Paslėpti lobiai

Sėjėjas Ir Sėkla

Sėjėjo palyginimu Kristus vaizduoja Dangaus ka-ralystės dalykus ir didžiojo Tėvo darbą žmonėms. Kaip sėjėjas lauke, Jis atėjo, kad pasėtų dangiškosios tiesos grūdą. Jo mokymas palyginamas su sėkla, kurią Jis pasėjo. Toji sėkla buvo vertingiausios Jo malonės tiesos. Kadangi palyginimas su artoju atrodo itin paprastas, jis nebuvo įvertintas taip, kaip turėjo būti įvertintas. Nuo paprastos sėklos, išberiamos į dirvą, Kristus nori nukreipti mūsų mintis į Evangelijos sėklą, kurios pasėjimas sugrąžina žmogų prie ištikimybės Dievui. Tas, kuris pasakė palyginimą apie mažą sėklelę, yra dangaus Valdovas, ir tie patys dėsniai, kurie valdo žemiškosios sėklos sėjimą, valdo ir tiesos sėklos sėjimą. Pl 18.1

Prie Galilėjos jūros susirinko minia pamatyti ir išgirsti Jėzų - čia laukė daugybė žmonių, kurie ne-kantravo. Čia buvo ligoniai, gulintys ant savo gultų, laukiantys progos pateikti Jam savo prašymus. Kris-tus turėjo Dievo duotą teisę gydyti nuodėmingos žmonijos kančias, Jis gydė ligas ir skleidė aplink Save gyvenimą, sveikatą ir ramybę. Pl 18.2

Minia vis didėjo, žmonės vis labiau spaudėsi ap-link Kristų, kol visai nebeliko vietos. Tada, taręs žodį žmonėms, sėdintiems žvejų valtelėse, Jis įlipo į valtį, kuri laukė, kad galėtų Jį perkelti per ežerą. Kristus paprašė Savo mokinių nustumti laivelį šiek tiek toliau nuo kranto ir kreipėsi į minią, esančią ant kranto. Šalia jūros driekėsi graži Genezareto lyguma, apsupta kalvų, kurių atšlaitėse dirbo ir sėjėjai, ir pjovėjai, vieni sėjo grūdus, o kiti jau rinko ankstyvąjį derlių. Žiūrėdamas į šį vaizdą, Kristus prabilo: „Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni - šimteriopą grūdą, kiti - šešiasdešimteriopą, dar kiti - trisdešimteriopą” (Mato 13,3-8). Pl 19.1

Kristaus misijos nesuprato to meto žmonės. Jo atėjimas neatitiko žmonių lūkesčių. Jie užmiršo, kad Viešpats Jėzus buvo žydų religinės sistemos įkūrėjas, kurios didinga tarnystė buvo Jo dieviškas potvarkis. Pastaroji buvo skirta paaiškinti žmonėms, kad paskirtu laiku ateis Tas, į kurį nurodė visos apeigos. Bet žydai pernelyg išaukštino formas ir apeigas ir nebematė jų tikrovės. Tradicijos, elgesio taisyklės ir žmonių įstatymai užgožė pamokas, kurios Dievo su-manymu turėjo juose glūdėti. Šios taisyklės ir tradici-jos kliudė suprasti bei įgyvendinti tikrąją religiją. Kai Kristaus asmenyje atėjo Tikrovė, jie neatpažino visų jiems duotų pirmavaizdžių išsipildymo, visų ateičiai numatytų šešėlių esmės. Jie atmetė tikrąjį pavyzdį ir prilipo prie vaizdinių ir nenaudingų ceremonijų. Pats Dievo Sūnus atėjo, bet jie vis prašė ženklo. Į kvietimą: „Atsiverskite, nes prisiartino Dangaus karalystė” (Mato 3, 2), jie atsiliepė reikalavimu stebuklo. Kristaus Evangelija jiems buvo suklupimo akmuo, nes jie reikalavo ženklų vietoje Gelbėtojo. Jie tikėjo, kad Mesijas įrodys Savo teises galingomis pergalėmis ir įkurs Savo imperiją ant žemės karalysčių griuvėsių. Tačiau į šį lūkestį Kristus atsakė palyginimu apie sėjėją. Dievo karalystė įsiviešpataus ne rankų jėga, ne žiauriu engimu, bet įdiegiant naujus principus į žmonių širdis. Pl 19.2

„Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus” (Mato 13, 37). Kristus atėjo ne kaip Karalius, bet kaip Sėjėjas; atėjo ne nuversti karalysčių, bet sėti grūdus; ne nukreipti Savo sekėjų dėmesio į žemišką šlovę ir tautos didybę, bet į pjūtį, kad derlius būtų surinktas po kantraus ir sunkaus darbo, patiriant praradimus ir nusivylimus. Pl 20.1

Fariziejai suprato Kristaus palyginimų prasmę, tačiau jiems toji pamoka buvo nepalanki, todėl jie apsimetė, kad jos nesupranta. Naujojo Mokytojo pa-lyginimas dar labiau apgaubė tikslą paslaptimi, o Jo žodžiai bauginančiai jaudino minios širdis ir karčiai nuvylė jų garbėtrošką. Net Kristaus mokiniai nesu-prato palyginimo, tačiau žodžiai sužadino jų susido-mėjimą. Jie atėjo pas Jėzų ir paprašė paaiškinti. Pl 20.2

Tą troškimą ir norėjo sukelti Kristus, kad galėtų pateikti jiems tikslesnius pamokymus. Jis išaiškino jiems palyginimą, kadangi norėjo Savo Žodį padaryti suprantamą visiems, kurie ieškojo Jo atvira širdimi. Tie, kurie tyrinėja Dievo Žodį širdimis, atviromis Šventosios Dvasios apšvietimui, neliks tamsoje dėl Žodžio supratimo. „Kas nori vykdyti Jo valią, - pasakė Kristus, - supras, ar tas mokslas iš Dievo, ar Aš kalbu pats iš Savo galvos” (Jono 7, 17). Visi, kurie ateina pas Kristų norėdami aiškiau suprasti tiesą, gaus ją. Jis atskleis jiems Dangaus karalystės paslaptis, ir tas paslaptis supras širdis, kuri trokšta sužinoti tiesą. Dieviška šviesa apšvies sielos šventovę, ir ji bus at-skleista kitiems kaip ryškus žibintas tamsioje vietoje. Pl 20.3

Štai sėjėjas išsirengė sėti. Politinė padėtis Rytuose buvo nepastovi, klestėjo prievarta, dėl dažnų puolimų žmonės gyveno sienomis apsuptuose miestuose, o žemdirbiai kasdien išeidavo į darbą anapus sienų. Taip ir Kristus, dangiškasis Sėjėjas, išėjo sėti. Jis paliko Savo saugius ir ramius namus, atsisakė šlovės, kurią turėjo su Tėvu dar prieš sukuriant pasaulį, paliko Savo vietą Visatos soste. Jis išėjo kaip kenčiantis, gundomas žmogus; vienas išėjo sėti ašaromis apipiltą ir Savo krauju palietą gyvenimo sėklą žūstančiam pasauliui. Pl 21.1

Jo tarnai lygiai taip pat privalo eiti sėti. Pakvietus tapti tiesos sėklos sėjėju, Abraomui buvo pasakyta: „Eik iš savo gimtojo krašto, savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu” (Pradžios 12, 1). „[...] ir išvyko, nežinodamas kur einąs” (Hebrajams 11, 8). Taip ir apaštalas Paulius, besimelsdamas Jeruzalės šventyk-loje, gavo Dievo žinią: „Eik, nes išsiųsiu tave toli, pas pagonis” (Apaštalų darbų 22, 21). Lygiai taip pat ir tie, kurie yra pašaukti prisijungti prie Kristaus, privalo palikti viską, kad galėtų Jį sekti. Seni ryšiai turi būti nutraukti, gyvenimo planai pakeisti, žemiškos viltys paliktos. Sėkla turi būti sėjama sunkiai dirbant ir laistant ašaromis, vienatvėje ir aukojantis. Pl 21.2

Sėjėjas sėja Žodį. Kristus atėjo, kad pasauliui pasėtų tiesą. Iš karto žmogui puolus, šėtonas ėmė sėti blogio sėklą. Melu jis įgijo galią žmonėms, ir taip dirba iki šiol, siekdamas nuversti Dievo karalystę žemėje ir tvirtai pajungti žmones savo valdžiai. Kristus, Sėjėjas iš prakilnesnio pasaulio, atėjo sėti tiesos sėklų. Tas, kuris stovėjo Dievo taryboje, kuris gyveno Amžinojo Šventykloje, galėjo atnešti žmonėms tvirtus tiesos principus. Nuo žmogaus nuopuolio laikų Kristus ėmė atskleisti pasauliui tiesą. Per Jį žmogui perduodama nenykstanti sėkla, gyvas ir pasiliekantis Dievo žodis (1 Petro 1, 23). Pirmuoju pažadu, duotu mūsų puolusiai giminei Edene, Kristus jau sėjo Evangelijos sėklą. Tačiau ypatingai sėjėjo palyginimas taikomas Jo asmeninei tarnystei tarp žmonių ir darbui, kurį Jis atliko. Pl 22.1

Dievo Žodis yra sėkla. Kiekviena sėkla savyje turi dygimo galią. Sėkloje glūdi augalo gyvybė. Taip pat gyvybė yra ir Dievo Žodyje. Kristus sako: „Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas” (Jono 6, 63). „Iš tiesų sakau jums: kas Mano žodžių klauso ir Mane atsiuntusį tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą” (Jono 5, 24). Kiekviename įsakyme ir kiekviename Dievo Žodžio pažade yra jėga, pati Dievo gyvybė, kuriuo remiantis gali būti įvykdytas įsakymas ir išpildytas pažadas. Tas, kuris tikėjimu priima Žodį, priima patį gyvenimą ir Dievo charakterį. Pl 22.2

Kiekviena sėkla subrandina vaisių pagal savo rūšį. Pasėk sėklą tinkamomis sąlygomis, ir ji parodys savo gyvybę augale. Tikėjimu priimkite į savo sielą nenykstančią Žodžio sėklą, ir ji subrandins charakterį ir gyvenimą pagal Dievo charakterio ir gyvenimo pavyzdį. Pl 22.3

Izraelio mokytojai nesėjo Dievo Žodžio sėklos. Kristaus, kaip tiesos Mokytojo, darbas neatitiko to meto rabinų darbo. Rabinai laikėsi tradicijų, paisė žmonių teorijų ir rėmėsi proto išvadomis. Labai dažnai tai, ką teigė ir rašė apie Žodį žmonės, jie pa-naudojo vietoje paties Žodžio. Jų mokymas neturėjo galios suteikti sielai gyvybę. Kristaus mokymo ir pamokslų pagrindas buvo Dievo Žodis. Į klausimus Jis atsakydavo paprastai: „Parašyta”, „Kaip Raštas sako”, „Kaip skaitai Rašte?” Kiekvienu atveju, kai kildavo susidomėjimas, nesvarbu, draugų ar priešų, Jis sėj o Žodžio sėklą. Tas, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas, ir pats yra Gyvasis Žodis, nurodo į Raštą, sakydamas: „Tie Raštai ir liudija apie Mane” (Jono 5, 39). „Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, Jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta” (Luko 24, 27). Pl 23.1

Kristaus tarnai turi daryti tą patį darbą. Mūsų die-nomis, kaip ir senovėje, gyvybiškos Dievo Žodžio tie-sos yra atmetamos dėl žmonių teorijų ir proto išvadų. Daugelis vadinančiųjų save Evangelijos skelbėjais, nepriima visos Biblijos kaip įkvėpto Dievo Žodžio. Vienas išminčius atmeta vieną dalį, kitas abejoja kita dalimi. Jie savo nuomonę laiko viršesne už Žodį, ir Raštas, kurį jie skelbia, remiasi jų pačių autoritetu. Jo dieviškas patikimumas atmetamas. Taip dosniai sėjamos netikėjimo sėklos, žmonės yra klaidinami, jie nežino, kuo tikėti. Kristaus dienomis rabinai buvo prigalvoję priverstinių, paslaptingų daugelio Sventojo Rašto vietų aiškinimų. Kadangi aiškus Dievo Žodžio mokymas smerkė jų veiksmus, jie stengėsi sunaikinti jo galią. Tas pat yra daroma šiandien. Dievo Žodis pateikiamas kaip paslaptingas ir neaiš-kus, kad būtų galima pateisinti Jo Įstatymo laužymą. Kristus smerkė tokius veiksmus Savo dienomis. Jis mokė, kad Dievo Žodis turi būti visiems suprantamas. Jis nurodė Raštą kaip neginčijamą autoritetą, ir mes turime daryti tą patį. Biblija turi būti pateikiama kaip Didžiojo Dievo Žodis, kaip visų samprotavimų pabaiga ir viso tikėjimo pagrindas. Pl 23.2

Iš Biblijos buvo atimta jos galia, o vaisius matome - tai dvasinio gyvenimo skurdas. Šiandien iš daugelio sakyklų sakomuose pamoksluose neapreiškiamas dieviškumas, kuris pažadintų sąžinę ir sielai suteiktų gyvenimą. Klausytojai negali pasakyti: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai Jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?” (Luko 24, 32) Yra daug žmonių, kurie šaukiasi gyvojo Dievo, ilgėdamiesi dieviškojo artumo, o jie turi jį gauti. Fi-losofinės teorijos ir puikiausi literatūriniai kūriniai negali jiems padėti. Žmonių prasimanymai ir tvirtini-mai neturi jokios reikšmės. Tegul Dievo Žodis kalba žmonėms. Tegul tie, kurie girdėjo tik apie tradicijas, žmonių teorijas bei taisykles, išgirsta balsą To, kuris gali atnaujinti sielą amžinajam gyvenimui. Pl 24.1

Kristaus mėgstama tema buvo Tėvo gailestin-gumas ir didi Dievo malonė; Jis dažnai kalbėdavo apie Jo charakterį ir Jo Įstatymo šventumą; Jis rodė Save žmonėms kaip Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Tegul tai būna ir krikščionių skelbėjų temos. Pateikite tokią tiesą, kokia ji yra Jėzuje. Išaiškinkite Įstatymo ir Evangelijos reikalavimus. Papasakokite žmonėms apie Kristaus gyvenimą, Savęs išsižadėjimo ir auko-jimosi gyvenimą, apie Jo pažeminimą ir mirtį, apie Jo tarpininkavimą už juos prie Dievo sosto, apie Jo pažadą: „Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš” (Jono 14, 3). Pl 24.2

Užuot aptarinėję klaidingas teorijas ar siekę nu-galėti Evangelijos priešininkus, sekite Kristaus pa-vyzdžiu. Tegul gaivios tiesos iš Dievo lobyno įsilieja į jūsų gyvenimą. Skelbk Žodį. Laimingi jūs, kai galite sėti prie kiekvienos upės. Veik laiku ir nelaiku. Kas turi Mano Žodį, ištikimai jį teskelbia. Ką bendra turi kviečio grūdas su pelais? - Tai Viešpaties žodis. Kiekvienas Dievo žodis ugnimi išmėgintas. [...] Nieko prie Jo žodžių nepridėk, kad Jis tavęs nepapeiktų ir nelaikytų melagiu (2 Timotiejui 4, 2; Izaijo 32, 20; Jeremijo 23, 28; Patarlių 30, 5.6). Pl 25.1

Sėjėjas sėja Žodį. Čia yra pateiktas didis principas, kuris turėtų tapti visų mokomojo darbo pagrindu. Sėkla yra Dievo Žodis. Tačiau dauguma šių dienų mo-kyklų nustumia Dievo Žodį į šalį. Kiti dalykai užima protą. Netikinčių autorių raštų studijavimas užima didelę vietą mokymo sistemoje. Skeptiškos mintys yra įpintos mokyklų vadovėliuose. Moksliniai tyrimai dažnai suklaidina mokinius, kadangi jie yra neteisingai aiškinami ir iškraipomi. Dievo Žodis yra lyginamas su mokslo spėlionėmis, ir jų šviesoje Dievo Žodis atrodo nepakankamai teisingas ir nevertas dė-mesio. Taip jaunimo protuose yra pasėjamos abejonių sėklos, o gundymo metu jos subręsta. Kai tikėjimas Dievo Žodžiu yra prarandamas, siela neturi jokio vadovo, jokio padėjėjo. Jaunimas yra traukiamas į kelius, kurie veda tolyn nuo Dievo ir nuo amžinojo gyvenimo. Pl 25.2

Šiandien tai gali būti mūsų pasaulyje plačiai paplitusio blogio priežastimi. Kai atmetamas Dievo Žodis, yra atstumiama ir jo galia, padedanti mums priešintis nedoroms mūsų kūniškos širdies aistroms. Žmonės sėja kūnui, ir iš kūno jie pjaus sugedimą. Pl 26.1

Čia taip pat slypi didelė proto silpnumo ir be-jėgiškumo priežastis. Kai nusisukama nuo Dievo Žodžio ir maitinamasi iš Dievo neįkvėptų žmonių raštų, žmogaus protas tampa lėkštas ir trumparegis. Jis neatvedamas į bendravimą su giliais, plačiais am-žinosios tiesos principais. Suprantami ir pripažįstami tik tie dalykai, su kuriais protas jau yra pažįstamas, atsiduodama tam tikriems prioritetams, protas nu-silpsta, jo jėgos sumenksta, o laikui bėgant jis nebegali tobulėti. Pl 26.2

Visa tai yra klaidingas išsilavinimas. Kiekvienas mokytojas turėtų traukti jaunimo protus prie didžiųjų Įkvėptojo Žodžio tiesų. Būtent šis mokymas yra esminis šiame ir būsimame gyvenime. Pl 26.3

Ir negalvokite, kad tai trukdys studijuoti arba mo-kymas dėl to bus prastesnis. Dievo supratimas yra aukštas kaip dangus ir platus kaip Visata. Nėra nieko kilnesnio ir teikiančio energijos už didžiųjų temų apie amžinąjį gyvenimą tyrinėjimą. Tegul jaunimas siekia įsisavinti šias Dievo duotas tiesas, jų mąstymas išsiplės ir jų pastangos sustiprės. Kiekvieną studentą, kuris taps Žodžio vykdytoju, Dievo Žodis išmokys plačiau mąstyti ir suteiks jam tikrą, nenykstantį pažinimą. Pl 26.4

Išsilavinimas, kuris buvo pasiektas Šventojo Rašto tyrinėjimu, yra praktiškai pritaikomo išgelbėjimo plano dalis. Toks išsilavinimas išugdys Dievo atvaiz-dą sieloje. Jis sustiprins ir sutvirtins protą prieš pa-gundą ir paruoš mokinį tapti Kristaus bendradarbiu Jo didžiojoje misijoje. Tai padarys jį dieviškos šeimos nariu ir paruoš jį gauti šventųjų paveldą Kristaus karalystėje. Pl 26.5

Tačiau šventos tiesos mokytojas gali perduoti tik tai, ką jis pats žino iš patirties. Pl 27.1

Sėjėjas pasėjo savo sėklą. Kristus mokė tiesos, ka-dangi Jis Pats buvo Tiesa. Jo mokymas įkūnij o Jo mintis, Jo charakterį, Jo gyvenimo patirtį. Tą patį galime pasakyti apie Jo tarnus: tie, kurie nori mokyti Žodžio, turi padaryti jį savo nuosavybe, remdamiesi asmenine patirtimi. Jie privalo žinoti, ką reiškia turėti Kristų, tapusį jų išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu. Pateikdami Dievo Žodį kitiems, jie negali jo rodyti kaip abejotino ar nepatikimo. Jie turi pareikšti drauge su apaštalu Petru: „Mat mes skelbėme jums mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir atėjimą ne mėgdžiodami gudriai išgalvotas pasakas, bet kaip savo akimis matę Jo didybę” (2 Petro 1, 16). Kiekvienas Kristaus tarnautojas ir kiekvienas mokytojas turi sugebėti pasakyti drauge su mylimuoju Jonu: „Gyvenimas pasirodė, ir mes regėjome ir liudijame, ir skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums” (1 Jono 1, 2). Pl 27.2