Apaštalų Darbai

51. Ištikimasis Jaunesnysis Ganytojas

Šis skyrius pagrįstas Petro pirmu laišku.

Apaštalų darbų knygoje nedaug teužsimenama apie tolimesnę apaštalo Petro veiklą. Per tuos intensyvaus tarnavimo metus po Dvasios išsiliejimo Sekminių dieną jis buvo tarp tų, kurie nepailsdami stengėsi pasiekti žydus, atkeliaujančius į kasmetines šventines pamaldas Jeruzalėje. AD 382.1

Tikinčiųjų skaičiui gausėjant Jeruzalėje ir kitose vietovėse, kur apsilankydavo kryžiaus pasiuntiniai, ankstyvajai krikščionių Bažnyčiai Petro talentai pasirodė esą neįkainojami. Toli ir plačiai sklido jo liudijimas apie Jėzų iš Nazareto. Jo pečius slėgė dviguba atsakomybė. Jis sėkmingai liudijo Mesiją netikintiesiems, uoliai darbavosi dėl jų atsivertimo ir kartu atliko ypatingą darbą dėl tikinčiųjų, stiprindamas jų tikėjimą Kristumi. AD 382.2

Po to, kai Petras išsižadėjo savęs ir visiškai atsidavė dieviškajai jėgai, jis buvo pašauktas tarnauti kaip jaunesnysis ganytojas. Dar prieš tai, kai Petras išsigynė Kristaus, Viešpats jam pasakė: „O tu sutvirtėjęs stiprink brolius!” (Luko 22, 32) Šie žodžiai liudijo apie plataus masto ir veiksmingą darbą, kurį ateityje apaštalas turėjo atlikti dėl tų, kurie įtikės. Šiam darbui Petrą paruošė jo paties nuodėmės, kančios ir atgailos išgyvenimas. Kol nepatyrė savo paties silpnumo, jis negalėjo suprasti, kaip svarbu tikinčiajam priklausyti nuo Kristaus. Pagundų audroje Petras suvokė, jog žmogus gali būti saugus tik visiškai nepasitikėdamas savimi ir pasikliaudamas Išgelbėtoju. AD 382.3

Paskutiniajame Kristaus susitikime su mokiniais ant jūros kranto Petras, išbandytas triskart pakartotu klausimu „Ar myli Mane?” (žr. Jono 21, 15-17), užėmė savo vietą tarp Dvylikos. Jam buvo paskirtos tam tikros pareigos - jis turėjo maitinti Viešpaties kaimenę. Dabar, atsivertęs ir priimtinas Dievui, jis turėjo stengtis ne tik gelbėti pražuvėlius, bet ir ganyti aveles. AD 383.1

Kristus paminėjo Petrui tik vieną tarnystės sąlygą: „Ar myli Mane?” Tai svarbiausia savybė. Nors Petras galėjo turėti daugybę kitų, be meilės Kristui jis negalėjo būti ištikimas Dievo kaimenės ganytojas. Pažinimas, geranoriškumas, iškalbingumas, entuziazmas - visa tai būtina geram darbui; tačiau be Kristaus meilės širdyje krikščionio tarnautojo triūsas nebus sėkmingas. AD 383.2

Meilė Kristui nėra kartkartėm kylantis jausmas - tai gyvas principas, kuris turi pasireikšti širdyje kaip nuolatinė jėga. Jei ganytojo charakteris ir elgesys iliustruoja jo ginamą tiesą, Viešpats paženklins jo darbą Savo pritarimo antspaudu. Ganytojas ir kaimenė taps viena, apjungti bendros vilties Kristuje. AD 383.3

Gelbėtojo bendravimo su Petru būdas tapo pamoka ir jam, ir jo broliams. Nors Petras buvo išsižadėjęs savo Viešpaties, Jėzaus meilė jam niekada neišblėso. Ir prisiimdamas Žodžio tarnystę kitiems, apaštalas, savo ruožtu, turėjo rodyti nusidėjėlio atžvilgiu kantrybę, užuojautą bei atleidžiančią meilę. Prisimindamas savo paties silpnybes bei nesėkmes, jis turėjo ganyti jo globai patikėtas aveles bei ėriukus taip pat švelniai, kaip Kristus elgėsi su juo. AD 383.4

Žmonės, patys linkę į blogį, dažnai taip negailestingai elgiasi su tais, kurie patiria pagundas ir klysta. Jie nemoka skaityti širdžių; jie nepažįsta vidinių kovų ir širdyje patiriamo skausmo. Jiems dera išmokti priekaištauti su meile, mušti taip, kad gytų žaizdos, ir perspėti įžiebiant viltį. AD 383.5

Per visą savo tarnystės laiką Petras ištikimai prižiūrėjo jam patikėtą kaimenę ir pasirodė esąs vertas tos atsakomybės, kurią jam suteikė Gelbėtojas. Jis visada aukštino Jėzų iš Nazareto kaip Izraelio Viltį, žmonijos Gelbėtoją. savo paties gyvenime jis leidosi drausminamas Vyriausiojo Pjūties Šeimininko. Visomis įmanomomis priemonėmis jis stengėsi išmokyti tikinčiuosius aktyviai tarnauti. Jo pamaldumo pavyzdys ir nepailstamas triūsas įkvėpė daug gabių jaunų žmonių visiškai atsiduoti tarnystės darbui. Ilgainiui apaštalo kaip švietėjo ir vadovo įtaka plėtėsi; ir nors jis niekada neapleido savo pareigos darbuotis būtent dėl žydų, jo liudijimas skambėjo įvairiose šalyse ir stiprino daugelio žmonių tikėjimą Evangelija. AD 384.1

Paskutiniaisiais savo tarnavimo metais Petras buvo įkvėptas parašyti tikintiesiems, „pasklidusiems Ponte, Galatijoje, Kapadokijoje, Azijoje ir Bitinijoje”. Jo laiškai atgaivino ryžtą ir stiprino tikėjimą tų, kurie kentė sunkumus bei išbandymus, ir paskatino geriems darbams tuos, kuriems dėl įvairių pagundų kilo pavojus prarasti pasitikėjimą Dievu. Akivaizdu, jog šie laiškai parašyti žmogaus, kuris buvo pertekęs Kristaus kančios ir kartu Jo paguodos, žmogaus, kurio visa esybė buvo pakeista malonės ir kurio amžinojo gyvenimo viltis buvo tvirta bei nesugriaunama. AD 384.2

Pačioje savo pirmojo laiško pradžioje senyvas Dievo tarnas pašlovino Viešpatį ir Jam padėkojo. „Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, - sušuko jis, - kuris iš Savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris laikomas jums danguje. Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu metu”. AD 384.3

Ši viltis paveldėti atnaujintą žemę pirmuosius krikščionis džiugino net didžiausių išbandymų ir sunkumų metu. „Tuomet jūs džiaugsitės, - rašė Petras, - nors dabar ir reikia truputį paliūdėti įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo, šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite Jį, nors ir nesate Jo matę; [...] džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią savo tikėjimo siekinį - sielų išganymą”. AD 384.4

Apaštalo žodžiai buvo užrašyti kaip pamokymas visų laikų tikintiesiems, ypač tiems, kurie gyvena tokiu metu, kai „visų dalykų galas arti”. Jo paraginimai ir perspėjimai, jo tikėjimo ir padrąsinimo žodžiai reikalingi kiekvienai sielai, kuri nori išsaugoti savo tikėjimą „iki galo tvirtą” (Hebrajams 3, 14). AD 385.1

Apaštalas stengėsi įrodyti tikintiesiems, kaip svarbu apsaugoti protą, kad jis nenuklystų į uždraustas temas ar neeikvotų savo energijos menkniekiams. Tie, kurie nenori tapti šėtono kėslų aukomis, turi budriai saugoti įėjimus į sielą; jie turi stengtis neskaityti, nežiūrėti ir neklausyti to, kas sukelia netyras mintis. Protui nevalia leisti nė ret-sykiais nuklysti į tas temas, kurias pasiūlo sielų priešas. Sirdį dera ištikimai saugoti, nes blogybės pažadins vidinį blogį, ir siela nuklys į tamsą. „Todėl, susijuosę savo dvasios strėnas, - rašė Petras, - būkite blaivūs ir visiškai pasitikėkite malone, kuri bus jums suteikta, kai apsireikš Jėzus Kristus. [...] Daugiau nepasiduokite ankstesnėms savo neišmaningumo laikų aistroms. Šventas yra Tasai, kuris jus pašaukė, tad ir jūs patys tapkite šventi visu savo elgesiu, kaip parašyta: ‘Būkite šventi, nes Aš esu šventas’”. AD 385.2

„Su baime elkitės savo viešnagės metu. Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to Avinėlio be kliaudos ir dėmės. O Jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir atskleistas laikų pabaigoje jums, per Jį įtikėjusiems Dievą, kuris Jį prikėlė iš numirusių ir suteikė Jam garbę; todėl ir jūsų tikėjimas bei viltis kyla į Dievą”. AD 385.3

Jeigu sidabro ir aukso užtektų nupirkti žmonių išgelbėjimui, kaip lengvai tai galėtų padaryti Tas, kuris sako: „Mano yra sidabras ir Mano yra auksas” (Agėjo 2, 8). Tačiau nusidėjėlis gali būti atpirktas tik brangiu Dievo Sūnaus krauju. Išgelbėjimo planas pagrįstas auka. Apaštalas Paulius rašė: „Jūs gi pažįstate mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonę ir žinote, jog Jis, būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą” (2 Korintiečiams 8, 9). Kristus atidavė už mus Save, kad galėtų atpirkti mus iš visokeriopų nedorybių. Ir kaip apvainikuojantis išgelbėjimo palaiminimas yra „Dievo malonės dovana - amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje” (Romiečiams 6, 23). AD 386.1

„Klusnumu tiesai nuskaidrinę savo sielas neveidmainiškai brolių meilei, - tęsė Petras, - karštai iš širdies mylėkite vieni kitus”. Dievo Žodis - tiesa - yra tas šaltinis, per kurį Viešpats apreiškia Savo Dvasią ir jėgą. Paklusnumas Žodžiui subrandina reikiamos kokybės vaisių - „neveidmainišką brolių meilę”. Ši meilė, gimusi danguje, sužadina aukštus motyvus ir nesavanaudiškus poelgius. AD 386.2

Kai tiesa tampa nuolatiniu gyvenimo principu, siela atgimsta „ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu”. Šis gimimas iš aukštybių yra Krist aus, kaip Dievo Žodžio, priėmimo vaisius. Kai per Šventąją Dvasią dieviškosios tiesos įsitvirtina širdyje, susiformuoja naujos pažiūros ir lig tol snaudusios jėgos pažadinamos, kad bendradarbiautų su Dievu. AD 386.3

Taip buvo su Petru ir kitais mokiniais. Kristus apreiškė pasauliui tiesą. Per Jį negendanti sėkla - Dievo Žodis - buvo pasėta žmonių širdyse. Tačiau daugelis brangiausių didžiojo Mokytojo pamokų buvo išdėstytos tiems, kurie jų iš karto nesuprato. Kai, Kristui įžengus į dangų, Šventoji Dvasia priminė mokiniams, apie ką Jis kalbėjo, jų snaudžiantys jausmai prabudo. Šių tiesų prasmė suspindo jų protuose kaip naujas apreiškimas, ir tiesa, tyra bei neiškeipta, užėmė savo vietą. Tada nuostabi Jo gyvenimo patirtis tapo jų pa tirtimi. Per juos, Jo paskirtuosius žmones, liudijo Žodis, ir jie skelbė galingą tiesą: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome [...] šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos [...]. Tikrai iš Jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės” (Jono 1, 14.16). AD 386.4

Apaštalas ragino tikinčiuosius tyrinėti Šventąjį Raštą, kurio tinkamas supratimas gali užtikrinti amžinybę. Petras žinojo, kad kiekviena siela, prieš pasiekdama galutinę pergalę, gali susidurti su sunkumais ir išbandymais; tačiau žinojo jis ir tai, kad Šventojo Rašto suvokimas įgalins gundomą žmogų prisiminti pažadus, kurie paguos širdį ir sustiprins tikėjimą Galinguoju. AD 387.1

„Kiekvienas kūnas - tartum žolynas, - skelbė jis, - ir visa jo garbė - tarsi žolyno žiedas. Žolynas sudžiūsta, ir žiedas nubyra; tik Viešpaties žodis išlieka per amžius. Toks yra žodis, paskelbtas jums kaip geroji naujiena. Taigi, atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui, jei esate patyrę, koks meilus yra Viešpats.” AD 387.2

Daugelis tikinčiųjų, kuriems Petras adresavo savo laiškus, gyveno tarp pagonių, ir daug kas priklausė nuo to, ar jie išliks teisingi aukštam savo pašaukimui. Apaštalas priminė jiems jų, kaip Kristaus sekėjų, privilegijas. „O jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus To, kuris pašaukė jus iš tamsybių į Savo nuostabią šviesą. Seniau ne tauta, dabar Dievo tauta, seniau neradę gailestingumo, dabar jį suradę. Mylimieji, aš maldauju jus kaip ateivius ir svečius susilaikyti nuo kūno geidulių, kurie kovoja prieš sielą. Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną”. AD 387.3

Apaštalas aiškiai apibūdino, koks turi būti tikinčiųjų požiūris į valdžią. „Būkite klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties: tiek karaliui, kaip vyriausiajam, tiek valdytojams, kaip jo pasiųstiems bausti piktadarių, išaukštinti gerųjų. Mat tokia yra Dievo valia, kad gerais darbais nutildytumėte neprotingus ir neišmanančius žmones. Elkitės kaip laisvi, ne kaip tie, kurie laisve pridengia blogį, bet kaip Dievo tarnai. Gerbkite visus, mylėkite brolius, bijokite Dievo, gerbkite karalių”. AD 387.4

Tarnams buvo patarta likti nuolankiems savo šeimininkams: „Su visa baime būkite klusnūs šeimininkams, ne tik geriems bei švelniems, bet ir įnoringiems. Tai malonė, - paaiškino apaštalas, - jei kas, pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia. Menka garbė, jei jūs kantrūs, kai esate plakami už nusikaltimus. Bet kai esate kantrūs darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse. Juk jūs tam pašaukti, nes ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. Jis nepadarė nuodėmės, ir Jo lūpose nerasta klastos. Šmeižiamas Jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Jis Pats Savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus, kad, numirę nuodėmėms, gyven-tume teisumui. Jūs esate pagydyti Jo žaizdomis. Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų Ganytoją ir Sargą”. AD 388.1

Apaštalas ragino tikinčias moteris būti tyras pokalbiuose, kukliai rengtis ir santūriai elgtis. „Tegu puošia jus ne išorė - šukuosena, aukso gražmenos ar ištaigingi drabužiai, - patarė jis, - bet žmogaus širdies slaptuma - nesugadinta, švelni ir taikinga dvasia, kuri brangi Dievo akyse”. AD 388.2

Ši pamoka tinka bet kokio amžiaus tikintiesiems. „Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių” (Mato 7, 20). Vidinės nuolankios ir romios dvasios puošmenos yra neįkainojamos. Tikro krikščionio gyvenime išorinės puošmenos visada atitinka vidinę ramybę ir šventumą. „Jei kas nori eiti paskui Mane, - pasakė Kristus, - teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka Manimi” (Mato 16, 24). Krikščionio gyvenimą paženklins savęs išsižadėjimas ir auka. Skonio pasikeitimą akivaizdžiai liudys apranga tų, kurie žengia Viešpaties atpirktiesiems skirtu keliu. AD 388.3

Kai žmogus mėgs ta grožį ir jo trokšt a - tai normalu, tačiau Dievas nori, kad mes pamėgtume ir pirmiausia siektume aukštybių grožio, kuris yra nenykstantis. Joks išorinis papuošalas savo verte ar mielumu negali prilygti „švelniai ir taikingai dvasiai”, „tyros baltos drobės drabužiams” (žr. Apreiškimo 19, 14), kuriuos dėvės visi šventieji žemėje. Šis apdaras padarys juos gražius ir mylimus čia, o vėliau taps jų priėmimo į karaliaus rūmus ženklu. Juk Jis pažadėjo: „Jie vaikščios su Manimi, apsirengę baltai, nes jie šito verti” (Apreiškimo 3, 4). AD 389.1

Su pranašo regėjimu žvelgdamas į tuos pavojingus laikus, į kuriuos tuoj turėjo įžengti Kristaus Bažnyčia, apaštalas ragino tikinčiuosius išlikti tvirtus išbandymų bei kančių akivaizdoje. „Mylimieji, - rašė jis, - nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti”. AD 389.2

Išbandymai yra Kristaus mokyklos programos dalis, skirta apvalyti Dievo vaikus nuo pasaulietiškumo atliekų. Jie patiria išbandymus dėl to, kad yra vedami Dievo. Sunkumai ir kliūtys - tai Jo pasirinkti drausminimo būdai ir Jo paskirtosios sėkmės sąlygos. Tas, kuris skaito žmonių širdis, geriau žino jų silpnybes, negu jie patys. Jis mato žmones, turinčius savybių, kurios tinkamai nukreiptos, praverstų Jo darbe. Per Savo apvaizdą Dievas atveda šiuos žmones į įvairius postus bei sukuria skirtingas situacijas, kad jie galėtų atrasti trūkumus, kurie paslėpti nuo jų pažinimo. Jis sudaro jiems galimybes įveikti šias ydas ir tapti tinkamais tarnystei. Kad būtų apvalyti Jo tarnai, dažnai Dievas leidžia įsiplieksti ir negandų liepsnoms. AD 389.3

Dievas be paliovos rūpinasi Savo paveldu. Jis apsaugo Savo vaikus nuo visų nelaimių, išskyrus tas, kurios būtinos jų dabartiniam ir amžinajam labui. Jis nuskaistins Savo Bažnyčią, kaip Kristus apvalė šventyklą Savo tarnystės žemėje metu. Visi išbandymai bei sunkumai, kuriuos Jis siunčia Savo tautai, skirti tam, kad jie taptų labiau pasišventę ir stipresni siekdami Kristaus kryžiaus triumfo. Paties Petro gyvenime buvo laikotarpis, kai jis nenorėjo matyti kryžiaus Kristaus darbe. Kai Gelbėtojas prakalbo mokiniams apie Jo laukiančias kančias ir mirtį, Petras sušuko: „Nieku gyvu, Viešpatie, Tau neturi taip atsitikti!” (Mato 16, 22) Petro protestą sukėlė savigaila, atribojanti jį nuo Kristaus kančių. Tai, kad Kristaus kelias žemėje vedė per didžiausias kančias ir nusižeminimą, šiam mokiniui tai buvo sunki pamoka, kurią jis įsisavino gana lėtai. Tačiau atsidūręs pačiame liepsnojančio žaizdro centre, jis ją išmoko. Dabar, kai jo kitados aktyvų kūną slėgė metų ir darbų našta, Petras galėjo parašyti: „Mylimieji, nesistebėkite, kad degina jus ugnis, lyg jums būtų atsitikę kas nepaprasta, nes taip darosi jums išmėginti. Verčiau džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis”. AD 389.4

Kreipdamasis į Bažnyčios vyresniuosius dėl jų, kaip jaunesniųjų Kristaus kaimenės ganytojų atsakomybės, apaštalas rašė: „Ganykite jums patikėtą Dievo kaimenę ne iš prievartos, bet su noru, kaip Dievui patinka, ne dėl bjauraus pelno, bet gera valia, ne kaip jums pavestųjų valdovai, bet kaip kaimenės pavyzdys. Kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį garbės vainiką”. AD 390.1

Tie, kurie eina jaunesniųjų ganytojų pareigas, turi būti uolūs ir darbštūs dėl Viešpaties kaimenės. Tai turi būti ne diktatoriškas budrumas, o pastangos paskatinti, sustiprinti ir pakelti dvasią. Tarnavimas reiškia daugiau negu pamokslavimą; tai nuoširdus asmeninis triūsas. Bažnyčią žemėje sudaro klystantys vyrai ir moterys, kuriuos reikia kantriai bei su skausmingomis pastangomis drausminti ir mokyti, kad jie tinkamai atliktų savo darbą šiame gyvenime, o būsimajame galėtų būti vainikuoti šlovės bei nemirtingumo vainiku. Ištikimi ganytojai neturi nei meilikauti Dievo tautai, nei būti jai pernelyg griežti. Jie turi maitinti gyvybės duona tuos, kurie kasdien patiria keičiančią Šventosios Dvasios jėgą, ir puoselėti stiprią, nesavanaudišką meilę tiems, dėl kurių jie darbuojasi. AD 390.2

Jaunesnysis ganytojas turi dirbti apgalvotai, nes jam tenka Bažnyčioje susidurti su susvetimėjimu, kartėliu ir pavydu. Taigi, kad viską sustatytų į savo vietas, jis turi plušėti Kristaus dvasioje - nuolatos perspėti, barti dėl nuodėmių, ištaisyti blogybes, ir visa tai atlikti ne tik savo kaip tarnautojo darbu nuo sakyklos, bet ir asmeniniu triūsu. Aikštinga širdis gali nepriimti mokymo, neteisingai galvoti apie Dievo tarną ir jį kritikuoti. Toks žmogus turi atminti, kad „iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nešališka, nuoširdi. O teisumo vaisius sėjamas ramybėje tiems, kurie neša ramybę” (Jokūbo 3, 17.18). AD 391.1

Evangelijos tarnautojo darbas turi „atskleisti visiems, kaip turi išsipildyti slėpinys, nuo amžių uždengtas Dieve - visų dalykų Kūrėjuje” (Efeziečiams 3, 9). Jeigu tas, kuris imasi šio darbo, vengs aukotis, pasitenkins tik pamokslavimu ir paliks asmeninio tarnavimo darbą atlikti kam nors kitam, jo darbai Dievui nebus priimtini. sielos, už kurias numirė Kristus, žūsta, nesulaukusios kryptingo asmeninio darbo; ir, jeigu pradėjęs tarnauti, krikščionis nenori imtis asmeninės atsakomybės pagal savo kaimenės poreikius, jis apsiriko dėl savo pašaukimo. AD 391.2

Tikras ganytojas užmiršta save. Jis nebežiūri į save, kad galėtų darbuotis dėl Dievo. Skelbdamas Žodį ir asmeniškai tarnaudamas žmonių namuose, jis sužino apie jų poreikius, liūdesį bei sunkumus; bendradarbiaudamas su didžiuoju naštų Nešėju, jis dalijasi jų negandomis, guodžia juos nelaimėje, pasotina jų sielas ir laimi jų širdis Dievui. Tarnautojui padeda dangaus angelai, ir jis pats yra mokomas bei apšviečiamas tos tiesos, kuri suteikia jam išminties žengiant į išgelbėjimą. Duodamas nurodymus tiems, kuriems Bažnyčioje patikėti tam tikri postai, apaštalas išdėstė keletą bendrų principų, kurių privalo laikytis visi, suvienyti ben drystės Bažnyčioje. Jaunesnieji kaimenės nariai raginami sekti vyresniųjų pavyzdžiu, kaip praktikuoti krikščionišką nuolankumą: „Taip pat jūs, jaunesnieji, būkite klusnūs vyresniesiems. Ir visi būkite apsivilkę nuolankumu vieni kitiems, nes Dievas išpuikėliams priešinasi, o nuolankiesiems duoda malonę. Tad nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad Jis išaukštintų jus metui atėjus. Paveskite Jam visus savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi. Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką pra-ryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu” . AD 391.3

Taip Petras rašė tikintiesiems Bažnyčiai ypatingai sunkiu laikotarpiu. Daugeliui jau buvo tekusi Kristaus kančių dalis, o veikiai turėjo prasidėti siaubingų Bažnyčios persekiojimų metas. Per kelerius trumpus metus daugeliui tų, kurie buvo Bažnyčios mokytojai ir vadovai, teko paaukoti savo gyvybę dėl Evangelijos. Veikiai atslinko nuožmūs vilkai, kurie nepagailėjo kaimenės. Tačiau nė viena iš šių negandų nesutrikdė tų, kurių viltys buvo sutelktos į Kristų. Su padrąsinimo žodžiais ir geru ūpu Petras nukreipė tikinčiųjų mintis nuo dabartinių sunkumų ir būsimųjų kančių į „nenykstantį, nesuteptą, nevystantį palikimą”. „O visų malonių Dievas, - karštai meldėsi jis, - pašaukęs jus į Savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo. Jo valdžia per visus amžių amžius! Amen” . AD 392.1

*****