Ugdymas

Biblijos personažų biografijos

„Kurie tikėdami užkariavo karalystes,
įvykdė teisingumą [...], atsigavo išsilpnumo“.

UGDYMO tikslais vertingiausia Biblijos dalis yra jos personažų biografijos. Šios biografijos nuo visų kitų skiriasi tuo, kad jos absoliučiai gyvenimiškos. Bet kuriam ribotam protui neįmanoma visais atžvilgiais teisingai interpretuoti kitų žmonių darbus. Tik Tas, kuris tiria širdis bei įžvelgia slaptus motyvus ir sumanymus, gali visiškai teisingai atskleisti charakterį ar patikimai pavaizduoti žmogaus gyvenimą. Tokius aprašymus galima rasti tik Dievo Žodyje. Ug 168.1

Jokios kitos tiesos Biblija neišdėsto taip aiškiai, kaip šios: tai, ką mes darome, yra vaisius to, kas mes esame. Gyvenimo patirtis didžia dalimi yra mūsų minčių ir poelgių vaisius. Ug 168.2

„Neužtarnautas prakeikimas pralekia pro šalį” (Patarlių 26, 2) . Ug 168.3

„Laimingi teisieji, nes jiems bus gerai [...]. Vargas nedorėliui, nes jam visiškai nesiseks; pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta” (Izaijo 3, 10.11) . Ug 168.4

„Girdėk, žeme! Šiai tautai štai siunčiu nelaimę, jų pačių piktų pinklių vaisių” (Jeremijo 6, 19). Ug 168.5

Siaubinga ši tiesa ir turėtų giliai įstrigti. Kiekvienas darbas turi įtaką jo darytojui. Blogyje, ku ris prakeikia jo gyvenimą, žmogus turi atpažinti savo paties sėjos vaisius. Tačiau net ir tokioj padėty mes nesame be vilties. Ug 168.6

Kad gautų pirmagimystės teisę, kuri jam jau priklausė per Dievo pažadą, Jokūbas griebėsi apgaulės ir turėjo pjauti savo brolio neapykantos derlių. Per dvidešimt metų tremties jis pats patyrė daug blogio ir skriaudų, kol pagaliau turėjo gelbėtis bėgdamas; jis nupjovė ir antrąjį derlių - jo paties charakterio blogybės sudygo jo sūnuose. Visa tai itin teisingas Dievo bausmių žmogaus gyvenime paveikslas. Ug 169.1

Tačiau Dievas sako: „Aš ne amžinai kaltinsiu, ne visuomet pyksiu, nes Mano akivaizdoje išblėstų dvasia ir net gyvybės alsavimas, kurį Aš Pats sukūriau. Dėl jo kaltės pykau kurį laiką, plakiau jį, iš pykčio paslėpęs Savo veidą, bet jis nesiliovė eiti savo maištingu keliu. Mačiau, kuriuo keliu jis eina, bet pagydysiu jį ir nuvesiu, gausiai paguosiu. [...] Ramybė, ramybė tolimiems ir artimiems! — sako Viešpats. — Aš jį pagydysiu!” (Izaijo 57, 16—19) Ug 169.2

Sielvarto apimtas Jokūbas neprarado proto. Jis atgailavo ir troško išpirkti tą blogį, kurį padarė savo broliui. Ir kai perpykęs Ezavas pagrasino jį nužudyti, Jokūbas kreipėsi pagalbos į Dievą. „Jis grūmėsi su angelu ir nugalėjo, maldavo ir verkė. [...] Tenai Jis palaiminojį” (Ozėjo 12, 5;Pradžios32, 30) . Su Dievo jėga Jokūbas, kuriam buvo atleista, pakilo jau nebe kaip apgavikas, o kaip Dievo kunigaikštis. Jis buvo išvaduotas ne tik nuo įniršusio brolio, bet ir pats nuo savęs. Blogis jo prigimty buvo nugalėtas, o jo charakteris pakeistas. Ug 169.3

Pavakare nušvito šviesa. Jokūbas, apžvelgdamas savo gyvenimo istoriją, pripažino palaikančią Dievo jėgą: „Dievas, kuris buvo mano ganytojas nuo mano gimimo iki šios dienos, angelas, kuris išgelbėjo mane iš visų pavojų” (Pradžios 48, 15.16) . Ug 170.1

Tą patį išgyveno ir Jokūbo sūnūs - bausmę už nuodėmes ir atgailą, nešančią į gyvenimą teisumo vaisių. Ug 170.2

Dievas nepanaikina Savo įstatymų. Jis jų ne-pažeidinėja. Tai, ką padaro nuodėmė, Jis neatšaukia. Tačiau Jis pertvarko - per Jo malonę prakeikimas virsta palaiminimu. Ug 170.3

Iš visų Jokūbo sūnų žiauriausias ir kerštingiausias buvo Levis. Jis buvo kalčiausias už išdavikišką šechemitų išžudymą. Levio savybės, išryškėjusios jo palikuonyse, užtraukė jiems Dievo nuosprendį: „Padalysiu juos Jokūbe, išblaškysiu juos Izraelyje” (Pradžios 49, 7) . Tačiau atgaila atnešė pasikeitimų; ir per jų ištikimybę Dievui tarp kitų atsimetusių giminių prakeikimas virto didžiausios pagarbos ženklu. „Viešpats atskyrė Levio giminę Viešpaties Sandoros Skryniai nešti, būti Viešpaties akivaizdoje bei Jam tarnauti ir laiminti Jo vardu. [...] Mano Sandora su juo buvo Sandora gyvenimo ir gerovės, kurią jam daviau, ir pagarbios baimės, kurią jis Man parodė. Jis gyveno, pagarbiai bijodamas Mano vardo. [...] Dorai ir sąžiningai jis Man tarnavo ir daugelį atitraukė nuo kaltės” (Pakartoto Įstatymo 10, 8; Malachijo 2, 5.6) . Ug 170.4

Paskirtieji šventyklos tarnautojai levitai nepaveldėdavo žemės. Jie gyvendavo kartu jiems at-skirtuose miestuose ir išsilaikydavo iš dešimtinių, dovanų bei aukų, skirtų Dievo tarnystei. Jie mokė žmones, svečiavosi visose jų šventėse ir visur buvo gerbiami kaip Dievo tarnai bei atstovai. Visai tautai buvo įsakyta: „Žiūrėk, kad neužmirštum levito, kol tik gyvensi savo krašte. [...] Levis neturi dalies ar paveldo su savo broliais. Pats Viešpats yra jo paveldas” (Pakartoto Įstatymo 12, 19; 10, 9) . Ug 171.1