Apaštalų Darbai

8. Prieš Teismo Tarybą

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 5, 12-42.

Viltį ir išgelbėjimą pasauliui atnešė būtent kryžius, tas gėdos ir kančios įrankis. Mokiniai tebuvo kuklūs, neturtingi žmonės, ir vienintelis jų ginklas buvo Dievo Žodis. Tačiau su Kristaus jėga jie žengė į pasaulį pasakoti nuostabios istorijos apie ėdžias ir kryžių bei triumfuoti prieš bet kokį pasipriešinimą. Šioje žemėje negerbiami ir nepripažįstami, jie buvo tikėjimo didvyriai. Iš jų lūpų išėję dievišką galią turintys žodžiai sukrėtė pasaulį. AD 60.1

Jeruzalėje, kur buvo giliausiai įsišakniję prietarai ir kur sklandė pačios įvairiausios idėjos apie Tą, kuris buvo nukryžiuotas kaip piktadarys, mokiniai ir toliau drąsiai kalbėjo gyvybės žodžius, aiškindami žydams apie Kristaus darbą bei misiją, apie Jo nukryžiavimą, prisikėlimą ir įžengimą į dangų. Kunigai ir tautos vadovai su nuostaba klausėsi drąsaus, aiškaus apaštalų liudijimo. Mokiniams iš tiesų buvo suteikta prisikėlusio Gelbėtojo jėga, ir jų darbą lydėjo ženklai bei stebuklai, kurie kasdien gausino tikinčiųjų būrį. Gatvėse, kur turėjo praeiti mokiniai, žmonės guldė ligonius „ant neštuvų bei lovų, kad, Petrui praeinant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant gulinčiųjų”. Čia buvo atvedami ir netyrųjų dvasių apsėstieji. Aplink mokinius susiburdavo minios, o išgydytieji garsiai garbino Dievą bei šlovino Atpirkėjo vardą. AD 60.2

Kunigai ir seniūnai matė, kad Kristus aukštinamas labiau negu jie. Sadukiejai, kurie netikėjo prisikėlimu, išgirdę mokinius skelbiant, kad Kristus prisikėlė iš numirusių, įtūžo, nes suprato, kad, jeigu apaštalams bus leista skelbti prisikėlusį Išgelbėtoją bei Jo vardu daryti stebuklus, mokymas, kad jokio prisikėlimo nebus, liks atmestas ir sadukiejų sekta veikiai išnyks. Fariziejai piktinosi dėl to, kad apaštalų mokymas pamynė žydų apeigas ir apeiginiai aukojimai nebetenka prasmės. AD 61.1

Lig tol visos pastangos užkirsti kelią šiam naujajam mokymui nuėjo perniek; tačiau dabar ir sadukiejai, ir fariziejai nusprendė, kad mokinių darbas turi būti sustabdytas, nes iškilo grėsmė, kad jie bus apkaltinti Jėzaus mirtimi. Pilni neapykantos, kunigai suėmė Petrą bei Joną ir uždarė juos į bendrą kalėjimą. AD 61.2

Žydų tautos vadovai neišpildė Dievo pažado Jo išrink-tiesiems. Tie, kuriuos Viešpats padarė tiesos saugotojais, pasirodė besą neištikimi, ir Dievas pasirinko kitus, kad atliktų Jo darbą. Per savo aklumą šie vadovai dabar visiškai pasidavė tam, ką jie vadino teisėtu pykčiu tiems, kurie atmetė jų puoselėjamus mokymus. Jie nepripažino nė galimybės, kad patys neteisingai supranta Žodį, neteisingai aiškina arba taiko Šventąjį Raštą. Jie elgėsi kaip žmonės, praradę sveiką nuovoką. „Kokią teisę turi šie mokytojai, - kalbėjo jie, - dėstyti idėjas, prieštaraujančias tam mokymui, kurį mes skelbiame žmonėms? Juk kai kurie iš jų tik žvejai!” Pasiryžę užgniaužti šių idėjų skleidimą, jie įkalino tuos, kurie jas skelbė. AD 61.3

Toks elgesys mokinių neišgąsdino ir nesugniuždė. Šventoji Dvasia jiems priminė Kristaus pasakytus žodžius: „Tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo Mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi Mano žodžio, laikysis ir jūsų. Ir visa tai jums darys dėl Manęs, nes jie nepažįsta To, kuris yra Mane siuntęs [...]. Jie šalins jus iš sinagogų, ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui [...]. Aš jums visa šita kalbėjau, kad, jų siautėjimo metui atėjus, atsimintumėte, jog buvau jus įspėjęs” (Jono 15, 20.21; 16, 2.4). AD 61.4

Dangaus Dievas, galingasis Visatos Valdovas, ėmėsi Pats rūpintis įkalintais mokiniais, nes buvo trukdomas Jo darbas. Naktį Viešpaties angelas atidarė kalėjimo duris ir pasakė mokiniams: „Eikite ir, atsistoję šventykloje, skelbkite žmonėms visus šio Gyvenimo žodžius”. Šis įsakymas buvo radikaliai priešingas žydų vadovų įsakymui, bet ar mokiniai atsakė: „Mes to negalime daryti, kol nepasitarsime su valdininkais ir negausime jų leidimo?” Ne. Dievas pasakė: „Eikite”, ir jie pakluso. „Jie paklausė ir, auštant nuėję į šventyklą, ėmė mokyti”. AD 62.1

Kai Petras ir Jonas pasirodė tarp tikinčiųjų ir papasakojo, kaip angelas pravedė juos tiesiai pro kalėjimą juosiančius sargybinius bei įpareigojo toliau dirbti savo darbą, broliai maloniai nustebo ir pradžiugo. AD 62.2

„Tuo metu vyriausiasis kunigas ir jo šalininkai sukvietė aukščiausiąją teismo tarybą bei visą izraelitų vyresnybę”. Kunigai ir seniūnai nusprendė apkaltinti mokinius maištu, Ananijo ir Sapfyros nužudymu bei susimokymu prieš kunigus ir jų valdžią. Jie tikėjosi taip įaudrinti minią, kad ji paimtų viską į savo rankas ir susidorotų su mokiniais taip, kaip su Jėzumi. Jie žinojo, jog daugelis tų, kurie nepriėmė Kristaus mokymo, buvo pavargę nuo despotiško žydų valdymo ir troško permainų. Kunigai nuogąstavo, kad, jeigu šie nepatenkintieji priims apaštalų skelbiamas tiesas bei išpažins Jėzų kaip Mesiją, kils visos tautos pasipiktinimas religiniais vadovais, kurie tada turės atsakyti už Kristaus nužudymą. Taigi jie nusprendė imtis griežtų priemonių, kad to išvengtų. AD 62.3

Kai jie pasiuntė sargybinius atvesti belaisvius, buvo labai nustebinti sužinoję, kad, nors kalėjimo durys buvo saugiai užsklęstos ir šalia stovėjo sargybiniai, belaisvių niekur nebuvo. AD 62.4

Veikiai atėjo stulbinantis pranešimas: „Tie vyrai, kuriuos jūs buvote uždarę kalėjime, stovi sau šventykloje ir moko žmones”. „Tada viršininkas su tarnais nuėjo ir atsivedė juos, tačiau be prievartos. Jie mat bijojo, kad žmonės jų neužmėtytų akmenimis”. AD 62.5

Nors mokiniai buvo stebuklingai išvaduoti iš kalėjimo, nuo tardymo ir bausmės jie nebuvo apsaugoti. Dar gyvendamas su jais, Kristus pasakė: „Jūs sergėkitės: būsite atidavinėjami teismams” (Morkaus 13, 9). Atsiųsdamas angelą juos išvaduoti, Dievas parodė Savo meilę ir užtikrino, kad Jis šalia. Dabar atėjo mokinių eilė kentėti dėl To, kurio Evangeliją jie skelbė. AD 63.1

Pranašų ir apaštalų istorijoje yra daugybė kilnių ištikimybės Dievui pavyzdžių. Kristaus liudytojai ištvėrė kalėjimą, kankinimus ir pačią mirtį, bet Dievo įsakymų nesulaužė. Petro ir Jono palikti pasakojimai - tokie pat herojiški, kaip bet kuris kitas Evangelijoje. Antrą kartą stojus prieš žmones, kurie, atrodo, siekė su jais susidoroti, jų žodžiuose ir elgesy nebuvo nė šešėlio baimės ar dvejonės. Ir kai vyriausiasis kunigas pareiškė: „Mes jums drauste uždraudėme mokyti tuo vardu, o štai jūs užtvindėte Jeruzalę savo mokslu ir dar norite ant mūsų galvų užtraukti to žmogaus kraują”, Petras atsakė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių”. Pats angelas iš dangaus išvadavo juos iš kalėjimo bei įpareigojo mokyti šventykloje. Paklusdami jo nurodymui, jie vykdė dievišką įsakymą ir tai privalėjo tęsti bet kokia kaina. AD 63.2

Paskui ant mokinių nužengė įkvėpimo Dvasia; kaltinamieji tapo kaltintojais - jie kaltino Kristaus nužudymu tuos, kurie sudarė teismo tarybą. Petras skelbė: „Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte pakabindami ant medžio. Dievas išaukštino Jį Savo dešine kaip Vadą ir Išgelbėtoją, kad suteiktų Izraeliui atsivertimą ir nuodėmių atleidimą. Ir mes esame šių dalykų liudytojai, taip pat Šventoji Dvasia, kurią Dievas suteikė Jo klausantiems”. AD 63.3

Šie žodžiai žydus taip įsiutino, kad jie nusprendė panaudoti įstatymą savo kėslams ir be tolimesnės apklausos ar Romos valdininkų leidimo nubausti belaisvius mirtimi. Jau kalti dėl Kristaus kraujo, dabar jie degė troškimu susitepti savo rankas Jo mokinių krauju. AD 63.4

Tačiau taryboje buvo žmogus, kuris mokinių žodžiuose atpažino Dievo balsą. Tai buvo Gamalielis, geros reputacijos fariziejus, išsilavinęs ir aukštą postą užimantis žmogus. Jo šviesus protas įžvelgė, kad tas smurtas, kurio ketina griebtis kunigai, gali turėti siaubingas pasekmes. Prieš kreipdamasis į susirinkusiuosius, jis pareikalavo, kad būtų išvesti belaisviai. Jis puikiai suprato, su kuo jam teks susiremti; jis žinojo, kad Kristaus žudikai nedvejodami sieks savo tikslo. AD 64.1

Taigi labai laisvai ir ramiai Gamalielis prabilo: „Vyrai izraelitai! Gerai pagalvokite, kaip pasielgti su šitais žmonėmis. Juk prieš kiek laiko buvo iškilęs Teudas, kuris laikė save kažkuo nepaprastu. Jis subūrė apie keturis šimtus šalininkų, bet buvo užmuštas, visi jo bičiuliai išsisklaidė ir nuėjo niekais. Po jo, gyventojų surašymo dienomis, atsirado Judas Galilėjietis ir patraukė dalį žmonių paskui save. Jis taip pat žuvo, o visi jo sekėjai buvo išblaškyti. Todėl aš ir dabar jums sakau: palikite šituos žmones ramybėje, paleiskite juos. Jei šis sumanymas ar ši veikla iš žmonių, jie žlugs savaime, o jeigu jie iš Dievo, tai jūs nepajėgsite jų sunaikinti. Sergėkitės, kad netaptumėte Dievo priešininkais!” AD 64.2

Kunigai įžvelgė šiose pažiūrose tiesos ir turėjo sutikti su Gamalieliu. Tačiau jų išankstinis nusistatymas ir neapykanta buvo beribė. Labai nenoriai, nuplakdinę mokinius ir dar kartą pagrasinę mirtimi, jei šie skelbs Jėzaus vardu, juos paleido. „O tie ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką. Jie nesiliovė kiekvieną dieną mokyti šventykloje bei namuose ir skelbti gerąją naujieną apie Mesiją - Jėzų”. AD 64.3

Prieš pat nukryžiavimą Kristus paliko mokiniams Savo ramybę. Jis pasakė: „[...] duodu jums Savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!” (Jono 14, 27) Tai ne ta ramybė, kuri kyla iš taikstymosi su pasauliu. Kristus niekada nesiekė ramybės, eidamas į kompromisą su blogiu. Ramybė, kurią Jis pali ko Savo mokiniams, yra veikiau vidinė negu išorinė, ir ji amžinai turėjo likti Jo liudytojų širdyse, žengiant per visas kovas ir pasipriešinimus. AD 64.4

Kristus apie Save pasakė: „Nemanykite, jog Aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo” (Mato 10, 34). Būdamas ramybės Kunigaikštis, Jis kartu buvo ir susiskaldymų priežastis. Tas, kuris atėjo skelbti gerąją naujieną ir pažadinti žmonių vaikų viltį bei džiaugsmą, pradėjo kovą, kuri galingai įsiliepsnojo ir sukėlė žmogaus širdyje didžiulę aistrą. Savo sekėjus Jis perspėjo: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia [...]. Pirmiausia žmonės pakels prieš jus rankas ir ims jus persekioti. Dėl Mano vardo tąsys jus po sinagogas ir kalėjimus, vedžios pas karalius ir valdytojus [...]. Jus išdavinės tėvai, broliai, giminės ir draugai; kai kuriuos net žudys” (Jono 16, 33; Luko 21, 12.16). AD 65.1

Ši pranašystė išsipildė itin įsimintinai. Jėzaus sekėjai patyrė visas niekšybes, panieką bei žiaurumą, kokius tik šėtonas gali pažadinti žmonių širdyse. Tai vėlgi išsipildys labai išskirtiniu būdu; mat kūniška širdis vis dar priešinasi Dievo Įstatymui ir nenori paklusti Jo įsakymams. Šiandieninis pasaulis atitinka Kristaus pricipus ne daugiau negu apaštalų laikais. Ta pati neapykanta, kuri paskatino šaukti: „Ant kryžiaus Jį! Ant kryžiaus Jį!” , ta pati neapykanta, kuri paskatino persekioti mokinius, vis dar tarpsta nepaklusnumo vaikuose. Ta pati dvasia, kuri tamsiaisiais viduramžiais pasmerkė vyrus ir moteris kalėjimams, tremčiai bei mirčiai, kuri sukūrė išradingiausius inkvizicijos kankinimo įrankius, kuri suplanavo ir surengė šv. Baltramiejaus nakties skerdynes ir kuri užžiebė Smitfildo ugnis, vis dar veikia su galinga energija neatgimusiose širdyse. Tiesos istorija visada buvo kovos tarp gėrio ir blogio istorija. Evangelijos skelbimas šiame pasaulyje visada buvo lydimas pasipriešinimo, mirčių, praradimų bei kančios. AD 65.2

Kur slypi stiprybė tų, kurie praeityje kentė persekiojimus dėl Kristaus? Vienybėje su Dievu, vienybėje su Šventąja Dvasia, vienybėje su Kristumi. Paniekinimai ir persekiojimai daugelį iš jų atskyrė nuo žemiškų draugų, bet niekada neatskyrė nuo Kristaus meilės. Išgelbėtojas labiausiai myli audrose užgrūdintą sielą tada, kai ji kenčia dėl tiesos. Kristus pasakė: „[...] Aš jį mylėsiu ir jam apsireikšiu” (Jono 14, 21). Kai tikintysis dėl tiesos stoja prieš žemišką teismą, Kristus stovi jo pusėje. Kai jis uždaromas į kalėjimą, Kristus jam apsireiškia ir pradžiugina jo širdį Savo meile. Kai jis nužudomas dėl Kristaus, Gelbėtojas jam pasako: Jie nužudys kūną, bet negali pražudyti sielos. „[...] būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!” „Nebijok, nes Aš su tavimi, nebūgštauk, nes Aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau, remsiu tave Savo teisumo dešine” (Jono 16, 33; Izaijo 41, 10). AD 65.3

„Kas VIEŠPAČIU pasiliki, tas lyg Siono kalnas niekada nesvyruoja ir tveria amžinai. Kaip kalnai supa Jeruzalę, taip VIEŠPATS saugo Savo tautą dabar ir per amžius” (Psalmyno 125, 1.2). AD 66.1

„Atpirks jų gyvastį iš priespaudos ir smurto; Jo akyse brangus jų kraujas” (Psalmyno 72, 14). AD 66.2

„Galybių VIEŠPATS juos apsaugos [...]. Tą dieną VIEŠPATS, jų Dievas, juos išgelbės, nes jie - Jo tautos kaimenė. Tarsi brangakmeniai karūnoje jie žėrės Jo žemėje” (Zacharijo 9, 15.16). AD 66.3

*****

. . .Tik nebijok,
mažoji Mano kaimene, tik nebijok
ir džiaukis, jeigu dėl Jėzaus vardo panieką užsitarnausi!
Tik pagalvok -
tau Dangiškasis Tėvas panorėjo duoti Karalystę iškiliausią!
Todėl, kas benutiktų, Jo meile niekad nedvejok
ir nebijok! AD 66.4

Romualda Adomaitytė-Chabarina