Ugdymas

Pasitikėjimo pamoka

„Tačiau paklausk gyvulių, ir jie tave pamokys, padangių paukščių, ir jie tau pasakys. [...] jūros žuvų, ir jos tau paaiškins. [...] Nueik pas skruzdėlę [...], patyrinėk jos kelius. [...] Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius. [...] Pasižiūrėkite į varnus” (Jobo 12, 7.8; Patarlių 6, 6; Mato 6, 26; Luko 12, 24). Ug 134.1

Mes turėtume ne tik pasakoti vaikui apie šiuos Dievo kūrinius. Patys gyvūnai turi tapti jo mokytojais. Skruzdėlės moko kantraus darbo, ištvermės įveikiant kliūtis, apsirūpinimu ateičiai. Paukščiai teikia malonią pasitikėjimo pamoką. Mūsų dangiškasis Tėvas jais rūpinasi; tačiau jie turi rinkti lesalą, sukti lizdus ir auginti savo jauniklius. Kiekvieną akimirksnį jų tyko priešai. Ir vis dėlto, kaip linksmai jie atlieka savo darbą! Kokios džiaugsmingos jų giesmelės! Ug 134.2

Kaip gražiai psalmistas apibūdina Dievo rūpinimąsi miško gyventojais: Ug 134.3

„Aukštieji kalnai skirti laukinėms ožkoms,
uolos — slėptuvė olų barsukams” Ug 134.4

(Psalmyno 104, 18).

Tarp kalnų, kur gyvena ir „čiulba ant medžių šakų” (Psalmyno 104, 12) paukščiai, Dievas nukreipia tekėti upes. Visi miškų ir kalnų gyventojai yra Jo didžiulės šeimos nariai. Jis atgniaužia Savo delną ir patenkina „kiekvienos gyvos būtybės troškimą” (Psalmyno 145, 16). Ug 135.1

Alpių erelį audra kartais nubloškia į siaurus kalnų tarpeklius. Audros debesys apsupa šį galingą miškų paukštį, jų gūduma atskiria jį nuo saulėtų aukštumų, kur jis gyvena. Jo pastangos ištrūkti atrodo bergždžios. Jis blaškosi pirmyn atgal, plaka orą galingais sparnais, ir kalnai aidu atkartoja jo klyksmą. Pagaliau erelis pergalingai šauna aukštyn ir, perskrodęs debesis, vėl atsiduria skaisčioje saulės šviesoje, palikęs tamsą ir audrą toli apačioje. Taip ir mus gali gožti sunkumai, nerimas bei tamsa. Melas, didžiulės nelaimės, neteisybė remia mus prie sienos. Yra debesų, kurių mes nepajėgūs išsklaidyti. Mes tuščiai grumiamės su aplinkybėmis. Ir tėra vienas vienintelis kelias ištrūkti. Žemę gaubia ūkanos ir rūkas; anapus debesų spinduliuoja Dievo šviesa. Į Jo Artumo saulėkaitą mes turime pakilti tikėjimo sparnais. Ug 135.2

Daug yra pamokų, kurias turėtume išmokti iš gamtos. Pasitikėjimo savimi - iš medžio, kuris auga vienas lygumoje ar ant kalno šlaito, giliai įleidžia šaknis į žemę ir savo stiprybe atsilaiko prieš audrą. Ankstyvo ugdymo svarbos - iš gumbuoto, nedailaus kamieno, kuris buvo lenkiamas nuo jaunumės, o paskui jokia žemės jėga negali sugrąžinti prarastos simetrijos. Švento gyvenimo paslapčių - iš vandens lelijos, kuri žydėdama kokiame nors dumblėtam tvenkiny, apsupta žolių ir nešvarumų, savo ilgu stiebu pasiekia švarų dugno smėlį ir, semdamasi iš jo gyvybės, kelia savo kvapnius žiedus į nesuteršto tyrumo šviesą. Ug 135.3

Taigi vaikams ir jaunimui semiantis žinių iš mokytojų ir vadovėlių, leiskite jiems patiems daryti išvadas bei ieškoti tiesos. Sodininkaujant pasidomėkite, ką jie sužinojo, prižiūrėdami augalus. Jiems žvelgiant į gražų kraštovaizdį, paklauskite, kodėl Dievas suteikė laukams ir miškams tokią gausybę įvairiausių atspalvių. Kodėl viskas nebuvo nudažyta, pavyzdžiui, rudai? Jiems skinant gėles, paskatinkite susimąstyti, kodėl Dievas neatėmė iš mūsų to grožio, kurį regėjo Edeno gyventojai. Mokykite juos pastebėti, kaip viskas gamtoje liudija, kad Dievas galvoja apie mus, kad Jis nuostabiai viską pritaikė mūsų reikmėms ir gerovei. Tik tas, kuris atpažįsta gamtoje savo Tėvo darbus, kuris Žemės apstybėje ir grožyje regi Tėvo braižą, - tik jis išmoksta giliausias gamtos pamokas ir priima jos tauriausią tarnavimą. Tik tas gali visiškai įvertinti kalno ir slėnio, upės ir jūros reikšmę, kuris žvelgia į juos kaip į Dievo minties išraišką, Kūrėjo apreiškimą. Ug 136.1

Biblijos autoriai panaudojo daug pavyzdžių iš gamtos, ir, stebėdami gamtos pasaulio dalykus, mes, vadovaujami Šventosios Dvasios, galėsime geriau suprasti Dievo Žodžio pamokas. Taip gamta tampa raktu į Žodžio lobyną. Ug 137.1

Vaikai turi būti skatinami ieškoti gamtoje objektų, kurie iliustruoja Biblijos mokymą, ir pastebėti Biblijoje vaizdinius iš gamtos. Ir gamtoje, ir Šventajame Rašte jie turėtų ieškoti to, kas pristato Kristų, ir to, ką Jis panaudojo iliustruoti tiesai. Taip jie išmoks įžvelgti Jį medyje ir vynmedy, lelijoje ir rožėje, saulėje ir žvaigždėse. Jie gali išmokti girdėti Jo balsą paukščių trelėse, medžių ošime, griaustinio dundesy bei jūros muzikoje. Ir kiekvienas daiktas gamtoje atkartos jiems Jo brangiąsias pamokas. Tiems, kurie šitaip susipažins su Kristumi, Žemė niekada nebebus tuščia ir nyki. Ji taps jų Tėvo namais, kupina Artumo To, kuris kitados gyveno tarp žmonių. Ug 137.2

*****

Patekant saulei rasa ant gėlių sutviskėjo,
Kalną nušvietęs, pakilo aukštyn spindulys.
Tik paupy dar mieguisti nendrynai virpėjo,
Tartum sapnavo: „Artėja stebuklų šalis”.

Dangiškai švelniai svaigino lakštingalų trelės...
Upėje šoko skaisti aušros aukso gija...
Medžių žalumas į saulę viršūnėmis kėlės —
Vizija virto nubudus miškų lapija.

Krykštaujant gamtai skaisčiausiai sutvisko padangė —
Skaistūs serafai pasklido po dangų plačiai...
Angelo skraistė saulėtekį nuotaka rengė.
Brėško aušra sidabru papuoštais pakraščiais.

Groži gamtos, tu didingas, kilnus ir beribis!
Tavo galia mano sielon džiaugsmu pasibels...
Leiski man skristi jausmais su tavim į Tolybę —
Aidu tegul paukščių giesmės Dangun mane kels. Ug 138.1

Zita Kirsnauskaitė