Paslėpti lobiai

Sugrąžinti Talentai

„Praslinkus nemaža laiko, anų tarnų šeimininkas grįžo ir pradėjo daryti su jais apyskaitą” (Mato 25, 19). Kai Viešpats pradės daryti apyskaitą su Savo tarnais, kiekvieno pelnas bus kruopščiai ištirtas. Atliktas darbas atskleidžia darbininko charakterį. Pl 325.3

Tie, kurie gavo penkis ir du talentus, sugrąžino Viešpačiui jiems patikėtas dovanas su pelnu. Tai darydami, jie nereikalauja jokių apdovanojimų. Jų talentai yra tie, kurie buvo jiems duoti; jie pelnė kitus talentus, nes buvo gavę pirmuosius, antraip nebūtų pagausėjimo. Jie mato, kad įvykdė savo pareigą. Kapitalas buvo Viešpaties; pelnas taip pat yra Jo. Jei Viešpats nebūtų suteikęs jiems Savo meilės ir malo-nės, jie nebūtų pasiruošę amžinybei. Pl 325.4

Bet, kai Viešpats gauna talentus, Jis pagiria ir ap-dovanoja darbininkus taip, tarsi nuopelnai būtų jų pačių. Jo veidas spindi džiaugsmu ir pasitenkinimu. Jį pripildo pasitenkinimas, kad Jis gali išlieti jiems palaiminimus. Už kiekvieną tarnystę ir už kiekvieną auką Jis atlygina jiems ne todėl, kad yra skolingas, bet todėl, kad Jo širdis yra sklidina meilės ir švelnumo. Pl 326.1

„Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! - sako Jis. - Kadangi buvai ištikimas mažuose dalykuose, aš tau pavesiu didelius. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!” (Mato 25, 21) Pl 326.2

Ištikimybė, atsidavimas Dievui ir tarnavimas Jam iš meilės įgyja Dievo pritarimą. Kiekvienas Šventosios Dvasios paskatinimas, vedantis žmones į gerumą ir kreipiantis į Dievą, pažymimas dangaus knygose. Dievo dieną darbininkai, per kuriuos Jis dirbo, bus įvertinti. Jie pasidalys Viešpaties džiaugsmu, kai pamatys Jo Karalystėje tuos, kurie buvo išgelbėti per jų tarpininkavimą. Jiems bus suteikta privilegija dalyvauti Jo darbe ten, nes jie tam tiko čia. Kokie mes būsime danguje yra atspindys to, koks mūsų charakteris ir požiūris į šventąjį darbą yra čia. Kristus pasakė apie Save: „Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad Jam tarnautų, bet Pats tarnauti ir Savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį” (Mato 20, 28). Šis Jo darbas žemėje yra Jo darbas ir danguje. Mūsų atlygis dirbant su Kristumi šiame pasaulyje yra didelė jėga, dar didesnė privilegija bus dirbti su Juo būsimame gyvenime. Pl 326.3

„Prisiartinęs tasai, kuris buvo gavęs vieną talentą, sakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad - tu žmogus kietas: pjauni, kur nesėjai, renki, kur nebarstei. Pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Va, imk, kas tavo” (Mato 25, 24.25). Pl 327.1

Taip žmonės teisinasi, kai neįvertina Dievo dova-nų. Jie žiūri į Dievą kaip į rūstų tironą, siekiantį pa-matyti jų klaidas ir gąsdinti juos teismais. Jie kaltina Jį, kad reikalauja to, ko Jis niekuomet nėra davęs, ir pjauna tai, ko nėra sėjęs. Pl 327.2

Yra daug tokių, kurie širdyje kaltina Dievą, kad Jis yra griežtas šeimininkas, kadangi reikalauja jų nuosavybės ir tarnavimo. Tačiau mes negalime duoti Dievui nieko, kas nėra Jam anksčiau priklausę. „Juk visa iš Tavęs ateina, - pasakė karalius Dovydas, - o mes duodame Tau tik tai, ką iš Tavo rankos esame gavę” (1 Metraščių 29, 14). Visa yra Dievo ne tik pagal sukūrimą, bet ir pagal atpirkimą. Visa šio ir būsimojo gyvenimo palaima yra užantspauduota Golgotos kryžiumi. Todėl kaltinimas, kad Dievas yra griežtas šeimininkas, kuris pjauna ten, kur Jis nesėjo, yra klaidingas. Pl 327.3

Šeimininkas neneigia nedorojo tarno mesto ap-kaltinimo, bet, remdamasis jo pasakytais žodžiais, parodo, kad toks jo elgesys yra nepateisinamas. Buvo numatyti būdai ir priemonės, kuriomis naudojantis buvo galima panaudoti talentą ir gauti pelną. „Taigi tau reikėjo leisti mano pinigus į apyvartą, - pasakė jis, - ir sugrįžęs aš būčiau gavęs juos su palūkanomis”. Pl 327.4

Mūsų dangiškasis Tėvas reikalauja iš mūsų ne daugiau ir ne mažiau, nei Jis mums suteikė. Jis neuždeda Savo tarnams jokių naštų, kurių jie negalėtų panešti. „Juk Jis žino, kokie mes padarai, atsimena, kad mes esame dulkės” (Psalmių 103, 14). Visa, ko Jis reikalauja iš mūsų, mes galime grąžinti per dievišką malonę. Pl 327.5

„Kam daug patikėta, iš to bus daug ir išieškota” (Luko 12, 48). Mes būsime asmeniškai atsakingi už tai, kad padarėme šiek tiek mažiau, nei galėjome padaryti. Viešpats labai tiksliai matuoja kiekvieną galimybę tarnauti. Nepanaudotos galimybės yra lygiai taip pat įvertinamos, kaip ir panaudotos. Die-vas mus laiko atsakingus už tai, kuo galėjome tapti teisingai panaudodami gautus talentus. Mes būsime teisiami už tai, ką turėjome padaryti, bet nepadarėme, nes nepanaudojame savo jėgų pašlovinti Dievą. Net jei nežūsime, mes suprasime amžinybėje savo nepanaudotų talentų rezultatus. Už pažinimą ir sugebėjimus, kuriuos galėjome įgyti, bet neįgijome, patirsime amžiną pražūtį. Pl 328.1

Kai mes visiškai atsiduodame Dievui ir savo darbe laikomės Jo nurodymų, Jis laiko Save atsakingu už darbo atlikimą. Jis nenori, kad mes spėliotume apie mūsų asmeniškų pastangų sėkmę. Niekada neturė-tume galvoti apie nesėkmę. Mes turime bendradar-biauti su Tuo, kuris nepatiria nesėkmių. Pl 328.2

Mes neturime kalbėti apie savo silpnumą ir nesu-gebėjimus. Toks elgesys rodo, kad nepasitikima Die-vu, neigiamas Jo Žodis. Kai skundžiamės dėl savo naštos arba atsisakome nešti mums uždėtą atsako-mybę, mes liudijame, kad Jis yra griežtas šeimininkas ir reikalauja iš mūsų to, kam atlikti nedavė jėgų. Pl 328.3

Tingaus tarno dvasią mes dažnai linkę vadinti nuolankumu. Bet tikrasis nuolankumas yra visiškai kitoks. Nuolankumas nereiškia, kad turime būti ne-ryžtingi ir bailūs, vengti naštų, idant nepatirtume nesėkmės, trokšdami sėkmingai atlikti patikėtą už-duotį. Tikrasis nuolankumas vykdo Dievo nurody-mus, remdamasis Jo jėga. Pl 328.4

Dievas pasirenka žmones Savo darbui. Kartais Jis pasirenka nuolankiausią asmenį, kad atliktų didžiausią darbą, nes Jo galia išryškėja žmonių silpnumo fone. Mes turime savo matuoklį, juo remdamiesi vienus dalykus vadiname dideliais, o kitus mažais, tačiau Dievas vertina ne pagal mūsų taisykles. Mes neturime manyti, kad tai, kas atrodo didelis mums, toks pat atrodys ir Dievui, arba tai, kas atrodo mažas mums, bus mažas ir Jo akyse. Mums nepriklauso spręsti apie savo talentus arba pasirinkti sau darbą. Mes turime nešti tą naštą, kurią paskiria Dievas. Nešdami vardan Jo, visada turime kreiptis į Jį paramos, pagalbos ir nusiraminimo. Nesvarbu, koks mūsų darbas, Dievas yra pašlovinamas nuoširdžiu, džiaugsmingu tarnavimu. Jam patinka, kai mes imamės savo pareigų ir džiaugiamės, kad esame verti būti Jo bendradarbiais. Pl 329.1