Su meile iš Dangaus

28—Levis Matas

Šis skyrius pagrįstas Mato 9, 9-17; Morkaus 2, 14-22; Luko 5, 27-39

IŠ VISŲ Romos pareigūnų Palestinoje labiausiai nekenčiami buvo muitininkai. Žydus nuolatos erzino tas faktas, kad jie priversti mokėti mokesčius svetimšaliams, mat tai vis priminė prarastą nepriklausomybę. Muitininkai buvo ne tik romėnų priespaudos įrankiai; jie ir patys lobo žmonių sąskaita. Žydas, priėmęs šią tarnybą iš romėnų, buvo laikomas tautos išdaviku. Jis buvo nekenčiamas kaip atsimetėlis ir nuožmiausias visuomenės priešas. SD 242.1

Šiai kategorijai priklausė ir levitas Matas, kuris buvo pakviestas tarnauti Kristui penktas - po keturių mokinių prie Genezareto. Fariziejai sprendė apie Matą pagal jo darbą, bet Jėzus šiame žmoguje matė širdį, atvirą tiesai. Matas klausėsi Gelbėtojo mokymo. Kai apkaltinanti Dievo Dvasia atskleidė jo nuodėmingumą, jis nusprendė ieškoti Kristaus pagalbos; tačiau Matas buvo pripratęs prie rabinų išskirtinumo ir nė nemanė, kad šis didysis Mokytojas jį pastebės. SD 242.2

Vieną dieną sėdėdamas muitinėje jis pamatė ateinantį Jėzų. Ir kaip jis nustebo, išgirdęs jam skirtus žodžius: „Sek paskui Mane!” SD 242.3

Matas „viską palikęs, atsikėlė ir sekė paskui Jį ”. Nebuvo nei abejonių, nei klausimų, nei minčių apie tai, kad pelningą verslą teks iškeisti į skurdą ir sunkumus. Jam užteko to, kad galės būti su Jėzumi, klausytis Jo ir kartu dirbti. SD 242.4

Taip elgėsi ir anksčiau pašauktieji mokiniai. Kai Jėzus liepė Petrui ir jo bičiuliams sekti paskui Jį, šie iškart paliko savo valtis bei tinklus. Kai kurie iš šių mokinių turėjo artimųjų, kuriuos išlaikė, tačiau pakviesti Išgelbėtojo, jie nedvejojo ir neklausinėjo: „Kaip aš gyvensiu, kas išlaikys mano šeimą?” Jie tiesiog pakluso. O kai vėliau Jėzus paklausė: „Ar jums ko nors trūko, kai Aš jus buvau išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be apavo? ”, jie atsakė: „Nieko netrūko” (Luko 22, 35) . SD 243.1

Ir turtingajam Matui, ir beturčiams Andriejui ir Petrui teko tas pats išbandymas; pasišvęsti turėjo kiekvienas. Sėkmės akimirksnį, kai tinklai buvo pilni žuvies ir įprastas gyvenimas atrodė toks viliojantis, Jėzus liepė mokiniams viską palikti dėl Evangelijos darbo. Taip ištiriama kiekviena širdis: kas ims viršų - ar laikinos gerovės troškimas, ar bendrystė su Kristumi. SD 243.2

Principas visada reikalauja pastangų. Joks žmogus sėkmingai netarnaus Dievui, jei neatsiduos šiam darbui visa širdimi ir visa ko nelaikys tik sąšlavomis palyginus su Kristaus pažinimu. Joks žmogus, pasiliekantis ką nors sau, negali būti Kristaus mokinys, o tuo labiau Jo bendradarbis. Kai žmonės įvertina didįjį išgelbėjimą, pasiaukojimas, kuris buvo matomas Kristaus gyvenime, bus matomas ir jų gyvenime. Kad ir kur Jis vestų, jie seks paskui su džiaugsmu. SD 243.3

Mato pašaukimas tapti vienu iš Kristus mokinių sukėlė didžiulį pasipiktinimą. Mat religijos mokytojas, pasirinkęs savo betarpišku pagalbininku mokesčių rinkėją, nusižengė religiniams, socialiniams ir nacionaliniams papročiams. Apeliuodami į tautos prietarus, fariziejai tikėjosi sukurstyti ją prieš Jėzų. SD 243.4

Muitininkai buvo labai susidomėję dieviškuoju Mokytoju, ir jų širdys linko prie Jo. Džiaugdamasis naująja mokinyste, Matas troško atvesti savo buvusius bendradarbius pas Jėzų. Taigi jis surengė savo namuose puotą, į kurią sukvietė giminaičius bei draugus. Atėjo ne tik muitininkai, bet ir daugelis kitų abejotinos reputacijos žmonių, kuriuos jų sąžiningi kaimynai smerkė. SD 243.5

Puota buvo iškelta Jėzaus garbei, ir Jis nedvejodamas priėmė kvietimą. Jis puikiausiai žinojo, jog tokiu poelgiu papiktins fariziejus ir tai kompromituos Jį tautos akyse. Tačiau Jo veiksmams neturėjo įtakos jokia politika. Išoriniai skirtumai Jam nieko nereiškė. Jo širdžiai svarbiausia buvo gyvojo vandens ištroškusi siela. SD 244.1

Jėzus kaip garbės svečias sėdėjo prie muitininkų stalo, Savo užuojauta ir gerumu parodydamas, jog pripažįsta žmonių orumą; todėl žmonės troško būti verti Jo pasitikėjimo. Jų ištroškusias širdis Jo žodis laimino gyvybę teikiančia jėga. Atgijo nauji impulsai, ir šiems visuomenės atstumtiesiems vėrėsi naujos galimybės. SD 244.2

Tokiuose susibūrimuose Išgelbėtojo mokymas ne vienam paliko gilų įspūdį, nors jie ir nepripažino Jo lig pat įžengimo į dangų. Kai buvo išlieta Šventoji Dvasia ir per dieną atsivertė trys tūkstančiai žmonių, tarp jų netrūko tokių, kurie tiesą pirmą kartą išgirdo prie muitininkų stalo, ir kai kurie iš jų tapo Evangelijos nešėjai. Pačiam Matui Jėzaus puotoje parodytas pavyzdys buvo nuolatinė pamoka. Niekinamas muitininkas tapo vienu iš labiausiai pasišventusių evangelistų, einančių Mokytojo pėdomis. SD 244.3

Sužinoję, kad Jėzus svečiavosi pas Matą, rabinai nusprendė, jog tai puiki proga Jį apkaltinti. Tačiau jie nusprendė veikti per mokinius. Pažadindami jų prietaringumą, rabinai tikėjosi atitraukti juos nuo Mokytojo. Jie siekė apkaltinti Kristų mokinių akyse, o mokinius - Kristaus akyse, taikydami strėles į pačią pažeidžiamiausią vietą. Taip šėtonas veikia nuo pat savo sukilimo danguje; ir visi, kurie kursto nesutarimus bei susvetimėjimą, yra įkvėpti jo dvasios. SD 244.4

„Kodėl jūsų Mokytojas valgo su muitininkais ir nusidėjėliais?” - paklausė pavydūs rabinai. SD 244.5

Jėzus, nelaukdamas, kol į šį kaltinimą atsakys mokiniai, atsiliepė pats: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių ”. Fariziejai tvirtino esą dvasiškai sveiki, todėl nereikalingi gydytojo, o į muitininkus ir pagonis jie žiūrėjo kaip į ligų apniktas sielas. Tad argi ne Jo, kaip gydytojo, darbas eiti būtent pas tuos, kuriems reikalinga pagalba? SD 244.6

Tačiau, nors fariziejai manė apie save taip gerai, iš tikrųjų jų situacija buvo blogesnė nei tų, kuriuos jie niekino. Muitininkai nebuvo tokie fanatiški ir patenkinti savimi, todėl buvo atviresni tiesos įtakai. Jėzus pasakė rabinams: „Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu gailestingumo, o ne aukos ”. Taip Jis parodė, kad, nors jie tvirtino suprantą Dievo Žodį, visiškai nepažino jo dvasios. SD 245.1

Fariziejai kuriam laikui buvo nutildyti, bet jų priešiškumas tik dar labiau sustiprėjo. Jie susirado Jono Krikštytojo mokinius ir pamėgino nuteikti juos prieš Gelbėtoją. Fariziejai nepripažino Krikštytojo misijos. Jie su panieka kalbėjo apie jo atsiskyrėlišką gyvenimą, mažus poreikius, kuklų apdarą ir apšaukė jį fanatiku. Kadangi jis pasmerkė jų veidmainystę, jie priešinosi jų žodžiams ir stengėsi sukurstyti prieš jį žmones. Dievo Dvasia sujaudino šių niekintojų širdis ir apkaltino juos nuodėme, tačiau jie atmetė Dievo patarimus ir paskelbė Joną velnio apsėstuoju. SD 245.2

Kai dabar Jėzus bendravo su žmonėmis, valgė ir gėrė prie jų stalų, jie apkaltino Jį esant rajūnu ir girtuokliu. Tačiau metusieji šiuos kaltinimus buvo patys kalti. Kaip šėtonas suteikia Dievui savo savybes ir iškraipo Jo paveikslą, taip nedori žmonės neteisingai kalbėjo apie Viešpaties pasiuntinius. SD 245.3

Fariziejai nepagalvojo apie tai, jog Jėzus valgė su muitininkais ir nusidėjėliais tam, kad atneštų dangaus šviesą gyvenantiems tamsoje. Jie nesuprato, kad kiekvienas dieviškojo Mokytojo žodis yra gyvoji sėkla, kuri sudygusi duoda vaisių Dievo šlovei. Jie nusprendė nepriimti šviesos; tačiau nors jie priešinosi Krikštytojo misijai, dabar buvo pasirengę užmegzti draugystę su jo mokiniais, tikėdamiesi nukreipti juos prieš Jėzų. Jie teigė, kad Jėzus nepaiso senųjų papročių ir supriešino asketišką Krikštytojo pasišventimą su Jėzaus puotavimu tarp muitininkų ir nusidėjėlių. SD 245.4

O Jono mokiniai tuo metu buvo labai prislėgti. Tai įvyko prieš jų apsilankymą pas Jėzų su Jono siųstąja žinia. Jų mylimas mokytojas kalėjo, ir jų dienos slinko liūdnai. Jėzus nė nemėgino išvaduoti Jono ir net, atrodė, išreiškė nepasitikėjimą jo mokymu. Jeigu Jonas - Dievo siųstasis, kodėl Jėzus su Savo mokiniais eina visiškai kitu keliu? SD 246.1

Jono mokiniai aiškiai nesuprato Kristaus darbo; jie manė, jog fariziejų metami kaltinimai kažkuo pagrįsti. Jie laikėsi daugelio rabinų nustatytų taisyklių ir net tikėjosi būti išteisinti teisumo darbais. Antai pasninkavimą žydai praktikavo kaip didžiulę dorybę, o uoliausieji pasninkaudavo dvi dienas per savaitę. Pasninkaudami kartu su fariziejais Jono mokiniai atėjo pas Jėzų ir paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai pasninkaujame, o Tavo mokiniai nepasninkauja?” SD 246.2

Jėzus atsakė jiems labai švelniai. Jis nemėgino ištaisyti jų klaidingo supratimo apie pasninką, tik norėjo, kad jie teisingai žiūrėtų į Jo misiją. Jis panaudojo tą patį įvaizdį, kaip ir Krikštytojas liudydamas apie Jėzų. Jonas pasakė: „Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Šiam mano džiaugsmui dabar jau nieko netrūksta” (Jono 3, 29) . Kai Jėzus pasakė: „Argi gali vestuvininkai gedėti, kol su jais yra jaunikis ”, Jono mokiniai prisiminė šiuos savo mokytojo žodžius. SD 246.3

Dangaus Kunigaikštis buvo tarp Savo žmonių. Pasauliui buvo įteikta didžiausia Dievo dovana. Džiaugsmas vargdieniams, mat Kristus atėjo, kad padarytų juos Savo karalystės paveldėtojais. Džiaugsmas turtingiesiems, mat Jis mokė juos, kaip išsaugoti amžinuosius turtus. Džiaugsmas neišmanėliams, mat Jis padarė juos išmintingais išgelbėjimo dalykuose. Džiaugsmas apsišvietusiems, mat Jis atvėrė jiems gilesnes paslaptis nei jie kada nors numanė; tiesos, kurios nuo pasaulio sukūrimo buvo paslėptos, bus atskleistos žmonėms per Išgelbėtojo misiją. SD 246.4

Jonas Krikštytojas džiaugėsi matydamas Išgelbėtoją. Kokią progą turėjo pasidžiaugti ir mokiniai, kuriems teko privilegija vaikščioti ir kalbėtis su dangaus Didybe! Tai nebuvo metas liūdėti ir pasninkauti. Jie turėjo atverti širdis ir priimti Jo šlovės šviesą, kad patys galėtų apšviesti tuos, kurie gyveno tamsoje ir mirties šešėlyje. SD 246.5

Kristaus žodžiai piešė skaistų paveikslą, tačiau skersai jo krito tamsus šešėlis, kurį įžvelgė tik Jo akys. Jis pasakė: „Ateis dienos, kai jaunikis iš jų bus atimtas, ir tada jie pasninkaus ”. Mokiniai liūdės ir pasninkaus matydami savo Viešpatį išduotą ir nukryžiuotą. Aukštutiniame kambarėlyje Jo paskutinieji žodžiai jiems skambėjo taip: „Prabėgs valandėlė - ir Manęs neregėsite, ir dar valandėlė - ir vėl Mane pamatysite. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir vaitosite, o pasaulis džiūgaus. Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu” (Jono 16,19-20) . SD 247.1

Kai Jis prisikels iš kapo, jų liūdesys pavirs džiaugsmu. Įžengęs į dangų, Jis nebebus su jais asmeniškai, bet per Guodėją vis dar bus su jais, todėl jiems neteks liūdėti. Kaip tik to siekė šėtonas. Jis norėjo sudaryti pasauliui įspūdį, kad jie apgauti ir nuvilti; tačiau per tikėjimą jie žvelgė į šventyklą aukštybėse, kur jiems patarnavo Jėzus; jie atvėrė savo širdis Šventajai Dvasiai, Jo atstovei, ir džiaugėsi Jo Artumo šviesa. Vis dėlto ateis pagundų ir išbandymų metas, kai jie turės susiremti su šio pasaulio valdovais ir tamsos karalystės vadais; kai Kristus nebebus su jais asmeniškai, o Guodėjo jie nesugebės atpažinti, tada bus tinkamesnis metas pasninkauti. SD 247.2

Fariziejai puikavosi savo griežtu formų laikymusi, tačiau jų širdys buvo kupinos pavydo ir maišto. Šventajame Rašte pasakyta: „Jūsų pasninkas baigiasi rietenomis ir muštynėmis, jūs smogiate kumščiais iš visų jėgų. O, kad šiandien jūs taip pasninkautumėte, jog jūsų balsas būtų išgirstas aukštybėse! Argi Man prie širdies šitoks pasninkas - diena, kai žmogus nusižemina, nuleidžia galvą kaip nendrė ir guli apsivilkęs ašutine pelenuose? Ar tu tai vadini pasninku, Viešpačiui malonia diena?” (Izaijo 58, 4-5) SD 247.3

Tikrasis pasninkas yra ne formali apeiga. Šventasis Raštas Dievui priimtino pasninko tikslą nusako taip: „... nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atrišti jungo valkčius, duoti laisvę pavergtiesiems, sulaužyti bet kokį jungą”; „duodi alkstančiam duonos ir palengvini varguolio gyvenimą” (Izaijo 58, 6. 10) . Čia atskleista Kristaus darbo dvasia ir charakteris. Visas Jo gyvenimas buvo Savęs aukojimas dėl pasaulio. Ir pasninkaudamas gundymų dykumoje, ir valgydamas su muitininkais Mato iškeltoje puotoje, Jis aukojo Savo gyvenimą už pražuvėlių atpirkimą. Tikroji pasišventimo dvasia pasireiškia ne tuščiu liūdesiu, vien kūno nusižeminimu ir gausiomis aukomis, o savęs aukojimu sąmoningai tarnaujant Dievui ir žmonėms. SD 247.4

Toliau atsakinėdamas Jono mokiniams, Jėzus kalbėjo palyginimais: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Šitaip ir naująjį jis suplėšytų, ir senajam netiktų lopas išnaujojo ”. Jono Krikštytojo mokymas neturėjo susipinti su tradicijomis ir prietarais. Bet koks mėginimas sujungti fariziejų pretenzijas su Jono pasišventimu būtų tik dar akivaizdžiau parodęs atotrūkį tarp jų. SD 248.1

Su fariziejiškumo formomis nieko bendra neturėjo ir Kristaus mokymo principai. Kristus nesirengė užpildyti tos properšos, kurią atvėrė Jono mokymas. Priešingai, Jis dar aiškiau parodė skirtumus tarp seno ir naujo. Vėliau, iliustruodamas šį faktą, Jėzus pasakė: „Niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jaunas vynas suplėšytų vynmaišius, pats ištekėtų, ir vynmaišiai niekais nueitų ”. Odiniai vynmaišiai, į kuriuos buvo pilamas jaunas vynas, po ilgesnio laiko išdžiūdavo, pasidarydavo trapūs ir daugiau tam tikslui nebetinkami. Šiuo pažįstamu pavyzdžiu Jėzus parodė žydų vyresniųjų padėtį. Kunigai, Rašto aiškintojai ir vyresnieji buvo įklimpę į apeigų ir tradicijų rutiną. Jų sielos buvo susitraukusios kaip išdžiūvę vynmaišiai, su kuriais Jis juos palygino. Nors priimta religija jie buvo patenkinti, gyvosios dangaus tiesos talpyklomis tapti negalėjo. Jie manė, jog pakanka nuosavo teisumo, ir nenorėjo įsileisti į savo religiją jokio naujo elemento. Jiems atrodė, kad be jų tarpininkavimo Dievo gera valia žmonijai neįmanoma. Jie ją susiedavo su savo gerais darbais. Tikėjimas, veikiantis per meilę ir nuskaidrinantis sielą, negalėjo turėti ką nors bendra su fariziejų religija, sudaryta iš apeigų ir žmonių sugalvotų taisyklių. Bet kokios pastangos sujungti Jėzaus mokymą su Įstatymo raidės besilaikančia religija būtų buvusios tuščios. Gyvybės kupina Dievo tiesa kaip rūgstantis vynas būtų suplėšiusi senus, yrančius fariziejiškų tradicijų vynmaišius. SD 248.2

Fariziejai laikė save pernelyg išmintingais, kad būtų mokomi, pernelyg teisiais, kad jiems būtų reikalingas išgelbėjimas, pernelyg gerbiamais, kad jiems reikėtų iš Kristaus ateinančios garbės. Gelbėtojas nusigręžė nuo jų ieškoti kitų, kurie priimtų žinią iš dangaus. SD 249.1

Nemokytuose žvejuose, muitininke turgaus aikštėje, samarietėje, paprastuose žmonėse, kurie mielai Jo klausėsi, Jis atrado naujus indus Savo jaunam vynui. Evangelijos darbui buvo panaudotos sielos, kurios su džiaugsmu priėmė Dievo siunčiamą šviesą. Jos tapo Jo pasiuntiniais, nešančiais tiesą pasauliui. Jei per Kristaus malonę Jo žmonės taps naujais vynmaišiais, Jis pripildys juos jauno vyno. SD 249.2

Nors Kristaus mokymą simbolizavo jaunas vynas, tai buvo ne nauja doktrina, o atskleidimas to, kas skelbta nuo pat pradžių. Tačiau fariziejams Dievo tiesa buvo praradusi savo pirminę reikšmę bei grožį. Jiems Kristaus mokymas beveik visais atžvilgiais buvo naujas, todėl jie jo neatpažino ir nepripažino. SD 249.3

Jėzus minėjo, kad neteisingas mokymas gali sugriauti troškimą pažinti tiesą ir ją vertinti. Anot Jo, „niekas, gėręs seno vyno, nenori jauno; jis sako: ‘Senasis geresnis!’” Visa tiesa, duota pasauliui per patriarchus ir pranašus, suspindo nauju grožiu Kristaus žodžiuose. Tačiau Rašto aiškintojai ir fariziejai netroško to brangaus jauno vyno. Jų protai ir širdys buvo pilni senų tradicijų, papročių ir praktikos, todėl juose neliko vietos Kristaus mokymui. Jie laikėsi įsikibę negyvų formų ir nusigręžė nuo gyvos Dievo tiesos bei jėgos. SD 249.4

Būtent tai nulėmė žydų žlugimą, tai pražudys ir daugelį sielų mūsų dienomis. Tūkstančiai daro tą pačią klaidą, kaip fariziejai, kuriems Kristus papriekaištavo viešėdamas pas Matą. Užuot atsisakę kokios nors branginamos idėjos ar nuomonės stabo, daugelis nepriima tiesos, ateinančios tiesiai nuo šviesybių Tėvo. Jie pasikliauja savimi, nuosava išmintim ir nesupranta savo dvasinio skurdo. Jie nori būti išgelbėti atlikdami kažkokį svarbų darbą. Nerasdami būdo, kaip į tą darbą įsitraukti, jie apskritai atmeta siūlomą išgelbėjimą. Įstatymo raidės besilaikanti religija niekada nenuves sielų pas Kristų, mat joje nėra gyvybės, nėra Kristaus. Pasninkas arba malda, pagrįsti noru išteisinti save, Dievui kelia pasibjaurėjimą. Pamaldų rimtis, religinių ritualų ciklai, išorinis nusižeminimas, įspūdingi aukojimai, mokymas, jog visa tai atliekantieji yra teisūs ir pateks į dangų, yra melas. Savo darbais mes niekada nepelnysime išgelbėjimo. SD 249.5

Kaip buvo Kristaus laikais, taip ir dabar; fariziejai nenutuokia apie savo dvasinę padėtį. Jiems skirti žodžiai: „Tu juk sakai: ‘Aš esu turtingas ir pralobęs, ir nieko nebestokoju’”, - o nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aklas ir plikas. Aš tau patariu pirkti iš Manęs ugnyje išgryninto aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumogėda” (Apreiškimo 3,17-18) . Tikėjimas ir meilė yra ugnyje išbandytas auksas. Tačiau daugelio auksas apsiblausė, o didžiausią lobį jie prarado. Kristaus teisumas jiems kaip nedėvėtas rūbas, neliesta versmė. Tokiems pasakyta: „Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę. Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atsiversk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, jei neatsiversi, tai Aš ateisiu ir išjudinsiu iš vietos tavo žibintuvą” (Apreiškimo 2, 4-5) . SD 250.1

„Tikra auka Dievui - susigraudinusi dvasia; Tu, Dieve, nepaniekinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios” (Psalmė 51, 19) . Prieš tapdamas tikinčiu Jėzų tikra to žodžio prasme, žmogus turi visiškai atsisakyti savęs. Tik tada Viešpats galės padaryti iš jo naują kūrinį. Naujuose vynmaišiuose gali būti tik jaunas vynas. Kristaus meilė įkvėps tikinčiajam naują gyvybę. Tame, kuris žvelgia į mūsų tikėjimo Autorių ir Atbaigėją, atsiskleis Kristaus charakteris. SD 250.2