Kristaus Kalno Pamokslas

„„Ir nevesk mūsų į pagundą, 6et geffiėk mus nuo pikto...” (Mato 6,13)

Pagunda vilioja padaryti nuodėmę. Ji kyla ne iš Dievo, o iš šėtono. Ją skatina mūsų širdžių piktumas. „Dievas negali būti gundomas į pikta ir pats nieko negundo.” (Jokūbo 1,13) KKP 124.1

Šėtonas siekia vesti mus į pagundą, kad blogas mūsų būdas atsiskleistų žmonėms ir angelams. Tuomet piktasis galėtų teigti, jog priklausome jam. Simbolinėje Zacharijo pranašystėje matome šėtoną, stovintį priešais Viešpaties angelą. Šėtonas kaltino nešvariais drabužiais apsirengusį vyriausiąjį kunigą Jozuę ir tuo pat metu priešinosi angelui, kuris ketino pervilkti kunigą. Tai parodo šėtono požiūrį į kiekvieną sielą, kurią Kristus traukia prie savęs. Priešas veda mus į nuodėmę, o paskui kaltina prieš visą Visatą ir teigia, kad nesame verti Dievo meilės. Tačiau Viešpaties angelas šėtonui tarė: „Tesudraudžia tave Viešpats, šėtone! Viešpats, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?” O Jozuei jis tarė: „Žiūrėk, nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru.” (Zacharijo 3,1-4) Rodydamas savo didžią meilę, Dievas siekia subrandinti mumyse brangius Šventosios Dvasios vaisius. Jis leidžia mums susidurti su kliūtimis, patirti persekiojimus, atremti sunkumus, bet nori, kad į juos žiūrėtume ne kaip į prakeikimą, o kaip į didžiausią mūsų gyvenimo palaiminimą. Kiekviena nugalėta pagunda, kiekvienas tvirtai atlaikytas išmėginimas didina patirtį ir padeda ugdyti charakterį. Dieviškosios galios dėka atlaikiusi pagundą širdis atskleidžia pasauliui ir visai Visatai Kristaus malonės veiksmingumą. KKP 124.2

Mes neturime baimintis išmėginimų, nors jie atrodo sunkūs, turime tik melsti Dievą, kad nepatektume ten, kur veda mūsų pikti širdžių troškimai. Melsdamiesi Viešpaties malda, atsiduodame Dievo vadovavimui ir prašome vesti mus saugiu keliu. Negalime nuoširdžiai melstis ir eiti ten, kur traukia mūsų širdis. Melsdamiesi mes turime laukti, kur Jis nukreips ir pasakys: „Štai tikrasis kelias! Juo eikite!” (Izaijo 30, 21) Pavojinga gaišti svarstant šėtono pasiūlymų pranašumus. Nuodėmė užtraukia negarbę ir bėdas kiekvie-nai sielai, kuri jai nuolaidžiauja. Nuodėmės prigimtis yra apakinanti ir apgaulinga, ji vilioja mus gražiais pažadais. Jeigu surizikuosime žengti į šėtono teritoriją, niekas neapsaugos nuo jo įtakos. Todėl turėtume užtverti visus kelius, kuriais gundytojas galėtų mus pasiekti. KKP 125.1

Malda „Ir nevesk mūsų į pagundą” taip pat yra ir pažadas. Jei atsiduodame Dievui, Jis užtikrina mus, kad neleis mūsų mėginti virš mūsų „jėgų, bet su išmėginimu duos ir išeitį, kad galėtume atsilaikyti.” (1 Korintiečiams 10, 13) KKP 126.1

Vienintelė apsauga nuo pikto - tai tikėti Kristaus teisumu ir leisti Jam apsigyventi mūsų širdyse. Kadangi mūsų širdys pilnos savanaudiškumo, mus įveikia pagundos. Tačiau kai žvelgiame į didžią Dievo meilę, atsiskleidžia savanaudiškumo bjaurumas ir atgrasumas, tada kyla noras pašalinti šį bruožą iš savo sielos. Kai Šventoji Dvasia mūsų širdyse šlovina Kristų, jos sušvelnėja, pagunda praranda savo galią, o Kristaus malonė pakeičia mūsų charakterį. KKP 126.2

Kristus niekada neapleidžia sielos, už kurią mirė. Siela gali palikti Jį, ją gali nugalėti pagunda, bet Kristus niekada nenusisuks nuo tos, už kurią kaip išpirką atidavė savo gyvybę. Jei mūsų dvasios akys prašviesėtų, pamatytume prislėgtas, širdgėlos varginamas, mirtinai nusivylusias širdis, mes pamatytume angelus, skubančius padėti gundomiesiems, kurie stovi ant bedugnės krašto. Šie dangaus angelai kovoja su piktojo angelais, supančiais nelaiminguosius. Dangaus angelai padeda puolusiems atsistoti ant nepajudinamo pamato. Šių dviejų kariuomenių kova tokia pat reali, kaip ir priešiškų šalių kariuomenių kautynės, tačiau amžinasis žmonių likimas priklauso nuo dvasinės kovos baigties. KKP 126.3

Kaip ir apaštalui Petrui mums sakoma: „Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiuosi už tave, kad tavasis tikėjimas nesusvyruotų.” (Luko 22, 31-32) Dėkui Dievui, kad nepalieka mūsų vienų. Tas, kuris „taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jono 3,16), neapleis mūsų, kovojančių su Dievo ir žmogaus priešu. „Štai, - sako Jis, - Aš suteikiau jums galią mindžioti gyvates bei skorpionus ir visokią priešo galybę, kad niekas jums nepakenktų.” (Luko 10,19) KKP 127.1

Gyvenkite bendraudami su gyvuoju Kristumi, Jis tvirtai laikys jus už rankos ir niekada nepaleis. Pažinkite ir įtikėkite Dievo meile, kuria Jis jus pamilo, ir būsite saugūs. Jo meilė yra nenugalima tvirtovė visiems šėtono puolimams ir klastoms. „Viešpaties vardas - tvirtas bokštas; teisusis gali pabėgti į jį ir būti saugus.” (Patarlių 18,10) KKP 127.2

*****