Kelias Pas Kristų

12 - Ką Daryti Su Abejonėmis

*****

Daugelį krikščionių, ypač tuos, kurių tikėjimas dar jaunas, kankina abejonės. Biblijoje yra daug jiems nesuprantamų dalykų, kuriais šėtonas naudojasi, kad pakirstų jų įsitikinimą Raštą esant Dievo apreiškimu. Jie klausia: „Kaip man sužinoti, kuris kelias teisingas? Jei Biblija tikrai yra Dievo Žodis, kaip man išsivaduoti iš šitų abejonių ir sunkumų?” KPK19 103.1

Dievas kviečia mus tikėti Juo, tik duodamas pakan-kamai įrodymų, kuriais galėtume pagrįsti savo tikėjimą. Jo egzistavimas, Jo charakteris, Jo Žodžio teisingumas pagrįsti liudijimais, verčiančiais mus mąstyti. Tokių liudijimų yra apsčiai. Tačiau Dievas neatims galimybės abejoti. Mūsų tikėjimas turi remtis akivaizdžiomis tiesomis, o ne pareiškimais, neturinčiais jokio pagrindo. Linkę abejoti visada ras tam priežasčių. Bet tie, kurie iš tikrųjų nori sužinoti tiesą, atras daugybę įrodymų, kuriais parems savo tikėjimą. KPK19 103.2

Mūsų ribotas mąstymas negali aiškiai suprasti Be-galinio Proto darbų pobūdžio. Net patiems įžvalgiausiems ir labiausiai išsilavinusiems žmonėms ta Šventoji Esybė visada liks paslaptis. „Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes? Jos gilesnės už dangų, ir ką tu gali padaryti? Jos gilesnės už Šeolą, ir ką tu sužinosi?“ (Jobo 11, 7-8) KPK19 103.3

Apaštalas Paulius sušuko: „ O Dievo turtų, išminties ir pažinimo gelme! Kokie neištiriami Jo sprendimai ir nesu-sekami Jo keliai!” (Romiečiams 11, 33) Bet, nors „ Jį gaubia debesys ir tamsa, ant teisumo ir teisingumo stovi Jo sostas” (Psalmė 97, 2). Mąstydami apie Jo elgesį su mumis ir apie tai, kas skatina Jį taip elgtis, mes galime atpažinti beribę meilę ir gailestingumą, susijungusius su begaline jėga. Jo tikslus galime suprasti tik tiek, kiek jie siejasi su mumis. Bet nepaisydami viso šito, mes turime pasitikėti visagale ranka ir kupina meilės širdimi. Mirtingieji negali visiškai aiškiai suprasti Dievo Žodžio ir dieviškojo Visagalio charakterio. Žmogui sunku visiškai suvokti nuodėmės atsiradimą šiame pasaulyje, Kristaus įsikūnijimą, dvasinį atgimimą, prisikėlimą ir daug kitų Biblijos tiesų. Tai paslaptys, nesuvokiamos ribotu žmogaus protu. Mes neturime abejoti Dievo Žodžiu tik todėl, kad nesuprantame Jo Apvaizdos kelių. Juk gamtoje tiek daug paslapčių. Net išmintingiausi filosofai negali paaiškinti, iš kur atsirado paprasčiausios gyvybės formos. Visur aplinkui mes matome stebuklus, kurių nesugebame paaiškinti. Taigi ar galime tada stebėtis, kad dvasiniame pasaulyje yra mums nesuvokiamų paslapčių? Visi neaiškumai kyla tik dėl žmogaus silpnumo ir riboto proto. Rašte Dievas pakankamai aiškiai parodo Savo charakterį. Todėl mes neturėtume abejoti Jo Žodžiu, net negalėdami suvokti visų Jo Apvaizdos paslapčių. Apaštalas Petras sako, kad Raštuose „esama sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokšos ir nesubrendėliai iškraipo, aiškindami, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai“ (2 Petro 3, 16). Skepti-kai gali panaudoti Raštų sudėtingumus prieš Bibliją. Bet būtent tuo jie tvirtai įrodo ją esant įkvėptą Dievo. Jei Biblija mums pasakotų ne apie Dievą, o mums suprantamus dalykus, jei ribotu protu mes suvoktume Jo didybę ir galybę - tai rodytų, jog Dievas nėra Biblijos autorius. Tai, kokias dideles, svarbias ir gilias tiesas gaubia šios paslaptys, turi skatinti mus tikėti ja kaip Dievo Žodžiu. KPK19 104.1

Biblijoje tiesa atskleidžiama paprastais žodžiais. Ji patenkina visus žmogiškosios širdies norus ir reikmes. Ji stebina ir žavi didžiausius žmonijos protus. Išgelbėjimo kelią joje gali įžvelgti ir patys paprasčiausi, ir nemokyti žmonės. Tačiau už šių paprastų žodžių slypi tokios gilios, sunkiai suvokiamos žmogui tiesos, jog mes galime jas priimti tik todėl, kad jas paskelbė pats Dievas. Atpirkimo planas yra išdėstytas taip aiškiai, kad kiekvienas žmogus galėtų pamatyti tą vienintelį Dievo paruoštą kelią - kad atgailaudamas jis gali priartėti prie Dievo, o tikėdamas - prie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus. Tačiau po šiomis taip lengvai suprantamomis tiesomis slypi dieviškosios šlovės paslaptys - nepaaiškinamos žmogaus protu, tačiau įkvepiančios tikėjimą ir pagarbą nuoširdžiai ieškantiems tiesos. Juo daugiau jie tyrinėja Bibliją, juo labiau įsitikina, kad tai - gyvojo Dievo Žodis, - ir nusilenkia dieviškojo Apreiškimo didybei. KPK19 105.1

Suprasdami, kaip sunkiai mums suvokiamos didžiosios Biblijos tiesos, mes pripažįstame, jog mūsų mirtingas protas negali aprėpti amžinųjų dalykų, kad žmogus, kurio žinios labai ribotos, negali suprasti Vi-sažinančio tikslų. KPK19 105.2

Nesuvokdami visų Biblijos paslapčių, skeptikas ir netikintysis atmeta Dievo Žodį. Šis pavojus gresia ir tiems, kurie tiki Biblija. Apaštalas Paulius perspėja: „Žiūrėkite, broliai, kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo“ (Hebrajams 3,12) . Teisinga yra kruopščiai tyrinėti Biblijos pamokymus ir gilintis į „ Dievo gelmes“ (1 Korintiečiams 2,10), kiek mums jos yra apreikštos Rašte. Bet šėtono darbas - susilpninti mūsų proto jėgas. Suvokę kai kurias Biblijos tiesas, žmonės pradeda net didžiuotis, o negalėdami paaiškinti kiekvienos Rašto vietos, netenka kantrybės ir ūpo. Jiems žema prisipažinti, jog jie nesupranta įkvėptųjų žodžių. Jie nenori kantriai laukti, kol Dievas apreikš jiems tiesą. Jie mano, jog jų savarankiško proto ir išminties pakanka Raštui suprasti. O neįstengę suprasti, jie ima neigti jo autoritetingumą. Manoma, jog kai kurios teorijos ir mokymai yra kilę iš Biblijos. Tačiau iš tikrųjų jie nėra paremti Biblija ir netgi prieštarauja Dievo įkvėptajam Raštui. Tokie mokymai verčia abejoti daugelį žmonių. Tačiau čia kaltas ne Dievo Žodis, bet žmogus, iškraipęs jį. KPK19 106.1

Jei Dievo kūriniams būtų leista visiškai suprasti Dievą ir Jo darbus, tuomet, pasiekus tą supratimo lygį, jiems nebeliktų neatskleistų tiesų, nebeaugtų pažinimas, nesivystytų jų protas, nebesikeistų širdis. Dievas nebebūtų Aukščiausia Esybe, o žmogus, pasiekęs savo žinių ir sugebėjimų ribą, nustotų tobulėti. Dėkokime Dievui, kad taip nėra. Dievas yra beribis, Jame „ slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kolosiečiams 2, 3). Visą amžinybę žmonės nuolat ieškos, nuolat mokysis, bet niekada neišsems Jo išminties, Jo gerumo, Jo jėgos lobių. KPK19 106.2

Dievas nori, kad dar šiame gyvenime Jo žmonės suprastų Jo Žodį. Yra tik vienas būdas, kuriuo naudojantis galima suvokti dieviškąsias tiesas. Tai - tyrinėti Dievo Žodį tik su pagalba tos Dvasios, kurios įkvėptas visas Raštas. „ Taip ir to, kas yra Dieve, nežino niekas, tik Dievo Dvasia“, „Dvasia visa ištiria, net Dievo gelmes“ (1 Korintiečiams 2, 11.10) . Gelbėtojas pažadėjo Savo sekėjams: „Kai ateis toji Tiesos Dvasia, Ji ves jus į tiesos pilnatvę“, nes Ji „ims iš to, kas Mano, ir jums tai paskelbs“ (Jono 16,13-14). KPK19 107.1

Dievo valia, kad žmogus didintų savo mąstymo ga-limybes. o niekas taip nevysto ir negrynina žmogaus proto, kaip Biblijos tyrinėjimas. Tačiau mes turime saugotis prieštaraujančių ir iškraipytų aiškinimų, nes tai silpnina žmogų. Jei Šventoji Dvasia apšvies mus ir mes suprasime paprasčiausias Rašto vietas, tai tikėsime naiviai kaip kūdikis ir būsime pasiruošę mokytis su Šventosios Dvasios pagalba. Suprasdami, kad Dievas yra toks išmintingas ir galingas, jog mes nepajėgūs suvokti visos Jo didybės, turime tapti nuolankesni, o Jo Žodį atsiversti su šventa pagarba - tarsi ateidami pas Jį patį. Pradėdami skaityti Bibliją, mes turime pripažinti, kad tai - aukščiausio autoritetingumo šaltinis, tad mūsų širdys ir protas turi nusilenkti prieš didįjį „ AŠ ESU “. KPK19 107.2

Biblijoje randame daug iš pirmo žvilgsnio sunkių ir nesuprantamų dalykų, kuriuos Dievas atskleis tiesos ieškotojams. Bet be Šventosios Dvasios vadovavimo mes iškraipysime ir klaidingai aiškinsime Šventąjį Raštą. Neretai Biblijos skaitymas yra daugiau žalingas, nei naudingas žmogui. Jei Dievo Žodis atsiverčiamas be pagarbos ir maldos, jei mintys ir jausmai nenukreipti į Dievą ar neatitinka Jo valios, tai skaitytojas neišsivaduos iš abejonių. Jo mintis užvaldys šėtonas, skatinantis klaidingai suprasti Raštą. Jei žmonės savo žodžiais ir darbais nėra vieningi su Dievu, tai, kad ir kokie mokyti jie būtų, jie klys, aiškindamiesi Dievo Žodį. Todėl neturime pasitikėti tokių žmonių aiškinimais. Prieštaravimų Šventajame Rašte ieškotojai neturi dvasinės nuojautos. Turėdami iškreiptą požiūrį, jie visada ras daug priežasčių abejoti ir netikėti dalykais, kurie iš tikrųjų yra paprasti ir aiškūs. KPK19 108.1

Nors ir kaip jie norėtų nuslėpti - tikroji abejonių priežastis dažniausiai yra nuodėmės pomėgis. Šventojo Rašto pamokymai ir apribojimai nėra malonūs išdidžiam, abejingam žmogui. Todėl nenorintys paklusti Dievo Žodžiui abejoja Jo autoritetingumu. Norėdami atrasti tiesą, mes turime trokšti ją sužinoti ir būti pasiruošę jai paklusti. Visi, kurie tokia dvasia pradeda tyrinėti Bibliją, ras daugybę įrodymų, jog tai - Dievo Žodis. Jie supras Biblijos tiesas, suteikiančias žmogui išminties, kaip būti išgelbėtam. KPK19 108.2

Kristus yra pasakęs: „ Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokslas iš Dievo” (Jono 7,17). Verčiau neklausinėkite ir neieškokite priekabių jums nesuprantamuose dalykuose, o atkreipkite dėmesį į jau šviečiančią jums šviesą. Tada ji taps dar ryškesnė. Kristaus malone vyk-dykite kiekvieną jau suprastą pareigą. Tada jūs pradėsite suprasti ir vykdyti tas, dėl kurių dabar abejojate. KPK19 108.3

Vieną liudijimą gali suprasti visi - ir išsilavinę žmonės, ir beraščiai - tai patyrimo liudijimą. Dievas siūlo mums patiems pasitikrinti Jo Žodžio ir Jo pažadų teisingumą. Jis kviečia mus: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras Viešpats“ (Psalmė 34, 9). Nepasitikėkime kitų žodžiais, geriau patys „išbandykime “. Jis sako: „Prašykite ir gausite“ (Jono 16, 24). Jis įvykdys Savo pažadus. Jis visada juos įvykdo; Jam negali nepasisekti. Artėjant prie Jėzaus ir džiaugiantis Jo meilės pilnatve, Jo šviesoje išnyks mūsų abejonės ir dvasinė tamsa. KPK19 109.1

Apaštalas Paulius sako, kad Dievas „išgelbėjo mus iš tamsybių valdžios ir perkėlė į Savo mylimojo Sūnaus kara-lystę“ (Kolosiečiams 1,13). Visi, perėję iš mirties į gyveni-mą, „pripažįsta, jog Dievas tiesakalbis“ (Jokūbo 3,33). Toks žmogus gali paliudyti: „Man reikėjo pagalbos. Jėzus man suteikė ją. Jis išpildė visus mano norus, numalšino mano sielos troškulį. Dabar Biblija man - Jėzaus Kristaus apreiškimas. Jūs manęs klausiate, kodėl aš tikiu Jėzumi? - Todėl, kad Jis - mano dieviškasis Gelbėtojas. Kodėl aš tikiu Biblija? - Todėl, kad supratau, jog ji - Dievo balsas, kalbantis mano sielai”. Mes patys sau galime paliudyti, kad Biblija yra teisinga, kad Kristus - Dievo Sūnus. Mes įsitikinę, jog tikime ne išgalvotomis pasakomis. KPK19 109.2

Apaštalas Petras ragina savo brolius: „Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu“ (2 Petro 3,18). Augantiems Viešpaties malone Dievo žmo-nėms nuolat aiškės Dievo Žodis. Jie pamatys šventųjų tiesų grožį ir jų skleidžiamą naują šviesą. Taip buvo visais Bažnyčios laikais ir taip bus iki pabaigos. „ Teisiųjų takas - tarsi aušros šviesa, vis labiau švintanti iki skaisčios dienos” (Patarlių 4,18). KPK19 110.1

Tikėjimu mes galime pažvelgti į ateitį ir pasitikėti Dievo pažadu, kad mūsų intelektas augs, žmogiškiesiems sugebėjimams susijungus su dieviškaisiais ir visoms sielos jėgoms nuolat vienijantis su Šviesos Šaltiniu. Tada mes galėsime džiaugtis, kad supratome Dievo Apvaizdos prasmę, kad galime paaiškinti anksčiau nesuprastus dalykus, kad ten, kur anksčiau matėme tik painiavą ir neišsipildžiusias viltis, dabar pamatėme harmoniją. KPK19 110.2

„Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas“ (1 Korintiečiams 13,12). KPK19 110.3

*****