Apaštalų Darbai

40. Paulius Kreipiasi Į Ciesorių

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 25, 1-12.

„Atvykęs į provinciją, Festas po trijų dienų nukeliavo iš Cezarėjos į Jeruzalę. Ten į jį kreipėsi aukštieji kunigai ir žydų didikai, kaltindami Paulių ir prašydami malonės jį atsiųsti į Jeruzalę”. To prašydami jie ketino užklupti Paulių pakeliui į Jeruzalę ir jį nužudyti. Tačiau Festas labai atsakingai žiūrėjo į savo pareigas ir mandagiai atsisakė išsiųsti Paulių. „Romėnai neturi papročio pasmerkti kokį nors žmogų, nedavę kaltinamajam galimybės stoti savo kaltintojų akivaizdoje ir gintis nuo kaltinimų”, - pareiškė jis. Festas teigė „pats ketinąs netrukus” grįžti į Cezarėją. „Tegul jūsų įgaliotiniai, - tęsė jis, - keliauja kartu ir, jei tas vyras nusikaltęs, jį skundžia”. AD 317.1

Tačiau tai neatitiko žydų užmačių. Jie dar nebuvo užmiršę savo pralaimėjimo Cezarėjoje. Kaip kontrastas ramiai apaštalo ištvermei ir jo galingiems argumentams, jų pikta dvasia ir nepagrįsti kaltinimai pasirodė pačioje šlykščiausioje šviesoje. Jie dar kartą pareikalavo atgabenti Paulių į Jeruzalę jų teismui, tačiau Festas tvirtai laikėsi savo tikslo atiduoti apaštalą teisingam teismui Cezarėjoje. Kad palengvintų Pauliaus dalią, Dievas per Savo apvaizdą valdė Festo sprendimus. AD 317.2

Žlugus žydų vyresniųjų tikslams, jie iš karto pasiruošė liudyti prieš Paulių Romos valdytojo rūmuose. Po kelių dienų viešnagės Jeruzalėje grįžęs į Cezarėją, Festas „kitą dieną, atsisėdęs į teismo krasę, liepė atvesti Paulių. Vos tik pasirodžiusį apspito jį iš Jeruzalės atvykę žydai, mėgindami primesti aibę sunkių kaltinimų, tačiau neįstengė jų įrodyti”. Šįkart likę be oratoriaus, žydai patys suformulavo kaltinimus. Proceso metu kaltinamasis ramiai ir aiškiai įrodė, kad jų teiginiai melagingi. AD 317.3

Festas perprato, kad diskutuojamas klausimas glaudžiai susijęs su žydų mokymu ir kad, gerai pagalvojus, Paulių nėra kuo kaltinti, dėl ko jį būtų galima pasmerkti mirčiai ar net įkalinimui. Tačiau jis gerai nujautė ir tą pykčio audrą, kuri kiltų, jeigu Paulius nebūtų pasmerktas ar atiduotas į jų rankas. Taigi „norėdamas parodyti palankumą žydams”, Festas atsigręžė į Paulių ir paklausė, ar jis norėtų jo saugomas vykti į Jeruzalę ir stoti prieš žydų teismo tarybą. AD 318.1

Paulius žinojo, kad negali tikėtis teisingumo iš žmonių, kurie savo nusikaltimais užsitraukė Dievo rūstybę. Žinojo jis ir tai, jog, kaip ir pranašas Elijas, bus saugesnis tarp pagonių negu tarp tų, kurie atmetė šviesą iš Dangaus ir užkietino širdis Evangelijai. Išvarginta kovos, jo aktyvi dvasia vos galėjo pakęsti nuolatinius delsimus ir alinantį teismo bei įkalinimo laukimą. Taigi Paulius nusprendė pasinaudoti savo, kaip Romos piliečio, privilegija kreiptis į ciesorių. AD 318.2

Į valdytojo klausimą apaštalas atsakė: „Aš stoviu prieš ciesoriaus teismą ir ten privalau būti teisiamas. Aš nepadariau žydams skriaudos, kaip tu pats puikiai žinai. Jei esu nusikaltęs ir padaręs ką nors verta mirties, tai neatsisakau mirti. Bet jeigu jų metami kaltinimai nepagrįsti, niekas neturi jiems manęs išduoti. Aš šaukiuosi ciesoriaus!” AD 318.3

Festas nieko nežinojo apie žydų sąmokslą nužudyti Paulių, ir šis noras kreiptis į ciesorių jį nustebino. Tačiau apaštalo žodžiai sustabdė teismo veiksmus. „Tuomet Festas, pasitaręs su savo taryba, paskelbė: ‘Šaukeisi ciesoriaus - eisi pas ciesorių’”. AD 318.4

Taip dėl fanatizmo ir nuosavo teisumo pagimdytos neapykantos Dievo tarnas dar kartą turėjo kreiptis pagalbos į pagonis. Ta pati neapykanta privertė pranašą Eliją prašyti Sareptos našlės pagalbos; ta neapykanta paskatino Evangelijos pasiuntinius nusigręžti nuo žydų ir skelbti savo žinią pagonims. Su šia neapykanta mūsų laikais gyvenantiems Dievo žmonėms dar teks susidurti. Tarp daugelio tariamų Kristaus sekėjų tarpsta tas pats išdidumas, formalizmas ir savanaudiškumas, ta pati priespaudos dvasia, kuri užėmė tiek daug vietos žydo širdyje. Ateity žmonės, pretenduojantys būti Kristaus atstovais, žengs panašiu keliu, kaip tas, kurį Kristaus ir Jo apaštalų atžvilgiu pasirinko kunigai bei valdytojai. Didžiojoje krizėje, kuri greitai prasidės, ištikimieji Dievo tarnai susidurs su tuo pačiu kietaširdiškumu, tuo pačiu žiauriu ryžtu, ta pačia nepalenkiama neapykanta. AD 319.1

Visiems, kurie tą niūrią dieną be baimės tarnaus Dievui taip, kaip diktuos sąžinė, prisireiks drąsos, tvirtybės bei Dievo ir Jo Žodžio pažinimo; mat tie, kurie yra ištikimi Dievui, bus persekiojami, jų motyvais bus abejojama, jų didžiausios pastangos neteisingai aiškinamos ir jų vardai atmetami kaip nedorėlių. Šėtonas panaudos visą savo melo arsenalą, kad paveiktų širdis ir aptemdytų protą, kad tai, kas bloga, atrodytų gera, o tai, kas gera, - bloga. Kuo stipresnis ir tyresnis Dievo tautos tikėjimas, kuo karštesnis jos pasiryžimas paklusti Jam, tuo uoliau šėtonas stengsis sukurstyti prieš juos pyktį tų, kurie, nors tariasi esą teisūs, pamina Dievo Įstatymą. Kad išsaugotų kitados jiems suteiktą tikėjimą, ši kova pareikalaus iš šventųjų tvirčiausio pasitikėjimo ir herojiškiausio tikslo. AD 319.2

Dievas nori, kad Jo žmonės pasirengtų veikiai prasidėsiančiai krizei. Pasirengus ar ne, jiems visiems teks tai iškęsti; ir išbandymų bei sunkumų laikotarpiu tvirti išliks tik tie, kurių gyvenimas atitinka dieviškuosius reikalavimus. Kai pasaulietiniai valdovai susivienys su religijos tarnautojais, kad diktuotų sąžinei, tada ir paaiškės, kas iš tikrųjų bijo Dievo ir Jam tarnauja. Kai tamsa bus juodžiausia, pamaldaus charakterio šviesa suspindės ryškiausiai. Kai daugelio tikėjimas žlugs, pasimatys, kas vis dar pasitiki Jehova. Ir nors visur pilna tiesos priešų, kurie tik ir žiūri, kaip pakenkti Viešpaties tarnams, Dievas padarys, kad viskas jiems išeitų į gera. Jis bus jiems tarsi didžiulės uolos šešėlis kaitros išdegintoje dykynėje. AD 319.3

*****

Kai dvejonės širdin skaudžiai smelkias,
nesėkmių paukščiai suka ratus,
mane guodžia malda, ir padvelkia
ramuma pro žydrynės vartus.

Kai išbandymų posūkiai, daubos
pasirodo kely nelauktai,
savo širdžiai tariu, kai ji daužos:
„Vien į gera išeis visa tai...”

Kai audra netikėtai grūmoja
ir suplėšo laivelio bures,
aš tikiu - Dievo rankos globoja
ir be burių į krantą parves!

Kai sunkiau bus žvarbiam šiam pasauly,
šildyk, Dieve, ir būki šalia,
leisk suprasti, jog aš - Tavo saujoj,
ir viskam yra Tavo valia. AD 320.1

Romualda Adomaitytė-Chabarina