Kristaus Kalno Pamokslas

„„Kasdienės mūsų duonos duok^mums šiandien...” (Mato 6,11)

Pirmoje pateiktosios maldos dalyje Jėzus mokė apie Dievo vardą, Jo karalystę ir Jo valią: reikia gerbti Dievo vardą, kurti Jo karalystę ir vykdyti Jo valią. Kai tarnavimas Dievui taps svarbiausiu mūsų gyvenimo dalyku, galėsime prašyti ir tikėtis, kad bus patenkinti visi poreikiai. Jei išsižadėjome savęs ir atsidavėme Kristui, esame Dievo šeimos nariai, todėl viskas Tėvo namuose yra mūsų. Mums pasiekiami visi Dievo lobiai ne tik šiame, bet ir būsimajame pasaulyje. Angelų tarnavimas, Šventosios Dvasios dovanos, net Jo tarnų darbai - visa tai dėl mūsų. Pasaulis ir visa, kas jame, priklauso mums tiek, kiek jis pasitarnauja mūsų gerovei. Net nedorėlių priešiškumas virsta palaiminimu, nes ruošia mus dangui. Jei mes - Kristaus, tai viskas yra mūsų (žr. 1 Korintiečiams 3, 21. 23). KKP 118.1

Tačiau mes esame panašūs į vaikus, kurie dar ne-pradėjo valdyti turto. Dievas dar nepatikėjo mums brangaus lobio, kad klastingas šėtonas neapgautų mūsų, kaip jis apgavo pirmąją porą Edeno sode. Kristus saugoja mūsų paveldą nuo grobiko kėslų. Kaip vaikai, kuriems dar nepatvirtintos paveldėjimo teisės, kasdien gauname tai, kas reikalinga kiekvienai dienai. Tačiau turime nepaliaudami melsti: „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien...” (Mato 6, 11) Nenusi-minkime, jeigu jos neužteks rytojui, nes Jis pažadėjo: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus.” Dovydas sako: „Buvau jaunas ir pasenau, tačiau nemačiau nei Dievo paliktojo teisiojo, nei jo vaikų, prašančių duonos.” (Psalmė 37, 3. 25) Dievas, pasiuntęs varnus, kad pamaitintų pranašą Eliją prie Kerito upelio, nepraeis pro savo ištikimus, pasiaukojančius vaikus. Apie teisųjį parašyta: „Jam bus tiekiama duona, jam netrūks vandens... Nelaimės metu jie nebus apvilti ir bado dienomis valgys iki soties... Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!” (Izaijo 33,16; Psalmė 37,19; Romiečiams 8, 32) Tas, kuris gyvendamas Nazarete padėjo savo motinai našlei, palengvino jos rūpesčius ir sunkumus, užjaučia kiekvieną motiną, kuri stengiasi aprūpinti vaikus maistu. Tas, kuris matydamas minias, gailėjosi žmonių, nes „jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens” (Mato 9, 36), gailisi kenčiančių varguolių. Jis ištiesia ranką, kad juos palaimintų. Malda, kurios išmokė Jėzus savo mokinius, moko neužmiršti varguolių. KKP 118.2

Kai meldžiamės „Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien”, prašome ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų. Ir pripažįstame, kad tai, ką Dievas duoda mums, skirta ne mums vieniems. Dievas duoda mums duonos vildamasis, kad pamaitinsime alkstančius. Jis apdovanoja pavargėlius savo gėrybėmis (žr. Psalmė 68,11) ir sako: „Keldamas pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų... Rengdamas vaišes, verčiau pasikviesk vargšų, paliegėlių, luošų ir aklų, tai būsi palaimintas, nes jie neturi kuo atsilyginti, ir tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.” (Luko 14,12-14) KKP 119.1

„Dievas gali jus apipilti visokeriopomis malonėmis, kad visuomet ir visais atžvilgiais būtumėte aprūpinti ir galėtumėte dosniai imtis bet kokio gero darbo... Kas šykščiai sėja, šykščiai ir pjaus, o kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus.” (2 Korintiečiams 9, 8. 6) KKP 120.1

Kasdienės duonos prašymas susijęs ne tik su maistu, reikalingu kūnui, bet ir su dvasine duona, kuri reikalinga sielai, kad gautų amžinąjį gyvenimą. Jėzus sako: „Plušėkite ne dėl žūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui.” (Jono 6, 27) Ir priduria: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens per amžius.” (Jono 6,51) Mūsų Išgelbėtojas yra gyvybės duona. Pajutę Jo meilę ir atsiliepę į ją siela, galėsime maitintis duona, kuri nužengė iš Dangaus. KKP 120.2

Kristų mes priimame priimdami Jo Žodį, o Šventoji Dvasia duodama tam, kad atskleistų ir išaiškintų Dievo žodį, leistų mūsų širdims suprasti jo tiesas. Kai skaitome Šventąjį Raštą, turime nepaliaudami melsti, kad Dievas atsiųstų savo Dvasią, kuri atskleistų tiesą, sustiprintų mūsų sielą dienos poreikiams. KKP 120.3

Mokydamas mus prašyti to, ko mums reikia kiekvienai dienai - tiek laikinų, tiek dvasinių palaiminimų - Dievas daro tai mūsų gerovei. Viešpats nori, kad mes suvoktume: Jis nuolat rūpinasi mumis, o mes esame priklausomi nuo Jo. Taip Jis siekia sužadinti mūsų troškimą bendrauti su Juo. Bendraudami su Kristumi malda, tyrinėdami didžiąsias ir brangiąsias Jo žodžio tiesas, pamaitinsime alkstančią ir pagirdysime ištroškusią savo sielą iš gyvybės šaltinio. KKP 120.4

*****

„A-tfeisk^mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums katas.” (Luko 11, 4)

Jėzus moko, kad Dievas mums atleis tik tada, jei atleisime kitiems. Dievo meilė traukia mus prie Jo. Ši meilė sujaudina mūsų širdis, ji skatina mylėti brolius. KKP 121.1

Baigęs melstis, Jėzus pasakė: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų.” (Mato 6, 14-15) Tas, kuris neatleidžia žmonėms, užkerta kelią Dievo malonei. Nereikia manyti, kad būsime pateisinti, jeigu neatleisime tiems, kurie padarė mums kažką blogo ir neatsiprašė. Be abejonės, nusižengusieji turėtų nusižeminę atgailauti ir išpažinti, tačiau mes su jais turime elgtis gailestingai. Mūsų elgesys neturi priklausyti nuo to, išpažino ar neišpažino jie savąsias kaltes. Nors buvome labai skaudžiai įžeisti, neturime galvoti apie skriaudą ir savęs gailėti. Jeigu tikimės, kad mums bus dovanota už nusižengimus Dievui, turime atleisti visiems, padariusiems mums ką nors blogo. KKP 121.2

Tačiau atleidimas turi platesnę prasmę nei daugelis galvoja. Kai Dievas pažada, kad mielai atleidžia, Jis pabrėžia, kad šis pažadas reiškia daugiau negu mes galime suprasti: „Juk Mano mintys - ne jūsų mintys, o Mano keliai - ne jūsų keliai, - tai Viešpaties žodis. - Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys - jūsų mintis.” (Izaijo 55, 8-9) Dievo atleidimas yra ne vien teisinis aktas, kuriuo Jis išlaisvina mus nuo pasmerkimo. Jis ne tik atleidžia nuodėmę, bet ir susigrąžina žmogų. Čia glūdi atlaidžios, širdį pakeičiančios meilės ištaka. Dovydas teisingai suprato atleidimą ir išreiškė tai malda: „Sukurk man tyrą širdį, Dieve, ir atnaujink manyje ištikimą dvasią.” (Psalmė 51, 12) Jis tęsė savo mintį: „... kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų Jis išsklaido mūsų nuodėmes.” (Psalmė 103,12) KKP 122.1

Dievas Kristaus Asmenyje paaukojo save už mūsų nuodėmes. Jis patyrė žiaurią mirtį ant kryžiaus, vietoj mūsų nešė kaltės naštą, teisusis už neteisiuosius, kad parodytų mums meilę ir patrauktų mus prie savęs. Jis sako: „Verčiau būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus.” (Efeziečiams 4, 32) Tegu Kristus, dieviškoji gyvybė, gyvena jumyse. Tuomet per jus atsiskleis dangiškoji meilė, kuri įžiebs viltį nusivylusiems ir suteiks dangiškąją ramybę nuodėmės sužeistai širdžiai. Jei norime rasti Dievo palankumą, pirma turime išsižadėti savęs ir rodyti Jo malonę kitiems. KKP 122.2

Norint gauti ir perduoti atleidžiančią Dievo meilę kitiems svarbiausia yra pažinti ir įtikėti „meile, kuria Dievas mus myli.” (1 Jono 4, 16) Šėtonas griebiasi viso-kiausios apgaulės, kad mes nepažintume šios meilės. Jis nori priversti mus patikėti, jog prasižengimai ir nuodėmės yra tokie baisūs, kad Viešpats neatsilieps į mūsų maldas, nelaimins ir neišgelbės. Tada mes matome tik savo silpnybes, nelieka nieko, kas liudytų Dievui už mus. Tada šėtonas įtikinėja, kad mes negalėsime nieko pakeisti, kad nepajėgsime pašalinti savo charakterio trūkumų. Kai bandysime eiti pas Dievą, priešas pradės šnibždėti: „Kam tau melstis? Juk tu pasielgei blogai. Ar nenusidėjai Dievui ir nepasielgei prieš savo sąžinę?” Tačiau gali atsakyti priešui, kad Dievo „Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.” (1 Jono 1, 7) Kai jautiesi nusidėjęs ir negali melstis, tuomet melstis būtina. Nors tau gėda, jautiesi nevertas ir menkas, turi melstis ir tikėti. „Tai tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, jog Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.” (1 Timotiejui 1,15) Atleidimas, susitaikymas su Dievu nėra atlygis, jis nesuteikiamas už nusidėjusio žmogaus nuopelnus. Atleidimas yra dovana, paremta nesuterštu Kristaus teisumu. KKP 123.1

Tačiau neturėtume ir mažinti savo kaltės, ar teisintis nusidėję. Į nuodėmę turėtume žiūrėti taip, kaip žiūri Dievas. Žinoma, žmogui tai labai sunku. Tik Golgotos kryžius gali parodyti nuodėmės bjaurumą ir sunkumą. Jei mums tektų nešti savo kalčių naštą, ji sutraiškytų mus. Tačiau į mūsų vietą atsistojo Nenuodėmingasis. Nors nenusipelnė, bet Jis prisiėmė mūsų nedorybes. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir tei-singas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių.” (1 Jono 1, 9) Kokia šlovinga tiesa! Jėzus patenkino Įstatymo reikalavimus ir išteisino visus, kurie tiki Juo. „Kur yra toks Dievas, kaip Tu, kuris atleidžia kaltę ir dovanoja nusižengimą savo paveldo likučiui? Jo pyktis netveria amžinai, nes Jam malonu būti gailestingam.” (Michėjo 7,18) KKP 123.2

*****