Apaštalų Darbai

50. Pasmerktas Mirti

Per paskutinę Pauliaus apklausą Nerono akivaizdoje imperatoriui tokį įspūdį paliko apaštalo žodžių jėga, kad jis atidėjo savo nuosprendį, nesiryždamas nei išteisinti, nei pasmerkti kaltinamo Dievo tarno. Tačiau Nerono neapykanta Pauliui veikiai atsinaujino. Įširdęs, kad nesugeba suvaldyti krikščionių tikėjimo plitimo, net tarp savo na-miškių, jis nusprendė pasitaikius pirmai progai susidoroti su apaštalu. Neilgai trukus po to Neronas priėmė nuosprendį, pasmerkdamas Paulių kankinio mirčiai. Kadangi Romos pilietis negalėjo būti kankinamas, apaštalui turėjo būti nukirsta galva. AD 378.1

Paulių slapčia nuvedė į egzekucijos vietą. Dalyvauti galėjo vos keletas žiūrovų, mat Pauliaus persekiotojai, sunerimę dėl jo įtakingumo, nuogąstavo, kad išvydę jo mirtį, žmonės gali atsiversti į krikščionybę. Tačiau net užkietėję kareiviai, kurie jį lydėjo, klausėsi jo žodžių ir su nuostaba matė, koks jis gerai nusiteikęs ir net džiugus mirties akivaizdoje. Kai kurie iš tų, kurie matė, kaip jis buvo nukankintas, Pauliaus atlaidumą savo budeliams ir jo nesvyruojantį pasitikėjimą Kristumi iki paskutinės minutės, pajuto nuo jo sklindantį gyvenimo ir gyvybės aromatą. Ne vienas priėmė apaštalo skelbtą Gelbėtoją ir ilgainiui be baimės užantspaudavo savo tikėjimą savo krauju. AD 378.2

Iki paskutinės gyvenimo valandos Paulius liudijo savo žodžių korintiečiams tiesą: „Pats Dievas, kuris yra taręs: ‘Iš tamsos tenušvinta šviesa!’ - sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide. Deja, šitą lobį mes nešiojamės moliniuose induose, kad būtų aišku, jog ta galybės gausa plaukia ne iš mūsų, bet iš Dievo. Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešiojame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne” (2 Korintiečiams 4, 6-10). Apaštalas pasitikėjo ne savimi, o dieviškosios Dvasios, kuri pripildė jo sielą ir pajungė Kristaus valiai kiekvieną mintį, artumu bei veikimu. Pranašas skelbė: „Nesvyruojantiems duodi ramybę ir teiki gerovę, nes jie Tavimi pasitiki” (Izaijo 26, 3). Pauliaus veide atsispindėjusi dangiška ramybė laimėjo Evangelijai daugybę sielų. AD 379.1

Paulių gaubė dangaus atmosfera. Visi, kurie bendravo su juo, jautė šio žmogaus vienybę su Kristumi. Tas faktas, kad skelbiamą tiesą jis iliustravo savo paties gyvenimu, suteikė jo skelbimui įtikinančios jėgos. Nepaaiškinama, nesąmoninga švento gyvenimo įtaka yra labiausiai įtikinantis pamokslas, koks gali būti pasakytas krikščionybės naudai. Argumentai, net nenuginčijami, gali išprovokuoti priešiškumą, tačiau pamaldumo pavyzdys turi jėgą, kuriai neįmanoma visiškai atsispirti. AD 379.2

Rūpindamasis tais, kuriuos veikiai turėjo palikti vienus kovoti su prietarais, neapykanta ir persekiojimu, apaštalas užmiršo savo paties artėjančias kančias. Ir tuos kelis krikščionis, kurie lydėjo jį į bausmės vietą, Pauliui užteko drąsos stiprinti bei drąsinti, kartojant pažadus, duotus tiems, kurie persekiojami už teisumą. Jis įtikinėjo juos, kad viskas, ką Dievas pasakė apie Savo išbandytus ir ištikimus vaikus, iš-sipildys. Trumpam jie gali patirti sunkumus dėl įvairiausių pagundų; jiems gali trūkti žemiškų patogumų; tačiau jie gali drąsinti savo širdis, būdami tikri Dievo ištikimybe ir sakydami: „Žinau, kuo įtikėjau, ir esu tikras, kad Jis gali išlaikyti man patikėtąjį turtą” (2 Timotiejui 1, 12). Greitai sunkumų bei kančių naktis baigsis, ir išauš ramybės bei nuostabios dienos rytas. AD 379.3

Apaštalas žvelgė į tolimą ateitį ne su nežinomybe ar baime, o su džiugia viltimi ir lūkesčiu. Stovėdamas savo egzekucijos vietoje, jis matė ne budelio kardą ar žemę, kuri netrukus turėjo permirkti jo krauju; jis žvelgė į ramią tos vasaros dienos žydrynę - į Amžinojo sostą. AD 380.1

Šis tikėjimo vyras matė Jokūbo regėjime pasirodžiusius laiptus, simbolizuojančius Kristų, kuris sujungė žemę su dangum ir ribotą žmogų su begaliniu Dievu. Jo tikėjimas sustiprėjo, prisiminus, kaip patriarchai ir pranašai pasikliaudavo Tuo, kuris buvo jo paguoda bei atrama ir už kurį jis dabar aukojo savo gyvybę. Iš tų šventųjų, kurie šimtmečiais liudijo apie savo tikėjimą, jis išgirdo, kad Dievas yra tikras. Jis girdėjo, kaip jo bendražygiai apaštalai, - kurie, kad paskelbtų Kristaus Evangeliją, atlaikė religinę veidmainystę, pagonių prietarus, persekiojimus ir panieką bei nepagailėjo savo gyvybės, kad galėtų aukštai iškelti kryžiaus šviesą tamsiuose neištikimybės labirintuose, - liudijo Jėzų kaip Dievo Sūnų, pasaulio Gelbėtoją. Nuo kankinimo suolų ir kuolų, iš požemių, žemės urvų ir slėptuvių jo ausis pasiekė kankinių triumfo šūksniai. Jis girdėjo liudijimus tvirtų sielų, kurios, nors vienišos ir iškankintos, be baimės, ryžtingai kalbėjo apie tikėjimą, sakydamos: „Aš žinau, ką įtikėjau”. Atidavę savo gyvenimą tikėjimui, šie žmonės skelbė pasauliui, kad Tas, kurį jie įtikėjo, gali išgelbėti ir didžiausius nusidėjėlius. AD 380.2

Atpirktas Kristaus aukos, apvalytas nuo nuodėmių Jo krauju ir aprengtas Jo teisumu, Paulius turėjo širdy paliudijimą, kad jo siela brangi Atpirkėjo akyse. Jo gyvenimas buvo paslėptas su Kristumi Dieve, ir jis buvo tikras, kad Tas, kuris nugalėjo mirtį, sugebės išsaugoti ištikimą tarną. Pauliaus mintys sukosi apie Gelbėtojo pažadą: „Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną” (Jono 6, 40). Jo mintys ir viltys buvo sutelktos į Viešpaties antrąjį atėjimą. Kai leidosi budelio kardas ir mirties šešėlis susitelkė aplink kankinį, šmėkštelėjo paskutinė mintis - tokia pati, kokia bus ir pirmoji didžiojo prisikėlimo dieną, - apie gyvybės Davėją, kuris priims jį į palaimintųjų džiaugsmą. AD 380.3

Praslinko daugybė šimtmečių nuo tada, kai senyvas Paulius paaukojo savo kraują, kaip Dievo Žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimą. Jokia ištikima ranka neaprašė ateities kartoms paskutiniųjų šio švento žmogaus gyvenimo scenų, tačiau Įkvėpimas išsaugojo mums jo priešmirtinį liudijimą. Nelyginant trimitas, jo balsas skambėjo per visus vėlesnius amžius, žadindamas savo drąsa tūkstančius Kristaus liudytojų bei keldamas tūkstančiuose sielvarto pakirstų širdžių savo triumfuojančio džiaugsmo aidą: „Aš jau esu atnašaujamas, ir mano iškeliavimas arti. Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia Jo pasirodant” (2 Timotiejui 4, 6-8). AD 381.1

*****

Kai Dievo rankon įsikibę mes keliaujam,
aukšti kalnai žemom kalvom pavirsta,
ir upeliūkščiais - upės sraunios,
ir gesta piktojo laužai, ir vėtros rimsta...

Kai Viešpaties galybe pasikliaujam,
lengviau pakilti, atsitiesti...
Ir imam tarsi jonvabaliai šviesti,
kai esam mylinčiojo Dievo saujoj... AD 381.2

Romualda Adomaitytė-Chabarina