Apaštalų Darbai

15. Išvaduotieji Iš Kalėjimo

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 12, 1-23.

„Tuo pačiu metu karalius Erodas pradėjo persekioti kai kuriuos Bažnyčios žmones”. Tuo metu Judėją valdė Erodas Agripa, pavaldus Romos imperatoriui Klaudijui. Be to, Erodui priklausė ir Galilėja. Jis buvo tariamai perėjęs į žydų tikėjimą ir, matyt, itin uoliai vykdė žydų Įstatymo apeigas. Trokšdamas įgyti žydų palankumą ir taip tikėdamasis išlaikyti savo postus bei titulus, jis pildė jų užgaidas - persekiojo Kristaus Bažnyčią, siaubė tikinčiųjų namus bei kitą turtą, įkalino Bažnyčios vadovus. Jis uždarė į kalėjimą Jono brolį Jokūbą ir įsakė budeliui nukirsdinti jį. Taip anksčiau kitas Erodas - Antipas pasielgė su Jonu Krikštytoju. Matydamas, jog žydams patinka šios pastangos, Erodas Agripa įmetė į kalėjimą ir Petrą. AD 107.1

Šie žiaurumai pasipylė per žydų Velykas. Nors žydai šventė savo išlaisvinimą iš Egipto ir dėjosi itin uolūs dėl Dievo Įstatymo, iš tikrųjų, persekiodami ir žudydami Kristaus tikinčiuosius, jie pažeidinėjo visus to Įstatymo principus. AD 107.2

Jokūbo mirtis sukėlė tikintiesiems didžiulę širdgėlą ir siaubą. Kai buvo įkalintas ir Petras, visa Bažnyčia pasinėrė į pasninkavimą ir maldas. AD 107.3

Erodo nuosprendį pasmerkti mirčiai Jokūbą žydai priėmė su ovacijomis, nors kai kuriems nepatiko, kad tai buvo atlikta slapta, - jie tvirtino, jog vieša bausmė būtų labiau išgąsdinusi tikinčiuosius bei jiems prijaučiančius. Taigi Erodas laikė Petrą kalėjime, ketindamas surengti viešą jo nužudymo spektaklį ir taip įsiteikti žydams. Tačiau jis buvo perspėtas, jog nesaugu atlikti apaštalų veterano egzekuciją visų susirinkusių Jeruzalės gyventojų akivaizdoje. Buvo nuogąstaujama, kad jo mirtis daugeliui gali sukelti gailestį. AD 107.4

Be to, kunigai ir valdytojai būgštavo, kad Petras gali pasakyti vieną iš savo ugningųjų kalbų, kurios dažnai paskatindavo žmones pradėti domėtis Jėzaus gyvenimu bei charakteriu, - tokiam kreipimuisi jie nesugebėdavo duoti atkirčio. Petro užsidegimas ginant Kristaus reikalą paskatindavo daugelį pereiti į Evangelijos pusę, taigi valdytojai bijojo, kad Petrui nebūtų suteikta galimybė ginti savojo tikėjimo daugybės žmonių, susirinkusių į miestą pamaldoms, akivaizdoje. Tokiu atveju iš karaliaus būtų pareikalauta jį paleisti. AD 108.1

Kadangi dėl įvairių priežasčių Petro egzekucija buvo atidėta po Velykų, Bažnyčios nariai turėjo laiko ištirti savo širdis ir karštai pasimelsti. Jie be paliovos meldėsi už Petrą, nes nujautė, kad jo gali nepasigailėti. Jie suprato, jog pasiekė etapą, kai be ypatingos Dievo pagalbos Kristaus Bažnyčia bus sunaikinta. AD 108.2

O tuo metu garbinto jai iš įvairių šalių plūdo į šventyklą, kuri buvo skirta Dievo garbinimui. Spindinti auksu ir brangakmeniais, tai buvo grožio bei didybės reginys. Tačiau tuose nuostabiuose rūmuose Jehovos nebebuvo. Izraelis kaip tauta atsiskyrė nuo Dievo. Kristaus žemiškajai tarnystei einant į pabaigą, Jis paskutinį kartą pažvelgė į šventyklos vidų ir pasakė: „Štai jūsų namai bus jums palikti tušti” (Mato 23, 38). Jis pavadino šventyklą Savo Tėvo namais; tačiau Dievo Sūnui pasitraukus nuo šių sienų, Dievo Artumas visiems laikams pasitraukė iš Jo šlovei pastatytos šventyklos. AD 108.3

Pagaliau buvo paskirta Petro egzekucijos diena, bet tikinčiųjų maldos vis dar kilo į dangų; ir kol visų uolumas bei užuojauta buvo sutelkta į karštą pagalbos prašymą, Dievo angelai stebėjo įkalintąjį apaštalą. Prisiminęs, kaip apaštalai anksčiau pabėgdavo iš kalėjimo, šįsyk Erodas buvo dvigubai atsargesnis. Kad būtų užkirstas kelias bet kokiam įmanomam pabėgimui, Petrą saugojo šešiolika kareivių, kurie keisdami vieni kitus nenuleido nuo jo akių dieną naktį. Savo vienutėje jis buvo surakintas grandinėmis, iš abiejų pusių stovėjo po sargybinį, ir kiekvienas grandinės galas buvo pritvirtintas prie sargybinio riešo. Petras negalėjo nė krustelėti taip, kad jie nepajustų. Kameros durys buvo saugiau užsklęstos, prie jų budėjo sustiprinta sargyba. Pabėgti ar išsigelbėti žmo-giškomis priemonėmis nebuvo jokių šansų. Tačiau ten, kur baigiasi žmogaus jėgos, prasideda Dievo galimybės. AD 108.4

Petras buvo prikaustytas uoloje iškirstoje vienutėje, kurios durys buvo patikimai apkaustytos ir užrakintos; už belaisvio saugojimą buvo atsakingi sargybiniai. Tačiau skląsčiai, grotos ir romėnų sargybiniai, kurie iš esmės patys buvo atskirti nuo bet kokios žmonių pagalbos, tik dar labiau išryškino Dievo triumfą išvaduojant Petrą. Erodas užsimojo prieš Visagalį, ir jis turėjo būti visiškai sutriuškintas. Panaudodamas Savo jėgą, Dievas rengėsi išgelbėti brangią gyvybę, kurią žydai ketino sunaikinti. AD 109.1

Tai buvo paskutinė naktis prieš numatytą egzekuciją. Dievas pasiuntė iš dangaus galingą angelą, kad išgelbėtų Petrą. Tvirti vartai, už kurių kalėjo Dievo šventasis, atsilapojo be žmogaus rankų pagalbos. Aukščiausiojo angelas įėjo per juos, ir vartai jam už nugaros be garso užsidarė. Jis įžengė į vienutę, kur visiškai pasitikėdamas Dievu ramiai miegojo Petras. AD 109.2

Angelo šviesa užpildė kamerą, tačiau apaštalo neprižadino. Bent jau tol, kol jis nepajuto angelo rankos prisilietimo ir neišgirdo jo balso: „Kelkis greičiau!” Prabudęs Petras išvydo savo vienutę užlietą dangiškos šviesos ir priešais stovintį šlovingą angelą. Jis mechaniškai pakluso ištartiems žodžiams ir stodamasis miglotai susivokė, kad nuo jo riešų nukrito grandinės. AD 109.3

Jį vėl pasiekė dangiškojo pasiuntinio balsas: „Susijuosk ir apsiauk sandalus!” , ir Petras vėlgi mechaniškai vykdė, kas liepta, nenuleisdamas apstulbusio žvilgsnio nuo savo svečio bei manydamas, jog tai sapnas ar regėjimas. Angelas davė dar vieną komandą: „Užsimesk apsiaustą ir eik paskui mane!” Jis žengė durų link, paprastai šnekus Petras nusekė paskui jį iš nuostabos netekęs žado. Jie peržengė per sargybinius ir pasiekė sunkiai apkaustytas duris, kurios lengvai atsivėrė ir tučtuojau vėl užsidarė. Sargybiniai viduje ir anapus durų savo postuose nė nesujudėjo. AD 110.1

Jie pasiekė ir antrąsias duris, taip pat saugomas ir iš vidaus, ir iš lauko. Jos atsivėrė, kaip ir pirmosios - negirgždant vyriams ir nežvangant geležiniams skląsčiams. Petrui su angelu praėjus, durys vėl tyliai užsidarė. Lygiai taip pat jie praėjo per trečius vartus ir atsidūrė atviroje gatvėje. Nė vienas neištarė nė žodžio, ir nesigirdėjo žingsnių. Priekyje, apsiaustas stulbinančiai ryškios šviesos, ėjo angelas, o Petras, netekęs amo ir vis dar manantis, jog sapnuoja, sekė paskui savo išvaduotoją. Taip jie paėjo tolyn viena gatve, ir, kai angelo užduotis buvo atlikta, jis staiga dingo. AD 110.2

Dangiška šviesa išsisklaidė, ir Petras liko visiškoje tamsoje. Tačiau kai jo akys apsiprato su tamsa ir ji nebeatrodė tokia tiršta, jis susivokė esąs vienas tylioje gatvėje, o šaltas nakties vėjas pūtė jam į kaktą. Tik dabar Petras suprato, jog yra laisvas ir stovi pažįstamoje miesto dalyje; jis atpažino tą rajoną, nes čia buvo dažnai lankęsis ir rytoj paskutinį kartą turėjo pro šią vietą praeiti. AD 110.3

Apaštalas stengėsi prisiminti kelių paskutiniųjų akimirksnių įvykius. Jis prisiminė, kaip užmigo, prirakintas prie dviejų sargybinių, nusiavęs sandalus ir nusivilkęs drabužius. Jis apsižiūrėjo ir pamatė, jog dabar yra apsirengęs ir apsiavęs. Jo riešai, sutinę nuo sunkių geležinių antrankių, dabar buvo laisvi. Petras suprato, kad jo laisvė - ne iliuzija, ne sapnas ar regėjimas, o palaiminta tikrovė. Rytoj jam turėjo būti įvykdyta mirties bausmė; bet, o Viešpatie, angelas jį išlaisvino iš kalėjimo ir mirties. „Petras atsipeikėjęs tarė: ‘Dabar tikrai žinau, kad Viešpats atsiuntė Savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir žydų minios kėslų’”. AD 110.4

Apaštalas iš karto nuėjo į tą namą, kur buvo susirinkę ir tuo metu už jį karštai meldėsi jo broliai. „Jis pasibeldė į lauko duris. Tarnaitė, vardu Rodė, nuėjo paklausti, kas ten. Pažinusi Petro balsą, ji iš džiaugsmo pamiršo atidaryti duris, bet nubėgo pranešti, jog Petras stovįs už durų. Jai sakė: ‘Tu pakvaišai!’ Bet ji tvirtino savo. Tada jie nusprendė: ‘Tai jo angelas’. Tuo tarpu Petras toliau beldėsi. Atidarę jie pamatė jį ir nustėro. Jis davė ženklą laikytis tyliai. Paskui apsakė, kaip Viešpats išvedė jį iš kalėjimo.” Po to Petras „iškeliavo kitur”. Tikinčiųjų širdis pripildė džiaugsmas ir šlovinimas, nes Dievas išklausė bei atsakė į jų maldas ir išvadavo Petrą iš Erodo nagų. AD 111.1

Ryte susirinko minios žmonių, kad pažiūrėtų, kaip apaštalas bus nubaustas mirtimi. Erodas nusiuntė pareigūnus į kalėjimą atvesti Petro, kurį turėjo atlydėti didžiulė ginkluota kariuomenė - ne tik tam, kad būtų apsisaugota nuo belaisvio pabėgimo, bet ir siekiant įbauginti visus, kurie jį palaiko, bei pademonstruoti karaliaus galybę. AD 111.2

Kai prie durų stovėję sargybiniai pamatė, jog Petro nebėra, juos apėmė siaubas. Jiems buvo aiškiai pasakyta, kad, jeigu belaisvis pabėgs, jie turės atsakyti savo gyvybe, taigi jie buvo itin budrūs. Kai atvyko pareigūnai pasiimti Petro, sargybiniai vis dar būriavosi prie kalėjimo durų. Skląsčiai ir grotos buvo savo vietoje, grandinės - vis dar pritvirtintos prie dviejų sargybinių riešų, tačiau belaisvio nebuvo nė kvapo. AD 111.3

Kai žinia apie Petro pabėgimą pasiekė Erodą, jis vos nesprogo iš pykčio. Apkaltinęs sargybinius neištikimybe, jis tučtuojau skyrė jiems mirties bausmę. Erodas žinojo, kad jokia žmogiška jėga negali išgelbėti Petro, tačiau jis nusprendė nepripažinti, kad dieviška jėga sugriovė jo planą, ir jis drąsiai metė iššūkį Dievui. AD 111.4

Neilgai trukus po Petro išlaisvinimo iš kalėjimo, Erodas nuvyko į Cezarėją. Ten jis surengė didžiulę šventę, kad pažadintų žmonių susižavėjimą ir sulauktų jų ovacijų. Į tą šventę suplūdo malonumų mėgėjai iš visos šalies, buvo daug linksmybių, daug išgerta vyno. Erodas pompastiškoje ceremonijoje kreipėsi į žmones, pasakydamas įmantrią kalbą. Vilkintis sidabru ir auksu žibantį rūbą - apstulbę žiūrovai stebėjo, kaip jo klostėse žaidžia saulės spinduliai, - jis atrodė išties didingai. Jo išvaizdos didybė bei puikiai parašytos kalbos jėga galingai įaudrino minią. Linksmybių ir vyno iškreiptus jausmus dar labiau apdūmė Erodo puošmenos bei sužavėjo jo pasirodymas ir oratoriniai sugebėjimai; pagauti pašėlusio entuziazmo, jie liaupsino jį, skelbė, kad joks mirtingasis negali taip atrodyti ar būti toks iškalbingas. Maža to, minia paskelbė, kad, nors visada gerbė Erodą kaip valdovą, nuo šiol garbins jį kaip dievą. AD 111.5

Kai kurie iš tų balsų, dabar šlovinančių nuožmų nusidėjėlį, vos prieš kelerius metus pašėlusiai plyšojo: „Šalin Jėzų! Ant kryžiaus Jį! Ant kryžiaus Jį!” Žydai atsisakė priimti Kristų, kurio drabužiai, šiurkštaus audeklo ir dažnai išmarginti kelionės dėmėmis, dengė dieviškos meilės kupiną širdį. Po nuolankia išore jų akys neįžvelgė gyvybės ir šlovės Viešpaties, nors Kristaus jėga apsireiškė jų akivaizdoje per darbus, kurių negalėjo atlikti joks žmogus. O dabar jie buvo pasirengę garbinti kaip dievą žiaurų karalių, kurio nuostabus sidabro ir aukso apdaras slėpė ištvirkusią nuožmią širdį. AD 112.1

Erodas žinojo, kad jis nevertas jam siūlomos garbės bei liaupsių, tačiau priėmė žmonių stabmeldystę kaip jam pri-klausančią. Jo širdis virpėjo triumfuodama, ir patenkintas išdidumas nušvito jo veide, klausantis šūksnių: „Tai Dievo, ne žmogaus balsas!” AD 112.2

Bet staiga jis siaubingai pasikeitė. Jo veidas išblyško kaip mirtis, jį iškreipė agonija. Ant odos sublizgo didžiuliai prakaito lašai. Akimirksnį Erodas stovėjo, tarsi sukaustytas skausmo ir siaubo. Paskui, atsukęs išblyškusį veidą į savo nustėrusius draugus, jis šaižiai ir beviltiškai sušuko: „Tas, kurį jūs išaukštinote kaip dievą, pakirstas mirties!” AD 112.3

Kęsdamas didžiausius skausmus, jis buvo nuneštas nuo linksmybių ir pasirodymų scenos. Dar prieš akimirksnį jis oriai priėminėjo didžiulės minios garbinimą bei liaupses; dabar Erodas suprato, kad yra galingesnio Valdovo rankose. Jį ėmė graužti sąžinė; šis žmogus prisiminė, kaip be atilsio persekiojo Kristaus sekėjus; prisiminė savo žiaurų įsakymą nužudyti nekaltą Jokūbą ir savo paskelbtą mirties nuosprendį apaštalui Petrui; jis prisiminė, kaip apimtas nusivylimo bei niršto užsiliepsnojo nepagrįstu kerštu kalėjimo sargybiniams. Jis suprato, jog Dievas nusprendė susidoroti su juo, nuožmiu persekiotoju. Neatlėgo nei jo kūno skausmai, nei sielos kančios, nors jis to ir nesitikėjo. AD 113.1

Erodas žinojo Dievo Įstatymą, kuriame pasakyta: „Neturėsi kitų dievų, tiktai Mane” (Išėjimo 20, 3). Jis puikiausiai žinojo ir tai, kad priimdamas žmonių šlovinimą, jis perpildė savo padarytų nedorybių saiką ir užsitraukė teisėtą Jehovos pyktį. AD 113.2

Tas pats angelas, kuris atėjo iš karališkų rūmų gelbėti Petrą, tapo Dievo rūstybės ir teismo pasiuntiniu pas Erodą. Šis angelas palietė Petrą, kad šis keltųsi nuo gulto; visiškai kitaip - skaudžiu smūgiu - jie palietė nedorąjį karalių, pamindamas jo išdidumą bei užtraukdamas jam Visagalio bausmę. Erodas mirė siaubingoje kūno ir proto agonijoje, ir tai buvo pelnyta Dievo bausmė. AD 113.3

Šis Dievo teisingumo pasireiškimas padarė didžiulę įtaką žmonėms. Žinia, jog Kristaus apaštalas buvo stebuklingai išvaduotas iš kalėjimo ir mirties, o jo persekiotojas pražudytas Dievo prakeikimo, apskriejo visus aplinkinius kraštus ir daugelį paskatino įtikėti Kristų. AD 113.4

Pilypo atvejis, kai angelas iš dangaus nuvedė jį ten, kur jis susitiko vieną iš tiesos ieškotojų; Kornelijus, aplankytas angelo su žinia nuo Dievo; Petras, sėdėjęs kalėjime ir pasmerktas mirčiai, tačiau išvestas angelo į saugią vietą - visi šie įvykiai liudija apie glaudų Dangaus ir žemės ryšį. AD 113.5

Dievo darbininkui pasakojimai apie šiuos angelų apsilankymus turi suteikti stiprybės ir drąsos. Šiandien, kaip ir apaštalų laikais, dangiškieji pasiuntiniai nukeliauja di-džiausius atstumus, kad paguostų sielvartaujančius, apgintų nekaltuosius ir laimėtų Kristui žmonių širdis. Mes jų nematome, tačiau jie yra su mumis - veda, nukreipia, saugo. AD 113.6

Šie paslaptingi laiptai jungia Dangų ir žemę: jie tvirtai remiasi į žemę, o jų viršus siekia Begalinio sostą. Šiais spindinčiais laiptais be paliovos tai nulipa, tai užlipa angelai, nešiojantys aukštybėse esančiam Tėvui stokojančių ar į nelaimę patekusių žmonių maldas, teikiantys žmonių vaikams palaiminimą ir viltį, padrąsinimą bei pagalbą. Šie šviesos angelai sieloje sukuria dangišką atmosferą, pakylėja mus prie to, kas neregima ir amžina. Mes negalime matyti jų pavidalų savo kūniškomis akimis - tai, kas dangiška, įmanoma įžvelgti tik dvasiniu regėjimu. Tik dvasinės ausys gali girdėti harmoningus dangiškus balsus. AD 114.1

„VIEŠPATIES angelas saugo tuos, kurie Jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti” (Psalmyno 34, 8). Dievas įpareigojo Savo angelus gelbėti Jo išrinktuosius iš nelaimių, saugoti juos nuo „maro, sėlinančio tamsoje, [...] rykštės, niokojančios vidudienį” (Psalmyno 91, 6). Angelai ne kartą kalbėjosi su žmonėmis, kaip žmogus kalbasi su savo draugu, ir nuvedė juos į saugias vietas. Ne kartą jų padrąsinantys žodžiai atgaivino sugniuždytą ištikimųjų dvasią bei, pakylėję jų mintis nuo žemiškų dalykų, paskatino tikėjimu žvelgti į baltus rūbus, karūnas ir pergalę simbolizuojančias palmės šakeles, kurias nugalėtojai gaus, kai susiburs aplink didįjį baltą sostą. AD 114.2

Tai angelų darbas prisiartinti prie pavargusių, kenčiančių ar gundomų. Jie nepailsdami darbuojasi dėl tų, už kuriuos numirė Kristus. Kai nusidėjėliai atsiduoda Išgelbėtojui, angelai nuneša šią naujieną į dangų, ir tarp dangiškų pulkų kyla didžiausias džiaugsmas. „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Luko 15, 7). Apie visas mūsų sėkmingas pastangas išsklaidyti tamsą bei skleisti Kristaus pažinimą pranešama dangui. Kai apie mūsų darbus sužino Tėvas, džiūgauja visi dangaus gyventojai. AD 114.3

Dangaus valdžios ir kunigaikštystės stebi kovą, kurioje akivaizdžiai sunkiomis aplinkybėmis grumiasi Dievo tarnai. Krikščionims, nešantiems savo Atpirkėjo vėliavą ir kovojantiems gerą tikėjimo kovą, kyla vis nauji susirėmimai ir laimimos vis naujos pergalės. Nuolankiems tikintiems Dievo žmonėms patarnauja visi dangaus angelai; ir kai čia, apačioje, Viešpaties darbininkų kariuomenė gieda šlovinimo giesmes, prie jų prisijungia aukštybių choras, ir visi drauge garbina Dievą bei Jo Sūnų. AD 115.1

Mums reikėtų geriau suprasti angelų misiją. Vertėtų atminti, jog kiekvienas Dievo vaikas turi su juo bendradarbiaujančių dangiškųjų būtybių. Neregimos šviesos bei jėgos kareivijos padeda nuolankiesiems bei maloniesiems, kurie tiki Dievo pažadais ir į juos pretenduoja. Kerubai ir serafai, be galo galingi angelai, stovi Dievo dešinėje, ir visi jie yra „tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie paveldės išganymą” (Hebrajams 1, 14). AD 115.2

*****

...Kur baigias mūsų trapios jėgos,
tenai prasideda Dangaus jėga ir angelų galybė.
Ir juo labiau prispaudžia netikėtos bėdos,
tai juo daugiau širdy tebūna Viešpaties ramybės. AD 115.3

Romualda Adomaitytė-Chabarina