Apaštalų Darbai

39. Teismas Cezarėjoje

Šis skyrius pagrįstas Apaštalų darbų 24 skyriumi.

Praėjus penkioms dienoms po to, kai Paulius atvyko į Cezarėją, iš Jeruzalės atkeliavo jo kaltintojai. Juos lydėjo Tertulas - oratorius, kurį jie buvo pasisamdę kaip savo advokatą. Byla turėjo būti išnagrinėta kuo greičiau. Paulius stojo prieš susirinkimą, ir „jie pateikė valdytojui kaltinimus”. Nusprendęs, jog meilikavimas Romos valdytojui padarys didesnį įspūdį negu paprasti tiesos ir teisingumo teiginiai, gudrusis oratorius pradėjo savo kalbą liaupsindamas Feliksą: „Tavo dėka mes turime tikrą taiką ir daug pagerinimų tautai, įvestų tavo rūpesčiu. Mes, prakilnusis Feliksai, visuomet ir visur tai pripažįstame su didžiu dėkingumu”. AD 310.1

Tertulas saldžialiežuvavo apsimestinai, mat Feliksas tebuvo vertas paniekos. Apie jį buvo sakoma: „praktikuodamas visokeriopą ištvirkavimą bei žiaurumus, su vergo kantrybe jis demonstravo karaliaus jėgą” (Tacitas, „Istorija”, 5 sk., 9 dalis). Tie, kurie klausėsi Tertulo, suprato, kad jis meluoja, tačiau jų troškimas pamatyti, kaip bus nuteistas Paulius, buvo stipresnis už meilę tiesai. AD 310.2

Savo kalboje Tertulas kaltino Paulių tokiais nusikaltimais, už kuriuos, jeigu jie būtų buvę įrodyti, jis būtų apkaltintas valstybės išdavyste. „Mes nustatėme, kad šis žmogus, - skelbė oratorius, - tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas. Jis net mėgino išniekinti šventyklą”. Paskui Tertulas pasakė, kad Jeruzalės kariuo menės vadas Lisijas smurtu atėmė Paulių iš žydų, kai jie jau rengėsi teisti jį pagal religijos įstatymą, ir esą todėl šį reikalą teko išdėstyti prieš Feliksą. Tai buvo pasakyta, siekiant paskatinti valdytoją išduoti Paulių žydų teismui. Visus kaltinimus karštai palaikė susirinkę žydai, kurie nė nebandė slėpti savo neapykantos suimtajam. AD 310.3

Feliksui pakako įžvalgumo, kad suprastų Pauliaus kaltintojų nusiteikimą bei charakterį. Jis žinojo, kodėl jie jam meilikavo, ir pastebėjo, kad jie nesugebėjo pagrįsti savo kaltinimų Pauliui. Atsigręžęs į kaltinamąjį, jis paragino jį atsakyti. Paulius nesišvaistė komplimentais, o paprasčiausiai pasakė, kad su pasitikėjimu gins save prieš Feliksą, kadangi jis jau daug metų yra šios tautos teisėjas ir gerai išmano žydų įstatymus bei papročius. Kai dėl jam iškeltų kaltinimų, apaštalas aiškiai parodė, kad nė vienas iš jų nėra teisingas. Jis pareiškė, jog nesukėlė Jeruzalėje jokių neramumų ir neišniekino šventyklos. „Nei šventykloje, nei sinagogose, nei mieste niekas manęs nematė su kuo nors besiginčijant ar telkiant minią, - pasakė Paulius. - Jie negali įrodyti to, kuo dabar mane kaltina”. AD 311.1

Išpažinęs, kad „pagal Kelią, jų vadinamą atskala”, jis garbina jų tėvų Dievą, apaštalas užtikrino, jog tiki „visa, kas parašyta Įstatyme ir Pranašuose”; ir kad pagal aiškų Šventojo Rašto mokymą, jis tikįs mirusiųjų prisikėlimu. Toliau jis pasakė, kad pagrindinis jo gyvenimo tikslas - „visuomet turėti gryną sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones”. AD 311.2

Paulius atvirai ir tiesiai išdėstė savo apsilankymo Jeruzalėje tikslą bei jo suėmimo ir teismo aplinkybes: „Aš po daugelio metų atkeliavau savo tautai atiduoti pašalpų ir paaukoti atnašų. Ta proga rado mane šventykloje apsivaliusį, be jokios minios ir be jokio triukšmo, kai kurie Azijos žydai. Tai jiems reikėjo čia būti ir, jei ką turi prieš mane, kaltinti tavo akyse. Pagaliau tegul ir šitie pasako, kokį nusikaltimą jie man įrodė teismo taryboje. Nebent tik žodžius, kuriuos šaukiau stovėdamas tarp jų: ‘Šiandien jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimą!’” AD 311.3

Apaštalas kalbėjo karštai ir akivaizdžiai nuoširdžiai, tad jo žodžiai skambėjo įtikinamai. Klaudijus Lisijas savo laiške Feliksui apie Pauliaus elgesį paliudijo panašiai. Be to, pats Feliksas geriau pažinojo žydų religiją, negu daugelis manė. Pauliaus aiškiai išdėstyti faktai padėjo jam dar geriau suprasti motyvus, dėl kurių žydai mėgino apkaltinti antivyriausybine veikla ir išdavikišku elgesiu. Valdytojas neturėjo tenkinti jų įgeidžių neteisėtai pasmerkdamas Romos pilietį ar atiduodamas jį jiems, kad patys be teismo pasmerktų mirčiai. Antra vertus, Feliksą valdė ne aukštesni motyvai, kaip tik jo paties interesai, ir jis pasiduodavo liaupsėms bei troškimui būti išaukštintam. Baimė įžeisti žydus neleido jam teisingai pasielgti su žmogumi, kurį žinojo esant nekaltą. Taigi jis nusprendė sustabdyti procesą, kol galės dalyvauti Lisijas. Jis pasakė: „Kai atvyks tribūnas Lisijas, tuomet ir išaiškinsiu jūsų klausimą”. AD 312.1

Apaštalas liko nelaisvėje, tačiau Feliksas įsakė Paulių prižiūrėti paskirtam šimtininkui „daryti lengvatų ir netrukdyti jo žmonėms teikti jam paslaugų “. AD 312.2

Neilgai trukus po to Feliksas su savo žmona Druzila liepė pakviesti Paulių, kad akis į akį sužinotų apie „Kristaus Jėzaus tikėjimą”. Jie tiesiog troško išgirsti šias naująsias tiesas - tiesas, kurių daugiau gali nebūti progos išklausyti ir kurios, jei bus atmestos, gali greitai atsigręžti prieš juos Viešpaties dieną. AD 312.3

Paulius tai palaikė Dievo suteikta galimybe ir ištikimai ją išnaudojo. Jis žinojo, jog stovi prieš tą, kuris turi galią pasmerkti jį mirčiai arba išlaisvinti; tačiau apaštalas nesikreipė į Feliksą ir Druzilą juos liaupsindamas ar meilikaudamas. Jis žinojo, kad jo žodžiai atneš jiems gyvenimą arba mirtį, ir, užmiršęs save, stengėsi, kad jie suprastų, koks pavojus jiems gresia. AD 312.4

Apaštalas suprato, jog Evangeliją dera skelbti kiekvienam, kas tik klausosi jo žodžių; kad vieną dieną šie žmonės gali stovėti arba tarp tyrųjų ir šventųjų aplink didžiulį baltą sostą, arba tarp tų, apie kuriuos Kristus pasakė: „Salin nuo Manęs, jūs nedorėliai!” (Mato 7, 23) Jis žinojo, jog turi sutikti visus savo klausytojus dar prieš Dangaus teismą, o jame pats turės atsiskaityti ne tik už tai, ką pasakė ar padarė, bet ir už savo žodžių bei darbų motyvus ir dvasią. AD 312.5

Felikso gyvenimas buvo toks kupinas smurto ir žiaurumo, kad mažai kas drįso jam bent užsiminti, jog jo charakteris ir elgesys nėra nepriekaištingi. Tačiau Paulius šio žmogaus nebijojo. Jis aiškiai išpažino savo tikėjimą Kristumi, išdėstė to tikėjimo priežastis, o paskui ėmė kalbėti apie konkrečias krikščioniško charakterio dorybes, be kurių išpuikusi pora priešais jį buvo tokia apgailėtinai skurdi. AD 313.1

Jis atskleidė Feliksui ir Druzilai Dievo charakterį - Jo teisumą, teisingumą bei nešališkumą ir Jo Įstatymo prigimtį. Paulius aiškiai įrodė, jog žmogaus pareiga gyventi blaiviai ir santūriai, protu kontroliuojant savo aistras, laikantis Dievo Įstatymo bei saugant savo fizinę ir protinę sveikatą. Jis skelbė, jog tikrai ateis Teismo diena, kai visiems bus atlyginta pagal jų darbus, padarytus dar gyvenant kūne, ir tada paaiškės, jog turtas, padėtis ar titulai negali pelnyti žmogui Dievo palankumo ar išlaisvinti jį iš nuodėmės pasekmių. Jis atskleidė, jog šis gyvenimas žmogui tėra pasirengimo būsimajam gyvenimui metas. Jeigu jis apleis dabartines privilegijas bei galimybes, teks pražūti amžinai; nauja proga jam nebus suteikta. AD 313.2

Ypač daug dėmesio Paulius skyrė toli siekiantiems Dievo Įstatymo reikalavimams. Jis parodė, kaip šis Įstatymas pasiekia giliausias žmogaus dorovinės prigimties paslaptis bei apšviečia tai, kas buvo paslėpta nuo žmonių akių ir pažinimo. Tai, ką gali padaryti rankos ar ištarti liežuvis - tai, ką liudija išorinis gyvenimas, tėra netobulas žmogaus dorovinio charakterio atspindys. Įstatymas ištiria mintis, motyvus bei tikslus. Tamsias aistras, paslėptas nuo žmonių akių, pavydą, neapykantą, ištvirkimą, ambicijas, piktus darbus, sumanytus tamsiausiuose sielos užkampiuose, ta čiau niekada taip ir neįvykdytus, - visa tai Dievo Įstatymas pasmerkia. AD 313.3

Paulius troško nukreipti savo klausytojų dėmesį į vienintelę didžiąją Auką už nuodėmes. Jis kalbėjo apie tas aukas, kurios tebuvo būsimų gerų dalykų šešėlis, o paskui pristatė Kristų, kurį simbolizavo visos tos apeigos, - objektą, kurį jos liudijo kaip vienintelį puolusio žmogaus gyvybės ir vilties šaltinį. Senovės šventieji buvo išgelbėti per tikėjimą Kristaus krauju. Matydami aukojamų gyvulių mirties agoniją, jie žvelgė per amžius į Dievo Avinėlį, kuris turės sunaikinti pasaulio nuodėmę. AD 314.1

Dievas teisėtai reikalauja visų Savo kūrinių meilės ir paklusnumo. Savajame Įstatyme Jis pateikė jiems tobulą pavyzdį to, kas teisu. Tačiau daugelis užmiršta savo Kūrėją ir nusprendžia eiti savo keliu, priešindamiesi Jo valiai. Meilę, kuri yra aukšta kaip dangus ir plati kaip Visata, jie iškeičia į priešiškumą. Dievas negali pažeminti Savo Įstatymo reikalavimų, kad prisiderintų prie nedorų žmonių standartų; žmogus taip pat savo jėgomis negali vykdyti Įstatymo reikalavimų. Tik per tikėjimą Kristumi nusidėjėlis gali būti apvalytas nuo kaltės ir įgalintas paklusti savo Kūrėjo Įstatymui. AD 314.2

Taigi Paulius, belaisvis, priminė dieviškojo Įstatymo reikalavimus žydams ir pagonims ir pristatė Jėzų, nekenčiamąjį Nazarietį, kaip Dievo Sūnų, pasaulio Atpirkėją. AD 314.3

Žydų kunigaikštienė gerai suprato to Įstatymo, kurį ji taip gėdingai pažeidinėjo, šventą pobūdį, tačiau jos nusistatymas prieš Golgotos Žmogų užkietino širdį ir neįleido gyvybės žodžių. Tačiau Feliksas dar nebuvo girdėjęs tiesos, ir, kai Dievo Dvasia įtikino jo sielą, jis labai susijaudino. Pažadinta sąžinė išgirdo Dievo balsą, ir Feliksas pajuto, kad Pauliaus žodžiai teisingi. Jis prisiminė savo praeity padarytus nusikaltimus. Jam prieš akis siaubingai aiškiai iškilo jo ankstesnio ištvirkavimų ir kraujo kupino gyvenimo paslaptys bei tamsieji pastarųjų metų puslapiai. Feliksas suprato buvęs amoralus, žiaurus, godus. Dar niekada jis nebuvo taip aiškiai savo širdy suvokęs tiesos. Dar niekada jo siela nebuvo tokia kupina siaubo. Valdytojas suprato, kad Dievas mato visus jo nusikaltimus ir kad jis turi būti teisiamas pagal savo darbus. Jis ėmė drebėti iš siaubo. AD 314.4

Tačiau užuot leidęs šiam kaltės jausmui vesti jį į atgailą, Feliksas pasistengė atsikratyti nemaloniais apmąstymais. Jis nutraukė Pauliaus kalbą. „Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu”. AD 315.1

Koks ryškus kontrastas tarp Felikso ir Filipų kalėjimo prižiūrėtojo elgesio! Viešpaties tarnai buvo suvesti su kalėjimo viršininku lygiai taip pat, kaip Paulius su Feliksu. Jų pateikti faktai, liudijantys, jog juos palaiko dieviška jėga, jų džiaugsmas patiriant kančias ir nemalonę, jų drąsa, kai prasidėjo žemės drebėjimas, jų krikščioniško atlaidumo dvasia - visa tai įtikino kalėjimo prižiūrėtojo širdį, ir virpėdamas jis išpažino savo nuodėmes ir prašė atleidimo. Feliksas taip pat virpėjo, bet neatgailavo. Kalėjimo viršininkas su džiaugsmu pakvietė Dievo Dvasią į savo širdį ir savo namus; Feliksas privertė dieviškąjį pasiuntinį pasišalinti. Vienas pasirinko tapti Dievo vaiku ir dangaus paveldėtoju; kitas susiejo savo dalią su neteisiaisiais. AD 315.2

Dvejus tolimesnius metus prieš Paulių nebuvo imamasi jokių veiksmų, tačiau jis sėdėjo kalėjime. Keletą kartų Feliksas jį aplankė ir atidžiai klausėsi jo žodžių. Tačiau tikrasis jo tariamo palankumo motyvas buvo troškimas pasipelnyti - jis tikėjosi, kad Paulius, norėdamas ištrūkti į laisvę, sumokės didžiulę sumą pinigų. Tačiau apaštalas buvo pernelyg kilnios prigimties, kad panorėtų pelnyti laisvę už kyšį. Jis nebuvo padaręs jokio nusikaltimo ir neketino padaryti kažką bloga, kad laimėtų laisvę. Be to, jeigu ir būtų linkęs pasinaudoti šia galimybe, jis buvo pernelyg neturtingas, kad sumokėtų tokią išpirką, o apeliuoti į tikinčiųjų gailestingumą bei dosnumą jis nenorėjo. Apaštalas žinojo, kad jo likimas Dievo rankose, ir nusprendė netrukdyti pildytis Dievo užmojams jo atžvilgiu. AD 315.3

Dėl didžiulės žalos, padarytos žydams, Feliksas pagaliau buvo pakviestas į Romą. Prieš išvykdamas iš Cezarėjos, „norėdamas įsiteikti žydams”, jis paliko Paulių kalėjime. Tačiau Feliksui nepavyko atgauti žydų pasitikėjimo. Užsitraukęs nemalonę, jis buvo pašalintas iš savo posto, kurį užėmė Porcijus Festas. Jam atiteko ir Cezarėjos provincija. AD 316.1

Kai Paulius kalbėjosi su Feliksu apie teisumą, santūrumą ir būsimąjį Teismą, pastarąjį buvo apšvietęs šviesos spindulys iš Dangaus. Tai buvo Dangaus siųsta galimybė pamatyti ir išsižadėti savo nuodėmių. Tačiau Dievo pasiuntiniui jis atsakė: „Šiam kartui užtenka. Gali eiti. Kai bus metas, aš tave pasišauksiu “. Jis atstūmė paskutinį kartą pasiūlytą gailestingumą. Daugiau Dievas jo nebešaukė. AD 316.2

*****

Aukščiausiasis mus veda taip,
kad liūtyse ištirptų visas grimas,
kad povo plunksnos dingtų,
kad širdys iš vandens ir iš Šventosios Dvasios gimtų,
tikėjimas užaugtų tvirtas ir vaisingas, grynas.

O viso šito, rodos, mūsų širdys trokšta,
tačiau paklusti Išminčiai Aukštybių
mes vis dar niekaip neišmokstam
ir niekaip neįveikiame savų silpnybių...

Tad jeigu Viešpats veda taip,
kad liūtyse ištirptų visas grimas,
kad nubyrėtų išdidumo plunksnos,
dėkokim Jam už mūsų metų posmų rimą,
už slėnius, už siaurus takus ir už pilkas paunksnes... AD 316.3

Romualda Adomaitytė-Chabarina