Kelias Pas Kristų

13 - Džiaugsmas Viešpatyje

*****

Dievo vaikai yra pašaukti būti Kristaus atstovais, skelbti pasauliui Viešpaties malonę ir gailestingumą. Kaip Jėzus mums parodė tikrąjį Tėvo charakterį, taip ir mes turime parodyti Kristų pasauliui, dar nepažįstančiam Jo švelnumo, užuojautos, meilės. „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, - sako Jėzus, - taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį. - Aš juose ir Tu Manyje, kad [...] pasaulis pažintų, jog Tu esi Mane siuntęs“ (Jono 17,18.23). Apaštalas Paulius sako Jėzaus mokiniams: „Jūs pasirodėte esą Kristaus laiškas [...], visų žmonių suprantamas ir skaitomas“ (2 Korintiečiams 3,3.2). Per kiekvieną Savo vaiką Jėzus siunčia žinią pasauliui. Jei tu esi Kristaus sekėjas, Jėzus per tave siunčia žinią tavo šeimai, miestui ir kaimui, gatvei, kurioje gyveni. Gyvenantis tavo širdyje Jėzus trokšta kalbėti Jo dar nepažįstančioms širdims. Tie žmonės turbūt neskaito Biblijos, arba negirdi balso, kalbančio iš kiekvieno jos puslapio, neįžvelgia Dievo meilės Jo darbuose. Jei tu esi tikrasis Jėzaus sekėjas, gal per tave tie žmonės šiek tiek supras, koks Jis geras, pradės Jį mylėti ir pasišvęs Jam tarnauti. KPK19 111.1

Krikščionys yra tarsi Dievo žiburiai kelyje į dangų. Jie turi atspindėti pasauliui iš Kristaus sklindančią šviesą. Jų gyvenimas ir charakteris turi būti tokie, kad kiti susidarytų teisingą nuomonę apie Kristų ir tarnavimą Jam. KPK19 111.2

Jei esame tikri Kristaus mokiniai, mes padarysime tarnavimą Jam patrauklų - toks jis iš tikrųjų ir yra. Niūrūs ir liūdni, murinantys ir besiskundžiantys krikščionys neliudija tikrojo Dievo charakterio ir rodo kitiems klaidingą krikščioniškojo gyvenimo pavyzdį. Atrodytų, tarsi Dievas nenori, kad Jo vaikai būtų laimingi. Iš tokio pavyzdžio žmonės susidarys klaidingą nuomonę apie Dievą, jų niūrumas ir liūdesys liudys prieš mūsų Dangiškąjį Tėvą. KPK19 112.1

Šėtonas džiūgauja, kai jam pavyksta Dievo vaikus įstumti į neviltį ir pakirsti jų tikėjimą. Jis mėgaujasi, matydamas mus nepasitikint Dievu, abejojant Jo noru ir galia mus išgelbėti. Jam patinka, kai mes manome, jog Dievo Apvaizda daro mums žalą. Šėtonas stengiasi parodyti, kad Dievui trūksta gailesčio ir užuojautos. Jis iškraipo tiesą savo naudai. Jis įteigia žmonėms klaidingas mintis apie Dievą. Užuot mąstydami apie dieviškąsias tiesas, mes per daug dažnai galvojame apie šėtoniškus iškraipymus ir paniekiname Dievą, nepasitikėdami Juo ir murmėdami prieš Jį. Šėtonas netgi stengiasi pavaizduoti, jog religiniame gyvenime nėra nė lašelio džiaugsmo. Velnias nori, kad toks gyvenimas atrodytų varginantis ir sunkus. Ir jei krikščionis savo gyvenimu patvirtina tokią nuomonę apie religiją, tai nesąmoningai remia šėtoną ir jo melą. KPK19 112.2

Žmonės per daug mąsto apie savo klaidas, nesėkmes, nusivylimus; jų širdys kupinos sielvarto ir liūdesio. Gyvendama Europoje, gavau laišką iš vienos sesers, kuri būtent taip elgėsi ir tuo metu buvo nepaprastai prislėgta. Ji prašė ją padrąsinti. Perskaičiusi laišką, kitą naktį sapnavau, jog esu sode, o sodo šeimininkas vedžioja mane jo takeliais. Aš skyniau gėles ir gėrėjausi jų kvapu. o ta pati sesuo, dabar einanti greta manęs, atkreipė mano dėmesį į bjaurius erškėčius savo kelyje. Ji skundėsi ir murmėjo. Ji nėjo sodo takeliu paskui palydovą, bet vaikščiojo tarp erškėčių ir dyglių. „O, - dūsavo ji, - kaip apmaudu, kad šį nuos tabų sodą gadina dygliai...” Tada palydovas tarė: „Palikite dyglius, nes jie sužeis jus. Skinkite rožes, lelijas ir gvazdikus”. KPK19 113.1

Nejaugi jūsų gyvenime nebuvo džiaugsmingų akimirkų? Nejaugi jame nebuvo nuostabių minučių, kai jūsų širdis virpėjo iš džiaugsmo, jausdama Dievo Dvasios poveikį? Nejaugi atsivertę savo gyvenimo knygą, jūs nerasite ten gražių puslapių? Nejaugi Dievo pažadai tarsi kvepiančios gėlės neauga jūsų gyvenimo kelyje? Nejaugi jūs nenorėtumėte, kad jūsų širdis prisipildytų džiaugsmo, matant jų grožį ir užuodžiant jų aromatą? KPK19 113.2

Erškėčiai ir dygliai tik sužeis ir nuliūdins jus. Jeigu jūs skinsite tik juos ir rodysite kitiems, ar nesukliudysite jiems pasukti teisingu gyvenimu keliu? Ar šitaip jūs nepaniekinate Dievo gerumo? KPK19 114.1

Neprotinga prisiminti nemalonius praeities įvykius, - neteisybes ir nusivylimus, - apraudoti juos ir kalbėti apie juos tol, kol mus apims liūdesys. Liūdintį žmogų apgaubia tamsa, neleidžianti dieviškajai šviesai patekti žmogaus širdin ir metanti šešėlį ant kitų kelio. KPK19 114.2

Dėkokime Dievui už šviesius Jo dovanotus vaizdus. Sujunkime į vieną palaimintus Jo meilės patikinimus; nuolat mąstykime apie tai, kaip Dievo Sūnus, pridengęs Savo dieviškumą žmogiškąja išvaizda, palieka Tėvo sostą, kad išvaduotų žmogų iš šėtono galios; mąstykime apie Jo pergalę mūsų labui, atvėrusią žmonijai dangaus vartus, kur Dievo buvimo rūmuose atsiskleidžia Jo šlo vė; mąstykime apie tai, kaip puo lusi žmonija, ištraukta iš pražūties bedugnės, į kurią ją buvo įstūmusi nuodėmė, vėl gali bendrauti su amžinuoju Dievu; mąstykime apie tai, kaip žmonija, išlaikiusi dieviškąjį išmėginimą per tikėjimą mūsų Atpirkėju ir apvilkta Kristaus teisumu, pakeliama prie Jo sosto, - štai tiesos, apie kurias Dievas mus kviečia mąstyti. KPK19 114.3

Abejodami Dievo meile ir nepasitikėdami Jo pažadais, mes niekiname Jį ir liūdiname Jo Šventąją Dvasią. Ką jaustų motina, jeigu jos vaikai nuolat jai priekaištautų, jog ji neimki jiems gero, kai tuo tarpu ji visą savo gyvenimą jais rūpinosi ir guodė juos? Jeigu jie suabejotų jos meile, jai plyštų širdis. Ką jaustų bet kuris tėvas, jeigu jo vaikai taip su juo pasielgtų? Tada ką apie mus gali galvoti mūsų Dangiškasis Tėvas, jei mes paniekiname Jo meilę, paskatinusią Jį atiduoti Savo viengimį Sūnų už mūsų gyvenimą? Apaštalas Paulius rašo: „Jeigu Jis nepagailėjo nė Savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, tai kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!” (Romiečiams 8, 32) Tačiau kiek daug žmonių jeigu ne žodžiais, tai darbais sako: „Viešpats tai daro ne dėl manęs. Turbūt Jis myli kitus, bet manęs - ne...” KPK19 115.1

Tai kenkia mums patiems, nes kiekvienas ištartas abejonių žodis prišaukia šėtono gundymus ir dar labiau sustiprina mūsų abejones. Abejonių žodžiai liūdina jums tarnaujančius angelus. Neištarkite nė vieno abejonių žodžio, kai šėtonas gundo jus. Jeigu jūs klausysite jo patarimų, jūsų širdyje gims nepasitikėjimas, jums kils daug maištingų klausimų. Pasakodami apie savo jausmus ir abejones kitiems, jūs kenkiate ne tik sau, bet ir pasėjate blogą sėklą, kuri sudygs ir duos vaisius jų gyvenime. Neįmanoma tiksliai nusakyti jūsų žodžių pasekmių. Jūs patys gal ir galėsite pasipriešinti gundymams ir išsilaisvinti iš šėtono pinklių, bet kiti, susvyravę nuo jūsų žodžių, nesugebės išsivaduoti iš abejonių. Kaip svarbu kalbėti vien tai, kas teikia dvasinių jėgų ir gyvybę. KPK19 115.2

Angelai mato ir girdi, ką jūs pasakojate pasauliui apie savo Dangiškąjį Viešpatį. Pasakokite apie Tą, kuris gyvena, kad užtartų jus prieš Tėvą. Kai jūs sveikinatės su draugu, tegu jūsų lūpos ir širdis šlovina Dievą. Tai nukreips draugo mintis į Jėzų. KPK19 116.1

Visų žmonių gyvenime yra išbandymų: sielvartų, kuriuos sunku išgyventi, gundymų, kuriems sunku atsispirti. Tačiau nesidalykite savo rūpesčiais su mir-tingaisiais, bet viską atskleiskite Dievui malda. Pasi-žadėkite neišarti nė vieno liūdno ar abejonių žodžio. Tegu tai bus jūsų gyvenimo taisyklė. Jūs daug galite padaryti, kad kitų gyvenimas taptų šviesesnis. Jūs galite padrąsinti juos žodžiais, pilnais vilties ir šventojo džiaugsmo. KPK19 116.2

Daugelis puikių žmonių yra labai slegiami pagundų. Dažnai jie jau būna linkę pasiduoti kovoje su savimi ir šėtono jėgomis. Neatimkime iš jų noro toliau kovoti. Verčiau padrąsinkime juos, ištarkime jiems keletą džiugių, viltingų žodžių, raginančių juos neišsukti iš pasirinkto kelio. Taip Kristaus šviesa sklis iš jūsų širdies. „Nė vienas iš mūsų negyvena sau“ (Romiečiams 14, 7). Nesąmoningai mes galime kitus sustiprinti ir padrąsinti arba atvirkščiai - nuliūdinti ir atstumti juos nuo Kristaus ir tiesos. KPK19 116.3

Daugelis klaidingai galvoja apie Kristaus gyvenimą ir charakterį. Jie mano, jog Jis buvo nenuoširdus ir liūdnas, kad Jis buvo rūstus, griežtas ir nesidžiaugė gyvenimu. Neretai religinis gyvenimas ir yra piešiamas tokiomis tamsiomis spalvomis. KPK19 117.1

Sakoma, kad Jėzus dažnai verkdavo, jog niekas nematė Jo besišypsant. Mūsų Išgelbėtojas iš tikrųjų buvo Skausmų Vyras, patyręs daug vargo žemėje, nes atvėrė Savo širdį visiems žmogiškiesiems sielvartams. Nors Jis gyveno išsižadėjęs Savęs ir patyrė daug skausmo bei rūpesčių, tačiau Jis niekada nenusimindavo. Jis niekada nebuvo liūdnas ir nepatenkintas, Jo veidas visada buvo ramus ir giedras. Jo širdis yra gyvybės šaltinis ir kur tik Jis eidavo - nešė ramybę ir taiką, džiaugsmą ir laimę. KPK19 117.2

Mūsų Gelbėtojas buvo labai rimtas ir nepaprastai nuoširdus, bet niekada nebuvo niūrus ir šaltas. Jo sekėjai gyvenime jaus didelę atsakomybę - jie nuoširdžiai sieks būti viskuo panašūs į Jį. Lengvabūdiškumas išnyks, neliks tuščių pramogų ir šiurkščių juokų. Jėzaus religija neša ramybę, kaip upė plukdo savo vandenis. Ji nemažina džiaugsmo, nevaržo linksmumo, neužtemdo giedro, besišypsančio veido. Kristus atėjo tarnauti kitiems, o ne kad Jam tarnautų. Jeigu Jo meilė viešpataus širdyje, mes seksime Jo pavyzdžiu. KPK19 117.3

Jei dažnai galvosime apie kitų blogus ir netinkamus poelgius, mes nesugebėsime jų mylėti taip, kaip Jėzus mus mylėjo. Bet jei mūsų mintys bus nukreiptos į nuostabią Kristaus meilę ir užuojautą mums, tą pačią dvasią perduosime kitiems. Mes turime mylėti ir gerbti vienas kitą, nepaisydami matomų klaidų ir trūkumų. Mes turime ugdyti savo nuolankumą, pasiaukojimą ir pakantumą kitų klaidoms. Tai išstums egoizmą, ir mes pasidarysime geranoriški ir kilnūs. KPK19 118.1

Dovydas sako: „Pasitikėk Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus“ (Psalmė 37, 3). „Pasitikėk Viešpačiu“ . Kiekvieną dieną būna sunkumų, rūpesčių, vargų. Susitikus pažįstamus, mums norisi išsipasakoti sunkumus ir bėdas. Mes tiek daug parodome nereikalingo nerimo ir būgštavimų, tiek daug rūpesčių išsipasakojame, jog kiti gali pagalvoti mus neturint gailestingo, mylinčio Išgelbėtojo, visada pasiruošusio mums padėti. KPK19 118.2

Kai kurie žmonės nuolat kažko bijo ir nerimauja. Kas dieną Dievas siunčia jiems Savo meilės įrodymus, kas dieną jie naudojasi Jo Apvaizdos dovanomis, bet nemato šių palaiminimų. Jie nuolat bijo nemalonumų ir galvoja apie juos. Jų mintys sukasi apie nežymius sunkumus, kurie juos taip apakina, kad jie nebemato ir tų dalykų, kurie nusipelno dėkingumo. Užuot išsipasakoję savo sunkumus Dievui - vieninteliam, galinčiam padėti - jie nuslepia juos nuo Jo, kadangi iškilę sunkumai ne priartina juos prie Dievo - vienintelio pagalbos šaltinio, bet atskiria nuo Jo, sukeldami nerimą ir sumaištį. KPK19 118.3

Ar esame teisūs, taip netikėdami? Kodėl mes tokie nedėkingi ir nepasitikintys? Jėzus yra mūsų Draugas. Visas Dangus nori mums gero. Neleiskime kasdieninio gyvenimo sunkumams ir rūpesčiams jaudinti ir liūdinti mus. Jei ne - visada bus priežasčių, dėl kurių teks jaudintis ir susierzinti. Mes neturime pasiduoti rūpesčiams, kurie tik jaudina ir vargina mus, bet nepadeda atlaikyti išmėginimų. KPK19 119.1

Gal jums darbe iškilo sunkumų, perspektyvos atrodo vis blogesnės ir blogesnės, ir jūs bijote nuostolių. Nenusiminkite! Patikėkite visus rūpesčius Dievui, o patys likite ramūs ir linksmi. Melskite išminties, kad sugebėtumėte protingai sutvarkyti savo reikalus, išvengti nuostolių ir didelių nelaimių. Darykite visa, kas nuo jūsų priklauso, kad pasiektumėte visa, kas geriausia. Jėzus pažadėjo padėti, bet tik tada, jei patys stengsimės. Jei, pasitikėdami savo Padėjėju, padarėte viską, ką galėjote, galite drąsiai laukti pasekmių. KPK19 119.2

Dievas nenori, kad Jo žmones slėgtų rūpesčiai. Bet Viešpats ir neapgaudinėja mūsų. Jis nesako: „Nebijokite, jūsų kelyje nėra pavojų”. Jis žino išbandymus ir pavojus, kurie mūsų laukia, ir tiesiai apie tai sako. Jis nesisiūlo paimti Savo žmones iš nuodėmės ir blogio pasaulio, bet nurodo jiems saugią priebėgą. Jis meldėsi už Savo mokinius: „ Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo“. „Pasaulyje, - sako Jis, - jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 17,15; 16, 33) KPK19 119.3

Kalno pamoksle Kristus moko Savo apaštalus būtinybės pasitikėti Dievu. Tai labai vertingos pamokos. Jos per amžius drąsina Dievo vaikus. Ir šiandien jos moko ir guodžia mus. Išgelbėtojas rodė Savo sekėjams į paukščius, giedančius linksmas šlovinimo giesmeles ir niekuo nesirūpinančius, nes „nei jie sėja, nei pjauna”. Tačiau Dangiškasis Tėvas viskuo juos aprūpina. Išgelbėtojas klausia: „ Argi jus ne daug vertesni už juos?“ (Mato 6,26) Didysis žmonių ir gyvūnų Aprūpintojas ištiesia Savo ranką ir išlaiko visus Savo kūrinius. Jis pastebi ir paukščius ore. Jis nededa maisto tiesiai jiems į snapelius, bet sudaro sąlygas patiems apsirūpinti. Jie turi rinkti grūdus, kuriuos Jis pabarstė. Jie turi susisukti lizdus. Jie turi maitinti jauniklius. Bet jie ir toliau gieda dirbdami, nes „jūsų Dangiškasis Tėvas juos maitina. [...] Argi jūs ne daug vertesni už juos? “ Ar jūs, tokie protingi, šlovinantys Jį savo siela, nesate vertingesni už paukščius ore? Nejaugi mūsų Kūrėjas, sukūręs mus pagal Savo dieviškąjį atvaizdą, neaprūpins mūsų viskuo, jeigu Juo pasitikėsime? KPK19 120.1

Kristus rodė Savo mokiniams gausybę lauko gėlių su jų kukliu grožiu, kuriuo Dangiškasis Tėvas apdo vanojo jas, išreikšdamas Savo meilę žmogui. Jėzus sako: „Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos“ (Mato 6, 28). Šių gėlių natūralus grožis ir paprastumas viršija Saliamono didybę. Prabangiausi rūbai, sukurti žmogaus meistriškumo, negali prilygti Dievo sukurtų gėlių na-tūraliam grožiui. Jėzus klausia: „Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai ?“ (Mato 6, 30) Jei Dievas, Dangiškasis Dailininkas, taip nuspalvina paprastas gėles, nuvystančias per dieną, kiek daugiau Jis rūpinsis tais, kuriuos sukūrė pagal Savo atvaizdą? Šiais pamokymais Kristus priekaištauja mažatikiams už jų nerimą, sumišimą ir abejones. KPK19 120.2

Viešpaties dukterys ir sūnūs bus laimingi, ramūs ir paklusnūs. Juk Jėzus sako: „Duodu jums Savo ramybę. Ne taip Aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų Manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko ne-trūktų“ (Jono 14, 27; 15,11). KPK19 121.1

Tokia laimė, kurios ieškome tik sau, nejausdami pa-reigos kitiems, - nepastovi ir greitai praeina. Ji išnyksta, o sielą slegia vienatvė ir liūdesys. Tačiau tarnavimas Dievui teikia mums džiaugsmą ir pasitenkinimą. Krikščionis nepaliktas klaidžioti neaiškiais keliais. Jis nėra paliktas nereikalingiems sielvartams ir nusivylimams. Jei neturime malonumų šiame pasaulyje, vis dėlto galime būti linksmi, laukdami būsimojo gyvenimo. KPK19 121.2

Jau žemėje krikščionys gali džiaugtis, bendraudami su Kristumi. Jie gali jausti Jo meilę ir paguodą. Jie gali būti drąsesni, jausdami Jį greta. Su kiekvienu žingsneliu gyvenime mes giliau pažįstame Jėzaus meilę ir artėjame prie Jo ir palaimintos ramybės Tėvynės. Todėl nepraraskime vilties, bet dar stipriau tikėkime. „Iki šiol Viešpats mums padėjo “, padės ir iki pabaigos. Prisimin-kime, ką Viešpats yra padaręs, kad paguostų ir išgelbėtų mus iš griovėjo - šėtono - rankų. Aiškiai atminkime visas Dievo mums parodytas malones - ašaras, kurias Jis nušluostė, skausmą, kurį Jis numalšino, rūpesčius, kuriuos pašalino, baimę ir nerimą, kurį išsklaidė, norus, kuriuos patenkino, palaiminimus, kuriuos išliejo ant mūsų. Tai sustiprins mus, einančius likusiu keliu. KPK19 121.3

Mes negalime negalvoti apie sunkumus, laukiančius mūsų, bet, atsigręždami į praeitį ir žvelgdami į ateitį, galime pasakyti: „Iki šiol Viešpats mums padėjo“. „Būk saugus visas savo dienas!“ (1 Samuelio 7,12; Pakartoto Įstatymo 33,25) Išbandymai nebus didesni, nei mes galime ištverti. Tad dirbkime kiekvienas savo darbą, tikėdami, jog, kad ir kas atsitiktų, gausime tiek jėgų, kad atsilaikytume. KPK19 122.1

Netrukus bus atverti dangaus vartai Dievo vaikams įleisti. Kaip pati gražiausia muzika juos pasieks Šlovės Karaliaus balsas: „Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, pa-veldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mato 25, 34) KPK19 122.2

Tada atpirktieji svetingai bus priimti į namus, kuriuos Jėzus jiems paruošė. Čia juos sups ne niekšai, melagiai, stabmeldžiai, nedorėliai ir netikintieji. Ne, jie bendraus su tais, kurie dieviškąja malone nugalėjo šėtoną ir išsiugdė tobulus charakterius. Kristaus kraujas nuplovė visus jų nuodėmingus polinkius, visus trūkumus, kurie liūdina Dangų. Jiems bus suteiktas Jo šlovės spindesys, prieš kurį blanksta saulė. Jie turės Jėzaus charakterį ir dvasinį grožį, kuriam negalės prilygti išorinis žavesys. Prieš didįjį Dievo sostą jie stovės be kaltės, dalydamiesi teisėmis ir garbe su angelais. KPK19 122.3

Mąstydami apie tai, ką žmogus gali paveldėti, pa-galvokime, „kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?” (Mato 16,26) Jis gali nebūti turtingas, bet turėti dvasinių turtų ir vertybių, kurių negali suteikti pasaulis. Atpirktas ir apvalytas nuo nuodėmės žmogus, visomis jėgomis pasišventęs tarnauti Dievui, yra neįkainojama vertybė. Visas dangus, dalyvaujant Dievui ir šventiesiems angelams, džiaugiasi net viena atpirkta siela, giedodamas šventojo triumfo giesmes. KPK19 123.1