Kristaus Kalno Pamokslas

„„Todėl melskitės taip...” (Mato 6, 9)

ūsų Išgelbėtojas du kartus pateikė maldos pavyzdį: pirmą kartą, kai sakė Kalno pamokslą miniai, o antrą - praėjus keliems mėnesiams, kai meldėsi su mokiniais. Mokiniai trumpam buvo pasitraukę nuo savo Viešpaties ir grįžę rado Jį bendraujantį su Dievu. Nepastebėdamas jų, Išgelbėtojas tęsė savo maldą garsiai. Jo veidas švytėjo dangiškąja šviesa. Atrodė, kad Jis stovi prieš Nematomąjį, o Jo žodžiai dvelkė gyvybinga jėga, kuri suteikiama kalbantis su Dievu. KKP 110.1

Besiklausančių mokinių širdys buvo labai sujaudintos. Jie ne kartą matė, kaip Jėzus ilgas valandas praleisdavo vienas, bendraudamas su savo Tėvu. Ištisas dienas Jis tarnaudavo minioms, kurios susirinkdavo prie Jo, ir atskleisdavo joms klaidingus rabinų samprotavimus. Šis nepaliaujamas darbas dažnai Jį išsekindavo. Motina, broliai ir netgi Jo mokiniai baiminosi, kad Jam tai gali kainuoti gyvybę. Tačiau jie matydavo, kad, baigęs varginančią dieną, Jis pasitraukdavo maldai. Kai grįždavo, Jo veidas spindėdavo ramybe, kuri atgaivindavo aplinkinius. Praleidęs keletą valandų su Dievu, kiekvieną rytą Jis vėl eidavo nešti žmonėms Dangaus šviesą. Mokiniai pastebėjo ryšį tarp maldos ir Jo žodžių bei veiksmų galios. Todėl dabar Jo maldos klausėsi nuolankiai ir su pagarbia baime. Jėzui baigus maldą, mokiniai, suvokę didžiulį poreikį melstis, paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis.” (Luko 11,1 ) KKP 110.2

Maldos pavyzdyje, kurį jiems pateikė Jėzus, nebuvo naujų minčių. Jis pakartojo tai, ko mokė anksčiau. Jis tarsi sakė: „Turite suprasti, ką jau esu kalbėjęs. Visa tai turi gilią prasmę, kurios jūs dar nesupratote.” KKP 111.1

Tačiau Išgelbėtojas neteigia, kad mūsų malda turi apsiriboti Jo pasakytais žodžiais. Priėmęs žmogišką būtį, Jis pateikia savo maldos pavyzdį tokiais paprastais žodžiais, kurie priimtini net mažam vaikui. Tačiau net įprastais žodžiais tariama malda yra tokia išsami, kad jos svarbos niekada negalės visiškai suvokti šviesiausieji žmonijos protai. Jėzus moko dėkingiems ateiti pas Dievą, atskleisti savo reikmes, išpažinti nuodėmes ir prašyti Jį malonės, remiantis duotais pažadais. KKP 111.2

*****