Apaštalų Darbai

14. Tiesos Ieškotojas

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 9, 32-11, 18.

Savo tarnystės metu apaštalas Petras aplankė Lydos ti-kinčiuosius. Čia jis išgydė Enėją, kuris aštuonerius metus paralyžiuotas išgulėjo lovoje. Apaštalas pasakė: „Enėjau, tave gydo Jėzus Kristus. Kelkis ir užklok savo guolį!” „Šis akimoju atsikėlė. Visi Lydos miesto ir Sarono lygumos gyventojai pamatė jį ir gręžėsi į Viešpatį”. AD 99.1

Jopėje, netoli Lydos, gyveno moteris, vardu Gazelė, kuri dėl savo gerų darbų buvo labai mylima. Ji buvo verta vadintis Jėzaus mokine, nes jos gyvenimas buvo kupinas geraširdiškumo apraiškų. Ji žinojo, kam reikia geresnio rūbo, o kam užuojautos ir uoliai patarnaudavo vargšams bei prislėgtiesiems. Jos auksinės rankos dirbo vikriau negu liežuvis. AD 99.2

„Tomis dienomis ji susirgo ir numirė”. Jopės Bažnyčia suprato, kokį žmogų jie prarado ir, išgirdę, kad Lydoje lankosi Petras, tikintieji nusiuntė pas jį pasiuntinius „su prašymu: ‘Ateik pas mus nedelsdamas!’ Petras susirengęs tuojau iškeliavo su jais. Kai tik atėjo, buvo nuvestas į aukštutinį kambarį. Tenai jį apspito našlės, verkdamos ir rodydamos jam marškinius bei viršutinius drabužius, kuriuos, tebegyvendama su jomis, buvo joms pasiuvusi Gazelė”. Žinant, kaip tarnavo Gazelė, nieko nuostabaus, kad jie gedėjo, ir ant negyvo kūno krito šiltos ašaros. AD 99.3

Pamačius tų žmonių sielvartą, apaštalo širdį užliejo gailestis. Liepęs raudančius draugus išvesti į kitą kambarį, jis atsiklaupė ir ėmė karštai melstis, kad Dievas grąžintų Ga zelę į gyvenimą ir suteiktų jai sveikatą. Atsigręžęs į gulintį kūną, jis pasakė: „Tabita, kelkis!” „Ši atmerkė akis ir, išvydusi Petrą, atsisėdo”. Ši moteris uoliai tarnavo Bažnyčiai, ir Dievas matė reikalą sugrąžinti ją iš priešo teritorijos, kad jos sugebėjimai bei energija galėtų toliau laiminti kitus ir kad šis Jo jėgos pasireiškimas sustiprintų Kristaus darbą. AD 99.4

Petrui vis dar lankantis Jopėje, Dievas pašaukė jį nunešti Evangeliją Kornelijui, į Cezarėją. AD 100.1

Kornelijus buvo romėnų šimtininkas, turtingas bei kilmingas žmogus, užimantis garbingą padėtį. Gimęs pagonių šeimoje ir gavęs pagonišką išsilavinimą, jis bendraudamas su žydais įgijo žinių apie Dievą ir dabar šlovino Jį iš visos širdies bei rodė savojo tikėjimo nuoširdumą, užjausdamas vargšus. Jis buvo plačiai išgarsėjęs savo dosnumu, o savo teisiu gyvenimu įgijo gerą reputaciją tarp žydų ir pagonių. Jo įtakingumas tapo palaiminimu visiems, su kuriais jam tekdavo susiliesti. Įkvėptajame Rašte jis apibūdintas taip: „Jis drauge su savo namiškiais pasižymėjo pamaldumu bei Dievo baime, dosniai šelpdavo žmones ir ištvermingai melsdavosi Dievui”. AD 100.2

Tikėdamas Dievą, kaip dangaus ir žemės Kūrėją, Kornelijus garbino Jį, pripažino Jo valdžią ir ieškojo Jo patarimo visuose gyvenimo reikaluose. Jis buvo ištikimas Jehovai ir savo namuose, ir atlikdamas visuomenines pareigas. Namuose jis turėjo pasistatęs aukurą Dievui, nes nedrįso vykdyti savo planų ar atlikinėti savo pareigas be Dievo pagalbos. AD 100.3

Nors Kornelijus tikėjo pranašystėmis ir laukė ateinančio Mesijo, jis nežinojo Evangelijos, atsiskleidusios Kristaus gy-venime ir mirtyje. Jis nepriklausė Žydų bažnyčiai ir rabinų buvo laikomas neapvalytu pagonimi. Tačiau tas pats Šventasis Stebėtojas, kuris pasakė apie Abraomą: „Aš jį pažįstu”, pažinojo ir Kornelijų bei tiesiai iš dangaus pasiuntė pas jį pasiuntinį. AD 100.4

Angelas pasirodė Kornelijui, kai šis meldėsi. Išgirdęs kreipiantis į jį vardu, šimtininkas išsigando, tačiau paži no, jog šis pasiuntinys - nuo Dievo ir paklausė: „Kas yra, viešpatie?” Angelas atsakė: „Tavo maldos ir išmaldos pakilo Dievo akivaizdon, ir Jis tave prisiminė. Taigi siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną, vadinamą Petru. Jis svečiuojasi pas tokį odininką Simoną, kurio namai stovi prie jūros”. AD 100.5

Šių paliepimų konkretumas, kai įvardijamas net amatas, kuriuo verčiasi žmogus, pas kurį buvo apsistojęs Petras, liudija, jog Dangus žino kiekvieno žmonių gyvenimo etapo istoriją bei reikalus. Dievas pažįstamas ir su kuklaus darbininko, ir su soste sėdinčio karaliaus gyvenimu bei darbu. AD 101.1

„Siųsk vyrus į Jopę ir išsikviesk tokį Simoną”. Taigi Dievas išreiškė Savo požiūrį į Evangelijos tarnystę bei Savo įkurtą Bažnyčią. Angelas nebuvo įpareigotas papasakoti Kornelijui kryžiaus istoriją. Apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Gelbėtoją jam turėjo papasakoti toks pats žmogiškų silpnybių ir pagundų kupinas žmogus, kaip ir pats šimtininkas. AD 101.2

Savo atstovais tarp žmonių Dievas pasirenka ne angelus, kurie niekada nėra nusidėję, o žmones - tokius pat nuodėmingus, kaip ir tie, kuriuos jie siekia išgelbėti. Kad galėtų pasiekti žmoniją, Kristus priėmė žmogišką pavidalą. Išgelbėjimą pasauliui turėjo atnešti dieviškas ir kartu žmogiškas Gelbėtojas. O vyrams ir moterims buvo pavesta šventa užduotis skleisti žinią apie „nesuvokiamus Kristaus turtus” (Efeziečiams 3, 8). AD 101.3

Išmintingasis Viešpats suveda tiesos ieškotojus su pana-šiomis į juos būtybėmis, kurios žino tą tiesą. Tie, kurie gavo šviesą, turi perteikti ją skendintiems tamsoje - toks Dangaus planas. Žmonija, semdamasi jėgų iš didžiojo išminties Šaltinio, tapo priemone, į pasaulį siunčiamais darbininkais, per kuriuos Evangelija keičia protus ir širdis. AD 101.4

Kornelijus mielai pakluso regėjimui. Angelui pasišalinus, šimtininkas „pasišaukė du namiškius ir vieną pamaldų kareivį iš savo valdinių ir, viską jiems išaiškinęs, išsiuntė į Jopę”. AD 101.5

Angelas, pasikalbėjęs su Kornelijum, nukako pas Petrą į Jopę. Tuo metu Petras meldėsi ant savo namo stogo, ir mes skaitome, kad jis „pasijuto išalkęs ir norėjo užkąsti. Kol jam buvo tiekiamas valgis, jį ištiko dvasios pagava”. Petras alko ne tik fizinio maisto. Nuo namo stogo žvelgdamas į Jopės miestą bei jo apylinkes, jis troško išgelbėjimo čia gyvenantiems žmonėms. Jį apėmė begalinis troškimas išaiškinti jiems Šventojo Rašto pranašystes, kalbančias apie Kristaus kančias ir mirtį. AD 101.6

Regėjime Petras „išvydo atsivėrusį dangų, iš kurio kažkoks rykas, it didelė marška, laikomas už keturių kampų, leidosi žemėn. Jame buvo įvairiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. Ir jam pasigirdo balsas: ‘Kelkis, Petrai, pjauk ir valgyk!’ Petras atsakė: ‘Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs sutepto ar netyro maisto’. O balsas vėl tarė: ‘Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu!’ Taip atsitiko tris kartus, ir rykas tučtuojau vėl pakilo į dangų”. AD 102.1

Šis regėjimas Petrui buvo ir priekaištas, ir nurodymas. Jis atskleidė apaštalui Dievo tikslą - per Kristaus mirtį padaryti pagonis išgelbėjimo palaiminimų bendrapaveldėtojais kartu su žydais. Vis dėlto joks mokinys kol kas neskelbė Evangelijos pagonims. Jų protuose vis dar stūksojo atskirianti siena, nors ją jau buvo sugriovusi Kristaus mirtis. Žvelgdami į pagonis, mokiniai vis dar atribojo juos nuo Evangelijos palaiminimų. Ir štai dabar Viešpats panoro atskleisti Petrui pasaulinį dieviškojo plano mastą. AD 102.2

Daugelis pagonių susidomėję klausėsi Petro ir kitų apaštalų skelbimo, ir daugelis graikų kilmės žydų įtikėjo Kristų, tačiau Kornelijaus atsivertimas turėjo būti išskirtinės svarbos tarp pagonių. AD 102.3

Atėjo metas visiškai naujam darbų etapui Kristaus Baž-nyčioje. Durys, kurias daugelis atsivertusių žydų pagonims užtrenkdavo, dabar plačiai atsivėrė. Evangeliją priėmę pagonys turėjo būti laikomi lygiais su žydais ir neverčiami atlikinėti apipjaustymo ritualą. AD 102.4

Kaip atkakliai Viešpats darbavosi, kad sugriautų išankstinį nusistatymą prieš pagonis, kuris per žydišką išsilavinimą taip stipriai įsitvirtino Petro mąstyme! Siųsdamas regėjimą apie maršką ir ant jos išdėliotus valgius, Jis norėjo pakeisti apaštalo nuomonę bei išmokyti jį svarbios tiesos, kad danguje neatsižvelgiama į asmenis, kad žydai ir pagonys Dievo akyse yra vienodai brangūs ir kad per Kristų pagonys gali tapti Evangelijos palaiminimų bei privilegijų dalininkais. AD 102.5

Kol Petras mąstė apie regėjimo prasmę, į Jopę atkeliavo Kornelijaus siųsti žmonės ir sustojo prie apaštalo namelio vartų. Tada Dvasia jam pasakė: „Štai trys vyrai ieško tavęs. Greičiau kelkis, lipk žemyn ir nedvejodamas keliauk su jais, nes Aš juos atsiunčiau”. AD 103.1

Šis įsakymas Petrui buvo tikras išbandymas, todėl jis kiekviename žingsnyje jam pavestąją pareigą vykdė nenoriai, bet nepaklusti nedrįso. Jis „nulipo žemyn pas vyrus ir tarė: ‘Štai ir aš, kurio ieškote. Kokiu reikalu atėjote?’” Jie išdėstė savo vienintelį kelionės tikslą: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir dievobaimingas vyras, visų gyventojų žydų didžiai gerbiamas žmogus, gavo šventojo angelo nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti tavo pamokymų”. AD 103.2

Paklusdamas ką tik Dievo duotiems nurodymams, apaštalas pažadėjo eiti su jais. Kitą rytą lydimas šešių brolių jis iškeliavo į Cezarėją. Šie žmonės turėjo būti liudininkais visko, ką jis pasakys ar padarys lankydamasis pas pagonis, mat Petras žinojo, kad jis turės atsakyti už tiesioginį žydų mokymo pažeidimą. AD 103.3

Vos tik Petras įžengė į pagonio namus, Kornelijus priėmė jį ne kaip eilinį svečią, o kaip Dangaus gerbiamą ir paties Dievo atsiųstą žmogų. Pagal Rytų paprotį, prieš kunigaikštį ar kitą didiką buvo lenkiamasi, lenkdavosi ir vaikai savo tėvams; tačiau Kornelijus, apimtas begalinės pagarbos tam, kurį siuntė Dievas, puolė apaštalui po kojų ir išreiškė jam pagarbą. Petrą apėmė siaubas, ir jis pakėlė šimtininką sakydamas: „Kelkis! Juk ir aš esu žmogus”. AD 103.4

Kol Kornelijaus pasiuntiniai buvo išvykę su užduotimi, šimtininkas susikvietė „gimines ir artimiausius bičiulius”, kad ir jie išgirstų skelbiamą Evangeliją. Atkeliavęs Petras rado didelį pulką žmonių, tik ir laukiančių, kol jis prabils. AD 103.5

Susirinkusiesiems Petras pirmiausia pakalbėjo apie žydų papročius, atkreipdamas dėmesį į tai, jog žydams draudžiama viešai bendrauti su pagonimis, o tai darantieji pažeidžia apeiginius reikalavimus ir susitepa. Jis kalbėjo: „Jūs žinote, kad žydui nevalia bendrauti ar svečiuotis pas svetimtautį. Bet Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru. Štai kodėl pakviestas aš nesvyruodamas atvykau. Taigi klausiu dabar: kokiu reikalu mane pakvietėte?” AD 104.1

Tuomet Kornelijus papasakojo apie savo regėjimą bei angelo žodžius ir baigdamas pasakė: „Taigi aš tuojau pasiunčiau pas tave žmones, o tu gerai padarei, čionai atvykdamas. Dabar mes visi čia esame Dievo akivaizdoje, kad išgirstume visa, ką Viešpats tau pavedė”. AD 104.2

Petras atsakė: „Iš tiesų aš dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena”. AD 104.3

Paskui šiam atidžių klausytojų pulkeliui Petras skelbė Kristų - pasakojo apie Jo gyvenimą, padarytus stebuklus, apie tai, kaip Jis buvo išduotas ir nukryžiuotas, kaip prisikėlė ir įžengė į dangų, kaip dabar yra danguje žmonių Atstovu bei Užtarėju. Pristatydamas susirinkusiems Jėzų kaip vienintelę nusidėjėlio viltį, Petras pats geriau suvokė savo matyto regėjimo prasmę, ir jo širdis spinduliavo jo skelbiamos tiesos dvasia. AD 104.4

Staiga pasakojimą nutraukė nužengusi Šventoji Dvasia. „Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio. Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana. Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir šlovinant Dievą. Tuomet Petras tarė: ‘Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!’ Ir jis liepė juos pakrikštyti Jėzaus Kristaus vardu”. AD 104.5

Taip Evangelija buvo paskelbta tiems, kurie buvo svetimšaliai ir kitataučiai, ir šie žmonės tapo šventųjų bendra piliečiais ir Dievo šeimos nariais. Kornelijaus ir jo namiškių atsivertimas buvo tik pirmieji vaisiai to derliaus, kurį dar reikėjo nuimti. Iš šių namų malonės darbas plačiai paplito visame tame pagonių mieste. AD 104.6

Šiandien Dievas ieško sielų ir tarp aukštuomenės, ir tarp paprastų žmonių. Yra daugybė tokių žmonių kaip Kornelijus, kuriuos Viešpats nori prijungti prie Savojo darbo pasaulyje. Jie simpatizuoja Viešpaties tautai, tačiau yra tvirtai supančioti pasaulio saitų. Jiems reikia moralinės drąsos stoti Kristaus pusėn. Dėl šių sielų reikia dėti ypatingas pastangas, nes joms dėl jų užimamų pareigų ir palaikomų ryšių kyla didžiulis pavojus. AD 105.1

Dievas ieško uolių, nuolankių darbininkų, kurie neštų Evangeliją aukštesniajai žmonių klasei. Mūsų dar laukia tikrų atsivertimų stebuklai - stebuklai, kurių kol kas nematome. Žymiausi šios žemės žmonės nėra anapus stebuklus darančiojo Dievo jėgos. Jeigu tie, kurie darbuojasi kartu su Juo, išnaudos visas progas, drąsiai ir ištikimai atliks savo pareigą, Dievas atvers atsakingus postus užimančius žmones, intelektualus bei įtakingus asmenis. Per Šventosios Dvasios jėgą daugelis priims dieviškuosius principus. Atsivertę į tiesą, Dievo rankose jie taps šviesą nešančiais pasiuntiniais. Jiems bus patikėta ypatinga atsakomybė už kitas šios apleistos klasės sielas. Viešpaties darbui bus aukojamas laikas ir pinigai, ir Bažnyčia pasieks naują veiksmingo darbo bei jėgos lygį. AD 105.2

Kadangi Kornelijus pakluso visiems gautiesiems nuro-dymams, Dievas taip surikiavo įvykius, kad jis sužinotų kuo daugiau tiesos. Tiesiai iš dangaus rūmų buvo atsiųsti pasiuntiniai pas romėnų pareigūną ir Petrą, kad Kornelijus susisiektų su tuo, kas atves jį į didesnę šviesą. AD 105.3

Mūsų pasaulyje esama daugybės žmonių, kurie yra arčiau Dievo karalystės, negu mums atrodo. Šiame tamsiame nuodėmės pasaulyje Viešpats turi miriadus brangių deimantų, pas kuriuos Jis nukreips Savo pasiuntinius. Visur yra tų, kurie stos Kristaus pusėn. Daugelis Dievo išmintį įvertins labiau negu bet kokius žemiškus privalumus ir taps ištikimais šviesos nešėjais. Patraukti Kristaus meilės, jie patrauks kitus ateiti pas Jį. AD 105.4

Kai broliai Judėjoje sužinojo, kad Petras buvo nuėjęs į pagonio namus ir skelbė susirinkusiems, jie labai nustebo bei įsižeidė. Jie bijojo, kad toks elgesys, kuris jiems pasirodė pernelyg įžūlus, prieštaraus jo paties mokymui. Kitą kartą sutikę Petrą jie griežtai jam priekaištavo, sakydami: „Tu nuėjai pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgei!” AD 106.1

Petras jiems viską paaiškino. Jis papasakojo apie savo regėjimą ir maldavo jų nebesilaikyti apeiginio žmonių skirstymo į apipjaustytus ir neapipjaustytus bei nežiūrėti į pagonis kaip į nešvarius. Jis papasakojo apie duotą įsakymą eiti pas pagonis, apie atkeliavusius pasiuntinius, apie savo kelionę į Cezarėją bei susitikimą su Kornelijum. Jis išdėstė savo pokalbio su šimtininku esmę, paminėjo, jog pastarasis patyrė regėjimą, kuriame jam buvo liepta siųsti vyrus ir atsivesti Petrą. AD 106.2

Petras pasakojo: „Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų, kaip pradžioje yra atsitikę su mumis. Tada prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip Jis yra sakęs: ‘Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’. Tad jeigu Dievas suteikė jiems tokią pat dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!” AD 106.3

Išgirdę tokį pasakojimą, broliai nutilo. Įsitikinę, jog Petras veikė tiksliai pagal Dievo planą, o jų prietarai ir išskirtinumas stipriai prieštarauja Evangelijos dvasiai, jie šlovino Dievą sakydami: „Vadinasi, Dievas ir pagonims davė atsivertimo malonę, kad jie gyventų”. AD 106.4

Taip be kovos buvo pralaužtas išankstinis nusistatymas, apleistas per šimtmečius susiformavęs išskirtinumo jausmas ir atvertas kelias skelbti Evangeliją pagonims. AD 106.5