Apaštalų Darbai

7. Perspėjimas Veidmainiams

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 4, 32-5, 11.

Mokiniams skelbiant Evangelijos tiesas Jeruzalėje, Dievas suteikė jų žodžių liudijimui jėgos, ir daugybė žmonių įtikėjo. Karštas žydų fanatizmas daugelį šių pirmųjų tikinčiųjų iš karto atskyrė nuo šeimos bei draugų, ir jiems reikėjo parūpinti maisto bei pastogę. AD 55.1

Šventajame Rašte pasakyta: „Tarp jų nebuvo vargšų” ir paaiškinta, kaip šis poreikis buvo patenkintas. Tie tikintieji, kurie turėjo pinigų bei kokios nors nuosavybės, su džiaugsmu aukojo tai, kad patenkintų stokojančių reikmes. Pardavę savo namus ar žemes jie atnešdavo pinigus, padėdavo juos prie apaštalų kojų, „ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo”. AD 55.2

Šis tikinčiųjų išsilaisvinimas buvo Dvasios išliejimo vaisius. Atsivertusieji į Evangeliją buvo „vienos širdies ir vienos sielos”. Juos buvo užvaldęs vienas bendras interesas - jiems patikėtosios misijos sėkmė. Godumui neliko vietos jų gyvenime. Jų meilė artimui ir bendram reikalui buvo didesnė už meilę pinigams ir nuosavybei. Jų darbai liudijo, kad žmonių sielos jiems buvo vertingesnės už žemiškus turtus. AD 55.3

Taip būna visada, kai gyvenime viešpatauja Dievo Dvasia. Tie, kieno širdys prisipildo Kristaus meilės, seks pavyzdžiu To, kuris dėl mūsų tapo vargšas, kad per Jo skurdą mes galėtume būti turtingi. Pinigai, laikas, įtakingumas - visos dovanos, kurias mokiniai gavo iš Dievo rankų, jiems buvo vertingos tik kaip Evangelijos darbo vykdymo priemonė. Taip buvo ankstyvojoje Bažnyčioje. Ir kai šiandieninėje Bažnyčioje matome, kaip per Dvasios jėgą nariai nusigręžia nuo pasaulietinių dalykų bei noriai aukoja, kad jų artimieji išgirstų Evangeliją, skelbiamos tiesos daro galingą įtaką klausytojams. AD 55.4

Ryškus kontrastas tikinčiųjų geranoriškumo pavyzdžiui buvo Ananijo ir Sapfyros elgesys. Šis atvejis, užfiksuotas įkvėptosios plunksnos, paliko juodą dėmę ankstyvosios Bažnyčios istorijoje. Šie tariami mokiniai kartu su kitais turėjo privilegiją klausytis apaštalų skelbiamos Evangelijos. Jie buvo kartu su kitais, kai po apaštalų maldos „sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios” (Apaštalų darbų 4, 31). Visi susirinkusieji buvo stipriai apkaltinti, ir, tiesiogiai veikiant Dievo Dvasiai, Ananijas ir Sapfyra įsipareigojo atiduoti pinigus, gautus pardavus nuosavybę. AD 56.1

Paskui Ananijas ir Sapfyra nuliūdino Šventąją Dvasią, pasiduodami godulystei. Jie pradėjo gailėtis dėl savo pažado ir veikiai prarado malonų palaiminimą, šildžiusį jų širdis troškimu dosniai prisidėti prie Kristaus darbo. Jie pagalvojo, jog paskubėjo, jog nepakankamai apmąstė savo sprendimą. Pasitarę jie nusprendė nevykdyti įsipareigojimo. Jie, aišku, matė, kad tie, kurie atsisveikino su savo nuosavybe, kad paremtų skurdesnius brolius, tarp tikinčiųjų buvo didžiai gerbiami; jiems buvo gėda atvirai pranešti savo broliams, kad jų savanaudiškos sielos pasiglemžė tai, ką jie buvo paskyrę Dievui. Taigi pardavę nuosavybę jie nusprendė į bendrą fondą atiduoti tik dalį pinigų, apsimesdami, kad atiduoda viską, o iš tikrųjų didelę dalį pasilikti sau. Taip jie tikėjosi ir toliau gyventi pakankamai pasiturinčiai ir kartu įgyti brolių pagarbą. AD 56.2

Tačiau Dievas nekenčia veidmainystės ir melo. Ananijas ir Sapfyra bendraudami su Dievu panaudojo apgaulę; jie pamelavo Šventajai Dvasiai ir už savo nuodėmę buvo greitai bei siaubingai nubausti. Kai Ananijas atėjo su auka, Petras paklausė: “‘Ananijau, kodėl šėtonas užvaldė tavo širdį? Kodėl gi tu pamelavai Šventajai Dvasiai, pasilaikydamas dalį gautų pinigų? Argi negalėjai sklypo sau laikyti ir argi pardavęs negalėjai laisvai tvarkytis? Tad kam gi taip sugalvojai savo širdyje? Juk tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!’ Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas sukniubo ir mirė. Didi baimė pagavo visus tai girdėjusius”. AD 56.3

„Argi negalėjai sklypo sau laikyti?” - paklausė Petras. Niekas Ananijo nevertė aukoti savo turto bendram labui. Jis pats pasisiūlė. Tačiau mėgindamas apgauti mokinius, jis pamelavo Visagaliui. AD 57.1

„Po kokių trijų valandų atėjo Ananijo žmona, kuri nežinojo, kas buvo atsitikę. Petras ją paklausė: ‘Pasakyk man, ar už tiek pardavėte sklypą?’ ‘Taip, už tiek’, - atsakė ji. Tada Petras prabilo: ‘Kam gi jūs susimokėte mėginti Viešpaties Dvasią? Štai ties durimis skamba žingsniai tų, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš’. Bematant ji susmuko jam po kojų ir mirė. Atėję jaunuoliai rado ją negyvą, nunešė ir palaidojo šalia vyro. Didelė baimė apėmė visą Bažnyčią ir visus, kurie apie tai išgirdo”. AD 57.2

Begalinė Išmintis suprato, jog reikia duoti Dievo pykčio signalą, kuris apsaugos jauną Bažnyčią nuo amoralumo. Tikinčiųjų skaičius sparčiai augo. Bažnyčiai būtų iškilęs pavojus, jeigu greitai gausėjant atsivertusių vyrų ir moterų, tarp jų atsirastų tų, kurie, nors sakosi tikį Dievą, iš tikrųjų garbina mamoną. Šis nutikimas paliudijo, kad žmonės negali apgauti Dievo, kad Jis mato širdyje paslėptą nuodėmę ir kad nesiduos išjuokiamas. Tai buvo perspėjimas Bažnyčiai vengti apsimetinėjimų bei veidmainystės ir neapiplėšinėti Dievo. AD 57.3

Ne tik ankstyvajai Bažnyčiai, bet ir visoms tolimesnėms kartoms šis pavyzdys, kaip Dievas nekenčia godumo, suk-čiavimo bei veidmainystės, buvo pateikiamas kaip pavojaus signalas. Ananijas ir Sapfyra labiausiai puoselėjo savo turto geismą. Noras pasilikti sau tą dalį, kurią jie pažadėjo Viešpačiui, paskatino juos apgaudinėti ir veidmainiauti. AD 57.4

Dievo valia Evangelijos skelbimas priklausė nuo Jo žmonių darbų bei dovanų. Geros valios aukos bei dešimtinė buvo pajamos Viešpaties darbui. Iš viso to, kas duodama žmogui, Dievas reikalauja atiduoti tam tikrą dalį - dešimtinę. Ar žmogus duos daugiau, Dievas paliko apsispręsti jam pačiam. Tačiau kai širdį sujaudina Šventoji Dvasia, ir žmogus pasižada paaukoti tam tikrą sumą, jis nebeturi teisės pasilikti jos sau. Tokio tipo pažadai, duoti kitų žmonių akivaizdoje, laikomi įpareigojančiais; tad argi ne dar labiau jie įpareigoja, kai yra duodami Dievui? Argi sąžinės teismo išbandyti pažadai yra mažiau įpareigojantys negu užrašytieji žmonių susitarimai? AD 58.1

Kai dieviška šviesa su neįprastu skaistumu ir jėga apšviečia širdį, įprastinis savanaudiškumas atlėgsta ir atsiranda noras aukoti Dievo darbui. Tačiau tegul niekas nemano, kad galės įvykdyti tokius akimirksnį duotus pažadus be šėtono pasipriešinimo. Jam nepatinka matyti, kaip žemėje statoma Atpirkėjo karalystė. Tai jis atneša mintis, jog prisiimtas įsipareigojimas yra per didelis, jog besistengdami įsigyti naują nuosavybę ar patenkinti savo šeimos narių reikmes, tokie aukoti pasiryžę žmonės gali nebeatlaikyti sunkios naštos. AD 58.2

Tačiau Dievas laimina žmones nuosavybe, ir Jis tai daro tam, kad jie galėtų aukoti Jo darbui. Jis siunčia saulę ir lietų. Jo dėka veši augmenija. Jis dovanoja sveikatą bei sugebėjimą užsidirbti. Visi mūsų palaiminimai ateina iš Jo dosnios rankos. Savo ruožtu, Jis norėtų, kad vyrai ir moterys parodytų dėkingumą grąžindami Jam dešimtines bei aukas - padėkos aukas, geros valios aukas, priedermės aukas. Jeigu visos lėšos suplauktų į Viešpaties iždą pagal šį dievišką planą - visų pajamų dešimtinė ir geros valios aukos, - Jo darbui jų būtų pakankamai. AD 58.3

Tačiau žmonių širdys dėl savanaudiškumo užkietėja, ir, kaip Ananijui su Sapfyra, jiems kyla pagunda dalį pinigų pasilikti, apsimetant, kad įvykdė visus Dievo reikalavimus. Daugelis švaisto pinigus, tenkindami savo užgaidas. Vyrai ir moterys atsiduoda savo malonumams bei tenkina savo įnorius, o Dievui nenoriai atneša tik dalį aukos. Jie užmiršta, kad vieną dieną Dievas pareikalaus tikslios ataskaitos apie tai, kaip buvo naudojamos Jo gėrybės, ir kad Jis nebepriims išmaldos, kurią jie atiduoda į Jo lobyną, kaip nepriėmė Ananijo ir Sapfyros aukos. AD 58.4

Dievas nori, kad griežta šiems apgavikams skirta bausmė mums parodytų, kaip Jis nekenčia bei niekina visokeriopą veidmainystę ir apgaulę. Apsimesdami, kad atidavė viską, Ananijas ir Sapfyra pamelavo Šventajai Dvasiai ir dėl to prarado šį bei būsimąjį gyvenimą. Tas pats Dievas, kuris juos nubaudė, šiandien smerkia visokeriopas apgavystes. Meluojančios lūpos - Jam pasibjaurėtinos. Jis skelbia, kad į šventąjį miestą „niekada nepateks, kas netyra, joks nešvankėlis ar melagis” (Apreiškimo 21, 27). Tegul į tiesos sakymą nebūna žiūrima abejingai ar neryžtingai. Tetampa tai mūsų gyvenimo dalimi. Tiesos pritaikymas savanaudiškiems tikslams reiškia tikėjimo žlugimą. „Tad stovėkite, susijuosę strėnas tiesa” (Efeziečiams 6, 14). Tas, kas sako netiesą, pigiai parduoda savo sielą. Gali atrodyti, kad jo melagystė pasitarnauja nenumatytu atveju, gali susidaryti įspūdis, kad jis kažką pasiekė versle, ko nebūtų galėjęs pasiekti teisingu keliu, tačiau galiausiai tas žmogus prieina ribą, kur nebegali niekuo pasitikėti. Pats būdamas melagis, jis nebetiki kitais. AD 59.1

Ananijo ir Sapfyros atveju, už mėginimą apgauti Dievą buvo greitai nubausta. Ta pati nuodėmė dažnai kartojosi vėlesnėje Bažnyčios istorijoje, daugelis ją daro ir mūsų laikais. Nors jos galbūt nelydi regimas Dievo nepasitenkinimo pasireiškimas, Jo akyse ji ne mažiau šlykšti negu apaštalų laikais. Perspėjimas buvo duotas; Dievas aiškiai parodė Savo pasibjaurėjimą šia nuodėme; todėl visi, kurie pasiduoda veidmainystei bei godumui, gali būti tikri, jog žudo savo sielas. AD 59.2