Paslėpti lobiai

Uolynėje

„Panašiai ir su tais, kurie pasėti uolynėje. Išgirdę žodį, jie tuojau su džiaugsmu jį priima. Bet jie neturi savyje šaknų ir yra nepastovūs. Ištikus kokiai negan-dai ar persekiojimui dėl žodžio, jie greit atkrinta” (Morkaus 4, 16. 17). Pl 30.1

Sėkla, pasėta uolynėje, randa mažai žemės. Auga-las greitai sudygsta, bet šaknys negali prasiskverbti pro uolas, kad gautų maistingų medžiagų augimui, ir daigas greitai nuvysta. Daugelis išpažįstančiųjų religiją yra uolėtos dirvos klausytojai. Kaip uola guli po žemės sluoksniu, taip įgimtas jų širdžių išdidumas slypi po gerų norų ir troškimų žeme. Savimeilė nėra nugalėta. Nuodėmė jiems neatrodo itin baisi ir jų širdys nedūžta suvokus savąją kaltę. Ši žmonių kategorija gali būti lengvai Rašto įtikinta, jie atrodo nuoširdžiai atsivertę, bet jų tikėjimas yra paviršuti-niškas. Pl 30.2

Žinoma, ne todėl žmonės paviršutiniški ir ne todėl atpuola, kad jie greitai priima Žodį, taip pat ir ne todėl, kad jie džiaugiasi juo. Kai Matas išgirdo Gelbėtojo kvietimą, jis tuoj pat kėlėsi ir ėmė Jį sekti. Kai tiktai Dievo Žodis ateina į mūsų širdis, Dievas nori, kad mes jį priimtume su džiaugsmu. „Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti” (Luko 15, 7). Toks pat džiaugsmas turi gaubti ir sielas tų, kurie tiki. Tačiau tie, kurie, kaip sakoma palyginime, skubotai priima Žodį, neįvertina jo kainos. Jie nesusimąsto, ko Dievo Žodis reikalauja iš jų. Jie neiškelia jo virš visų savo gyvenimo įpročių ir neatsiduoda jo vadovavimui. Pl 30.3

Augalo šaknys įleidžiamos giliai į žemę, ir pasi-slėpusios nuo žvilgsnio, maitina augalą. Taip pat ir krikščionis - per nematomą sielos vienovę su Kristu-mi, per tikėjimą maitinamas jo dvasinis gyvenimas. Tačiau uolėtos dirvos klausytojai priklauso nuo savęs, užuot priklausę nuo Kristaus. Jie tiki savo gerais darbais ir gerais siekiais, jie pasitiki savo teisumu. Jie nėra stiprūs dėl tikėjimo Viešpačiu ir Jo galios stip-rumu. Toks žmogus neturi šaknų, nes jis nėra susietas su Kristumi. Pl 31.1

Karšta vasaros saulė, kuri sustiprina ir subrandina grūdus, sunaikina tuos, kurie neturi giliai įleistų šaknų. Taip ir tas, kuris neturi savyje šaknų trumpai gyvuoja, o ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, greit atkrinta. Daugelis priima Evangeliją tam, kad išvengtų kančių, o ne tam, kad išsigelbėtų iš nuodėmės. Jie kurį laiką džiaugiasi, nes mano, kad religija išlaisvins juos nuo sunkumų ir išmėginimų. Kol gyvenimas klostosi sklandžiai, jie gali atrodyti krikščionimis. Tačiau jie suklumpa vos tik patyrę rūsčių išmėginimų. Jie negali pakęsti priekaištų dėl Kristaus. Kai Dievo Žodis nurodo kokią nors įsike-rojusią nuodėmę ar reikalauja savęs atsižadėjimo bei pasiaukojimo, jie pasipiktina. Radikalus gyvenimo pakeitimas pareikalautų per didelių pastangų. Tokie žmonės žiūri tik į dabartinius nepatogumus ir išmėginimus ir pamiršta amžinybę. Kaip mokiniai, kurie paliko Jėzų, jie yra pasiruošę pasakyti: „Kieti Jo žodžiai, kas gali jų klausytis!” (Jono 6, 60) Pl 31.2

Yra daugybė žmonių, kurie nori tarnauti Dievui, tačiau jie nepažįsta Jo. Jų troškimas vykdyti Jo valią remiasi jų asmeniniu polinkiu, o ne gilia Šventosios Dvasios pergale. Jų elgesys nesuderintas su Dievo Įstatymu. Jie pripažįsta, kad yra priėmę Kristų kaip savo Gelbėtoją, tačiau jie netiki, kad Jis suteiks jiems jėgų įveikti nuodėmes. Jie nesistengia bendrauti su gyvu Gelbėtoju, o jų charakteriai atskleidžia tiek pa-veldėtus, tiek įsigytus trūkumus. Pl 32.1

Viena yra bendrais principais pripažinti Švento-sios Dvasios veikimą ir visai kas kita yra priimti Jos darbą kaip smerkimą ir kvietimą atgailauti. Daugelis jaučia atitolimą nuo Dievo kaip ryšio su savuoju „aš” ir nuodėmės pasekmę; jie stengiasi pasikeisti, tačiau nenukryžiuoja savęs. Jie nevisiškai atsiduoda į Kris-taus rankas, siekdami dieviškos galybės, kad įvykdytų Jo valią. Jie nenori būti pakeisti pagal dievišką panašumą. Iš esmės jie pripažįsta savo netobulumą, tačiau neatsisako savo smulkiųjų nuodėmių. Ir tada su kiekvienu neteisingu veiksmu senoji išdidi pri-gimtis įgauna jėgų. Pl 32.2

Vienintelė viltis šioms sieloms yra įgyvendinti savyje Kristaus žodžių, pasakytų Nikodemui, tiesą: „Jums reikia atgimti iš aukštybės [...]. Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės” (Jono 3, 7.3). Pl 32.3

Tikras šventumas yra visiškas pasišventimas tarnauti Dievui. Tai yra tikrojo krikščioniškojo gy-venimo sąlyga. Kristus prašo visiško pasišventimo, nedalomos tarnystės. Jam reikia širdies, proto ir sielos jėgų. Neturi likti meilės sau pačiam. Tas, kuris gyvena sau, nėra krikščionis. Pl 32.4

Meilė turi būti veikiantis principas. Meilė yra pa-grindinis Dievo valdymo principas danguje ir žemėje, ji turi būti ir krikščioniškojo charakterio pagrindas. Tik ji gali paruošti žmogų ir išlaikyti pastovumą ir tvirtumą. Vien ji gali padaryti krikščionį pajėgų pa-sipriešinti išmėginimams ir gundymams. Pl 33.1

Meilė atsiskleis aukoje. Atpirkimo planas pagrįstas auka, kuri yra tokia neapsakomai plati, gili ir didinga. Kristus atidavė dėl mūsų viską, ir tie, kurie priima Kristų, bus pasiruošę paaukoti viską vardan Jo, savo Gelbėtojo. Mintis apie Jo garbę ir šlovę ateis anksčiau, nei bet kokia kita mintis. Pl 33.2

Jei mes myiime Jėzų, mums patiks gyventi dėl Jo. Bet koks Jo vardan atliktas darbas bus lengvas. Vardan Jo mes alksime ir trokšime, kęsime skausmą, dirbsime ir aukosimės. Mes pritarsime Jo troškimui išgelbėti žmones. Mes jausime tą patį švelnų rūpestį dėl sielų gelbėjimo, kurį jautė Jis. Pl 33.3

Tokia yra Kristaus religija. Bet kuris kitas variantas yra apgaulė. Ne paprasta tiesos teorija arba priklausymas mokiniams ir Kristaus išpažinimas išgelbės mus. Mes nepriklausome Kristui, jei nesame Jo visiškai. Tik pusės širdies atidavimas krikščioniš-kam gyvenimui susilpnina žmones, jie nepajėgia siekti tikslo. Pastangos tarnauti vienu metu ir sau, ir Kristui paverčia žmogų uolėtos dirvos klausytoju, ir jis nepajėgia išlaikyti išmėginimų. Pl 33.4