Kristaus Kalno Pamokslas

„„Kai melsitės, sakykite: ‘Tėve mūsų...’” (Luko 11, 2)

Jėzus moko mus vadinti savo Tėvą mūsų Tėvu. Jis nesigėdija mus vadinti broliais (žr. Hebrajams 2, 11). Iš-gelbėtojo širdis pasiruošusi ir trokšta pasveikinti mus kaip Dievo šeimos narius, todėl nuo pirmųjų žodžių: Tėve mūsų, kuriais turime kreiptis į Dievą, Jis užtikrina mūsų dievišką giminystę su Juo. KKP 111.3

Šie žodžiai skelbia nuostabią tiesą, kupiną paguodos ir padrąsinimo: Dievas myli mus kaip savo Sūnų. Tai Jėzus pasakė apie mokinius ir savo paskutine malda: „Tu... juos myli taip, kaip Mane mylėjai.” (Jono 17,23) KKP 112.1

Šį pasaulį, į kurį kėsinasi ir kurį žiauriai bei despotiškai valdo šėtonas, Dievo Sūnus didžiausiu meilės žygdarbiu vėl sujungė su Jehovos sostu. Kai ši pergalė buvo pasiekta, kerubai, serafai ir nesuskaičiuojami nepuolusiųjų pasaulių pulkai giedojo šlovės giesmes Dievui ir Avinėliui. Jie džiaugėsi, kad puolusiai žmonijai atsivėrė išgelbėjimo vartai, kad žemė bus išvaduota iš nuodėmės prakeikimo. Kaip turėtų džiaugtis tie, kuriems parodyta ši nuostabioji meilė! KKP 112.2

Argi mes galime abejoti, svyruoti ir jaustis tarsi naš-laičiai? Jėzus prisiėmė žmogiškąją prigimtį, kad išgelbėtų Įstatymo laužytojus. Jis visu kuo tapo panašus į mus, kad mes gautume amžinąją ramybę ir būtume tikri dėl ateities. Mes turime Užtarėją danguje, ir tas, kuris pripažįsta Jį kaip savo asmeninį Išgelbėtoją, nebus paliktas kaip našlaitis vienas nešti savo nuodėmių naštą. KKP 112.3

„Mylimieji, mes dabar esame Dievo vaikai... O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti... Dar nepasirodė kas būsime. Mes žinome, kad kai Jis pasirodys, būsime panašūs į Jį, nes matysime Jį tokį, koks Jis yra.” (1 Jono 3, 2; Romiečiams 8,17-18) KKP 112.4

Pirmasis žingsnis, vedantis pas Dievą - pažinti ir įtikėti „meile, kuria Dievas mus myli” ( 1 Jono 4,16), nes tik Jo meilė mus traukia prie Jo. KKP 112.5

Dievo meilės pažinimas skatina atsisakyti savanau-diškumo. Vadindami Dievą Tėvu, pripažįstame visus Jo vaikus savo broliais. Mes esame didžiulės žmonijos dalis, vienos šeimos nariai. Todėl melstis turėtume ir už save, ir už savo artimus. Jei siekiame palaiminimo tik sau, tai meldžiamės neteisingai. KKP 113.1

Pasak Jėzaus, beribis Dievas suteikia mums privilegiją kreiptis į Jį ir vadinti Tėvu. Susimąstykime, ką tai reiškia. Jokie tėvai žemėje niekada taip nuoširdžiai nesimeldė už paklydusį sūnų, kaip mūsų Kūrėjas meldėsi už Įstatymo laužytojus. Nė vienas žmogus niekada neragino užkietėjusio nusidėjėlio atgailauti taip švelniai ir su tokia meile kaip Viešpats. Dievas gyvena kiekvienuose namuose. Jis girdi kiekvieną žodį, išklauso kiekvieną maldą, išgyvena kiekvienos sielos širdgėlą ir nusivylimus. Jis mato žmogaus elgesį su tėvu, motina, seserimis, broliais, draugais ir kaimynais. Jis rūpinasi mūsų reikmėmis, o Jo meilė, malonė ir gailestingumas nuolatos tenkina mūsų poreikius. KKP 113.2

Jei vadiname Dievą Tėvu, tai laikome save Jo vaikais, vadovaujamės Jo išmintimi ir esame klusnūs visur ir visame, žinome, kad Jo meilė mums nesikeičia, ir pripažįstame Jo planą mūsų gyvenimui. Kadangi esame Dievo vaikai, tai Jo garbė, Jo charakteris, Jo šeima, Jo darbas bus mūsų svarbiausias rūpestis. Džiaugsmingai pripažinsime ir gerbsime savo giminystę su Dangaus Tėvu ir kiekvienu Jo šeimos nariu. Nuoširdžiai dirbsime Jo šlovei ir mūsų brolių gerovei, nors mūsų darbai atrodytų menkaverčiai. KKP 113.3

Kuris esi danguje. Į Tą, į kurį Kristus liepia žiūrėti kaip į Tėvą, kuris yra „danguje; Jis daro visa, kas Jam patinka.” Jo globoje galime gyventi saugiai ir pasitikėdami sakyti: „Kai apima baimė, aš pasitikiu Tavim.” (Psalmė 115, 3; 56, 4) KKP 114.1

*****