulį, mat žemė darniai atitiko dangų. „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera” (Pradžios 1, 31) . SD 251.1

Kadangi sabatos dieną Dievas ilsėjosi, Jis „palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą” - atskyrė šventam naudojimui. Jis dovanojo ją Adomui kaip poilsio dieną. Ji turėjo priminti pasaulio sukūrimo darbą ir liudyti Dievo jėgą bei meilę. Rašte pasakyta: „Viešpats neleidžia mums užmiršti Savo nuostabių darbų”; „Jo neregimosios ypatybės - Jo amžinoji galybė ir dievystė - nuo pat pasaulio sukūrimo įžvelgiamos protu iš Jo kūrinių” (Pradžios 2, 3; Psalmė 111, 4; Romiečiams 1, 20) . SD 251.2

Visa, kas yra, sukurta Dievo Sūnaus. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą... Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jono 1, 1-3) . O kadangi sabata skirta pasaulio sukūrimui atminti, ji yra Kristaus meilės bei galios ženklas. SD 251.3

Sabata kreipia mūsų mintis į gamtą ir veda mus į bendrystę su Kūrėju. Paukščių giesmėse, medžių ošime, jūros muzikoje mes vis dar galime girdėti balsą To, kuris amžių priešaušryje kalbėjosi su Adomu ir Ieva. Žvelgdami į Jo galybę gamtoje, atrandame paguodą, nes viską sukūręs Žodis įkvepia sielai gyvybę. Tas, „kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! - sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide” (2 Korintiečiams 4, 6) . Būtent ši mintis įkvėpė psalmę: SD 251.4

„Juk Tu, Viešpatie, pradžiuginai mane Savo veikla,
Tad su džiaugsmu apgiedu Tavo rankų darbus.
Kokie didingi Tavo darbai, Viešpatie,
Kokios gilios Tavo mintys!” SD 252.1

(Psalmė 92, 5-6)

Šventoji Dvasia per pranašą Izaiją skelbia: „Į ką jums bus panašus Dievas ir kokį Jo paveikslą susikursite? ... Argi jūs nežinote? Argi negirdėjote? Argi tai jums neskelbta nuo pradžios? Ar jūs nesupratote? Nuo tada, kai buvo padėti žemės pamatai, Jis sėdi soste anapus dangaus skliauto virš žemės, ir jos gyventojai Jam atrodo lyg žiogai. Jis dengia žemę dangumi tarsi užuolaida, išskleidžia jį tarsi palapinę gyvenimui... Su kuo palyginsite Mane? Su kuo sulyginsite Mane?” - sako Šventasis. Pakelkite akis ir pasižiūrėkite į aukštybes! Kas jas sukūrė? Tas, kuris atveda jų pulkus, jas suskaičiuoja ir šaukia kiekvieną jų vardu. Dėl Jo didžios galybės ir beribės jėgos nė viena nedrįsta neateiti! Jokūbai, kaipgi tu gali sakyti, Izraeli, kaipgi tu drįsti skųstis: ‘Mano kelias paslėptas nuo Viešpaties, mano Dievas į mano teises nekreipia dėmesio’? Nagi, ar nežinai, ar nesi girdėjęs? Viešpats - amžinasis Dievas, visų žemės šalių kūrėjas. Jis nepailsta, nepavargsta... Nuvargusiam Jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį”; „Nebijok, nes Aš su tavimi, nebūgštauk, nes Aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave Savo teisumo dešine”; „Gręžkitės Manin ir būsite išgelbėti, visi žemės pakraščiai, nes Aš Dievas, ir kito nėra!” Šią gamtoje užrašytą žinią priminti turi būtent sabata. Įpareigodamas Izraelį švęsti Jo šabus Viešpats pasakė: „...idant jie būtų ženklas Man ir jums, kad žinotumėte, jog Aš esu Viešpats, jūsų Dievas” (Izaijo 40, 18-29; 41, 10; 45, 22; Ezechielio 20, 20) . SD 252.2

Sabata buvo įtraukta į Įstatymą, duotą ant Sinajaus; tačiau kaip poilsio diena ji buvo žinoma jau seniau. Izraelitai žinojo apie ją dar prieš ateidami prie Sinajaus. Ji buvo švenčiama dar pakeliui. Jos nepaisančius Viešpats bardavo: „Kiek ilgai jūs atsisakinėsite laikytis Mano įsakymų ir pamokymų?” (Išėjimo 16, 28) SD 252.3

Sabata buvo skirta ne vien Izraeliui, bet ir visam pasauliui. Ji buvo žinoma Edeno žmonėms ir, kaip kitos Dekalogo sąvokos, yra amžinai įpareigojanti. Apie Įstatymą, kurio ketvirtasis įsakymas kalba apie sabatą, Kristus pasakė: „Kol dangus ir žemė nepraeis, nė viena raidelė ir nė vienas brūkšnelis neišnyks iš Įstatymo”. Kol bus dangus ir žemė, sabata simbolizuos Kūrėjo galybę. O kai žemėje vėl sužydės Edenas, Dievo šventąją poilsio dieną gerbs visi po saule. „Kiekvieną jaunatį ir kiekvieną šabą visa žmonija ateis Manęs pagarbinti, - sako Viešpats” (Mato 5, 18; Izaijo 66, 23) . SD 253.1

Joks kitas reikalavimas, privalomas žydams, taip neišskyrė jų iš kitų tautų, kaip sabata. Dievo valia sabatos šventimas turėjo rodyti, kad jie yra Jo garbintojai. Tai turėjo būti žydų atsiribojimo nuo stabmeldystės ir jų ryšio su tikruoju Dievu ženklas. Tačiau kad šventai švęstų sabatą, šventi turi būti patys žmonės. Per tikėjimą jie turi tapti Kristaus teisumo dalininkais. Įsakydamas Izraeliui „Atsimink ir švęsk šabo dieną”, Viešpats pasakė: „Jūs būsite Man pašvęsti žmonės” (Išėjimo 20, 8; 22, 30). Tik tokiu atveju sabata galėjo išskirti izraelitus kaip Dievo garbintojus. SD 253.2

Žydams tolstant nuo Dievo ir nuo per tikėjimą įgyjamo Kristaus teisumo, sabata jiems prarado savo reikšmingumą. Šėtonas stengėsi išaukštinti save ir nuvilioti žmones nuo Kristaus, todėl jis iškraipė sabatą, mat ji yra Kristaus galios ženklas. Apipynę Dievo poilsio dieną varginančiais reikalavimais, žydų aukštieji kunigai vykdė šėtono valią. Kristaus laikais sabatos samprata buvo taip iškraipyta, kad jos šventimas atspindėjo ne mylinčio dangiškojo Tėvo charakterį, o veikiau žmogaus savanaudiškumą ir despotizmą. Rabinai vaizdavo Dievą kaip duodantį įsakymus, kurių žmonės nepajėgia laikytis. Jie paskatino tautą žiūrėti į Dievą kaip į tironą ir manyti, jog sabatos laikymasis, kaip Jis to reikalauja, užkietina žmogaus širdį ir daro jį žiaurų. Kristus atėjo, kad išsklaidytų šiuos neteisingus supratimus. Nors rabinai su negailestingu priešiškumu persekiojo Jį, Jis nė nemėgino taikstytis prie jų reikalavimų, o žengė tiesiai, švęsdamas sabatą pagal Dievo Įstatymą. SD 253.3

Vieną sabatą Išgelbėtojas su mokiniais grįždami iš pamaldų ėjo per bręstančių javų lauką. Jėzus dirbo ligi vėlumos, tad eidami per laukus Jo mokiniai ėmė skinti javų varpas ir, patrynę jas tarp delnų, valgyti grūdus. Bet kurią kitą dieną šis poelgis nebūtų sukėlęs jokių diskusijų, nes kiekvienas einantis per javų lauką, sodą ar vynuogyną galėjo skintis ir valgyti ką panorėjęs (žr. Pakartoto Įstatymo 23, 24-25). Tačiau sabatos dieną tai daryti buvo draudžiama. Mat varpų skynimas buvo prilyginamas pjū-čiai, o jų trynimas tarp delnų - kūlimui. Taigi, rabinų nuomone, tai buvo dvigubas nusižengimas. SD 254.1

Sekliai iš karto paskundė Jėzui: „Žiūrėk, Tavo mokiniai daro, kas per šabą draudžiama ”. Apkaltintas sabatos pažeidinėjimu Betzatoje, Jėzus gynėsi tvirtindamas esąs Dievo Sūnus ir skelbdamas, jog dirba pagal Tėvo valią. Dabar, kai buvo puolami mokiniai, Jis pacitavo kaltintojams pavyzdžių iš Senojo Testamento apie tai, kokius darbus per sabatą atlikdavo Dievo tarnai. SD 254.2

Žydų mokytojai didžiavosi savuoju Rašto pažinimu, tad Išgelbėtojo atsakymas jiems nuskambėjo kaip priekaištas, kad jie neišmano Šventojo Rašto. „Nejaugi neskaitėte, ką padarė Dovydas, kai buvo alkanas pats ir jo palydovai? Kaip jis įėjo į Dievo Namus, ėmė padėtinės duonos, valgė ir davė savo palydai, nors jos niekam nevalia valgyti, tik kunigams!” „Ir pridūrė: ‘Šabaspadarytas žmogui, ne žmogus šabui’”; „Gal neskaitėte Įstatyme, jog per šabą kunigai šventykloje pažeidžia šabo poilsį ir nenusikalsta? Bet sakau jums: čia daugiau negu šventykla!” „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats” (Luko 6, 3-4; Morkaus 2, 2728; Mato 12, 5-6. 8) . SD 254.3

Jeigu Dovydas turėjo teisę numaldyti alkį valgydamas duoną, skirtą šventoms apeigoms, tai ir mokiniai turėjo teisę patenkinti savo alkį skabydami varpas šventomis sabatos valandomis. Vėlgi, šventyklos kunigai per sabatą dirbdavo daugiau nei kitomis dienomis. Tas pats darbas pasaulietiniame gyvenime būtų laikomas nuodėme; tačiau kunigų darbas buvo tarnavimas Dievui. Jie atlikinėjo apeigas, simbolizuojančias Kristaus atperkamąją jėgą, tad jų darbas atitiko sabatos tikslą. Bet štai atėjo pats Kristus. Mokiniai, vykdydami Kristaus darbą, tarnavo Dievui, taigi galėjo per sabatą daryti tai, kas būtina tam darbui. SD 255.1

Kristus mokė ir Savo mokinius, ir priešus, kad tarnauti Dievui - užvis svarbiau. Dievo darbo šiame pasaulyje tikslas - atpirkti žmogų; todėl pagal sabatos įsakymą per sabatą galima daryti viską, kas reikalinga šiam tikslui pasiekti. Jėzus vainikavo Savo argumentus pasiskelbdamas sabatos Viešpačiu - Tuo, kuris yra aukščiau visų klausimų ir visų įsakymų. Šis begalinis Teisėjas išteisina mokinius, kalbėdamas būtent apie tuos įsaky-mus, kuriuos jie buvo apkaltinti pažeidus. SD 255.2

Jėzus nepraleido progos papriekaištauti Savo priešams. Anot Jo, per savo aklumą jie nematą sabatos tikslo. Jis pasakė: „Jei būtumėte supratę, ką reiškia Aš noriu gailestingumo, o ne aukos, nebūtumėte pasmerkę nekaltų” (Mato 12, 7) . Gausybė jų bedvasių apeigų negalėjo atstoti tikro sąžiningumo ir švelnios meilės, kuri visada būdinga nuoširdžiam Dievo garbintojui. SD 255.3

Kristus vėl akcentavo tą tiesą, kad aukos pačios savaime neturi jokios vertės. Jos ne tikslas, o tik priemonė. Jos turi nukreipti žmones pas Išgelbėtoją ir taip sutaikyti juos su Dievu. Dievas vertina meilės tarnystę. Kai šito trūksta, nesibaigiantys ritualai Jį tik žeidžia. Taip yra ir su sabata. Ji turėjo atvesti žmones į bendrystę su Dievu; tačiau kai protas pasinėrė į varginančius ritualus, sabatos tikslas buvo užmirštas. Vien išorinis jos šventimas yra pasityčiojimas. SD 255.4

Kitą sabatą įžengęs į sinagogą Jėzus pamatė žmogų padžiūvusia ranka. Fariziejai įdėmiai stebėjo, ką Jis darys. Gelbėtojas puikiausiai žinojo, kad gydydamas per sabatą Jis bus palaikytas jos pažeidinėtoju, tačiau nedvejodamas griovė aplink sabatą išaugusių tradicinių reikalavimų sieną. Jėzus liepė ligoniui atsistoti ir paklausė: „Ar šabo dieną leistina gera daryti, ar bloga? Gelbėti gyvybę ar žudyti?” Žydai laikėsi nuomonės, kad jeigu galėdamas nedarai gera, tada darai bloga; negelbėti gyvybės jiems reiškė nužudyti. Taip Jėzus prirėmė rabinus prie sienos. „Bet anie tylėjo. Tada, rūsčiai juos apžvelgęs ir nuliūdęs dėl jų širdies kietumo, tarė tam žmogui: ‘Ištiesk ranką!’ Šis ištiesė, ir ranka atgijo” (Morkaus 3, 4-5) . SD 255.5

Paklaustas „Ar leistina šabo dieną gydyti?”, Jėzus atsakė: „Kas iš jūsų, turėdamas vieną avį, jeigu ji per šabą įkris į duobę, nestvers jos ir neištrauks?! O kiek daug brangesnis už avį žmogus! Taigi leistina daryti gera šabo dieną” (Mato 12,10-12) . SD 256.1

Sekliai nedrįso atsakyti Kristui visiems matant, nes bijojo patekti į keblią padėtį. Jie žinojo, kad Jis sako tiesą. Užuot nusižengę savo papročiams, jie buvo linkę palikti žmogų kentėti, nors gyvuliui būtų padėję, kad savininkas nepatirtų žalos. Taigi didesnis dėmesys buvo rodomas kvailam gyvūnui negu žmogui, sukurtam pagal Dievo atvaizdą. Tai iliustruoja visų klaidingų religijų veikimą. Jos randasi iš žmogaus noro iškelti save aukščiau Dievo, bet viskas baigiasi tuo, kad jis puola žemiau už gyvulį. Kiekviena religija, nepripažįstanti aukščiausios Dievo valdžios, atima iš žmogaus tą šlovę, kuri jam buvo suteikta jo sukūrimo metu ir kuri turi būti atnaujinta jame per Kristų. Kiekviena neteisinga religija moko savo sekėjus nepaisyti žmogaus poreikių, kančių ir teisių. Evangelija, priešingai, be galo vertina žmoniją, kaip atpirktą Kristaus krauju, ir moko jautriai reaguoti į žmogaus troškimus ir vargus. Viešpats sako: „Mariuosius padarysiu retesnius už gryną auksą, žmones - retesnius už auksą Ofyro” (Izaijo 13, 12). SD 256.2

Paklausęs fariziejų, kas teisėta daryti per sabatą - gera ar bloga, gelbėti gyvybę ar žudyti, Jėzus atskleidė jiems patiems jų nedorus tikslus. Degdami neapykanta, jie persekiojo Jį, kad pražudytų, o Jis gelbėjo gyvybes ir nešė laimę daugybei žmonių. Kas geriau - ar nužudyti per sabatą, kaip ketino padaryti jie, ar gydyti ligonius, kaip darė Jėzus? Ar teisingiau žudyti širdyje per šventąją Dievo dieną, ar mylėti visus žmones ir tai parodyti gailestingumo darbais? SD 256.3

Išgydydamas žmogų padžiūvusia ranka, Jėzus pasmerkė žydų paprotį ir paliko ketvirtąjį įsakymą tokį, kokį jį davė Dievas. „Leistina daryti gera šabo dieną ”, - pasakė Jis. Atmesdamas beprasmiškus žydų apribojimus, Kristus pagerbė sabatą, o Jo skundikai rodė nepagarbą šventajai Dievo dienai. SD 257.1

Tie, kurie tvirtina, kad Kristus nusižengė Įstatymui, skelbia, jog Jis nešventė sabatos ir teisino taip pat darančius Savo mokinius. Taigi jie laikosi tos pačios nuomonės, kaip ir priekabių ieškoję žydai. Tuo jie prieštarauja pačiam Kristui, pasakiusiam: „Aš... vykdau Savo Tėvo įsakymus ir pasilieku Jo meilėje” (Jono 15,10) . Nei Išgelbėtojas, nei Jo sekėjai nenusižengė sabatos įsakymui. Kristus buvo gyvas to Įstatymo įsikūnijimas. Jo gyvenime nepastebėta nė menkiausio šventųjų įsakymų pažeidimo. Žvelgdamas į tautą, ieškojusią progos Jį apkaltinti, Jis galėjo drąsiai pasakyti: „Kas iš jūsų gali įrodyti Mane nusidėjus?” (Jono 8, 46) SD 257.2

Gelbėtojas atėjo ne tam, kad atmestų tai, ką pasakė pranašai ir patriarchai; juk per juos kalbėjo Jis pats. Visos Dievo Žodžio tiesos atėjo per Jį. Tačiau šie neįkainojami deimantai atsidūrė klaidinančioje aplinkoje. Jų brangi šviesa buvo priversta tarnauti klaidai. Dievas norėjo išimti juos iš klaidinančio konteksto ir perkelti į tiesos rėmus. Šį darbą galėjo atlikti tik dieviška ranka. Susijungusi su klaida, tiesa tarnavo Dievo ir žmogaus priešui. Kristus atėjo perkelti ją ten, kur ji šlovintų Dievą ir neštų išgelbėjimą žmonijai. SD 257.3

Jėzus pasakė: „Šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui”. Dievo sukurti potvarkiai tarnauja žmonijos labui. „O visa tai - dėl jūsų”; „ar Paulius, ar Apolas, ar Kefas, ar pasaulis, ar gyvenimas, ar mirtis, ar dabartis, ar ateitis, - viskas jūsų, bet jūs patys - Kristaus, o Kristus - Dievo” (2 Korintiečiams 4, 15; 1 Korintiečiams 3, 22-23) . Dešimties įsakymų Įstatymą, kurio dalis yra ir sabata, Dievas davė Savo tautai kaip palaiminimą. Mozė pasakė: „Viešpats mums įsakė vykdyti visus šiuos įstatus, bijoti Viešpaties amžinam mūsų labui, idant išliktume gyvi” (Pakartoto Įstatymo 6, 24) . O per psalmių giedotoją Izraeliui buvo duota žinia: „Linksmi tarnaukite Viešpačiui, artinkitės prie Jo su džiugia giesme. Žinokite, kad Viešpats - Dievas. Jis mus sukūrė, ir mes priklausome Jam, mes - Jo tauta ir Jo kaimenės avys. Dėkodami ženkite pro vartus į Jo kiemus su šlovės giesme” (Psalmė 100, 2-4) . Viešpats pasakė: „Visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, ...Aš nuvesiu į Savo šventąjį kalną ir pradžiuginsiu juos Savo maldos Namuose” (Izaijo 56, 6-7) . SD 257.4

„Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats ”. Šie žodžiai kupini pamokymo ir paguodos. Kadangi sabata buvo sukurta žmogui, tai Viešpaties diena. Ji priklauso Kristui. Mat „visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę” (Jono 1, 3) . Kadangi Jis sukūrė viską, vadinasi - ir sabatą. Jis išskyrė šią dieną pasaulio sukūrimo darbui paminėti. Ji liudija apie Jį ir kaip apie Kūrėją, ir kaip apie Pašventintoją. Ji skelbia, jog Tas, kuris viską sukūrė danguje ir žemėje ir per kurį viskas laikosi, yra Bažnyčios galva, ir kad Jo galia mes esame sutaikyti su Dievu. Mat kalbėdamas apie Izraelį Jis pasakė: „Daviau jiems Savo šabus kaip ženklą Man ir jiems, kad žinotų, jog Aš, Viešpats, juos pašventinu” (Ezechielio 20, 12) . Taigi sabata yra mus pašventinančios Kristaus galios ženklas. Ir jis duodamas visiems, kuriuos Kristus pašventina. Kaip Jo pašventinančios galios ženklas, sabata duota visiems, kurie per Kristų tampa Dievo Izraelio dalis. SD 258.1

Viešpats sako: „Jei šabo dieną nekelsi kojos iš namų ir Mano šventą dieną neužsiimsi savo reikalais, jei šabą laikysi žavesio diena, Viešpaties šventą dieną - šlovinga, ...tai džiaugsiesi Viešpatyje” (Izaijo 58, 13-14) . Visiems, kurie priima sabatą kaip Kristaus kūrybinės ir atperkamosios galios ženklą, ji bus palaiminimas. Matydami joje Kristų, jie džiaugsis Jame. Sabata liudys jiems apie pasaulio sukūrimo darbą, kaip Jo galingos jėgos atpirkti įrodymą. Nors ji primena prarastąją Edeno ramybę, ji kalba apie ramybę, kurią sugrąžino Išgelbėtojas. Ir visa kas gamtoje atkartoja Jo kvietimą: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!” (Mato 11, 28) SD 258.2